Labai tikėjausi, jog SADM, kuri dvišalėse derybose su profesinėmis sąjungomis dėl nacionalinės kolektyvinės sutarties atstovauja Vyriausybę, supras, jog padarydama posėdžius uždarus, ne tik apriboja visuomenę nuo teisės žinoti, kaip išrinkti politikai atstovauja rinkėjų interesus, bet apriboja ir viešojo sektoriaus darbuotojų teisę žinoti, kaip profesinės sąjungos vykdo įstatymą atstovauti net jiems nepriklausančius darbuotojus, derantis dėl pastarųjų atlyginimo. Deja, bet SADM atsakymas buvo aiškus - nėra parašyta, jog derybos viešos, tai kaip susitariame - taip ir darome (🖕). Tad dabar kyla klausimas - ką daryti toliau? Šiame blogpost’e kreipiuosi į Jus visus - viešojo sektoriaus darbuotojus ir ne tik, išdėstau savo matymą ir kviečiui dialogui dėl sekančių žingsnių.

Problema

Problema yra akivaizdi, vyksta dvišalės derybos, tarp Vyriausybės (per SADM) ir tarp šių keturių nacionalinių profesinių sąjungų:

• Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“
• Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
• Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“
• Respublikinė jungtinė profesinė sąjunga

dėl nacionalinės kolektyvinės sutarties. Šioje sutartyje yra nustatomas bazinis dydis (BD), nuo kurio labai didelei viešojo sektoriaus darbuotojų daliai priklauso jų mėnesinis atlyginimas. tarp šių darbuotojų: socialiniai darbuotojai, mokytojai, valstybės tarnautojai, Seimo darbuotojai ir t.t.t.t.

Tačiau yra keli bet…

1. Vyriausybė nėra suinteresuota didinti bazinio dydžio, nes didinti BD kainuoja. Padidinus BD tarkime 5 proc., atitinkamai didėja visų darbuotojų, kurių atlyginimas priklauso nuo BD, 5 proc. O tai yra brangu, todėl VISOS vyriausybės daro tą patį: didina BD minimaliai, o toliau leidžia profsąjungoms truputi pasikapoti dėl to, kurių profesijų darbuotojams padidinti koeficientus labiau. Vyriausybė senai jau pamiršo savo pačios premjerės žodžius, jog “pigi valdžia brangiai kainuoja”.
2. Profesinės sąjungos yra suinteresuotos sėkmingai užbaigti derybas, nes joms rūpi užtikrinti naudą savo nariams - papildomas atostogas, kurios numatomos nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje.
3. Profesinės sąjungos nenori kovoti dėl BD, nes didinant BD, auga ir Seimo narių, teisėjų atlyginimai. Kažkodėl profesinėms sąjungoms šie valstybės darbuotojai atrodo nesvarbūs. Tarsi kažkada, kai valytojas uždirbs tiek, kiek Seimo narys, mes galėsime tikėtis geresnės teisėkūros…
4. Pats svarbiausias faktas. Žemiau grafike pateikiu statistiką, koks buvo metinis bazinio dydžio ir kainų augimas. Prasižiojimas tarp bazinio dydžio ir infliacijos parodo, kaip nuvertėja viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai.

Šioje vietoje matau kelis galimus sprendimus

1. Arba reikia keisti darbo kodeksą ir nenumatyti prievolės PS derėtis dėl visų darbuotojų bazinio dydžio (de facto dabar irgi jokios derybos nevyksta). Lai derasi tik dėl savo narių papildomų atostogų…
2. Arba daryti derybas visiškai skaidrias ir atviras

Aš asmeniškai manau, jog antras variantas yra geresnis, profesinės sąjungos tampa atskaitingos savo nariams, poltikai - rinkėjams. Todėl kreipiausi į SADM su prašymu, jog derybos būtų atviros. Tačiau SADM atsakė: “Ne tavo daržas, ne tavo pupos”

Galimi tolimesni keliai

Įvertinus visas aplinkybes matau kelis galimus kelius, kuriais galime eiti kartu. Sakau eiti kartu, nes nebūdamas viešojo sektoriaus darbuotojas, neginu savo interesų, o esu linkęs ginti ir padėti ginti viešojo sektoriaus interesus. Tačiau to daryti negaliu vienas. Žemiau pristatau galimas priemones ir kviečiu užpildyti apklausą taip išreiškiant savo valią. Tai padėtų nuspręsti ką, kada ir kaip darome.

1. Kreipimasis į Seimo SRDK ir vyriausybę

Pirma priemonė, kuri man atrodo protingiausia - kreipimasis į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą, prašant jį vykdyti vyriausybės veiklos parlamentinę kontrolę ir išanalizuoti ar tokia SADM pozicija yra teisėta ir proporcinga. Ar SADM iš etinės ir moralinės pusės gali sutikti su profsąjungomis derėtis dėl bazinio dydžio uždaroje kamurkėje. Kaip tai dera su valdančiųjų nuolat kartojamais įsipareigojimas vykdyti veiklą skaidriai?

Tuo pačiu metu, manau protinga būtų raštu kreiptis ir į pačią premjerę ir paklausti, ar jos manymu, tokia situacija, kur abi pusės nėra suinteresuotos BD didinimu, gali vykdyti derybas paslapčia? Kaip tai dera su jos, kaip premjerės, nuostatomis, kad “pigi valdžia, brangiai kainuoja”?

Jeigu koks nors teisininkas norėtų prisidėti prie šių raštų rašymo ir padėti geriau teisiškai argumentuotai surašyti tekstus - labai džiaugčiausi. Email me!

Jeigu tikėti Seimo nario Mato Maldeikio žodžiais - “Taip, kaip buvo anksčiau - nebebus”. Belieka tikėtis, jog dabartinės Seimo valdančiosios daugumos politikai atsako už savo žodžius…

2. Piketai

Raštai yra gerai, tačiau manau, jog be žmonių prie SADM ar Vyriausybės pastatų ar net profsąjungų būstinių - daug nepasieksime. Politikams rūpi ne tik teisė, bet ir jų įvaizdis. Štai SADM viceministras kviečia jį kritikuoti, bet kokia SADM reakcija į kritiką - patys matote. Pagyriau viceministrą už tai, kad pradėjo trnasliuoti Trišalės tarybos posėdžius - tai ta viena transliacija ir tebuvo apsiribota. Gal švilpukais švilpiantys viešojo sektoriaus darbuotojai po SADM langais geresnė alternatyva?

Mano asmeniniu supratimu - geriausia būtų “išeiti pasivaikščioti” per pietų pertraukas šalia vyriausybės, per pėsčiųjų perėjas. Piketuojant šalia Kudirkos paminklo yra viena, tačiau irzlūs vairuotojai, nuolat spaudžiantys garso signalus dėl to, jog per pėsčiųjų perėjas vis vaikšto ir vaikšto nepatenkinti viešojo sektoriaus darbuotojai - gal labiau girdėtųsi Vyriausybės ausyse?

Galime diskutuoti ir apie tai, ar piketo akcijos prie profesinių sąjungų, dalyvaujančių nacionalinėse kolektyvinėse derybose, irgi nebūtų prasmingos. Skamba tragikomiškai - darbuotojai piketuoja prieš profesines sąjungas. Nors labai abejoju, ar tai labai pakeis šių organizacijų pozicijas. Manau, jog prasmingiausias būdas paveikti PS, tai kertant per jų finansus ir legitimizacijos mažinimą.

3. Pasitraukimas iš profesinių sąjungų

Aš esu už stiprias profesines sąjungas, nes manau, jog jos yra politinius interesus turinčios subalansuoti institucijos, kurios yra be galo reikalingos Lietuvoje. Tačiau pažiūrėkime teisybei į akis - visos profesinės sąjungos, kurios dalyvauja šiose derybose, pritarė vienbalsiai tai daryti paslapčia, neskaidriai. Tai yra šių profesinių sąjungų, apjunkusių “bebrais” valdybose sprendimas. Tačiau priešingai nei politinės partijos, profesinės sąjungos jautriai reaguoja ne į viešus protestus, ne į narių skaičiaus pokyčius, o į savo finansus.

Kiek profesinės sąjungos turi mokančių narių - niekas nežino. Profesinės sąjungos pačios deklaruoja šiuos skaičius. Kokį skaičių jos nupiešia - tokį ir turi. Tai sukuria joms pseudo-legitimumą. Tad savaime narių pasitraukimas, joms nėra skaudus. Išeis 1000 narių, pasakys kad “išėjo 1000, atėjo 2000”. Tačiau vieta, per kurią galima kirsti skaudžiai - tai finansai, nes tie išgalvoti nariai - pinigų nemoka.

Todėl kaip trečia pilietinio pasipriešinimo ir kovos už visą viešąjį sektorių priemonę siekti pokyčių, siūlau masinį ir koordinuotą pasitraukimą iš profesinių sąjungų. Manau būtų prasminga koordinuoti šią veiklą ir pvz. pateikti SADM ir Vyriausybei išstojimo dokumentus, parodant - jog jų derybų partnerių legitimumas dingsta. O profesines sąjungas priverčiant kraujuoti finansiškai. Galbūt netenkant narių - profesinės sąjungos pačios nuspręs, jog viešos ir skaidrios derybos yra geriau (kainuoja pigiau)?

Taip, toks sprendimas atneštų profsąjungų nariams kurie išstoja tam tikrą kainą - jie netektų nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje suderėtų papildomų atostogų dienų. Bet kas svarbiau? Vienus metus netekti atostogų, bet priversti derybas ateityje vykdyti skaidriai, ar turėti atostogas, bet žinoti, kad šimtams tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai auga lėčiau, nei kyla kainos?

4. Teisinis kelias

Mano asmeniniu supratimu, pirmi trys pilietinės kovos instrumentai yra geresni - jais išreiškiama darbuotojų / rinkėjų valia. Jais parodomas vieningumas. Tačiau reikia pasilikti ir teisinės kovos instrumentą, kaip galimybę.

Mano supratimu, gautą SADM atsakymą galima būtų ginčyti teisme, nes SADM pritardamas ir pradėdamas derybas uždarai - nusižengia visuomenės informavimo įstatymui ir neproporcingai apriboja visų viešojo sektoriaus darbuotojų demokratines teises žinoti, kaip dėl jų atlyginimų (ypač ne PS narių) yra deramasi.

Tačiau teisinis kovos instrumentas nors ir atrodo paprasčiausias - nereikia kartą per savaitę per pietų pertrauką žygiuoti prie vyriausybės, galima likti PS nariais, visgi gali būti labai brangus būdas kovoti. Ir aš, nors ir labai pilietiškai nusiteikęs, negaliu prisiimti šios finansinės naštos vienas pats. Todėl apklausoje klausiu, ne tik, ar palaikytumėte teisinį kovos kelią, bet ir kokia suma prisidėtumėte finansiškai pvz., per crowd-funding platformą renkant pinigus, reikalingus advokatui / teismo išlaidoms.

5. Nedaryti nieko

Lengviausia yra nedaryti nieko, kirmyti dabartinėje situacijoje ir skųstis, kaip viskas yra blogai. Arba, galbūt blogai atrodo tik man? Tad šita opcija irgi yra apklausoje. Galbūt išstojimai iš PS, pietų pertraukų piketai prie Vyriausybės / SADM ar profsąjungų sukuria didesnius “kaštus”, nei atvirų viešų ir skaidrių derybų “nauda”?

Apklausa

Apklausą rasite čia: spausti čia

Apklausos laikotarpis: nuo 2021-06-14 iki 2021-06-27

Apklausą gali pildyti ir ne viešojo sektoriaus darbuotojai, bet jam prijaučiantys ir norintys padėti ir prisidėti.

Manau, jog siekiant judėti pirmyn, reiktų bent kelių šimtų aktyviai palaikančių ir prisidedančių. Jeigų jų nebus, tada man neliks nieko kito, kaip tik pasakyti - padariau viską ką galėjau, buvo smagu, bet čia kelio pabaiga. Tad dalinkitės su savo kolegomis, siųskite ir kvieskite aktyviai pildyti anketą / šviestis šia svarbia tema.