Labai ilgiai vengiau leistis į Rusijos-Ukrainos karo temą dėl daugelio priežasčių: ekonominės sankcijos bei finansų rinkų temos - ne mano ekonominės srities fokusas. Be to labai daug svarbios informacijos, susijusios su galimu sankcijų poveikiu, yra viešai neprieinama, o tai kas žinoma apskritai kinta kasdien, tad net rašant šį komentarą, vienos savaitės eigoje, teko keliskart grįžti ir redaguoti tekstą.

Ir visgi, laikui bėgant ryškėja tam tikros tendencijos, kurios man kelia nerimą - žmonės pasiduoda emocijoms, gal net masinei psichozei nuolat reikalaudami greitų ir neva paprastų sprendimų, kaip užbaigti karą Ukrainoje, pvz., protestai prie Vokietijos ambasados reikalaujant, kad Vokietija atsisakytų dujų importo iš Rusijos “čia ir dabar”. Toks žmonių negalvojimas bendrąja prasme, yra labai gera terpė politikams krėsti šunybes ir pavojingas laikotarpis mums kaip visuomenei.

Tad šiame komentare pabandysiu apžvelgti situaciją, kaip ją matau, kaip interpretuoju skirtingų šalių, ar grupių interesus. Tikslas - parodyti kiek yra skirtingų interesų ir kodėl šie interesai sąlygoja, jog greitų ir paprastų sprendimų nebėra, arba kitaip tariant - kaip sąžiningai pasidalinti žuvusiaisiais.

Vietoj įvado, arba kaip su Putinu matėme Ukrainos vertę vienodai, bet susijusius kaštus - skirtingai

Kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą, buvau tarp tų nustebusiųjų - kodėl visgi? Aš kuo puikiausiai suprantu kodėl Putinas norėjo invazijos - Putinas SSRS griuvimą vertina kaip didžiausia šių laikų Rusijos tragediją. Tad natūralu, kad imperialistinis siekis atstatyti “Didžiąją Rusijos Imperiją” buvo vienas, iš galimų motyvų. Kitas svarbus - rytinę NATO plėtra palei Rusijos sienas kelia suvokiamą grėsme Rusijai.

Russian military doctrine depicted the North Atlantic Alliance as the most serious external threat to the state security, stressing that NATO strives for granting itself global functions, which is to be done in violation of international law. Šaltinis: warsawinstitute.org

Galbūt 1990 metais iš Vakarų (JAV, JK, Prancūzijos ir Vokietijos) politikų pusės tebuvo tik žodiniai patikinimai apie NATO nesiplėtimą, bet…, bet ignoruoti šio Rusijai galbūt svarbaus argumento irgi nevalia.

Beje, čia visiems tiems, kurie bandys pasakyti, kad čia Rusijos propaganda užsiimu: kaip rašė vatnikų ruporas - “Die Welt”, JAV politikos mokslų daktaras Joshua Shifrinson aptiko 1991 Vokietijos Diplomato Jürgen Chrobog įrašą:

„Wir haben in den Zwei-plus-Vier-Verhandlungen deutlich gemacht, dass wir die Nato nicht über die Elbe hinaus ausdehnen. Wir können daher Polen und den anderen keine Nato-Mitgliedschaft anbieten.“ Šaltinis: welt.de

Vertimas: “Derybose „du plius keturi“ aiškiai pasakėme, kad NATO neplėsime už Elbės. Todėl negalime pasiūlyti Lenkijai ir kitoms šalims narystės NATO”

Dar yra ir ekonominė prizmė: Ukraina yra antra pagal dydi Europoje šalis, vertinant turimus skalūnų dujų rezervus. 2010 metais buvo aptiktas Yuzivska skalūninių dujų laukas, kurio dydis gali siekti apie 0.8 - 3 trilijonų kubinius metrus. Tik priminsiu, jog dujų kubinis metras šiuo metu kainuoja apie vieną eurą. Taigi jeigu Rusijai pavyktų atsiplėšti rytų Ukrainos dalį, nepaisant milijardų investicijų reikalingų skalūnų dujų gavybai, Rusija potencialiai galėtų savo iždą pildyti trilijonais. Na ir suprantama nuodyti gamtą skalūnų dujų gavyboje naudojama technologija. Tiesa, būtina paminėti, jog prieš pasitraukiant, kompanija Royal Dutch Shell jau buvo gavusi teises skalūnų dujų gavybai ir investavusi apie 10 mlrd. eurų, bet nutraukė veiklą 2015 metais po pirmosios Rusijos invazijos rytų Ukrainoje, dar net nepradėjusi dujų išgavimo proceso.

Žemiau dabartinių kovų Ukranos rytuose žemėlapis ir Yuzivska dujų laukas Šaltinis: redit.

Akivaizdu, kad su Putinu matėme Ukrainos vertę vienodai, bet susijusius kaštus - skirtingai. Manau, kad faktiniai Rusijos kariuomenės veiksmai parodė, jog buvo tikimasi greito „specialiosios operacijos“ užbaigimo: Kijevas arba sutinka Rusijos tankus klodamas raudonių gvazdikų kilimą…

… arba bent jau Ukrainos kariai pamatę į užsienį pabėgusį savo vyriausią karo vadą puola į tokią neviltį, jog per milžinišką dezorientaciją nesugeba efektyviai priešintis. Vakarai pamatę per 96 valandas pakeistą valdžią Kijeve ir jau faktinę karinės operacijos pabaigą patrūkčioja pečiais, kaip mūsų laikų herojus - Pečiorinas, ir gyvenimas teka įprasta vaga. Naujasis - senasis Ukrainos prezidentas Yanukovych perleidžia Yuzivska skalūnų dujo lauko išgavimą Gazpromui, kuris sėkmingai dujas pardavinėja ir į vakarus, o Ukraina atsisako narystės NATO / ES minčių.

Suprantama, jeigu tokios “kainos” perkant Ukrainą tikėjosi Putinas, arba tokia “kaina” jam buvo pristatyta dabar arešte esančio žvalgybos vadovo, tai paaiškina, kodėl jis visgi ryžosi tokiai avantiūrai.

Bet nepaėjo Putinui korta… ir dabar nemaža dalis žmonių galvoja, kaip greičiau nutraukt Rusijos pradėtą karą. Ukrainos prezidentas reikalauja beprecedenčio palaikymo, esą Ukraina gina Europą ir europines vertybes. Kokias būtent - nedetalizuoja: ar tas labiau lenkiškas, kur skelbiamos LGBT-free zonos, ar tas vengriškas kur uždarinėjami universitetai, ar visgi labiau tas skandinaviškas.

Rytų Europos politikai didžiąją dalį retorikos uoliai perima. Kai kurie siaurų savo politinių interesų vedami, kiti pramonės lobistų palaiminti, treti - tiesiog, kad gražiai pasirodyti.

Štai mūsų “aukštas ir gražus” pagaliau aptikęs savo amplua tarptautinėje politikoje laido bajerius kalbėdamas Vokietijos bankų asociacijos (BdB) metinio renginio dalyviams, esą Vokietija turėtų atsisakyti energijos šaltinių importo iš Rusijos.

Foto šaltinis: 15min.lt

Prezidentas paragino toliau plėsti tarptautines sankcijas Rusijai, atsisakant naftos ir dujų importo, uždarant jūrų uostus Rusijos laivams, ribojant visų likusių Rusijos ir Baltarusijos bankų finansines operacijas, izoliuojant Rusiją nuo bet kokios tarptautinės veiklos. Šaltinis: lrt.lt

Kaip nenustumt Vokietijos, kaip Europos ekonominio variklio, į recesiją, “aukštas ir gražus” deja nėra nelinkęs atskleisti… Tai jog dujų kaip energetinio šaltinio trūkumas galėtų paveikti net COVID-19 vakcinų gamybą panašu nebėra svarbus argumentas. Juk Lietuvoje visi kas norėjo jau pasiskiepijo, o Afrikos ar Azijos mirštantys - ne mūsų problema.

Protu mūsų “aukštas ir gražus” niekad nepasižymėjo, bet deja, tokias mintis išsako ir nemaža dalis mane supančių, protingų, mielų, empatiškų, bet masinei psichozei pasidavusių žmonių. Daug maž - “kad tik karas Ukrainoje greičiau pasibaigtų”.

Nepasibaigs jis anksčiau, nei turės pasibaigti. Nebus pergalės ir nugalėtojų. Kare yra tik pralaimėtojai. O embargo tipo sankcijos apskritai vargu ar gali prisidėti prie karo nutraukimo trumpuoju periodu, o ilguoju periodu, jos gali padaryti vakarams daugiau žalos, nei naudos.

Kaip ir tie 3 proc. BVP krašto gynybai Lietuvoje, kurie yra TS-LKD partijos politinė kryptis, gerinanti šios partijos krikdeminio flango ir JAV politikų, investavusių į gynybos pramonę, ryšius. Kai visuomenė moka už tavo gaunamą naudą - bepigu tau už tai balsuoti.

Reaguojant į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, praėjusią savaitę Seimas pritarė Vyriausybės siūlymui dar šiemet papildomai didinti gynybos finansavimą maždaug 298 mln. eurų. Skyrus papildomą asignavimą, gynybos biudžetas dar šiais metais sieks 2,52 proc. Tačiau ties šia žyma konservatoriai ragina neapsistoti. TS-LKD paruoštame susitarimo dėl Lietuvos nacionalinio saugumo projekte pateikiamas užsibrėžimas dar iki 2025 m. pasiekti, kad išlaidos gynybai siektų 3 proc. nuo BVP. Būtent apie tokią krašto gynybai skiriamą dalį buvo užsiminęs prezidentas. Tiesa, pasiekti 3 proc. BVP kartelę jis ragino kur kas greičiau - artimiausiais metais. Šaltinis lrytas.lt.

Po šios gana plačios įžangos, pabandysiu sudėlioti mintis apie tai, kaip suprantu ir interpretuoju skirtingų pusių interesus. Neketinu sakyti, jog viską žinau ir suprantu. Tikiu kad visuomenė apskritai per mažai žino, kas vyksta už valdžios kabinetuose. Bet tikslo idealiai atvaizduoti pasaulio ir neturiu. Tiesiog noriu parodyti, koks yra sudėtingas pasaulis ir kodėl jame nėra ir negali būti vietos paprastiems ir greitiems sprendimams. Priešingai, tikiu, jog visa aibė politikų jau virš mėnesio sunkiai dirba bandydami derinti įvairius sprendimus, ieškodami būdų kaip galima greičiau nutraukti kovos veiksmus Ukrainoje. Nuolat vyksta įvairių Rusijos ir Ukrainos derybinių grupių ir subgrupių susitikimai, nuolat derinamos pozicijos tarp Ukrainos ir Vakarų šalių. Ir visa tai, kone kasdien kintančio karo fone. Mano supratimu, dabar didžiausias iššūkis politikams, kaip sąžiningai pasidalinti žuvusiuosius.

Daug skirtingų interesų

Dabar pradėsiu leistis į Rusijos, Ukrainos, ES ir kitų suinteresuotų šalių interesų nagrinėjimą. Tikslas yra parodyti, jog nėra vieno bendro intereso, o jam nesant rasti vieningą ir paprastą sprendimą - misija neįmanoma.

Rusija - auksinio tilto beieškant…

Kiek yra verta Ukraina?

Be jau viršuje minėtų argumentų: noro palikti po savęs Ukrainą, Baltarusiją ir Rusijas sujungtas į vieną super-valstybę, be nenoro prie savo sienų matyti NATO, be trilijonų vertės skalūnų dujų telkinių, manau taip pat labai svarus argumentas, jog tavo diktatūrinės šalies pašonėje neatsirastų sėkmingai transformaciją į liberalią demokratiją žengiančios šalies, kuri “kultūriškai” labai panaši į tavo šalį. Stiprėjanti tiek politiškai, tiek ekonomiškai Ukraina - gali skatinti vietinės opozicijos Rusijoije palaikymą ir klausimų kėlimo - “ar pasirinktas teisingas kelias?”. Taigi, klausimas dėl Putino sukurto Rusijos gelbėtojo, vienytojo įvaizdžio ir kartu išlikimo klausimas.

Štai žemiau esantis grafikas labai gerai iliustruoja BVP tenkančio vienam gyventojui (išreiškus pagal perkamosios galios standartą, t.y. įvertinus ir šalies vidutines kainas) raida Rusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Įsivaizduokite kiek klausimų pradėtų kilti Rusijos piliečiams, matant kaimynę Ukraina pradėjus tokį pat “skrydį” kaip Lietuva?

Ekonomistai mano, jog Ukrainoje ekonominė raida būtų buvusi gana artima kitų (laisvų) Rytų Europos šalių raidai, jeigu ne karo veiksmai 2014, 2022 metais.

Thus, the trillion-dollar question has a trillion-dollar answer: Russia is expected to cause damage of $1.36 trillion. Of this number, $680 billion are losses incurred between 2014 and 2021, $155 billion of losses are expected in 2022, and the remaining $525 billion during 2023-2026. This is admittedly a simplified approach. But, even if it included a substantial error, one needs to include ‘trillion’ in the negotiation vocabulary. Unfortunately, we think that this number is just a lower bound, and the loss is growing every day. And unless there is an unusual spur in Ukraine’s growth relative to the pre-war potential, the loss will continue to grow after the five years. Šaltinis: voxeu.org

Taigi, kaip ir filmo citatoje, Putinui Ukraina neverta nieko ir kartu - visko.

Na bet nepaėjo Putinui korta… ir vakarai stipriai sureagavo. Jau net pats Rusijos užsienio reikalų ministras prisidengia kitomis šalimis, bet įvardija tą pačią esmę - skauda visiems :

“Russian Foreign Minister Sergey Lavrov has said that the United States’ illegal unilateral sanctions amid the coronavirus pandemic deal a heavy blow to citizens in a range of states, first of all Iran, Syria and North Korea”. Šaltinis: tehrantimes.com

Ir visgi, šiuo metu, situacija šalyje „normali“

“But polls released this week by Russia’s most respected independent pollster, Levada, showed Mr. Putin’s approval rating hitting 83 percent, up from 69 percent in January. Eighty-one percent said they supported the war, describing the need to protect Russian speakers as its primary justification”. Šaltinis: nytimes.com

Sankcijos yra suprantamos, kaip “vakarų noras sunaikinti Rusiją”, todėl tai vienija Rusijos gyventojus. Kas mažiau patenkinti, tai visoks „elitas“, kurio jachtos ir sąskaitos viena po kitos areštuojamos Europos Sąjungoje. Bet panašu, jog klydo ne tik Rusijos žvalgybą, klydome ir mes manydami, jog šis elitas yra labai įtakingas. Be to tikėtina, elitui bus bandoma atsidėkoti “už kantrybę” po karo. O didžioji dalis jachtų ir sankcijų, man regis, tėra “įšaldytos”, o ne nacionalizuotos. Taigi pasibaigus karo veiksmams ir kartu sankcijoms, grįš jų ne-teisėtiems savininkams.

Įdomus atvejis buvo, kai vienu įtakingiausiu Rusijos “draugu” vakaruose vadintas, buvęs Vokietijos eks-kancleris, G.Schröder, V.Zelenskio prašymu nuvyko kalbėtis į Kremliu ir liko it musę kandęs. Galbūt jis nuvyko per anksti, kai Putinas dar buvo perdaug optimistas dėl savo sėkmės Ukrainoje. Galbūt tiesiog, mes klydome galvodami, jog “elitas” turi pakankamai įtakos arba įtaigos.

Sankcijos

Bendrąją prasme manau, jog Putinui nei šilta, nei šalta, kokias dabar sankcijas skelbia Vakarai - visi žino - šios sankcijos ne amžinos. Tauta užzombinta, nekritiška, o kritikai penkiolikai metų iš savo kelių kvadratų vienutės kritikuot gali. Karinės technikos - Rusija turi visą galybę (raketų gal mažiau jau belikę, bet tankų apstu), degalų per akis (tik ne visada ten kur jų reikia…), o vargšų žmonių, kurie dėl pastovaus atlyginimo eitų kariauti - irgi pilna.

Doleriai už dujas ir naftą teką, kainos tiek pakilusios (tiesa, galimai ir dėl dėka gero pasiruošimo, t. y. neužpildytų dujų atsargų vakaruose, kur Rusijos dukterinės įmonės valdo nemažai saugyklų), jog net jeigu Vakarai ir pradėtų gąsdinti embargais, anksčiau ar vėliau Kinija, Indija pradėtų pirkti Rusijos energetinius išteklius, o Rusijos metiniame biudžete vis tiek galas su galu būtų sudurtas.

Šioje vietoje labai svarbu paaiškinti biudžeto svarbą ir tarptautinę prekybą. Putino valdžia remiasi nemaža dalimi “gerai”, gal labiau reguliariai apmokamų jėgos struktūrų, kurios išlieka patenkintos savo gyvenimu ir statusu ir nenorėdamos prarasti savo pragyvenimo kokybės, palaiko Putiną. Suprantama Rusijos centrinis bankas yra nepriklausomas, tad Putinui paliepus, galėtų pradėti spausdinti rublius tam, kad apmokėti jėgos struktūras net nustojus plaukti doleriams už energetinius išteklius. Tačiau tada būtų susiduriama su dar sparčiau augančiomis kainomis dėl nevertėjančio rublio kurso visų užsienio valiutų atžvilgiu (=brangstančio importo). Tam kad to išvengti, būtina jog užsienio šalys pirktų rublius (= pirktų naftą iš tavęs).

Todėl kai kurios šalys ir siūlo embargą pagrindiniam Rusijos pajamų šaltiniui, energetinių išteklių eksportui. Būtent todėl ir buvo iššaldyta apie pusę Rusijos centrinio banko užsienio rezervų, jog centrinis bankas negalėtų palaikyti rublio kurso. Tačiau kai Vakarai bando “parklupdyti” Rusiją, akivaizdu, kad Rusija judės Kinijos link. Nes ar doleriais, ar juaniais palaikomas Rusijos rublis, skirtumo nėra.

Taigi, pergalės vertė Putinui - neįkainojama. O pralaimėjimo kaštai?

Jau dabar stringant invazijai, per nacionalinę Rusijos televiziją vis dažniau pasigirsta kritiškų pasisakymų: tai kodėl pradėta, jeigu negalima užbaigti sėkmingai?

Ko gero labai tikėtinas scenarijus, jog visiškai pralaimėjus, t. y. nieko nepešus politinė Putino “karjera“ gali labai greit pasibaigt namų areštu ir galbūt net kokiais mėlynais apatiniais gimtadienio proga nuo FSB.

Faktinė situacija privertė Putiną manevruoti, jeigu jau ne Kijevas, tai bent visas DNR, LNR, sausumos tiltas į Krymą, gal net iki Transdniestrijos (Moldovos)? Juk neva iškeltas tikslas ir buvo apsaugoti / išlaisvinti tautinius rusus? Manau, jog ES nebūtų labai šakojusis konflikto pradžioje, jeigu tik DNR, LNR ribos būtų pilnai užimtos ir prijungtos prie “Didžiosios Rusijos Imperijos”.

Dar svarbiau nei teritorijos - kažkoks faktinis dokumentas, kuriame bus parašyta, jog Ukraina niekada nestos į NATO, na bent per sekančius kelis šimtus metų, arba kol Rusija pati netaps NATO nare…

Juokas juokais, bet 2000 metais…

“Putin said: ‘When are you going to invite us to join Nato?’ - Šaltinis: Putinas theguardian.com

Manau daug kas laiko šį punktą menkaverčiu, bet manau, jis Putinui bus vertas atiduoti ir truputi dabar paimtos teritorijos. Bet kad nebūtų gaila kažko atiduoti, pirma bus bandoma kuo galima daugiau pagrobti.

Na ir reparacijų klausimas bus atviras - ar atsisakys Ukraina reparacijų už tai, kad Rusija atitrauktų savo karius? Ar už reparacijas bus paliktas Yuzivska skalūnų dujų laukas? Mokėti Maskva manau tikrai nebus linkusi…

Tačiau Ukrainai, norint jog kuo greičiau būtų nutrauktas karas, reikės ieškoti “auksinio tilto” Putinui, kad jis išsaugotų savo reputaciją (ir gyvybę), arba rizikuoti kautis iki galo. O pastarasis variantas yra gana rizikinkas.

“Statyk savo priešo atsitraukimui auksinius tiltus” - Sun Tzu

Rizikinga dėl to, jog net atsitraukdami Rusijos kariai paliks milžiniškus nuostolius. Būtent taip vertinčiau civilių žudynes Bucha mieste. Tai buvo akivaizdus derybinių pozicijų ir Rusijos pusės pasiryžimo parodymas. Kad ir kaip skausmingai tai beskambėtų - derybinės taktikos dalis, turinti parodyti alternatyvius kaštus Kijevui, to “kautis iki galo”.

Ukraina tarp blefo, paguodos ir kompromisų paieškos

Netrukus Ukrainos prezidentas bus statomas į ganą keblią padėti - kiek galima aukoti Ukrainos žemės ir ekonominių interesų (pvz., narystė ES), siekiant išsaugoti Ukrainiečių gyvybes? Ar šimtai, tūkstančiai žūstančių žmonių yra verti Krymo, Donbaso, kuriuos Ukraina ir taip jau de facto buvo praradusi? Kur yra Ukrainos „raudonoji linija“? Ar vilkinti derybas, tikintis įgauti pranašumą karo lauke ir atitinkamai stipresnes derybines galias? Tačiau vilkinimas yra brangus, tai jau parodė Bucha skerdynės.

Be to, karui trunkant ilgai, su laiku dalis vakarų žmonių pripras prie konflikto, tai mažins spaudimą politikams, kurie gali pradėti patyliukais kreivai šnairuoti… skatinti Ukrainos prezidentą ieškoti kompromisų. Jeigu taip nutiktų, tai dabartinė gausi parama - Stinger, NLAW granatsvaidžiai ir kita pagalba, kažkada gali pradėti sekti. Todėl vienas svarbiausiu Ukrainos valdžios prioritetų bus balansuoti tarp gerų žinių, kurios užtikrins vakarų palaikymą ir tarp blogų žinių, kurios padėtų sutelkti vakarus naujoms sankcijoms Rusijai.

Kalbant apie vakarų sankcijas, kelis niuksus į nosį Kijevas jau gavo: dėl neskraidymo zonos bei puolamosios ginkluotės (naikintuvų) tiekimo ir visiško Rusijos energetinių išteklių embargo. Nebuvo, nėra ir greičiausiai niekada nebus išpildyti šie pageidavimai, kurių nepildymas buvo ne tiek pralošimas karo fronte, kiek derybine prasme, silpnesnės pozicijos atskleidimas.

Ukrainos prezidentas reikalavo neskraidymo zonos - gudraus kaip lapino ėjimas “jeigu kariaujame MES, kariaukite ir JŪS”. Neskraidymo zonos įvedimas reikštų, jog NATO turėtų sunaikinti visas Rusijos oro gynybos sistemas apie 400 kilometrų atstumu nuo Ukrainos sienos gilyn į Rusiją ir Baltarusiją, nes toks yra S400 antilėktuvinės sistemos veikimo atstumas. Žemiau pateikiu žemėlapį su keliais 400km spindulio dydžio apskritimais, kaip iliustraciją, kaip giliai tektų NATO naikintuvams pulti Rusiją.

Tai reikštų, jog NATO paskelbia karą Rusijai. Apart eks-karių, džiugu, kad kad net Lietuvos politikai dideliu optimizmu neužsidegė. Viena aišku - paskelbus karą Rusijai ir sunaikinus Kaliningrado, Krymo, Rostovo ir beveik prie pat Maskvos esančias oro gynybos sistemas - viską ant vienos kortos pastatęs Putinas nelabai turėtų kur trauktis, tik į atominių galvočių panaudojimą virš Ukrainos, kaip simbolį kas lauks vakarų tęsiant agresiją. Nemanau, kad reikia būti genijumi, kad tai suprasti…

Ukrainos prezidentas reikalavo lėktuvų bei tankų. Panašu, kad anksčiau ar vėliau, keletą vienetų sulauks. Bet ir tai, tik senų „refurbished“, neva dėl to, kad Ukrainos kariai prie sovietinės technikos įpratę ir nereikia gaišti laiko mokytis. Neįtikina manęs toks argumentas, matant kaip Ukrainiečių savanoriai pasižiūrėję Youtube video filmukus išmoksta net modernius Rusiškus tankus valdyti. Tad man kur kas labiau tikėtinas scenarijus atrodo, kad vakarai baiminasi, jog tiekiant modernesnę puolamąją ginkluotę jie patys rizikuoja dviem dalykais:

1. Putinas pradės tai traktuot kaip dalyvavimą kare ir gali nusiųst kokią vieną kitą raketą į sandėlius ar tarpines tiekimo Ukrainai bazes Lenkijoje. Tada NATO atsirastų toje situacijoje, kurioje privalėtų kažkaip reaguoti. Ir va tas KAŽKAIP visus labai neramina, nes reakcija turėtų būti greita, vieninga ir atgrasanti. Ir manau čia kyla didžioji dilema - kol kas NATO laikosi vieningai, bet tokioje situacijoje, kai tik viena raketa „netyčia nukrenta“ Lenkijos teritorijoje, dalis NATO narių gali per daug dvejoti, bijoti eskaluoti ir t.t. O tai Putinas galėtų traktuoti kaip signalą, kaip NATO iš tiesų elgtųsi, jeigu kažkada visgi jis pasiųstų savo karius Suvalkų koridoriaus link. Taigi NATO bijodamos atskleisti savo tikrąjį vieningumą (na arba būkime sau sąžiningi, kad iš tiesų negintų rytų flango, arba dėl politinių arba techninių problemų) todėl ir vengia bei vengs bet kokios galimos eskalacijos su Rusija

2. Šiuo metu JAV daro spaudimą Kinijai, jog jeigu ji jau ne PRIEŠ karą Ukrainoje, tai kad bent jau nepadėtų Rusijai (ginklų tiekimu, naftos ir dujų pirkimu ir t.t.). Atitinkamai Kinijos naftos perdirbimo bendrovės nerodo didelio noro pasinaudoti esama situacija ir nesudarinėja naujų (papildomų) naftos tiekimo sutarčių su Rusija, nepaisant siūlomų didelių nuolaidų. Tačiau jeigu vakarai pradėtų tiekti modernią puolamąją ginkluotę, Kinijos apetitas išsibandyti savo vs. NATO ginkluotę pradėtų didėti. Juk reikia žinoti - kaip teisingai prognozuoti karinius pranašumus, puolant Taivaną, kuriame JAV ginkluotė…

Gavo niuksą Kijevas ir dėl energetinių išteklių importo ribojimo. Vakarai panašu jog nėra nusteikę čia ir dabar griauti savo ekonomikas. Todėl taikomi nedideli, santykinai neskausmingi ribojimai.

Gavęs šiuos niuksus, Zelenskis pradėjo labiau laviruoti ir užsiminti apie galimą ne-narystę NATO bloke, bei galimybes atvirai diskutuoti ir spręsti rytų Ukrainos žemių gyventojų klausimus. Vienu metu jau skambėjo viskas taip, tarsi Kijevas buvo pasiryžęs daryti reikšmingas nuolaidas. Bet privertus rusų kariuomenę trauktis, panašu kad pasijautė įgavę daugiau derybinių galių. Tai matydama Maskva iškart pasistengė grąžinti Kijevą į realybę (Bucha skerdynės).

Kaip Kijevas laviruos per šitą minų lauką - nežinau. Tai tikrai be galo sudėtinga situacija.

Kinija - bene didžiausia karo laimėtoja

Visas šitas konfliktas manau yra bene įdomiausias ir naudingiausias Kinijai. Iš vienos pusės grynai karine prasme, jeigu Vakarai tiektų ginkluotė Ukrainai, tai Kinai tiekdami savo ginkluotę, bet patys nedalyvaudami karo veiksmuose, galėtų testuoti technines karo priemonių galimybes ir pranašumą prieš NATO ekipuotę. Rusija panašiai „treniravosi“ Sirijoje prieš pradėdama karą Ukrainoje.

Kinijai taip pat svarbu matyti, kaip vakarai elgsis su atomine Rusija - siųs savo karius? Puls Rusiją? Kaip, per kiek laiko reaguos, padės? Kokias sankcijas taikys? Visa tai, labai vertinga informacija, kai patyliukais planuoji, jeigu reikės ir jėga, atsiimti Taivaną.

Rusijos - Ukrainos karo išvados aiškios: “Ukraina nepriklauso NATO, todėl NATO savo karių į Ukrainą nesiųs.

But putting troops on the ground in Ukraine, which is not a member of NATO, is a line that the US and other Western allies have not been willing to cross. US Ambassador to the United Nations Linda Thomas-Greenfield told CNN’s Dana Bash on “State of the Union” on Sunday that the Biden administration “has made clear” the US will not “put boots on the ground.”. “We’re not going to put American troops in danger,” she said. Šaltinis: cnn.com

NATO, t.y. JAV, niekada neskelbs karo dėl svetimos šalies atominei supergalybei. Matant NATO baimes tiekti naikintuvus ir gauti atsakomuosius smūgius ir galimai turėti ginti NATO rytų flangą ne žodžiais o veiksmais - irgi gana aiški indikacija, jog dabar išlaikoma dviprasmybė dėl to, kaip JAV elgtųsi dėl Taivano, nebėra tokia jau dviprasmiška.

Vienas dalykas, kurio Kinija nebijotų, tai sankcijos. Lengva vakarams paskelbt visokiam ten šampano ir Gucci rankinių bei IPhone eksportui į Rusiją, ar Rusijos centrinio banko devizų užšaldymą Rusijai, kurios BVP sudaro apie 2 proc. pasaulinės produkcijos ir 1.2 proc tarptautinės pasaulinės prekybos… Kinija laiko 3.5 proc. JAV valstybinių skolos obligacijų, tarptautinė prekyba su Kinija yra 7 kartus didesnė nei su Rusija, o ekonomikos produkcija yra antrą pagal dydį pasaulyje.

Galime prisiminti situaciją, kai dėl COVID-19, į Europą buvo nustotos tiekti apsauginės kaukės. Europa ko gero pirmą kartą suprato, kaip labai ji yra priklausoma nuo tarptautinės prekybos su tikrais galios blokais pasaulyje. Ir nors tarptautinė prekyba užtikriną tam tikrą saugumą (kai ir pirkėjas ir pardavėjas supranta taikos poreikį bendram gėriui siekti), visgi Kinija supranta, jog ji Europai (ir JAV) yra svarbesnė, nei pastarosios Kinijai. 2021 metais Kinijos dalis bendrame ES importe sudarė daugiau nei 22 proc. viso importo, o visame ES eksporte vos 10.5 proc. Pradėjus ekonominį karą ir naudojantis embargu kaip ginklu, mums skaudėtų labiau, nei jiems.

Išvada, manau pagal šią Fugees dainą:

(Taiwan)…

“Ready Or Not, Here I Come, You Can’t Hide, Gonna Find You and Take it Slowly”. Fugees daina youtube

Na ir pabaigai, Kinija tik to ir tenori, kad ES ir JAV skelbtų embargus ir sankcijas Rusijai. Kuo jų daugiau, tuo labiau Rusija taps priklausoma nuo prekybos su Kinija, tuo labiau Kinijos juanis pradės perimti pasaulinės atsiskaitymo valiutos statusą. Jau dabar Kinijos išplėtotas atsiskaitymo mechanizmas CIPS sąlygojo, kad Kinai už energetinius išteklius Rusijai pradeda atsiskaityti nebe doleriais. Kuo stipresni embargai Rusijai, Iranui ir t.t., tuo labiau stiprėja Kinijos, kaip centrinės Azijos finansų rinkų ir ekonomikos galios centro, vaidmuo. Kartu tai reikš ir dvipolinės sistemos pasaulyje susidarymą. Juokingiausia, jog tada nacionalinių interesų vedama ES, išvis liks už borto.

JAV - “war is cash”

JAV karas „nepatogus“ tik pačiam JAV prezidentui. Infliacija ir taip didelė, o dar karas ir jo sukeltos energijos išteklių kainos - gryna dovanėlė politiniams oponentams.

Bet bendrai, turint omenyje JAV karo pramonės svarbą JAV ekonomikos raidai, bei asmeninei nemažos dalies politikų naudai, JAV politikų interesas yra kuo galima lėčiau ir ilgiau vykstantis karas Ukrainoje, į kurią ir toliau būtų tiekiami JAV ginklai, pastorinantys JAV gynybos pramonės kompanijų pelną ir kartų politikų pinigines.

Štai Lockheed Martin Corporation akcijų raida. Nuo karo Ukrainoje pradžios akcijų kainos šoktelėjo jau apie 20 procentų.

Dabartinis karas Ukrainoje ir vis plaučiau skelbiamos sankcijos Rusijos energetikos sektoriui - kita dovanėlė JAV skalūnų dujų ir naftos įmonėms. JAV jau kurį laiką bandė pribaigt Nord Stream 2 projektą tam, kad Vokietija dujas pirktų iš „strateginės partnerės“. Kitaip tariant, JAV gynė savo siaurus verslo interesus.

Dabar JAV skelbia atsisakiusi naftos ir dujų importo iš Rusijos, kas sudaro apie 6-7 proc. viso JAV importo. Atitinkamai JAV planuoja didinti importą iš kitų šalių. Bet ažiotažas geras - žmonės visur pradeda kvestionuoti, ar neturėtų ir ES kolektyviai daryti to paties. JAV prezidentas net pažada didinti JAV skalūnų dujų gavybą ir tiekimą į ES. Skalūnų dujų naudojimas brangintų produkciją ES, o tai mažintų ES produkcijos tarptautinį konkurencingumą. Skalūnų dujų gavybos žala aplinkai - kam rūpi aplinka, kai akyse tau doleriai žaliuoja?

Taigi: JAV tampa konkurencingesnė, JAV uždirba iš dujų eksporto į ES, JAV uždirba iš karo pramonės (NATO šalių planuojami gynybų biudžetų didinimai, vien 800 mln iš LT? Iš kur gi mes Stinger raketas pirksime?) ir JAV vėl perima lyderystę pasaulinėje politikoje. Win-win-win-win… $-$-$-$-$. Kad Europos politikai tokiu savo “partnerių” gerumu nėra pernelyg sužavėti, manau nestebina :D

Na ir suprantama, JAV kariškių interesas… Per paskutinius 20 metų, JAV vykdė karo veiksmus - Afganistane, Irake… visur iš esmės prieš sau nelygius, su sandalais lakstančius religinius fanatikus. Pašaudai į jų pusę, užsisakai kad B52 pristatytų metro tikslumu krentančias bombas ir valio, „sandalinių“ nebėra. Dar geriau, be jokio teismo, be įrodimų iš dronų sprogdini menamus “teroristus” ginančius savo šalį nuo okupantų…
Per paskutinius 20 metų susiformavusi JAV karo patirtis akivaizdžiai yra pasenusi ir nebetinkama karui su „lygiaverčiu“ priešu, tad dabartinis karas, yra tiesiog nuostabus informacijos šaltinis apie potencialaus priešo faktinius gebėjimus, naujausią taktiką ir t.t.

ES pasiklydusi tarp nacionalinių šalių interesų

Vokietija yra patekusi į smagratį: paskutinius kelias dešimtis metų Vokietijos užsienių reikalų politika buvo nukreipta į Vokietijos pramonės pelno didinimą. Prisiminkime, kad ES buvo ne politinis projektas, o ekonominė priemonė anglies ir plieno pramonės plėtrai.

Labai rekomenduoju šį dokumentinį filmą:

Kai Vokietijos pramonė žengė į Kiniją, Vokietijos politikams mažiausiai rūpėjo Uigūrai. Merkel atstovavo savo pramonės lobistų interesus. Kai ES vyko svarstymai apie plėtra į Rytus, tai buvo prekybos skatinimas. Politinė integracija? Oi ne, kodėl manote, jog Vokietija išnaudojo visus maksimalius limitus, kad pvz., po 2004 metų ES plėtros naujų ES šalių piliečiai negalėtų legaliai dirbti Vokietijoje maksimaliai leistiną periodą, t.y. 7 metus, kam prireikė net 2 papildomų pratęsimų.

Merkel kancleriavimo laikotarpis, nepaisant tam tikrų krizių, buvo ganėtinai ramus, bet Vokietija tapo de facto ES atstove. Ir dabar, nemaža dalis žmonių žiūri būtent į Vokietijos sprendimus ir Vokietijos užsienio politiką, kaip nusakantį visos ES kryptį. O naujai išrinkta pro-versliška, pseudo žalia ir pseudo socialiai kairiųjų vyriausybė (didesnio marazmo būti ir negali), nori ir atliepti ES piliečių lūkesčius, bet negali ir pakeisti savo orientacijos į nacionalinį interesą.

Štai kodėl Vokietija stengėsi užtikrinti kažkokius saugiklius Ukrainai, bet vis tiek visa jėga stūmė savo pramonei naudingo Nord Stream 2 projektą - išaugome veidą prieš užsienio partnerius, bet iš tiesų, rūpinamės tik savimi. Nereikia galvoti, kad šis nacionalinis interesas nedavė naudos kitoms ES šalims, Vokietija buvo ir lieka pagrindinė ES šalimi donore, kurios mokesčių mokėtojų pinigai yra „įsisavinami“ ir pas mus Lietuvoje.

Tai paaiškina ir tai, kodėl Vokietija iš esmės yra prieš tolimesnę ES plėtrą. Turkija jau gal net pamiršo, kad iš tiesų yra procese tapti ES nare. Tai įsivaizduokite, ES priimtų autokratinę Turkiją, visiškai korumpuotą Ukrainą. Kaip tai paaiškinti savo mokesčių mokėtojams? O jeigu dar susidarys politinė ašis: Vengrija - Ukraina- Lenkija, tai politinės galios polis totaliai atsiskirs nuo finansinio polio. Tad apie jokius greitus ES įstojimus Ukraina galvoti net neturėtų. Taip bus įvairių gražių gestų, bet… pirma reformos ir t.t. ir galbūt, kada nors, tolimoje ateityje kažkas… manau tai labai skiriasi tarp to, ko tikisi Ukrainiečiai, ir tarp to, ką Vokiečiai ir kiti neto-mokėtojai yra pasiryžę duoti.

O štai vietinis komikas - Olegas Šurajevas ir kiti, gulasi ant grindų ir aiškina, kaip Vokietijai būtina skelbti energijos išteklių importo iš Rusijos embargą.

Bet gal Olegas galėtų paaiškinti, kaip Vokietijos politikai turėtų užtikrinti savo pramonės darbo tąsą? Dujotiekių ir uostų suskystintoms dujoms Vokietija tokiu mastu neturi, kokio reiktų norint pakeisti dujas iš Rusijos čia ir dabar. Be to, visos alternatyvos bus brangesnės, tad didės Vokietijos produkcijos kaina, mažės konkurencingumas, mažės poreikis samdyti naujus darbuotojus gal net didės poreikis atleisti dalį darbuotojų.

Vargu ar Olegui pavyktų įrodyti, kad žmonija jau tokia pažengusi, jog rinksis prekę brangesnę, vien dėl to, kad ji labiau „politiškai korektiška“. Bet ir tai… o jeigu dujos iš Saudi Arabijos, šalies, kurios princo nurodymu sukapojamas rėžimą kritikuojantis žurnalistas? Jau čia skaitysis vsio zakona, svarbiausia kad ne Rusija?

Na bet tarkime, Olegas pasiekia savo ir Vokietija atsisako dujų importo. Vokietijos pramonei, namų ūkiams pradeda trūkti dujų energijos gamybai ir šildymuisi. Kaip Olegas galvoja, kaip eksponentiniu pagreičiu didėjančius bedarbių skaičius ir augančias šildymo kainas sureaguos Vokietijos rinkėjai?

AfD pradės irgi dainuoti “Bundestag here I come…”

AfD Vokietijoje, Le Penne Prancūzijoje?

The National Rally’s Marine Le Pen, who faced off against Macron in the second round in 2017, is likely headed for another runoff. She has hinted that this presidential campaign will be her last — and it looks like she will make it count. Her campaign, centered around the cost of living and economic hardship, struck a chord amid rocketing energy prices caused by the Ukraine war. Šaltinis: politico.eu

Kremliaus rėžimas bandė remti šiuos judėjimus - bet nepasiekė reikšmingos pergalės. Dabar patys Vokietijos ir Prancūzijos politikai turi padėti savo rankomis į valdžią patekti Putino statytinius?

Koks čia mūsų interesas tame? Koks Vokietijos, Prancūzijos politikų interesas tame? Sugriaukime mūsų demokratijas, išardykime galutinai NATO, tam kad padėti Ukrainai?

Tai, kad į energetikos „blokados“ pusę stoja Lenkija, nė kiek nestebina. Juk paskelbus embargą, tiek pati Lenkija, tiek Vokietija užkurs vietinės (Vokieitjoje, Lenkijoje iškasamos) anglies katilines.

Poland wants to increase importance of coal fired power plants until 2049 as it needs to adjust its energy strategy amid volatile gas prices and war in Ukraine, the spokesman of state assets minister was quoted as saying by state-owned news agency PAP. Šaltinis: reuters.com

Germany is looking at whether it should keep its coal plants open longer in order to ensure energy security, the government said Thursday, as Russia’s invasion of Ukraine sparked fears over power deliveries. Šaltinis: AFP

Tai jog iškastinio kuro deginimas sąlygoja 16.8 proc. visų mirčių ES jau yra katastrofa. Bet dabar pakeičiant Rusiškas dujas, vietine anglimi, galėsime kasmet nužudyti dar daugiau, nei 605 vaikus iki 5 metų, kurie miršta dėl smulkiųjų dalelių (PM 2.5) sukeltų kvėpavimo ligų ir virš 1.4 mln. gyventojų virš 14 metų. KASMET!!!

Kiek tai kartų daugiau, nei jau skaičiuojama žuvusiųjų Rusijos-Ukrainos kare? Panašu, jog Olegui ir kitiems emocikams, aukštiems ir gražiems bet proto negavusiems guminukams, tylios mirtys nėra tokios svarbios, tiesa?

Lietuva save irgi bando pozicionuoti šių „progresyvių“ šalių bloke. Neva atsisakėme dujų importo iš Rusijos, o tai liečia ir Achemą? Ar tik Lietuvos valstybinių įmonių sprendimus? - aš atsakymo iš tiesų nežinau. Kai sulauksime tarptautinės prekybos duomenų ir matysime - 0, galėsime kalbėti apie faktus.

Bet kad jau prakalbome apie Lietuvos sprendimus, kodėl tada neatsisakius ir rusiškos urals tipo naftos, prie kurios perdirbimo yra pritaikyta Orlen Lietuva (buvusi Mažeikių Nafta). Pernai urals naftos iš Rusijos importavome už daugiau nei 2.5 milijardo eurų. Apie naftą iš Saudo Arabijos prabilo Kreivys. Tai gal iš šiandien į ryt? Tik bijau, kad prie urals tipo pritaikyta Mažeikių gamykla negalės taip greitai pereiti prie mažiau sieringesnės. Spėju prireiks irgi 4-5 metų? Bet Vokiečiams to paties laiko duoti neketiname. Jie turi jau rytoj nutraukt Rusijos energetinių išteklių importą.

Pamirštame ir viena detalę, rusiška urals nafta, pigesnė, atitinkamai, Orlen marža didesnė, atitinkamai, į Lietuvos biudžetą plaukia milijonai eurų mokestinių įplaukų. Branginant naudojamą žaliava, mažės pelnas ir valstybės mokestinės įplaukos. Leiskite paklausti, iš kokių magiškų pinigų finansuosime TS-LKD taip peršamus iki 3 proc. BVP siekiantį krašto gynybos finansavimo didinimą? Apskritai, padidinimas nuo 2.05 iki 2.52 šiais metais, jau pareikalaus papildomų 298 mln eurų. Iš kur šie pinigai? Dar 500 mln. artimiausiai metais ir taip po papildomus 800 milijonus eurų kasmet.

Tai jog dabartinė Vyriausybė ir juo labiau patys Seimo nariai nesiūlo didinti progresinių mokesčių tarifų daugiausiai uždirbantiems, ar bendrai didinti pelno mokesčio - tai arba skolinsimės, arba eilinį kartą atimsime iš medikų, mokytojų ir pensininkų. Įdomu, ką kariuomenė ilguoju periodu gins? Lietuvoje dirbančius ukrainiečių gydytojus, baltarusių mokytojus ir kazachstaniečių tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus?

Dar geriau pigų populizmą demonstruoja tai pačiai TS-LKD priklausantis politikas J.Razma, siūlydamas baudžiamojo kodekso ribose persekioti ir de facto „sodinti“ tuos, kurie pasisako UŽ Rusijos karą Ukrainoje. Rusijoje sodins, jeigu esi PRIEŠ karą, o Lietuvoje, jeigu esu UŽ. Tiesiog mūsų ideologija yra „teisinga“ o jų ne?

Taip, aš sutinku, neskoninga yra neigti holokaustą, garbinti ir šlovinti Hitlerį. Bet taip galvojantys žmonės yra mūsų kapitalistinės (ne)sistemos pasekmė. Pasekmė to, jog žmonės jaučia milžinišką atotrūkį tarp tų kurie turi viską ir tų, kurie neturi nieko. Kai žmonės prarandą viltį, jie atsigręžia į religiją, dieviška, arba politinę. Kaltinti juos už tai, kad TU 30 metų esi politikoje ir tau valdant šalį atsiranda žmonių palaikančių karą, man atrodo mažų mažiausia koktu. Dar kokčiau darosi, žinant kiek metų Lietuvos politikai ignoravo nevalstybinių organizacijų šaukimus, jog Lietuvos kalėjimo sistemai reikalinga reforma, jog mes tiesiog uždarome žmones, o ne sudarome jiems galimybę keistis ir grįžti į visuomenę. Bet taip, sodinkime dar daugiau. Pirma už suktinę, dabar už Z raidę, o rytoj jau už kritišką mintį? Orweliški 1984 ieji…

Pasaulis …

Šiaip pasauliui, karas Ukrainoje, bendrąja prasme, vargu ar labai rūpi. Tai dar vienas eilinis karas kažkur. Štai nuo 2015 metų Saudo Arabija vykdo karą Jemene, kur vyksta pilietinis karas tarp skirtingų religinių bendruomenių. Į jį kišasi tiek Iranas, tiek Saudo Arabija. JAV, JK tiekia ginklus, žvalgybinę informaciją ir t.t. Saudo Arabijos bombonešiai sprogdina mokyklas, ligonines - kasdien. Karo nusikaltimai - kasdien. Ar kam nors iš mūsų rūpi humanitarinė katastrofa ir mūsų “sąjungininkų” vykdomi karo nusikaltimai ten? Pakeisime vieno žudiko rėžimo naftą, kito žudiko rėžimo nafta. Tik aišku, dar ir ją atplukdyti turėsime, taigi papildomi CO2 ir PM2.5 dalelės mūsų atmosferai ir vaikams.

Kalbant apie karo nusikaltimus… Nelabai mūsų visuomenei terūpėjo, kai pradėjome karą Afganistane ir Irake, kur prisidengdami diktatoriaus nuvertimu, atsiprašau, “specialia operacija išlaisvinti Irako tautą”, masinio naikinimo ginklų paieška ir t.t. aneksavome de facto suverenią valstybę, nužudėme politinius lyderius ir taip netyčiukais - tarp kelių šimtų tūkstančių ir vieno milijono irakiečių civilių… Uuuuppssss…

Ką dabar žudo mūsų kariai Malije? Kaip ten “gina” Lietuvos interesus, vargu ar iš tiesų žinome ir suprantame.

“Putiną reikia į Hagos tribunolą čia ir dabar”, tik kas taip rėkia, nepagalvoja, kad G.W.Bush, T.Blair ir V.Adamkų reiktų kartu ten siųst. Pirmas lietuvis prezientas baudžiamas už prisidėjimą prie karo nusikaltimų Irake. Na bet juk visad yra pirmas kartas. Taip kad ne, gal visgi nepaisant didelių pareiškimų, vakarų politikai realiai nebandys pagauti ir teisti Putino. Nes jeigu galingų valstybių politikų kastoje nebeliks neliečiamųjų, tai niekada negali žinoti, kada išauš ir tavo rytas… (arba nebe išauš…).

Bet kas pasaulio politikams iš tiesų rūpi, tai jog karas Ukrainoje netrukdytų Rusijai ir Ukrainai sodinti javus. Šių dviejų šalių javų eksportas sudaro apie 25 proc. viso pasaulio javų eksporto. Egiptas jau dėl visa ko uždraudė eksportuoti savo javus - kaupia atsargas.

Prie šios problemos, prisideda tai, kad dėl brangstančių dujų, brangsta ir trąšos. Vakaruose dėl dujų ir trąšų kainų, žemdirbiai jau atsisakė sodinti ankstyvąsias daržoves, bet Afrikoje ir Azijoje trąšų trūkumas reikštų ne nedidelį nepatogumą, o badą ir mirtis. Daug mirčių.

Ekonomiškai “parklupdykime” Rusiją… didžiai skelbia R.Miliūtė savo tiradas per LRT.

Toks jausmas, kad R.Miliūtei reiktų padovanaoti istorijos vadovėlį, kaip Europos šalys, po pirmo pasaulinio karo bandė “parklupdyti” Vokietiją, ją išgręždamos reparacijų mokėjimais, pažemindamos tautą ir kuo tai baigėsi. Tai jog iš istorijos nesimokiname, darosi akivaizdu.

Tai sakote vardan kelių dešimčių tūkstančių žuvusių Europoje, būsi teisūs aukodami galbūt milijonus pasaulyje? Na taip, geras pasirinkimas, o paskui dar stebimės, kodėl Kinija, Indija, kurioms reikia šių javų, trąšų - nėra mums jau tokios draugiškos… priežastys ir pasekmės…

Pabaigai

Gavosi ilga rašliava… bet pagrindinė mintis: noras kuo greičiau pabaigti karą savo nuosavoje pašonėje - žmogiškai suprantamas. Tačiau pasaulinė ekonomika, politika ir vairių valstybinių bei privačių interesų lavina yra tokia milžiniška, kad tiesiog lengvų, paprastų ir greitų sprendimų nėra. Nesakau, kad nereikia ieškoti sprendimų, juos siūlyti, apie juos diskutuoti. Bet kiekvienas siūlymas turi būti apgalvotas, pasvertas. Mano tikslas buvo parodyti koks kompleksinis yra pasaulis, ir manau, kad man pavyko pristatyti tik labai mažą kruopelytę realybės, su kuria dabar susiduria politikai, iš tiesų ieškantys išeities.

Joks ekonomistas nepasakys, ką dabar daryti (nebent papezės apie Nordhaus teoremas). Rusijos atgrasymas jau nesuveikė. Apskritai, sankcijos labiau veikia kai dar reikia atgrasyti, o ne kai jau reikia stabdyti.

Joks politikas dabar nepasakys, kaip išspręsti šią susidariusią situaciją. Viskam reikės daug laiko, daug derybų, tuo metu žus daug žmonių. Dėl karo pasekmių nematomai mirs keliskart daugiau žmonių visame pasaulyje, tiek Europoje, tiek Afrikoje, Azijoje… Tad kaip ir parašyta antraštėje - dabar vyksta būsimų žuvusiųjų dalybos.

Tad kad ir kaip beskambėtų, turėkime kantrybės ir leiskime diplomatams ir politikams dirbti jų darbą, t.y. derinti visų interesus.