Apie artėjančią Lietuvos aukštojo mokslo mirtį

Leiskite būti atviram, Lietuvos aukštojo mokslo sistema niekada nebeatsigaus, niekada nebebus tokia kokybiška, kaip buvo kadaise. Nostalgijos persmelktos kai kurių profesorių, dekanų bei rektorių galvos, anksčiau ar vėliau bus pakeistos naujesnėmis plikėmis, bet „išsvajotosios žemės“ Lietuva daugiau niekada nebepasieks.

Todėl mano patarimas visam mąstančiam jaunimui, kuris turi galimybę išvykti studijuoti svetur: bėkit kol galit, įgykit kuo geresnį, platesnį išsilavinimą ir neužverkite sau ateities horizontų pasirinkdami studijas Lietuvoje. Yra daug tų, kurie bandys Jus užliūliuoti gražiomis kalbomis, reklaminiais lankstinukais, lipdukais ar visokiais renginiais ir aiškinimais apie „šviesų rytojų“, bet nesileiskite vedami aklų…

Šis komentaras, mano asmeninė Lietuvos aukštojo mokslo ne-sistemos refleksija. Ji remiasi mano patirtimi, todėl nebūtinai yra objektyvi ar teisinga. Tačiau manau beveik 5 metų praktika šioje srityje leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus. Tačiau svarbiau nei pati refleksija, jog skaitytojai pamatytų kiek yra skirtingų sistemos agentų su skirtingais tiklsais (ekonomistai veikėjus vadina agentais). Hierarchijos trūkumas, agentų su skirtingais tikslais ir siekiais gausa ir lemia, jog sistema yra stabilioje būsenoje ir ko gero joje ir liks.
Pastaba: komentare naudoju terminą universitetas, nors turėčiau vartoti terminą aukštoji mokykla, kadangi diskutuoju problemas, kurios yra būdingos abiejų rūšių institucijoms (universitetams ir kolegijoms).

Kas sugadino aukštąjį mokslą?

Krepšelių teorija, arba kaip politikai atsikratė atsakomybės

Jeigu kuriame nors universiteto koridoriuje sutiktą, į profesorių panašų, asmenį paklausite, kas Lietuvoje sugriovė švietimo sistemą, įtariu kokių 99% tikimybe išgirsite atsakymą – krepšeliai. Ir tame yra daug tiesos. Libertarinė idėja skatinti konkurenciją tarp universitetų, savaime, t. y. kaip idėja, ar siekinys, kad universitetai konkuruotų tarpusavyje kokybės prasme, tikrai nebuvo bloga. Tačiau tai, kas veikia teorijoje (laisva rinka, tobula konkurencija) nebūtinai turi ką nors bendro su realybe. Viena iš pagrindinių ir kartu utopinių, ar net labiau science-fiction prielaidų – visą žinantys agentai. T.y. tam, kad „tobula konkurencija“ veiktų, daroma prielaida, jog pvz., visi studentai žino, kokios bus studijos, kokia jų kokybė, kokia tikslia tikimybe pavyks po studijų įsidarbinti, kokia studijų vertė ir t.t. Tokie patys tobuli ir universitetai, visi vienodi, nei vienas neturi rinkos galios, t. y. nėra pakankamai didelis, jog „diktuotų sąlygas“. Dar prie šių prielaidų, reiktų pridėti, jog ekonominiai agentai turi „homo economicus“ savybę – būti racionalūs, optimizuojantys savo ilgalaikę naudą.
Reikia būti idiotu, jog tikėti tokiomis prielaidomis ir nematyti, kiek daug skirtingų agentų yra sistemoje ir kokie visų jų skirtingi tikslai, juo labiau, jog universitetai nesieks ilgailaikio “naudos optimizavimo”.

Nemanau, kad politikai buvo idiotai, priešingai. Manau politikai labai gerai matė mažėjantį priimtų studentų skaičių, matė tendencijas ir nusprendė, kad politiškai nepopuliarų sprendimą – likviduoti universitetus, reikia permesti universitetų tarybų atsakomybėn. Manau buvo tikimasi, jog mažėjant studentų skaičiui, universitetai patys mažins savo dydį, jungsis, o politikai iš balos išlips sausi (pastaba, iš esmės tas pats metodas taikytas ir įvedant etatinį mokytojo apmokėjimo modelį 2018m.). Tačiau politikai nuvertino universitetų norą išgyventi.

Mokslo ir studijų reformos pagrindiniai tikslai ir principai: pertvarkyti aukštojo mokslo finansavimą, jį susiejant su vartotojo pasirinkimu; padidinti aukštojo mokslo finansinius išteklius, į juos įtraukiant privačias lėšas; valstybės finansinius išteklius orientuoti į paramą geriausiems; užtikrinti aukštojo mokslo socialinį prieinamumą; garantuoti viešojo bei privataus sektoriaus lygiateisiškumą; suteikti aukštosioms mokykloms realią autonomiją; pertvarkyti aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institucijų valdymą; sudaryti prielaidas aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institucijų tinklo konsolidacijai; padidinti Lietuvos mokslinių tyrimų sistemos efektyvumą; atnaujinti mokslo ir studijų sistemos žmonių išteklius; diegti verslumą, kūrybiškumą, inovatyvumą.

Šaltinis: https://www.smm.lt/web/lt/pranesimai_spaudai/startuoja-mokslo-ir-studiju-reforma-seimas-prieme-mokslo-ir-studiju-istatyma

Universiteto tikslas – išgyventi

Realybėje universitetai suprato, jog nepaisant dėl demografinių priežasčių drastiškai mažėjančio studentų skaičiaus, išgyventi visgi galima. Vienintelė to prielaida – daug studentų. Siekiant padaryti universitetą patraukliu, būtina prikurti daug skirtingai skambančių studijų programų, tai jog 99% programos paskaitų persidengs su jau egzistuojančių programų paskaitomis, nesvarbu.

Svarbu įtikinti studentą, jog jis pasirinktų universitetą. Suprantama, universiteto interesas siekti kokybės dingsta akimirksniu, kai universiteto išgyvenimas priklauso nuo studentų skaičiaus. Negabius, nenorinčius studijuoti, o tik „diplomą“ gauti siekiančių studentų išmetimas – ne opcija.
Taigi, politikai atsikratė atsakomybės. Universitetų vadovybės pasiuntė kokybę už borto, nes jungimasis ar likvidavimas reikštų (savo) darbo vietų praradimą.
[Pastaba: 2018m. universitetų jungimosi reforma labai gerai iliustruoja rektorių norą išlaikyti status quo. Siekiant išvengti sisteminių pertvarkų pradedami sintetiniai (beprasmiai) universitetų susijungimai].

Visos prielaidos diplomų „kepimui“ (aukštojo mokslo devalvacijai) sudarytos. Bereikia tik kepėjų indėlio.

Akademinis personalas aklimatizuojasi arba emigruoja

Dėstytojai irgi žmonės, jie turi šeimas, vaikus, būsto paskolas ir t.t., tad vargu ar ką nors nustebins tai, kad jie irgi bando išgyventi tokioje ne-sistemoje, o jeigu nesugeba, emigruoja.

Dėstytojai docentai siekdami išlaikyti savo pragyvenimo lygį tampa profesoriais (didesnis atlyginimas), „publikuoja“ straipsnius kartu su studentais (kartais net be jų žinios plagijuoja kursinius darbus), taip imituojant „mokslą“, nes laiko (o ir finansavimo) tikram mokslui nėra. Profesoriaus etatas 288 akademinės valandos per semestrą, kitas laikas turėtų būti skiriamas mokslui. Bet už mokslo pasiekimus papildomai moka grašius, nebent tai EU finansuojami projektai. Pavykstą ką nors išsikaulėti – gerai, ar tai naudingas mokslas, niekam nesvarbu. Kaip niekam ir visų tų projektų kokybė nerūpi. Reikia išgyventi.

Kas negali prasimaitinti projektėliais, prisiduria didindami dėstymo krūvį. Na tarkime iki kokiu 430 ar daugiau akademinių valandų per semestrą… nes viršvalandžiai apmokami didesniu tarifu. Taip ariančiam dėstytojui nei laiko mokslui, nei knygai, nei apskritai, visuomeniniam gyvenimui laiko nelieka. Kai akademikų nebelieka viešame diskurse – tuščią vietą užima visokie PR’čikai, sutkai, blažytės ir ievutės.

Visuomenės degradacija par excellence!

Tuo pačiu metu vyksta ir kiti ardomieji efektai – iš esmės prastėja viduriniojo mokslo grandies kokybė. Nesiplėsiu, bet… senas turinys, persidirbantys mokytojai, biurokratija, nepotizmas ir t.t.. Rezultatas – didėjantys skirtumai tarp mokyklų, prastėjantys (arba ne gerėjantys) abiturientų gebėjimai studijuoti.

Tačiau dėstytojai, bijodami netekti darbo juk negali imti ir 50-80% laidos „sukirsti“. Toks didelis sukirtimo lygis, nors objektyviai teisingas, finansiškai universitetui nepakeliamas. Iš ko algas reikės mokėti? Jeigu koks ideologiškai nesuluošintas dėstytojas pabando kovoti už kokybę, geriausiu atveju eina aiškintis ant kilimėlio pas dekaną, kodėl yra toks prastas dėstytojas ir „neišmoko“ (sic!) studentų. Blogesniu atveju, „prastas“ dėstytojas yra keičiamas į „gerą“ dėstytoją, arba kaip E.Banytės atveju, patys dėstytojai migruoja iš sistemos.

Dabar leiskite mintyse šiai sistemai pakunkuliuoti savo sultyse gerą dešimtmetį, su vis mažėjančiu studentų skaičiumi, su persidirbusiu, mokslo nesiekiančiu akademiniu personalu ir su institucijų vadovais, kurie pradeda save matyti kaip įstaigų vadybininkus, o ne aukštojo mokslo skleidėjus. Ko gero nėra sunku įsivaizduoti, kokioje juodoje skylėje esame.

Kai dėstytojai rašo darbus už studentus

Niekas ko gero geriau neiliustruoja juodosios skylės, kurios sūkuryje randamės, nei praėjusią savaitę patirti mokymai.

Esu doktorantas ir neatmetu tokios galimybės, jog iš lektoriaus nusamdyto dėstyti tam tikrą valandų skaičių, kitais metais galbūt tapsiu etatiniu dėstytojų [nors po šio exposé manau, tikimybės sumažėjo bent perpus]. Tai galėtų reikšti, jog teoriškai turėčiau „prižiūrėti“ rašto darbus (bakalauro baigiamuosius darbus) rašančius studentus, tad natūralu, kad eiti į organizuojamus mokymus apie baigiamuosius rašto darbus buvo loginis sprendimas.

Bet su kuo susidūriau nuėjęs, tik patvirtino išankstinius lūkesčius – baigiamuosius rašto darbus (bakalauro ir magistro darbus), Lietuvoje rašo nebe studentai, o pastarųjų dėstytojai!

Viso kurso esmę būtų galima apibūdinti taip: mokymai, kaip dėstytojams kurie įprato rašyti rašto darbus už studentus, mažiau nervintis ir labiau optimizuoti komunikaciją su studentais, jog geriau pavyktų kartu suderinti darbo eigą bei deadline’us!

Ne aš nejuokauju. Kaskart kai studentai vis parašo dalį rašto darbo, ją siunčia dėstytojui, kuris imasi ją „taisyti“. Vieni pataiso truputi, kiti, kone perrašinėja viską, nes bijo, kad studentai pataisymų vienoje vietoje, nepritaikys identiškose to paties rašto darbo kitose vietose. Turint ne vieną rašantį bei žinant kaip studentai linkę viską atidėti paskutinei akimirkai – stresuoti, kad nespės koreguoti, pradeda ir dėstytojai. Epic!

Būtų naivu sakyti, jog tokia raida, tik studijų finansavimo tvarkos pakeitimo pasekmė. Prie tokios raidos prisideda Lietuvos švietimo sistemos silpnybė – maža, uždara sistema, kaip stovinti pelkė, tiesiog be šviežio vandens pradeda rūgti.

Kaip pasakoja vyresni dėstytojai, senais laikais nebuvo rašto darbų ginimų bei komisijų. Tačiau prasidėjus diplomų kepimui, dingo pasitikėjimas dėstytojais, kurie patys taisė savo absolventų baigiamuosius darbus, o recenzentas iš esmės atlikdavo „auditoriaus“ funkciją. Tvarka pakeista į tokią, kur dėstytojo vertinimas tampa niekiniu, recenzento labai svarbiu, o dar svarbesniu (baigiamojo pažymio atžvilgiu) tampa baigiamojo darbo gynimas prieš komisiją.

Nesiplėsiu argumentuodamas, kodėl rašto darbo gynimas prieš komisiją, kuri neturi laiko prieš gynimą skaityti paties darbo, yra „neteisingas“ nes iš esmės diskriminuoja viešo kalbėjimo bijančius (intravertus) individus, nesiplėsiu, jog iš esmės biurokratizuotas pats rašto darbas, kai vertinama ne jo kokybė, o jo forma, nesiplėsiu ir apie tai, kad universitetai sugalvojo, jog bakalauro ir magistro darbai turi praplėsti mokslo žinių horizontą (kas nerealistiška bet labai paranku dėstytojams nevykdantiems tyrimų, mat tyrimų vykdymas permetamas ant bakalauro ir magistro studentų pečių).

Bet akivaizdu, jog kai studento baigiamąjį darbą vertina nebe pats dėstytojas, rašto darbas, kuris iš esmės turėtų būti tik paties studento gebėjimų, žinių apibendrinimo išraiška, tapo jį kuruojančio dėstytojo darbo kokybės mato vienetu. Mokymuose teko girdėti, kaip dėstytojui prireikė 12 metų, jog nebematytų studentų rašto darbų įvertinimo, kaip savo darbo vertinimo, pagal kurį jis vertinamas savo kolegų.

Gynimai prieš komisijas teoriškai turėtų būti objektyvūs, tačiau pelkės praktika kitokia, čia gyvuoja „hierarchinis imperializmas“ savo gryniausia forma. Tik pabandyk sudirbti kokio „svarbaus“ profesoriaus studentą. Atsakomieji veiksmai garantuoti. Tokia praktika labai gaji VU psichologijos fakultete (klinikinės psichologijos katedroje), kur tikrąją ta žodžio prasme tebegyvuoja asmenybių kultas. Visgi į bakalauro darbų gynimus atvykstantys dėstytojai iš kitų miestų objektyvumo neįneša, priešingai, jie bando vietinius studentus kuo galima labiau sudirbti, taip bandydami pagerinti savo absolventų galimybes įstoti į ribotas “nemokamų” magistro studijų vietas.

Suprantama, daliai dėstytojų tiesiog pasidaro gaila 4 metus studijavusių studentų. Negi paskutiniame semestre praneši studentui, jog jo lygis neatitinka universiteto keliamų reikalavimų? Kodėl galų gale dėstytojas, pas kurį rašomas baigiamasis darbas, turi būti atsakingas už tai, jog pirmais studijų metais nebuvo atsijoti pelai nuo grūdų? Kodėl tas dėstytojas dabar turi prisiimti atsakomybę už tai, kad kiti dėstytojai praleido studentą?

[Tiesa, esama ir tokių pavyzdžių, kai dėstytojai taip gerai išdirba baigiamųjų darbų taisymą, jog tampa labai verslūs ir už kelis ar keliolika tūkstančių savo rašymo gebėjimus parduoda “laisvoje rinkoje” tiems patiems studentams]

Jeigu problemos negali išspręsti – užšpakliuok

Rektoriai susiduria su dilema: įtakos viduriniam mokslui universitetai neturi, kokybės nepadidins, kaip ir nepakeis demografinių tendencijų. Tad reikia taikytis su mažėjančiu studentų skaičiumi. Vidine restrukturizacija užsiimti  neįmanoma, nes kiekvienas kamieninis padalinys (fakultetetas) turi savo atskirą autonomiją. Fakultetų dekanai atleisti dėstytojų nelabai nori, o universitetų apjungimas ne fakulteto lygio, o rektoriaus sprendimas. Rektoriai nenori netekti įtakos, galios, pinigų ir prestižo. Patinė situacija. Ką daryti? Taikyti paprasta metodą – mesti toną špakliaus ir tikėtis, kad pabaisa taps gražuole.

Būtų įdomu sužinoti kiek dabar VU ir kituose universitetuose yra sukurtų marketingo specialistų etatų. Jau vien mano (VU EVAF) fakultete yra apie 3-5. Visame VU 20+? Kam reikalingi universitetui marketingo specialistai? Suprantama, konkurencinėje kovoje pritraukti kuo galima daugiau studentų, tiek iš Lietuvos, tiek ne iš Lietuvos. Kitaip sakant samdomi specialistai narkomanui ieškoti daugiau narkotikų. Kokybės klausimus spręsti  – ne nu lengviau visokius blizgučius, balionus….

pistonai – scenarijus 12/25

Tačiau vien marketingo specialistų etatų kūrimu fakultetų lygmeniu neapsiribojama. Kuo toliau, tuo labiau į marketinginę veiklą bandoma įtraukti ir akademinį personalą. Suprask, jeigu nori dirbti, susikurk sau darbo vietą – pritrauk studentą. Nežinau ar kas nors susimąstė, bet realiai tai būtų galima parduoti kaip akademinio personalo verslumo projektą…
Štai ištrauka iš emailo, kaip turėtų atrodyti VU organizuojamos paskaitos tėveliams, tam, kad jie leistų savo vaikus į VU.

Kadangi šiais metais pirmą kartą bandome tokį formatą – siūlyti paskaitas labiau orientuotas į tėvus, nes tai yra mums labai aktuali auditorija, su kuria visiškai nedirbam ir nepasiekiam, o apklausos rodo, kad tėvai daro didelę įtaką vaikų studijų pasirinkimui, todėl idėja yra pasiūlyti paskaitas tėvams, kurios savo tematika nebūtų taip atvirai nukreiptos į studijas, bet įdomios ir aktualios šiandien, o per tai kažkaip įrodyti, kad šias žinias vaikas gaus atėjęs studijuoti pas mus.
Kadangi diskusija yra pakankamai sudėtinga forma, todėl ją galėtume organizuoti tik tuo atveju, kai dėstytojai gerai jausis ir galės patys ją moderuoti. Kadangi neturime patirties, negaliu prognozuoti kokios auditorijos galime tikėtis, kiek apskritai klausytojų susirinks. Manau, kad tai turėtų būti įdomios ir aktualios paskaitos, planuojame viską transliuoti gyvai internetu, dar ir dėl to diskusijos formatas keblesnis, bet iš visų dienų, kurią nors galima būtų pabandyti. Ir žinoma, standartiškai, po paskaitos klausimų sesija ir galimybė padiskutuoti yra būtina.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Akademikai turi kepti absolventus, kepti „mokslą“ (ir taip aišku, kad kepti, nes visuomenei naudingas mokslas nepatenka į svarbius žurnalus, o ir šiaip mokslu užsiimti nėra kada) ir taip, naujausias reiškinys, dar turi tapti ir marketinginių kampanijų, kuriomis siekiama pritraukti krepšelius (studentai arba aukštasis mokslas niekam nebe-/rūpi), dalyviais.

Ir ne, aš neteigiu, kad universitetai neturėtų dalyvauti studijų mugėse Lietuvoje ir už jos ribų, ir taip, tam reikalingi tai darantys asmenys ir finansavimas. Bet marketingo specialistų etatų steigimas ir renginių organizavimas fakultetų lygmeniu, dėstytojų kvietimas dalyvauti tokiose veiklose – prasilenkia su sveiku protu.

Su mažiau pasiek daugiau

Kito pobūdžio špaklius – studijų, kaip žmogaus vystymosi laikotarpio trumpinimas. Kai universitetas supranta, kad nauda, kurią teikia studijos yra menka, tada galima drąsia širdimi ir trumpinti studijas. Kai visokie Sutkai ir Dargiai aiškina, kaip universitetai turi rengti absolventus darbo rinkai, o ne gyvenimui, o tai kaip papūga atkartoja net premjeras (žr. 4 punktas), tai kam pūsti prieš vėją?

Keli pavyzdžiai:

VU startavo prestižinis VU ir Lietuvos banko projektas – ruošiami „quantitative economics“ bakalauro studentai. Kursas sutrumpintas iki trijų metų! Ekonominės filosofijos, istorijos, ekonominės minties tame kurse beveik nerasta. Ruošiami skaičiuotuvai Lietuvos Bankui (arba darbo rinkai), bet ne visapusį aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, mąstantys, gebantys ne tik taikyti metodus, bet samprotauti. Tapti mąstančiu žmogumi, pilnaverčiu visuomenės nariu prisidedančiu prie visuomenės gėrio, reikia ne tik žinių. Reikia ir laiko. Bet kadangi susutkinome aukštąjį mokslą, tai ai… Užtat kokia marketinginė kampanija VU+LB, priimami tik geriausi iš geriausių! Elitą kuriame ant popieriaus, elitą, kuris bus techniškai gabūs, bet intelektualiai atsilikęs.

Tačiau šioje vietoje trump’inimas (žodžio žaismas) nesibaigia. Paskaitų laikas magistro studijose pradedamas trumpinti ir manau, neužilgo patyliukais ir bakalauro studijų paskaitos bus nebe juokingai trumpos 48 akademinės valandos, o tik 32 ar net 24.

Mažiau kontaktinių valandų, tiek pat arba daugiau skirtingų kursų reiškia, jog galima pasiūlyti didesnę įvairovę studentams su mažesniu etatų skaičiumi. Tegyvuoja konkurencija per įvairovės plotmę, o ne per kokybės. Niekas nedrįsta diskutuoti, kaip tai paveiks studijų kokybę, kai ženkliai didesnė studijų proceso dalis bus perversta ant studentų pečių.

Kaip universitetams kokybė yra nesvarbi, parodo ir kitas niuansas. Vis dar universitete egzistuoja neakivaizdinės studijos.

Šiuo metu VU EVAF dėstau įvadą į duomenų analizę (mokau statistinės R kalbos programavimo). Mano dabartinis kursas 48 akademinės valandos. Vieną dieną gavau emailą, jog turiu paruošti ir pritaikyti sandą neakivaizdininkams, kuriems numatytas kontaktinių valandų skaičius – 16! Tuo metu kaip tik vyko paskaita. Paklausiau savo studentų, kaip jie mano, ar pavyktų tai kas jiems dėstoma, išdėstyti per trečdalį jiems skirto laiko. Visi gardžiai pasijuokėme… ir tęsėme darbus. Bet šiaip tai nejuokinga. Kad neakivaizdininkai neturi doktorantūros studentų lygio kompetencijų, visiems aišku. Tai jeigu aišku, kodėl tęsiama tokia praktika?

Money, money, money
Must be funny In the rich man’s world
Money, money, money
Always sunny In the rich man’s world
Aha-ahaaa……
Gal aukštąjį mokslą išgelbės nauja dėstytojų karta?

Ne retai girdžiu tokį argumentą. Pakalbėkime apie tos naujos kartos galimybės. Bakalauro studijų studentai dažniausiai dar nedirba, gyvena su tėvais. Tačiau prasidėjus magistro studijoms, absoliuti dauguma magistrantų jau yra dirbantys pilnu etatu! Net universitetai prisitaiko prie tokių studentų poreikių, paskaitas nukeldami į vakarą (paskaitos prasideda 17:30). Kiek dar gali būti protinės veiklos, po visos dienos darbo? Kada rasti laiko studijavimui? – neaišku. Universitetai to klausimo nekelia. Studentai renkasi studijuoti, vadinasi jiems tinka. Problem solved!

Tai kad atitinkamai krenta studijų kokybė, nes studentai nebestudijuoja, o tik bando šiaip ne taip išsilaikyti egzaminus, niekam nerūpi. Viena kita savižudybė per metus suprantama paskatina teikti psichologinę pagalbą, bet kovojama su ne-sistemos simptomais, o ne problemos šaknimis.

Pabaigę magistrantūrą, studentai kviečiami stoti į doktorantūrą. Vyriausybė pasielgė teisingai, padidindama doktorantų stipendijas iki 700-800 eurų (prieš metus dar buvo ~350 eurų). Bet kokia tikimybė, kad jau pilnu etatu dirbantis, ne retai šeimą turintis asmuo mes darbą ir stos į doktorantūros studijas, kuriose dėl mažo studentų skaičiaus, realiai net nevyksta paskaitos? Taip dalis stoja, nes sieja savo ateitį arba su moksliniais tyrimais arba dėstymu. Bet dėstytojų Lietuvoje niekas nerengia. Doktorantas tarsi savaime, vien dėl to, kad jis doktorantas, skaitomas esąs gabus dėstyti. Kursų kaip išmokti dėstyti, supervizijų, prižiūrimo dėstymo neaptikta. Arba doktorantai dėsto gerai, arba ne. Kaip jie dėsto, niekam nerūpi!

O po apgintos disertacijos? Sveikinu, viršvalandžiai, kartais net mažesnės mėnesinės pajamos, nei doktoranto stipendija ir nuolatinė akistata su devalvuojama švietimo kokybe. Kokiu reikia būti pasišventusiu tėvynės mylėtojų, kad rinktis tokį gyvenimą? Neestebina visokių sutkininkų ir blažyčių požiūris į akademikus, jog ten tik nieko nesugebantys ir negalintys savęs realizuoti „tikrame gyvenime“. Nes tie kurie ką nors sugebą, juk savo verslą atsidarytų ir vargo nematytų.

Gelbėtojai politikai?

Politikai yra absoliučiai nebesvarbi šios dėlionės dalis. Apart kokių 4-5 politikų, kurie suprastų švietimo SISTEMOS sąveikos principus, dauguma politiku iš bejėgiškumo irgi renkasi taikyti špakliavimo metodą problemoms užglaistyti.

Gal suprantančių ir yra daugiau, bet švietimo sistemai keisti, reikia iš esmės keisti visą (ne tik aukštojo mokslo) sistemą. Tai reiškia, jog reikia politiškai apsispręsti kas svarbiau +0.5pp BVP gynybai, ar priešmokykliniam ugdymui? Keisti vidurinio mokslo turinį ir jį nuolatos atnaujinti? Kaip sutarti dėl turinio? Kai ŠMM skęsta nepotizmo ir korpupcijos skandaluose, kai kiekvienas turintis asmeninį supratimą kaip ir ko reikia mokyti vaikus, nori būti teisus, kai ambicijos tampa svarbiau, nei pati švietimo sistema… o šiems pokyčiams įgyvendinti mes net neturime lėšų, o net įgyvendinus, pirmieji mąstantys absolventai pasiektų universitetus tik po 12 ar net daugiau metų… o magistrantų išleistuvės tik po 18 metų, doktorantų nauja laida tik po 22 metų…. ne, dauguma politikų dirba tik 2 metus. Po rinkimų pirmais metais biudžetas jau suplanuotas, nieko nepakeisi, paskutiniai metai – rinkimų metai, taigi darbui lieka vos dveji…jeigu nevyksta kokie kiti rinkimai…
Apie 22 ar daugiau metų horizontą, šnekėti, rasti bendrus principus, adaptuoti geriausias kitų šalių patirtis ne mums. Mums visad reikia savo…

Suprantama, juk kur kas lengviau pristatyti atidarytą naują laboratoriją, ar pasidžiaugti ir pasifotografuoti su bio ar lazerių technologijų mokslininkais, taip gražiai užšpakliuojant pabaisą….

Epilogas

Ką gi, ko gero turime vieną labiausiai ištobulintų švietimo ne-sistemų ES. Universitetų autonomija, universiteto padalinių autonomija, ydinga finansavimo strategija, neegzistuojantys kokybės saugikliai, prie sistemos adaptavęsi dėstytojai, neegzistuojantis mokslas, daug žaidėjų lauke, kurie vieni kitiems stumdo atsakomybę, bet realiai norinčių kokių nors permainų – vienetai.

Tie kurie sakys, kad aš pesimistas, atsakau: ne, aš realistas. O čia nupaišytas švietimo ne-sistemos paveikslas dar labai sušvelninta realybės versija. Asmeniškai aš nematau prielaidų, dėl ko Lietuvoje turėtų gerėti aukštojo mokslo kokybė…

Aišku, galima į švietimą turėti ir tokį požiūrį kaip mūsų žemės ūkio ministras G.Surplys, kuris mano, kad ūkininkai popiet galėtų eiti padirbt mokytojais….

2019-04-17 Europos reikalų komiteto posėdis _ Snippet

…bet tada tikrai, “Aš Maxima, man viskas….”

17 comments

  1. Stasys G. says:

    “VU startavo prestižinis VU ir Lietuvos banko projektas – ruošiami „quantitative economics“ bakalauro studentai. Kursas sutrumpintas iki trijų metų! Ekonominės filosofijos, istorijos, ekonominės minties tame kurse beveik nerasta. Ruošiami skaičiuotuvai Lietuvos Bankui (arba darbo rinkai), bet ne visapusį aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, mąstantys, gebantys ne tik taikyti metodus, bet samprotauti”. Kokie ten skaičiuotuvai, jei jie nėra girdėję kas yra bendrosios palūkanos, neturi supratimo apie ekonomines krizes ir t.t. ir t.t.

  2. Linas says:

    Su daug kuo, kas dėstoma straipsnyje, galima sutikti, su daug kuo – ne.

    Taip, Lietuvos universitetų gyvenimas ir išgyvenimas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek studentų pavyks pritraukti. Taip, būtų naivu manyti, kad dauguma būsimų studentų yra ir gerai informuoti apie studijų kokybę, ir apie įsidarbinimo perspektyvas, ir apie studijų finansinę grąžą, ir pagaliau – sugeba maksimizuoti savo ilgalaikę naudą. (Dargi sakyčiau, kad naivu manyti, kad tokių pasitaiko daugiau negu paskiri vienetai – ir ne tik tarp studentų, bet ir studijas baigusiųjų, tarp jų ir mokslo daktarų :-)).
    BET juk kaip tik tai (tokios informacijos stoka ar bent jau asimetrija) ir sudaro galimybes bei būtinybes rinkodarai (aka marketingui)!! Kaip tik tai, kad absoliuti dauguma (jei ne visi) stojantieji nežino ir, sakyčiau, objektyviai negali žinoti bei palyginti visų tų kokybių bei perspektyvų, ir sudaro sąlygas, ir verčia universitetus užsiimti rinkodara – nes jei to nedarysi tu, darys kiti ir “nepelnytai” nuvilios tavo potencialius studentus. Tad – tai daro visi. Kainuoja? Švaistomas laikas? Matyt, bet…žr. “prisoners dilemma” paaiškinimą, kodėl taip vyksta ir kodėl tai yra [bemaž] neišvengiama :).
    Būtent todėl visame pasaulyje universitetai užsiima rinkodara: tai daro ir Harvardas, ir Oxfordas, ir Stanfordas, ir kiti. Ir jų vykdomos rinkodaros esmės nekeičia tai, kad atitinkami skyriai ar tarnybos vadinamos ne “Marketing”, bet “Public affairs and communications”.

  3. Linas says:

    Dar kelios pastabos:
    “Kaip pasakoja vyresni dėstytojai, senais laikais nebuvo rašto darbų ginimų bei komisijų.” Netiesa, buvo. Taip, kursinius darbus užtekdavo gintis pas jam vadovavusį dėstytoją, bet baigiamieji darbai VISADA (ir sovietmečiu) buvo ginami komisijoje (na, bent jau VU). Be kita ko – ir daktaro disertacijas tekdavo ginti gynimo taryboje, kuri nebuvo (kaip dabar) sudaroma disertanto ir paties doktoranto pakvietimais ir pageidavimais, o buvo daug kibesnė 🙂
    Rašto darbo gynimas prieš komisiją (o ne tik prieš darbo vadovą, kas iš esmės būtų tolygu savo paties vadovavimo vertinimui :)) yra vertingas tuo, kad:
    – Suteikia galimybę patikrinti, ar darbo autorius yra…darbo autorius, t.y. ar nėra darbo nusipirkęs pas vieną iš tų “rašymo gebėjimų pardavėjų”, gal net pas savo vadovą :));
    – Leidžia į darbą pažvelgti “šviežiai” ar “kitu kampu”, nes būtų naivu vadovautis prielaida, kad darbo vadovas [visada] yra nekvestionuotinas ir nepranokiamas tos krypties ar tematikos korifėjus. Pvz.: leidžia patikrinti atramines darbo prielaidas (nes bet koks modelis remiasi supaprastinančiomis prielaidomis), išsiaiškinant jų pagrįstumą bei, atitinkamai, išvadų validumą ar to validumo ribas; leidžia aptikti galimas klaidas skaičiavimuose arba jų interpretacijose; pagaliau – sudaro galimybę pastebėti plagiatą, kurio nepastebėjo (arba tokiu netraktavo) darbo vadovas;
    – Leidžia suvienodinti rašto darbų įvertinimus taikomų kriterijų atžvilgiu: juk ne paslaptis, kad vieni dėstytojai gali būti “minkštesni, dosnesni”, kiti – griežtesni, reiklesni, vieniems – svarbu viena (pvz. kad darbo šaltinių sąraše būtų pacituoti jo paties darbai :-)), kitiems – kita…

    • Andrius says:

      Iš tikrųjų, gynimai prieš komisijas patys savaime nėra blogi, bet Justas teisus sakydamas apie gynimo metu egzistuojančias problemas – komisijų ir recenzentų parinkimą, svarbių profesorių studentus, darbų už studentus rašymą, dėstytojų tarpusavio santykių aiškinimąsį ir pan.

      • Linas says:

        Potencialiai galimos ir kai kur egzistuojančios problemos (būtent”potencialiai” ir “kai kur”, nes tikrai ne visur, ne visada ir ne visos) neturėtų tapti priežastimi atsisakyti gynimo komisijoje ir pereiti prie dar daugiau (IMHO – žr. argumentus aukščiau) potencialių problemų ir grėsmių keliančio gynimo “prieš vadovą”.
        Beje, panašių problemų egzistavimu argumentuojant, gal pasiūlysite atsisakyti ir daktaro disertacijų gynimo tarybų – “teapsigina prieš vadovą, ir bingo! jau daktaras!”? 🙂 Tarp kitko, ta komisij7 ir recenzentų parinkimo problema juk šiuo atveju dargi aštresnė, nes daktaro disertacijos gynimo tarybos de facto sudaromos disertanto vadovo ir paties disertanto siūlymais/kvietimais, o štai BD ar MD gynimo komisijų sudėčių ar recenzentų darbų vadovai negali pasirinkti (bent jau – kaip taisyklė).
        Pabaigai, gal man pasisekė, bet per visą savo netrumpą akademinę karjerą nei regėjau, nei girdėjau kokius nors dėstytojus “aiškinantis tarpusavyje” dėl jų vadovautų darbų nuvertinimo, neturėjau jokio pagrindo kokių nors vadovų tarpusavio sandėrių įtarimui, nepamenu nei vieno atvejo, kada kam nors būtų buvę pritaikyti kažkokie “garantuoti atsakomieji veiksmai” už nevykusio BD ar MD darbo, tegul ir vadovauto “svarbaus” profesoriaus, sudirbimą.

  4. Vaiva says:

    Taip, aukštasis mokslas LT labai varganas, taip krepšeliai labai prisidėjo prie jo smukimo. Maža to, jis smuks ir toliau, jeigu tokie kaip Skvernelis pliurps, kad „pirma rezultatai, tada finansavimas“ (koks kvailys vis dar dirbs universitete, laukdamas kažkokio mistiško termino kada visa sistema pasieks kažkokį mistišką rezultatą ir koks nors kvailys premjeras susimils numesti šiek tiek daugiau grašių?), tokie kaip Lietuvos bankas ir panašūs trimituos apie tai, kad geriau bet koks u-tas užsienyje, negu Lietuvoje (koks potencialus studentas rinksis čia studijuoti, jeigu bet kokio u-to užsienyje baigimas bus vertinamas geriau?), verslininkai skies, kad u-to absolventas turi būti amatininkas (tam yra proftechninės!), universitetai bus finansuojami pagal studentų skaičių (tada diplomą gaus net ir paskutinis mulkis!), o doktorantų stipendijos bus didesnės už dėstytojų algas (negi kas nors 100 % atsidės doktorantūros studijoms, jeigu žinos, kad po studijų baigimo gaus mažiau?). BET, straipsny ir daug netikslumų. Kai kurie jų:
    1. Dėstytojų viršvalandžiai formaliai vadinami „virškrūviu“ ir tai leidžia juos apmokėti MAŽESNIU tarifu, negu standartinį darbo laiką;
    2. Kursinių gynimas su recenzentais ir komisijose leidžia tobulinti pristatymo įgūdžius, gauti požiūrį iš šalies bei užtikrinti nešališkumą. Nemanau, kad rašymas ir gynimas be jokio pristatymo, pas tą patį dėstytoją, t. y. virimas savose sultyse, būtų geriau (ar bent jau panašiai gerai).
    3. O, ne, fakultetams rūpi, kaip dėsto dėstytojai! Tik bėda ta, kad „geru“ dėstymu vadinamas ne „aukšto lygio“ dėstymas, bet žaidimas su universitete mokytis nevertais studentais ir jų praleidimas per egzaminus.
    4. „Mažiau kontaktinių valandų“ reiškia ne didesnę kursų įvairovę ir daugiau specialybių, bet mažesnes etatų dalis ir dar žemesnes algas dėstytojams. Kodėl? Ogi todėl, kad dėstytojai nėra antžmogiai ir negali dėstyti daugiau įvairių specialybių (juk niekas VISKO nežino ir negali būti visų sričių specialistu!). Gali gerai žinoti ir dėstyti 2-3, na gerai, galbūt 4 artimus, dalykus. Bet ne daugiau! O 4 dalykai duoda pilną etatą prie dabartinių valandų. Jeigu valandos bus sumažintos, dar daugiau dėstytojų rinksis pagrindinius darbus kur nors kitur ir ateis (jeigu išvis ateis) į universitetą tik savo laisvalaikiu. Ir kokia bus studijų kokybė tada, kai dar daugiau dėstytojų rengsis paskiatoms per savo pietų pertraukas (ką nemaža dalis jau dabar daro dėl kasininkų lygio algų!)?
    Apskritai, siūlymai aukštojo mokslo sistemai būtų:
    1. Mokslas universitete PRIVALO būti VISUOTINAI mokamas. Valstybė turėtų VISIEMS norintiems studentams automatiškai suteikti paskolas mokslui finansuoti, kurias pvz. reikėtų grąžinti po baigimo pajamoms pasiekus tam tikrą lygį – taip yra Jungtinėje Karalystėje. Ten u-tai vieni geriausių Europoje. Arba pvz. po truputį nubraukti jeigu baigus dirbama LT pagal specialybę. Nes dabar mes finansuojame mokslą pvz. daktarų kurie paskui dirba pvz. Norvegijoje, taigi, remiame Norvegiją! Ar ji tikrai reikalinga paramos?!
    2. Studentų stipendijos yra nesamonė: studentai turėtų suprasti, kad aukštasis mokslas yra INVESTICIJA į jų ateitį, o ne parama!
    3. Aukštojo mokslo finansavimas turėtų būti NE pagal studentų skaičių, o pagal universitetų kokybę (mokslo tyrimų, dėstymo kokybę, pasaulinius reitingus ir t. t.) bei potencialą. Tai leistų išmesti nemotyvuotus studentus ir nežlugdyti motyvacijos tų, kurie nori mokytis.
    4. Mokesčius už mokslą turėtų nusistatyti patys u-tai, o ne valstybė. Valstybė galėtų pasakyti, kokį studentų skaičių kuriai specialybei ir kuriame u-te ji nori finansuoti ir tiek.
    Taip pat reikėtų pakeisti visokiems „ekspertams“ požiūrį. Aš pati mokiausi tiek LT, tiek ir dar dviejose užsienio šalyse. Ir pastebėjau tai, kad dėstymo lygis LT (bent jau VU) yra tikrai aukštas!! LT yra didelė problema su moksliniais tyrimais, t. y. kai kuriose srityse jų išvia nėra (ir kaip gi bus, kai finansuojama kiekybė, o ne kokybė, o ir tas finansavimas apgailėtinas?)! Jeigu visokie neišmanėliai „ekspertai“ ir toliau aiškins, kad LT dėstymo lygis yra apgailėtinas (koks jis nėra!!!), vis daugiau gerų abiturientų rinksis studijas kažkur bile kur ir LT universitetai tikrai tiktai smuks! Nes u-tas be studentų (arba su nemotyvuotais studentais!) yra ir bus niekas!

    • Linas says:

      Skvernelio kalbos a la „pirma rezultatai, tada finansavimas“, labai primena anuometines (kai jis buvo “praimu”) Kubiliaus pamokymus futbolininkams “kai jūs žaisite tokioje lygoje, kad į Lietuvą atvyks žaisti “Chelsea”, tai tada jums ir pastatysime stadioną” :D. Gi abu šie postringavimai yra kone idealus atitikmuo sovietmečiu populiaraus anekdoto apie tuometinių sporto vadovų pažadą besitreniruojantiems šuolininkams į vandenį: “Kai išmoksite gerai šokinėti, tai tada gal ir vandens į baseiną prileisime” :-):D.

      Dėl “Gali gerai žinoti ir dėstyti 2-3, na gerai, galbūt 4 artimus, dalykus. Bet ne daugiau! O 4 dalykai duoda pilną etatą prie dabartinių valandų”: netikslu. Pilno etato krūvį, kuris dabar yra 288 kontaktinių val., duoda ne 4 dalykai (nes tradiciškai dalyko kontaktinių akad. val. apimtis yra 48 val), o net 6. Na, nebent tų dėstomų 4 dalykų seminarai/pratybos vyksta keliais atskirais srautais, t.y. bendra to dalyko apimtis “išsitempia” iki 64-80 val….

    • Andrius says:

      Nepaisant netikslumų, reikia pripažinti, kad straipsnyje yra labai daug karčios tiesos. Apie tai reikia kalbėti. Bėda ta, kad sprendimų priėmėjams (ministerijoms, vyriausybei ir rektoratams), ta aukštojo mokslo kokybė ir studentų ir dėstytojų gerbūvis nelabai jaudina. Jų pačių gerbūvio padėtis puiki ir griauti dabartinę sistemą jiems gali būti rizikinga, todėl jie elgiasi atitinkamai, kaip sako Justas, “dedamas špaklius”, kad tik kuo ilgiau išlaikyti dabartinę situaciją – juk kiekvienas mėnuo minkštoje kėdėje į jų sąskaitas įritina toli gražu ne-vidutinius atlyginimus. Sukilti turėtų “persidirbantys dėstytojai ir studentai”, bet ar jų kas klausys?

    • Andrius says:

      Jūsų “Apskritai, siūlymai aukštojo mokslo sistemai būtų:
      1. Mokslas universitete PRIVALO būti VISUOTINAI mokamas.”

      yra siūlymas keisti Konstituciją. Ir sprendžiant techninę (nepakankamo finansavimo) problemą, priimti labai rimtas pasekmes turėsiantį politinį sprendimą užliberalinti aukštojo mokslo sistemą, peršant JK kaip mums sektiną pavyzdį. Kad JK gali būti pavyzdys, nesutinku iš principo, jau nekalbant apie tai, kad su masinėm paskolom nueitume JK ir JAV keliu, kur kabančios ant mokamus mokslus baigusių ir didžiulius lūkesčius turėjusių studijų paskolos siekia kosmines sumas. Tai labai panašu į Justo aprašytą politikų būdą atsikratyti problemos, ją permetant ant jaunimo pečių. Ir norą toliau eiti biudžeto ir valstybės mažinimo keliu, tolstant nuo Skandinavijos ir Europos.

      Apie jūsų peršamą pavyzdį:
      https://www.bbc.com/news/education-44433569

      • Linas says:

        Taip, tai siūlymas keisti LR Konstituciją? Ir ką? Konstitucija nėra nei Dekalogas (iškaltas akmenyje ir todėl sunkiai keistinas :-)), nei Šv. Karvė. (Pvz. kiek pataisų turėjo JAV konstitucija nuo tada, kai buvo priimta? Beveik 30. Negi tai ją padarė blogesne, negu pradinis variantas).
        Kai dėl “ant jaunimo pečių kabančių paskolų”, tai panašiomis hiperbolėmis galima pareikalauti, kad valstybė, t.y. biudžetas nuimtų nuo jaunimo pečių ir paskolas būstui įsigyti – juk ne vienas ir ne viena šeima tokią paskolą velka :-).
        Gi esmė yra ta, kad aukštasis išsilavinimas yra investicija į asmens žmogiškąjį kapitalą. Investicija, kuri jam (asmeniškai jam) vėliau turėtų padėti gauti vidutiniškai aukštesnes pajamas, negu šitaip neinvestavusieji. Todėl yra visai natūralu tikėtis, kad tokią investiciją turėtų padengti pats jos naudos (bent jau didžiosios dalies naudos, jei atsižvelgtume ir į teigiamus išorinius išsilavinimo efektus) gavėjas, o ne mokesčių mokėtojai, kurių dalis negali ir negalės pasinaudoti ta studijų galimybe (dėl įvairių priežasčių: gebėjimų stokos, šeimos ar vaikų neturėjimo, ir pan.).
        Juolab, kad toks paskolos išsimokėjimas (kaip yra UK), skirtingai nuo paskolos būstui, priklauso nuo pajamų lygio (mokamas tik nuo pajamų perviršio virš nustatytos ribos), o ne besąlygiškai – nesvarbu, kaip keitėsi tavo pajamos. Gi pajamoms nepasiekus to tam tikro lygio per X metų (rodos, UK galioja 15 m. terminas?), paskola išvis nurašoma (kaip investicija į neatsipirkusį išsilavinimą).
        Beje, nepamirškime Vaivos paminėto emigracijos aspekto: ar esate tikras, kad LR mokesčių mokėtojai turi finansuoti žmogiškąjį kapitalą, kuris grąžą generuos kitose šalyse ir kitoms šalims? Laikote mus tooookiais turtingais, kaip skandinavai?
        Tai būtų “biudžeto ir valstybės mažinimo kelias”? Anaiptol, nes sutaupytas “vf” vietoms lėšas būtų galima sėkmingai panaudoti kitose srityse – įskaitant ir universitetų finansavimą.
        “Toltume nuo Skandinavijos ir Europos”? Na, UK irgi yra Europa :-), o Skandinavijos šalys (gana skirtingos, beje) niekur nėra įteisintos kaip besąlygiškai sektinas ar, juolab, kopijuotinas pavyzdys :).

        • Andrius says:

          Rodos, neperskaitėte nuorodos, manote kad Konstitucija šiaip popiergalis, ir dar tikite nemokamais pietumis. Ar UK yra Europa, diskutuoti beprasmiška, bet per daug požymių kad dar ne. Tas “neišsimokėjimas nepasiekus pajamų lygio” yra tiesiog atidėtas ateinančioms kartoms JK viešojo sektoriaus įsipareigojimas, leidžiantis jų šiandienos politikams pasigerinti paradinius skaičius ir tikėtis perrinkimo. Netvarus modelis, šiandien naudingas finansavimui skolinantiems kapitalo savininkams, bet ilgam laike rizikingas ir jiems. O mes turtingi biudžeto prasme esame lygiai tiek, kiek leidžiame politikams mažinti visuomenės įsipareigojimą (kaip vienas nemokamas aukštasis). Mąstymas, tipo praturtėsim, tada galėsim finansuoti viešas paslaugas, yra “geležinės kurpės” ir aklavietė, vienareikšmiškas socialinio darvinizmo ir atotrūkio visuomenėje didinimas, o ne išeitis.

          • Linas says:

            Perskaičiau tą nuorodą, bet joje neradau jokių argumentų “prieš” tos sistemos racionalumą, išskyrus “bleeding heart” tipo padejavimus, kad (a) tokių skolų bendra suma yra didelė ir gal dar išaugs, (b) tiems, kurie gauna investiciją į savo žmogiškąjį kapitalą, taigi ir į būsimas pajamas, reiks -vaje, vaje- paskolą, gautą tai investicijai, grąžinti ir dargi grąžinti ją ne nuvertėjusią (dėl infliacijos), bet tokios vertės, kokią gavo. Ir ką? Vietoje to, kad tą sumą apmokėtų investiciją gavusieji, reikėtų, kad tą sumą apmokėtų VISI mokesčių mokėtojai? Ar nuo to toji suma taps mažesnė? Juk, sutikite, kad NE. Ir kuo gi tas angliškas modelis yra “netvarus” ar bent jau netvaresnis, negu kito pobūdžio fizinių asmenų kreditavimas? Pateikite argumentus, o ne deklaracijas.

            Kitų jūsų argumentų (norisi panaudoti kabutes, bet tiek to :-)) nesupratau… Rašote, kad aš tikiu nemokamai pietumis (?? iš kur tai ištraukėte?) ir čia pat aiškinate, kad vienas aukštasis jo gavėjams turėtų būti “nemokamas”. Pakartosiu: mano įsitikinimu, šie “pietūs” neturėtų būti nemokami tiems, kurie juos “valgo”, ir jie neturėtų vaišintis visų (taigi ir tų, kurie jų “nevalgo”) sąskaita. Rašote, kad man Konstitucija yra “šiaip popiergalis”, tačiau viso labo sakiau, kad ji nėra nei Dievo duota, nei akmenyje įamžinta, taigi – gali būti keičiama ir tobulinama (beje, ar jūs manote, kad greitai būsiantys referendumai dėl daugybinės pilietybės ar dėl Seimo narių skaičiaus de facto prilygina Konstituciją šiaip popiergaliui?:)).
            Sakote, “mažinti visuomenės įsipareigojimą”? Visų pirma, sumažinus tų įsipareigojimų, ypač – nuostolingų visuomenei, skaičių, galima padidinti kitų įsiparegojimų finansavimą (ekonomikos raison d’etre yra išteklių nepakankamumas VISIEMS poreikiams ar norams patenkinti, tad tenka rinktis). Antra, tie įsipareigojimai vėlgi nėra “Šv.Karvė”, juos galima peržiūrėti (antai šiandien nebeliko sovietmečio buvusio įsipareigojimo visiems parūpinti darbą ir nemanau, kad dėl to visuomenė nukentėjo, nors atskiri asmenys – taip).
            Matau, kad mėgstate žongliruoti kažkur nugirstomis skambiomis frazėmis, a la “socialinis darvinizmas, atotrūkis visuomenėje”?:) Gal rengiatės politiko karjerai?:) Kadangi aš jai nesirengiu ir jos negeidžiu, tai nesileisiu į žongliravimo varžytuves :). Bet patarčiau jums pasidomėti tų sąvokų prasme, nes čia jas taikote visiškai ne vietoje :-).

          • Andrius says:

            apie esmę. Sakote, “esmė yra ta, kad aukštasis išsilavinimas yra investicija į asmens žmogiškąjį kapitalą.”, todėl ją finansuoti turi naudos gavėjas. Kad startinės pozicijos būtų aiškesnės, atsakykite – ar vidurinis išsilavinimas yra viešasis gėris? mokslas? aukštasis? Kodėl? Kas ten naudos gavėjai? Tik po to verta diskutuoti, kokia politika gali geriau realizuoti nuostatas.

            Dėk JK sistemos. Panašu, kad matote tik tai, ką norite matyti. Net tokią sistemą sugalvojusių torių atstovės vadovaujamas UK parlamento komitetas sako “The tuition fee system for England’s universities is ripping off students and giving taxpayers poor value for money, says a parliamentary committee.”, o jūs sakote – viskas su jais gerai. Na, gal ne autoritetas, gal politikuoja, patys kritikuoja save siekdami populiarumo. Bet kalbant apie faktus ir skaičius – ar 6,3% metinių palūkanų, manote, gerai, ir kam, kodėl? Ar baigti mokslus su 50kGBP skola, kuri jei visą tą laikotarpį neuždirbate 25kGBP/metus, nurašoma tik po 30 metų, gerai, ir kam, kodėl? Ir dar vyšnia pabaigai ;-): neprognozuojamo dydžio (nuo 1,2 trln.GBP iki 2050) sąnaudos, kurias vieną gražią dieną turės pradėti dengti biudžetas irgi gerai? čia anot jūsų, tvaru viešųjų finansų prasme?

          • Linas says:

            Kadangi nerandu “Reply” po jūsų paskutiniu komentaru (04.28), naudojuosi šiuo – tikiuosi, jį pamatysite :).

            Iš pradžių – atsakau į jūsų klausimus. Vidurinis išsilavinimas – taip, tai yra viešasis gėris, nes tai yra tiesiog bendrasis išsilavinimas (ne veltui vidurinio išsilavinimo pažymėjimas vadinasi “brandos atestatas”). Aukštasis išsilavinimas – nors turi viešojo gėrio požymių, bet didžiaja dalimi tai yra privačiai gaunama investicija į asmens žmogiškąjį kapitalą, duosianti jam asmeninius “dividendus” ateityje. Būtent todėl ir yra, beje, kalbama apie daugiau ir mažiau perspektyvias studijų kryptis (jei norite: specialybes): gal neneigsite, kad tokiais atvejais kalbama apie vienų ar kitų studijų grąžos studjavusiam perspektyvas, o ne apie perspektyvas viešojo gėrio gimdymo prasme :-). Mokslas – taipgi yra ir viešojo, ir privataus gėrio hibridas: toli gražu ne visai mokslo produktai tampa viešąja gėrybe (gal ką nors girdėjote apie patentus?:).
            Dėl JK sistemos: panašiu, kad nematote daug ko, nes nenorite to matyti. O tik kartojate neargumentuotus politikų pareiškimus. “…giving taxpayers poor value for money”?! O tai kuo geriau būtų mokesčių mokėtojams jei ta aukštojo mokslo “poor value” būtų visiškai finansuojama tik mokesčių mokėtojų, o ne to “value” gavėjų, lėšomis??
            Dėl faktų ir skaičių. 6.3% metinių palūkanų yra daug ir, tiesą sakant, nežinau, kodėl tiek daug – juk infliacija UK per pastaruosius 5 metus nesiekdavo net 3%). Tačiau tai nereiškia, kad tokias palūkanas reiktų mokėti Lietuvoje, jei pakeistume aukštojo mokslo sampratą iš “labdara” į “investicija” grįstą.
            “Baigti mokslus su 50kGBP skola”? Šiaip jau, turint omenyje, kad bakalauro studijos Anglijoje trunka 3 metus, o už metus reikia mokėti iki 9250 GBP (Velse, kur studijos trunka irgi 3 metus – iki 9000 GBP/m, o jei esi velsietis – tai tik 3900 GBP/m), toji skola neturėtų viršyti 28kGBP. Tačiau – leiskite analogiškai paklausti jūsų: ar gyventi su 100kEUR skola, kuri “no matter what” NEBUS nurašoma net po 30 metų (kuriems ją paėmėte) ir kurią reikės mokėti, nepriklausomai nuo to, į kurią pusę keisis jūsų pajamos, yra mažesnė našta? O juk su tokiomis ar dargi didesnėmis skolomis, paimtomis NT įsigyti, ir šiandien Lietuvoje gyvena ne vienas jaunas žmogus ar jauna šeima… (Beje, pasitelkus vaizduotę ir sofistinius gebėjimus, būtų galima, analogiškai investicijai į aukštąjį išsilavinimą, taipgi ir investiciją į asmeninį būstą “pritempti” prie investavimo į viešąjį gėrį, nes juk sunku paneigti, kad kokybiškiau gyvenantys žmonės skleidžia didesnį visuomeninį gėrį, nei niurzgos, nervingi, kokybiškai nepailsėję ir pan. :-):).
            Dėl “vyšnios”: tai, jūsų nuomone, biudžetui būtų “tvariau” ir “sveikiau”, jeigu jis nuolat-visąlaik apmokėtų tas bergždžias investicijas į privatų [žmogiškąjį] kapitalą, iki 2050 m. sumokėdamas už jas tuos 1.2 trln.GBP ar daugiau? (Bergždžias – kadangi tektų dengti tik tas investicijas, kurios neleistų jų gavėjui pasiekti nustatytos ribos metinių pajamų). Beje – tada biudžetas turėtų apmokėti NE TIK tas bergždžias investicijas, bet ir pavykusias, kurios leido jų gavėjams pasiekti tokias pajamas, kad jie galėjo gautąsias paskolas nesunkiai sugrąžinti. Tai, anot jūsų, yra tvariau viešųjų finansų prasme? Na, na… įdomiai jūs traktuojate tą tvarumo sąvoką :).

  5. Andrius says:

    teiginių dramatizmo lygis atrodo per aukštas, nes aukštasis mokslas nerodė stebuklų nei prieš 30, nei prieš 20 metų, aišku visada gali būti dar blogiau. Be to, jis neveikia kosmose. Jei studijos tapo masiniu reiškiniu (jei gerai pamenu skaičius, universitetuose vis dar mokosi kokius 2 kartus daugiau nei prieš 30 metų, nors jaunimo-abiturientų gerokai sumažėjo) studijuoja žmonės, atėję iš mokyklos, jų žinių, gebėjimo mokytis ir motyvacijos lygis jau yra startinė pozicija. Universitetų lygis pamatuojamas tyrimų lygiu ir gebėjimu pritraukti stiprius dėstytojus, prielaida – atvirumas. Ką matom – jie vis bando užsidaryti ir įvairiausiais apribojimais saugoti “savus”.

    Dėstytojų atlyginimai pagaliau pakilo, gan ženkliai, ir tai gerai. Profesoriai ir iki tol nesiskundė. Pagrindinė problema – masiškumas ir mokykloje, kur nėra jokio rengimo profesijai ar sistemos, kuri nesimokančius nuo suolų trynimo nukreiptų į praktinę veiklą, visiems iš eilės diegiamas noras baigt universitetą, nesvarbu kokio lygio.

    • Skaivas says:

      Labai pritariu Jūsų teiginiui, kad pirmiausia rūpinamasi kaip apsaugoti “savus”. Tie savų rateliai tiesiog žydi. Pažiūrėkime į skandalus dėl publikacijų “mafijos”, o kur dar konkursai tik saviems, krūvių atiminėjimas iš pajėgių dėstytojų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad vienintelė vieta, kur gali reikštis kai mokslininkas yra užsienis. O tada galvoji – tinki Vakarų universitetuose, bet netinki Lietuvoje?

      • Andrius says:

        “savus” – turėjau galvoje visus, dirbančius universitete ilgus metus, kuriuos iki šiol vidinės tvarkos besąlygiškai gynė. Gal yra ir krūvių pasiskirstymo viduje problema, bet tai jau kitas lygis. Mano galva, daug rimčiau yra uždarumas, ir labiau dėl savigynos nei dėl lėšų. Kai užsienio universitetų profesoriai skundžiasi kas kelis metus vykstančiais (tarptautiniais) konkursais į pozicijas, kas reiškia šiokį tokį nestabilumą, ypač šeimai, bet tuo pačiu postūmį judėti, tobulėti ir įgyti platesnę patirtį, pas mus bene tik keletas tokių bandymų pavyzdžių, o dauguma vidinių dėstytojų rutinoje gyvena dešimtmečiais. Kai kas nors ateina iš išorės – dažnai žiūrėdavo kaip į atimantį duoną, nes mažėjant priėmimui į dalį studijų “saviems” valgyti reikia. Tai žvilgsnis iš šalies, iš vidaus ir konkrečioje situacijoje gal daug kas kitaip atrodo ir veikia.

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: