Apie psichologų praktinės veiklos licencijavimą

Nusprendžiau parašyti apie psichologų praktinės veiklos licencijavimą po TTK posėdžio, kurio metu buvo uždegta žalia šviesa įstatymo projektui keliauti į plenarinę salę. Kadangi mano įrašus apie psichologų licencijavimą skaito ir psichologijos studentai, įrašas gal gausis kiek ilgokas, bet pateiksiu daugiau papildomos informacijos kas vyksta ir ko tikėtis ateityje.

1. Koks yra dabartinis įstatymo projektas?

Visgi šiandien vykusiame Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) posėdyje, dar buvo padaryti keli nedideli pakeitimai. Galutinė įstatymo projekto versija netrukus turėtų atsirasti Seimo puslapyje čia: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/a0916ea034b511e79f4996496b137f39

2. TTK posėdis

Šiandien TTK posėdžio metu komitetas turėjo balsuoti už ar prieš įstatymo projektą. Visgi, į posėdį kuris turėjo trukti tik 20 min, susirinko labai daug žmonių. Licencijavimo proponentais buvo Danutė Gailienė, Neringa Grigutytė ir Robertas Povilaitis. Oponentai buvo Šarūnas Mačiulis,  Gintautė Malinauskienė ir Kristina Leščinskaitė, atstovaujantys IPG (Iniciatyvinę Psichologų Grupę) na ir aišku aš, ekonomistas, atstovaujantis viešąjį interesą. Ne aš nepriklausau IPG, tačiau bendrauju bei padedu formuluojant argumentus.

Įvyko pasisakymų maratonas, Šarūnas pasisakė prieš licencijavimą argumentuodamas, jog atliktoje apklausoje apie 30 proc. LPS ir virš 40 proc ne LPS narių pasisako prieš licencijavimą. Nuoroda į tyrimą http://lithuanian-economy.net/2017/10/24/kaip-lietuvoje-stengiamasi-apriboti-psichologu-teikiama-pagalba/ (įrašo pačioje apačioje ! Tikrai verta pažiūrėti rezultatus)

IPG pozicija

Kristina Pavasaraitė perskaitė šią IPG poziciją:

1. Įstatymo autoriai psichologų licencijavimo poreikį grindžia Vyriausybės programos siekiais didinti psichologų paslaugų išvystymą ir jų prieinamumą, ypač kitų Seimo priimtų įstatymų susijusių su baudžiamojo proceso neigiamo poveikio vaikui mažinimu bei vaiko teisių apsaugos stiprinimu (abu įstatymai reikalauja daugiau psichologų etatų).
Mūsų atsakymas: Įstatymo projekte numatytas visuotinis psichologų licencijavimas turės lygiai priešingą poveikį – mažų valstybiniame sektoriuje dirbančių psichologų atlyginimų (vidutiniškai apie 500-600 eurų į rankas už pilną etatą) kontekste dėl licencijavimo kaštų (licencijos mokestis, LPS nario mokestis, didėsiantys kvalifikacijos kėlimo kaštai, supervizijų kaštai) išaugs profesijos praktikavimo kaina, kas a) išstums dalį psichologų iš profesijos, ypač tuos, kurie dirba ne pilnais etatais (tokių yra labai didelė dalis) b) sumažins profesijos patrauklumas potencialiems būsimiems psichologams – didesnis nei dabar skaičius esamų studentų rinksis keisti profesiją. Taigi, sumažės psichologų paslaugų prieinamumas visuose sektoriuose.

2. Sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys psichologai bus licencijuojami bet kuriuo atveju
Mūsų atsakymas: tai sveikatos apsaugos sistemos sprendimas, iš kurio jokios analogijos, pvz., švietimo sistemai ar juo labiau privačiam organizacinės psichologijos sektoriui neseka. Iš tikrųjų, psichologų paslaugų teikimo reglamentavimas turi būti šakinis, atsižvelgiant į konkrečios sistemos poreikius.

3. Projekto autorė grįsdama neišvengiamą poreikį licencijuoti psichologų veiklą pažymėjo, kad psichologais šiuo metu prisistato ir paslaugas teikia nebūtinai psichologo išsilavinimą turintys asmenys.
Mūsų atsakymas: a) palyginus su bendru psichologų skaičiumi, tokių asmenų yra labai mažai. b) įstatymas nedraus jiems ir toliau tai daryti, nes įstatymas psichologo vardo kaip tokio niekaip negina. Jis niekaip netrukdys žmogui prisistatyti psichologu-šamanu ir toliau teikti šamanizmo paslaugas su sąlyga, kad jis tiesiog prisistato psichologu, tačiau teikdamas šamanizmo paslaugas jų neįvardina kaip psichologinių paslaugų.

4. Projekto autoriai pateikia išsamius teisinius argumentus, kad valstybė GALI nustatyti pareigą valstybės reguliuojama veikla besiverčiantiems asmenims būti atitinkamos institucijos (šiuo atveju – LPS) nariu.
Mūsų atsakymas: taip, valstybė be abejonės GALI nustatyti tokią pareigą, tačiau tai yra rimtas praktinės veiklos suvaržymas susijęs su ženkliais kaštais tiek valstybei, tiek praktikuojantiems psichologams, todėl toks reguliavimas turėtų būti taikomas tik su svariu jo būtinumo pagrindimu, tai yra, atlikus išsamią siūlomo reguliavimo kaštų, naudos, rizikų ir galimybių analizę, kuri šiuo atveju atlikta nebuvo.

5. Projekto autorė informavo, kad Ūkio ministerijoje vyko tarpinstitucinis susirinkimas, kurio metu buvo vieningai konstatuota, kad licencijuojančia institucija turėtų būti Lietuvos psichologų sąjunga.
Mūsų atsakymas: minėto tarpinstitucinio susirinkimo dalyvių ratas buvo labai siauras ir neatspindintis Lietuvos psichologų bendruomenės.

6. LPS, kaip Licencijuojančios institucijos, pasirinkimas argumentuojamas tuo, kad tam neprireiks atskirų biudžeto lėšų.
Mūsų atsakymas: Pirminiam administravimui gal ir neprireiks, tačiau siekiant išvengti psichologinių paslaugų prieinamumo mažėjimo dėl įstatymų išdidintų psichologinės praktikos sąnaudų prireiks labai didelių biudžeto lėšų, kurios iš esmės bus skirtos LPS finansuoti (per nario mokestį, licencijos mokestį, kvalifikacijos kėlimo bei supervizijų sąnaudas). Kuo mažiau šių sąnaudų kompensuos valstybė, tuo labiau mažės psichologų paslaugų prieinamumas, kuo daugiau jų finansuos, tuo labiau didės su įstatymo įgyvendinimu susijusios biudžeto išlaidos, kurios kitų atveju galėtų būti panaudotos pvz., naujiems psichologų etatams finansuoti.

7. LPS iškeliama kaip daugiausia narių turinti psichologų organizacija.
Mūsų atsakymas: LPS turi apie 600 formalių narių, tačiau nėra padariusi jokios apklausos, kokia dalis narių INFORMUOTAI pritaria tokio pobūdžio licencijavimui. Siekiant palaikymo įstatymui LPS nariai yra klaidinami, kad įstatymo įgyvendinimas jiems nieko nekainuos, kad įstatymas leis jiems padidinti atlyginimus ir pan. Taigi, nors LPS teigia atstovaujanti 600 narių, konkrečiai šio įstatymo atveju LPS tikrai neatstovauja 600 psichologų pritarimo. Kita vertus, mūsų padaryta apklausa rodo, kad >200 psichologų ir šimtai aktyvių piliečių tokiam įstatymui nepritaria iš esmės.

Proponentai nenuleido rankų ir stengėsi daugelį minėtų faktų atremti. Jiems sekėsi gana neblogai. Iš dalies dėl to, jog egzistuoja kelios įstatymo projekto redakcijos ir Rimantė Šalaševičiūtė pasakė, jog šie pasiūlymai buvo teikti anksčiau ir į juos, kaip ir į STT išvadas buvo atsižvelgta (kas galbūt nėra visai tiesa).

Tada viską vainikavo emocionalus ir šiek tiek vietomis klaidingas IPG pasisakymas, kuris buvo ilgas, ultra emocionalus ir privedė iki to, jog komisijos nariai pradėjo tarpusavyje šnekučiuotis. Argumentas, jog išeinant motinystės/tėvystes atostogų nutrūksta periodas per kurį reikia surinkti 1500  praktikos valandų ir jos pradedamos skaičiuoti iš naujo, liko neišgirstas.

Mano pozicija

Tada pasisakiau aš, kaip nepriklausomas ekonomistas, lektorius:

Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių, tai ypač opi problema Lietuvos regionuose, kur ekonominė ir socialinė atskirtis yra didžiausia.

Mano kaip ekonomisto vertinimas dėl licencijavimo pasekmių:

1. LPS išlaikymas brangings LPS narystės mokestį nes turės būti išlaikomas visas LPS aparatas, įskaitant 6 ministerijų atstovus licencijavimo komitete

2. Toks brangimas gali prilygti 1 mėnesio vidutinėms psichologų pajamoms. Tai neabejotinai paskatintų mažiau psichologų darbintis į valstybines sveikatos priežiūros institucijas, dėl ko didžiausią poveikį dėl psichologų paslaugų trūkumo pajaustų mažas pajamas gaunantys (ypač Lietuvos regionų) gyventojai, kurie dažniausiai psichologinės pagalbos sulaukia būtent sveikatos priežiūros institucijose.

3. Privačių psichologų konsultavimo įkainiai taip pat turės didėti, siekiant amortizuoti patiriamus kaštus ir vers psichologus labiau orientuotis į psichologo paslaugas galinčius įsigyti gyventojus, o tai dar labiau sumažins prieigą prie psichologių paslaugų mažas pajamas gaunantiems gyventojams.

4. Ilguoju periodu, psichologų pajamų mažėjimas, reguliavimas, nepasitikėjimas ir sisteminis neapibrėžtumas mažins paskatas mokyklos absolventus rinktis psichologo profesiją. To pasekmė – dar mažiau psichologų, didesnės kainos, ir mažiau suteiktų paslaugų.

Išvada:

nepaisant daugybės įstatymo projekto trūkumų, neaiškumų ir sukuriamos milžiniškos rizikos korupcijai (nes LPS nustatys visas tvarkas pats sau, įskaitant išmokamus atlyginimus, neužtikrinant, jog bus garantuotas reprezentavimas visų Lietuvos psichologų), šis įstatymo projektas didins psichologų teikiamų paslaugų kainą, mažins suteikiamų psichologų paslaugų apimti, prisidės prie regioninės atskirties didinimo, ir neprisidės prie kovos su savižudybėmis.

Posėdyje buvo minima, jog psichologams būtinai reikia daugiau praktikos, nes jie nesijaučia pakankamai pasiruošę. Mano pasiūlymas buvo, jog jeigu yra būtina didesnė praktika psichologijos studentams, būtų galima keisti studijų programą įvedant psichologų rezidentūrą, kurios metu, kaip ir medikams, būtų mokama stipendija. [Kaip žirniais į sieną…]

Taip pat išreiškiau susirūpinimą dėl to, jog psichologų etikos kodeksas yra prilyginamas savo galia teisės aktams ir kvestionavau, ar jeigu dėl etikos komisijos klaidos bus panaikinta veiklą vykdančio psichologo licencija, ar teismui priteisus prarastas psichologo pajamas ir žalą jo reputacijai LPS bus finansiškai pajėgi padengti nustatytus nuostolius. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas konstatavo jog turės padengti, antstoliai išieškos. Tačiau ką tai reiškia? Didesnės LPS narių įmokos. Sveikinu!

GAME OVER

Tada visus oponenentų pasisakymus užmušė Gailinės pasakojimas kaip ji bendravo su psichologijos profesijos neįgijusia, bet psichologe dirbančia moterimi. Ši jai esą pasiskundė, kad nepaisant konsultavimo, jos konsultuojamas klientas visgi nusižudė. Taip Gailienė iliustravo tragiškai psibaigusį atvejį, kai dėl psichologo kvalifikacijos trūkumo, buvo prarasta žmogaus gyvybė. Tai buvo papasakota tokiu šaltu ir ramiu tonu, bet taip gerai įgėlė, kad buvo „GAME OVER“. Vėliausiai nuo šio momento medikės Irenos Degutienės širdis plakė (jeigu jau ne anksčiau) už licencijavimą.

Tada dar kokias 20 minučių vyko marazmas už, prieš, už, prieš ir įvairiais pasitikslinimais. Visgi komisija nusprendė balsuoti, o nebe atidėti šį klausimą. Už licencijavimą balsavo

Rimas Andrikis (TT), Irena Degutienė (TSLKD), Česlav Olševski (LLRA), Lauras Stacevičius (LVŽS), Rimantė Šalaševičiūtė (LVŽS), Petras Valiūnas (LVŽS). Prieš balsų nebuvo, susilaikė Julius Sabatauskas (LSDP) ir Stasys Šedbaras (TSLKD), o Vitalijus Gailius (LS) dėl kilusio chaoso komitete išvis atsisakė balsuoti. Taigi 6 už, nubalsuota teikti įstatymo projektą Seimui.

Kam reikia licencijavimo?

Kam reikalingas licencijavimas, labai tiklsiai pasakė pati Danutė Gailienė, perfrazuojant:

Licencijavimas psichologams Lietuvoje reikalingas tam, kad psichologai taptų pripažintais Lietuvoje. Įgautų tam tikra prestižą / statusą. Tada, tapus pripažintais medicinos grandies specialistais, būtų bandoma eiti į SAM ir išmušinėti didesnes algas ir etatų skaičių.

Taigi, licencijavimas per se nesudarys prielaidos didinti atlyginimus psichologams, kaip ir etatų daugiau dėl licencijavimo neatsiras! Tiesiog tikimasi (!), jog tapus “prestižine” profesija, bus galima daugiau pasiekti ministerijų koridoriuose.

Majauskas ir Landsbergis

Išėjus iš kambario pavyko koridoriuje sutikti Mykolą Majauską. Bandėme trumpai pristatyti licencijavimo problematiką, visgi balsai atsimušė kaip žirniai į sieną. Mykolo supratimu licencijavimas gerai, nes jis tiki (!), jog didinant atlyginimus gydytojams atsiras pinigų susimokėti už supervizijas ir išaugusius LPS nario mokesčius. O tada pabėgo! (Tik pamiršo pagalvoti apie psichologus dirbančius ne medicinos strityje… kuriems bala žino kada padidės atlyginimai).

Tada koridoriuje išdygo Gabrielius Landsbergis, pas kurį pavyko įsiprašyti 15 min pokalbiui. Kartu su IPG atstovais glaustai išdėstėme licencijavimo problematiką. Gabrielius labai protingai patarė sakydamas, jog tiesiog sustabdyti licencijavimo įstatymą tikėtina nebe pavyks. Tačiau ką galima daryti, tai teikti įstatymo pataisas ir jas įregistruoti per Seimo narius. Tada už tas pataisas turės būti balsuojama Seime (jeigu projektas būtų be pataisų, vyktų balsavimas vienu kartu už visą įstatymo projektą). Dabar IPG turi su teisininku susėsti ir surašyti savo siūlomas licencijavimo įstatymo pataisas. Pateikus tokias pataisas, galima bandyti dalyvauti frakcijų susikimuose, kur pasisakymui būtų skiriama 10-15 min.

Gabrielius super! Padėjo daug paaiškindamas apie Seimo tvarką ir patardamas ką daryti toliau!

Zenonas Streikus

Su IPG atstovais atsisveikinus, aš dar susitikau su LVŽS partijos nariu, psichologu, Zenonu Streikum (taip jis  1992-1995 buvo LPS prezidentas). Padiskutavome apie licencijavimo naudą ir grėsmes. Seimo narys išreiškė savo mintys ir norus, jog LPS taptų stipria asociacija atstovaujančia Lietuvos psichologus (aka APA). Visgi Zenonas pripažino, jog iš tiesų yra tam tikrų niuansų, kurie įstatymo projekte nėra tobuli. Sutarėme, jog aš perduosiu visas žinias IPG ir kai IPG paruoš įstatymo projekto pataisas, bandysime suorganizuoti trumpą pataisų pristatymą LVŽS frakcijoje.

Ačiū Zenonui už tai, jog nepaisant to, kad nėra pilnai įsigilinęs į įstatymo projektą, nes nepriklauso TTK, domisi šia tema ir yra pasirengęs skatinti diskusiją ir įstatymo tobulinimą!

3. Kas laukia toliau

  • IPG turėtų parengti įstatymo projekto pataisas ir teikti jas Seimui bei pristatyti įvairioms frakcijoms. [Pristatyti frakcijoje nereiškia, jog visa frakcija dalyvaus susitikime, o tikėtina, tik saujelė tematika besidominčių Seimo narių, kurių nuomonės klausia ir klauso frakcijos bičiuliai]. Jeigu įstatymo projekto pataisos bus parengtos laiku ir bus kokybiškos bei bus labai kokybiškai pristatytos frakcijoms, tada egzistuoja tikimybė, jog įstatymo projektas bus priimtas su pataisomis ir bus mažiau žalingas psichologams nei yra dabar.
  • Mano asmeniniu supratimu, IPG taip pat turėtų save formalizuoti. T.y. dviejų savaičių bėgyje įkurti mini psichologų asociaciją ir taip įgauti didesnį svorį nelygioje kovoje.
  • Psichologijos studentai turėtų atkakliai kalbinti Tadas Vadvilavičius ir LIPSA. LIPSA inicijavo apklausą (nuoroda) visgi vakar užklausiau dėl apklausos rezultatų ir gavau tokį LIPSA atsakymą:

Sveiki. Kadangi atsakymų skaičius neprezentatyvus (mažas respondentų aktyvumas), tad duomenų pateikti negalime. Būtų etiškai ir metodologiškai netikslinga tai daryti. Informuoti politikų šiuo klausimu negalime.

  • Visi kurie pasisako prieš licencijavimą, turėtų pasirašyti čia http://www.peticijos.lt/visos/74540.  Labai svarbu nurodyti ar esate psichologas / psichologijos studentas. Kuo daugiau balsų, tuo svaresnis taps IPG balsas Seimo rūmuose.

p.S. Kai kurias detales bei vardus, argumentus  praleidau, neatsakau už tikslumą, bet kiek prisimenu, viskas buvo daugmaž taip 🙂

Kaip Lietuvoje stengiamasi apriboti psichologų teikiamą pagalbą

Šiuo metu buvusi socialdemokratė R. Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos psichologų sąjunga (toliau LPS) stengiasi „prastumti“ įstatymo projektą, kuris pabrangintų ir apribotų psichologinių paslaugų prieigą bei sukurtų lesyklėlę saviems. Prisidengiant noru “gerinti psichologinių paslaugų kokybę” yra kuriama licencijavimo monopolija, kurią perims Lietuvos psichologų sąjunga. Pastaroji šiuo metu atstovauja tik vieną trečdalį Lietuvoje konsultacijas teikiančių psichologų. Tad šiame komentare kalbama apie “stumiamą” įstatymo projektą XIIIP-685 bei galimas jo ekonomines pasekmes.

Problema

Manau, kad visi logiškai mąstantys asmenys sutiks, jog visų pirma būtina identifikuoti / apibrėžti problemą, problemos pasekmių kaštus visuomenei, identifikuoti problemos ištakas ir tik tada kalbėti apie galimus sprendimo būdus. Suprantama, problemos sprendimo kaštai negali viršyti sukuriamos naudos visuomenei, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumo principas.

Seimo narė R.Šalaševičiūtė problemą identifikuoja kaip:

Šiuo metu Lietuvoje psichologų praktinė veikla įstatymu nėra reglamentuota, veikla nelicencijuojama ir nėra sudaryto oficialaus, pagal skirtingas psichologų teikiamų paslaugų veiklos sritis, psichologų sąrašo. Galimai dėl šios priežasties teismams, antstoliams, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovams bei fiziniams asmenims neužtikrinama teisė į kokybišką psichologinę paslaugą. (Aiškinamojo rašto 3-ios dalies pirmas paragrafas).

Visų pirma norėtųsi paklausti, kaip sąrašo egzistavimas gali užtikrinti žmonių teisę į kažką? Gal Seimo narė turėjo omenyje „galimybė rasti“? Taigi, identifikuojama problema nėra nekokybiškos psichologų paslaugos, o tik tvarkingos psichologų duombazės neegzistavimas.

Taip pat Seimo narė argumentuoja, jog:

Šiuo metu kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų psichologo praktinei veiklai nėra, nors dirbant su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, nepilnamečiais, jų šeimomis būtina aukšta psichologų kvalifikacija. (Aiškinamojo rašto 1-os dalies trečias paragrafas)

Tačiau šiame teiginyje Seimo narė nepateikia jokių konkrečių argumentų ar duomenų, įrodančių, jog psichologų turimos žinios yra netinkamos/pasenusios ar, kad psichologai savarankiškai netobulina savo kvalifikacijos. Jeigu tai asmeninis Seimo narės įsitikinimas, tada įstatymo aiškinamajame rašte taip ir turėtų būti nurodyta. Tik kyla akivaizdus klausimas, ar dėl asmeninių įsitikinimų reikia kurti įstatymus.

Apibendrinant galima teigti, kad problema yra tai, jog neegzistuoja visuotinis psichologų sąrašas, o dabartiniai psichologai galbūt netobulina savo kvalifikacijos. Toliau Seimo narė konstatuoja, jog

Siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, būtina reglamentuoti psichologų praktinę veiklą įstatymu ir ją licencijuoti (Aiškinamojo rašto 1-os dalies pirmas paragrafas)

Tačiau R. Šalaševičiūtė neargumentuoja, kodėl būtent licencijavimas yra geriausias ar efektyviausias būdas kovoti su menama problema, nėra pateikiami jokie faktai, kokios šios „problemos“ pasekmės ir koks problemos mastas.

Asimetrinė informacija iš ekonominės perspektyvos

Situacija, kai sutartį sudarantis asmuo nežino apie jo kontrahento visas savybes, yra tipinė asimetrinės informacijos problema. Asimetrinės informacijos problemas ir skirtingus jų sprendimo būdus ekonomistai nagrinėja jau nuo 1960-ujų metų. Tačiau nagrinėjant R. Šalaševičiūtės teikiamą įstatymo projektą, nebuvo prašoma ekonomistų pateikti savo išvadų apie galimas socialines ir ekonomines tokio įstatymo projekto pasekmes ar galimus menamos problemos sprendimo būdus. Pavyzdžiui, ekonomistai identifikuoja būdus, kaip spręsti asimetrinės informacijos problemas:

  1. Garantijos (pvz., pinigų grąžinimo garantija, jeigu prekė ar paslauga netenkina/nepakankamai gera);
  2. Sektoriniai kokybės standartai (pvz., patys prekių / paslaugų tiekėjai sutaria dėl minimalaus kokybės standarto);
  3. Vartotojų apsaugos reguliavimas (pvz., dėl nekokybiškos prekės ar paslaugos kreipiamasi į instituciją, turinčią objektyviai nuspręsti ir išspręsti kilusį ginčą);
  4. Teisinės atsakomybės reguliavimas (pvz., įstatymais reglamentuojamas privalomas standartų laikymasis);
  5. Sertifikavimas (pvz., įmonės savanoriškai akredituojasi ir gauna kokybę sertifikuojančią pažymą);
  6. Licencijavimas (pvz., kai išduodamas tik tam tikras kiekis licencijų ir jos išduodamos tik toms įmonėms, kurios atitinka tam tikrus iškeltus standartus);
  7. Nieko nedarymas (pvz., jeigu problemos sprendimo/reguliavimo kaštai viršytų socialinę naudą).

Šioje situacijoje ekonomistai būtų galėję atlikti rinkos analizę, nustatę problemos mastą ir pasiūlę skirtingus būdus ir jų kaštų/naudos analizę, taip padėdami politikams priimti kokybiškus sprendimus. Tačiau, kam reikalinga analizė, vertinimas, kai Seimo narė vadovaujasi argumentu:

…šioje srityje dirbau daug metų ir noriu padėti jiems (Facebook.com)

Paimta iš link

Gyvulių ūkis

Šį įstatymo projektą dar labiau farsu paverčia paaiškinimas, kaip pasirinkta institucija, kurią ketinama įpareigoti atlikti licencijavimo procesą:

2017 m. kovo 27 d. Ūkio ministerijoje vyko pasitarimas dėl Lietuvos Respublikos psichologų praktinės veiklos įstatymo projekto Nr. XIIP-4553 tobulinimo galimybių ir kitų su įstatymo projektu susijusių klausimų. Pasitarime dalyvavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Prezidentūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos psichologų sąjungos, Lietuvos psichoterapijos asociacijos ir Vaikų ir jaunimo psichologų asociacijos atstovai. Pasitarimo dalyviai vieningai priėmė sprendimą, kad psichologų veiklą Licencijuojanti institucija turi būti Lietuvos psichologų sąjunga (Aiškinamojo rašto 4-os dalies penktas paragrafas)

Taigi susėdo broliai kurmiai ir…

Eini beini, diki daki,
Urbi burbi, šmiki šmaki,
Aus baus, duos medaus,
….

… ir vieningai nusprendė, kas užsiims šia nelabdaringa veikla. Šioje vietoje tik norėčiau priminti, jog LPS atstovauja vos trečdaliui konsultuojančių psichologų. Nei viešos diskusijos su visuomene, nei su pačiais psichologais nebuvo. O kam? Tačiau tai nepraslydo STT pro akis, kuri įstatymo projekto vertinime parašė, kad:

Atsižvelgdami į tai, manome, kad siekiant skaidresnio teisinio reguliavimo, turėtų būti atskleisti motyvai ir kriterijai, pagal kuriuos Licencijuojančia institucija buvo pasirinkta būtent Lietuvos psichologų sąjunga (STT įstatymo projekto vertinimo 3-ias punktas)

Gal iki šiol minėti faktai nebūtų dar tokie apgailėtini, jeigu ne tai, jog įstatymo projekte numatoma, jog:

Sąjungos nariai yra visi praktinę veiklą ir prižiūrimą praktinę veiklą atliekantys psichologai (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija )

Taigi, psichologai, norintys dirbti psichologo darbą, privalės tapti LPS nariais ir mokėti LPS mokestį. Tiesa, šios rinkliavos dydžiai nėra įteisinami jokiame įstatyme, o yra paliekami spręsti pačiai LPS. STT parengtame įstatymo projekto vertinime kritikos nestinga:

Mūsų nuomone, situacija, kai pati institucija nustato savo veiklos įgyvendinimo taisykles ir pati kontroliuoja kaip laikomasi jos pačios sukurtų taisyklių yra ydinga antikorupciniu požiūriu, todėl siūlome, kad teisės aktai, reglamentuojantys psichologų praktinės veiklos licencijų išdavimo procedūras, būtų priimami aukštesnio lygio institucijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos. (STT įstatymo projekto vertinimo 2-as punktas)

Apibendrinant iki šiol minėtus faktus galima konstatuoti, jog dėl to, kad nėra tvarkingos duomenų bazės apie Lietuvoje veikiančius psichologus, siūloma priversti visus psichologus tapti LPS nariais ir mokėti nario mokestį. Sveiko proto žmogus paklaustų: „O kur kokybė“?

Kokybė?

Kokybė būtų garantuojama tokiu būdu, jog 5-erių metų psichologijos studijas baigusieji psichologijos studijų absolventai ir kiti 3-ių darbo metų stažo neturintys psichologai turėtų atlikti 1500 valandų prižiūrimą praktinę veiklą, iš kurių turi būti arba 50 individualių supervizijų, arba 100 grupinių supervizijų (t. y., kai psichologas, teikdamas konsultaciją tuo pačiu metu yra stebimas savo supervizoriaus). Tai reikštų, jog studentai turėtų dirbti už mažus atlyginimus bei patys mokėti už supervizijas juos prižiūrintiems „kvalifikuotiems“ psichologams. Gauti praktikos vietą nebus labai lengva, nes jau dabar dalis institucinių psichologų (pvz., dirbančių poliklinikose, ligoninėse ir t.t.) dėl etatų stokos dirba tik daliniu etatu. Toks sprendimas gali labai stipriai apriboti naujų psichologų patekimą į darbo rinką. O ateityje atbaidyti nuo psichologijos studijų pasirinkimo.

Taip pat įstatyme numatoma, jog psichologai turės nuolat kelti savo kvalifikaciją. Tačiau ir vėl, sprendimas, kaip tai daryti, paliekamas LPS. Taigi, teoriškai LPS gali nuspręsti, jog norint gauti psichologo licenciją, būtina dalyvauti LPS organizuojamuose kursuose, kurių kainą nustatys ir vėl tas pats LPS.

Tad studijas pabaigęs psichologas yra faktiškai priverčiamas dvejus metus dirbti psichologinėje institucijoje už apytiksliai 400-500 eurų mėnesinį atlyginimą bei išleisti apie 5000 eurų už individualias / grupines supervizijas. Tada jis privalomai turi tapti LPS nariu. Psichologas privalės dalyvauti mokymuose, kurių tvarką dar tik nustatys LPS ir kurių kaina, kaip spėja patys psichologai, gali siekti iki 1000-2000 eurų kasmet. Jeigu LPS nuspręs, jog Lietuvoje psichologų yra per daug (o nuo per didelės konkurencijos „kenčia“ uždirbamos pajamos), LPS turės visus svertus kelti reikalavimus bei įkainius norintiems tapti licencijuotais psichologais.

Tačiau kaip tokie mokymai užtikrins kokybę, nėra diskutuojama. Nėra nustatoma, kiek ir kokių mokymų privalės išklausyti psichologai, ar vyks egzaminavimas ir, ar LPS mokymuose nedalyvaujantys psichologai neteks licencijos – visa tai LPS nuspręs vėliau. Šioje vietoje nenutyla vidinis balsas, kuždantis, kad staigus bandymas prastumti „licencijavimą“, susijęs su tikėtinai nuo 2020-ųjų metų mažėsiančiomis ES finansavimo lėšomis. Dabar nemaža dalis akademinių psichologų (lektoriai, dėstytojai, profesoriai, kurie nebūtinai vykdo praktinę konsultavimo veiklą), gyvuoja „prastumdami“ įvairius ES finansuojamus projektus, o kai jų nebeliks, nebeliks pinigų. O kas yra labiau kvalifikuoti vesti mokymus psichologams praktikams bei juos supervizuoti, nei ubagai psichologai akademikai? Gal dėl to įstatymo projekte ir įrašyta, jog

Psichologas supervizorius – psichologas, turintis galiojančią psichologo praktinės veiklos licenciją, turintis ne mažesnį kaip trejų metų praktinio arba pedagoginio darbo stažą psichologijos srityje, įrašytas į psichologų praktinės veiklos licencijavimo institucijos sudarytą psichologų supervizorių sąrašą ir pagal kompetenciją galintis prižiūrėti psichologo praktinės veiklos licencijos siekiančio psichologo praktinę veiklą (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija )

Tad dabartinė LPS valdybos struktūra, susidedanti iš 4 VU, 2 MRU, 2 VDU, 1 LEU akademiko, pasitikėjimo nekelia.

Pozicija Laipsnis, vardas, pavardė Veikla Universitetas
Prezidentė doc. dr. Neringa Grigutytė VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė. VU
Valdybos narys(-ė) Jonas Eimontas Vilniaus universiteto doktorantas VU
Valdybos narys(-ė) Dr.,Giedrė Genevičiūtė-Janonė Vytauto Didžiojo universiteto lektorė VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Alfredas Laurinavičius VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentas VU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė Vilniaus universiteto lektorė ir tyrėja VU
Valdybos narys(-ė) Goda Kaniušonytė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Rytis Pakrosnis VDU Socialinių mokslų fakulteto prodekanas, lektorius VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Ala Petrulytė Lietuvos edukologijos universiteto docentė LEU
Valdybos narys(-ė) Inga Truskauskaitė-Kunevičienė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU

Lentelė sudaryta remiantis informacija, pateikta: link ir link

Tiesa, kasmet vyksta LPS suvažiavimas, kurio metu perrenkama valdyba, prezidentas, tačiau kaip numatoma įvertinti galimybę atokiuose Lietuvos regionuose gyvenantiems ir dirbantiems psichologams būti atstovaujamiems LPS suvažiavime – neaišku. Tad didelių poslinkių užimamose pozicijose tikėtis vargu ar verta. Tai reikštų, jog ateityje ir toliau LPS galėtų formuoti psichologams akademikams palankią aplinką.

Ekonominės licencijavimo pasekmės

Priklausomai nuo psichologinių paslaugų pasiūlos ir paklausos elastingumo bei analizuojamo laikotarpio, tikėtinas toks raidos scenarijus:

  • Trumpuoju periodu: psichologai, baimindamiesi prarasti dalį savo klientų ir tuo pačiu dalį apyvartos, stengsis absorbuoti didžiąją kaštų dalį. Visgi teikiamų paslaugų kaina didės. Nenorėdami prarasti pajamų, absorbuojamus kaštus psichologai stengsis padengti, perorientuodami savo teikiamų paslaugų pasiūlą į didesnes pajamas turinčius asmenis, iš kurių galės prašyti didesnio atlygio, tad vidutinė psichologinių konsultacijų kaina kils dar labiau ir taps sunkiai įperkama mažas pajamas turintiems namų ūkiams. Todėl suteikiamų paslaugų kiekis mažės, o kaina didės.
  • Trumpuoju periodu: valstybinėse institucijose dirbantys psichologai tikėtinai turės patys padengti visus kaštus, nes įstatymo projekte nėra numatoma, jog darbdavys turėtų apmokėti visas kvalifikacijos kėlimo išlaidas. Atsižvelgiant į institucinių psichologų vidutinį 400-500 eurų atlyginimą į rankas, galima tikėtis, jog dalis psichologų atsisakys toliau tęsti savo darbą ir rinksis kitą profesiją / emigraciją. Dėl to dar labiau sumažės teikiamų institucinių psichologų teikiamų paslaugų apimtis ir atitinkamai galima tikėtis didesnės naštos biudžetui.
  • Ilguoju periodu: psichologų veiklos reguliavimas skatins mažiau abiturientų rinktis psichologijos studijas, dėl ko dar labiau mažės psichologinių konsultacijų pasiūla, o tai dar labiau didins teikiamų paslaugų kainą. Labiausiai nuo tokio proceso nukentėtų žemas pajamas turintys namų ūkiai bei viešos (biudžetinės) institucijos, perkančios psichologų paslaugas.

Kaip spręsti informacijos prieinamumo ir kokybės klausimus?

  1. Jeigu nepasitikima universitete įgyjamų žinių ir kompetencijų kokybe, gerinti psichologų rengimo programas.
  2. Patvirtinti tinklapį, kuriame būtų pateikiamas visų Lietuvoje dirbančių psichologų sąrašas bei reglamentuoti privalomą pateikti informaciją ir informacijos atnaujinimo dažnį kartu reglamentuojant ir metinį mokestį už tinklapio palaikymą.
  3. Skelbti „juodąjį“ psichologų sąrašą, į kurį būtų įtraukti psichologai, grubiai nusižengę psichologo etikos kodeksui, arba psichologai, dėl kurių veiklos gauti nusiskundimai LPS, vartotojų apsaugos institucijose ar kitose institucijose.

Įgyvendinus šiuos tris žingsnius, institucijos ar fiziniai asmenys turėtų galimybę efektyviai rasti norimos srities specialistus ir pasirinkti labiausiai kompetentingus psichologus. Psichologai būtų skatinami nenusižengti psichologo etikos kodeksui, nes tai reikštų, jog jie būtų įtraukiami į „juodąjį“ sąrašą. Taip pat tokia skaidri sistema skatintų psichologus siekti kvalifikacijos kėlimo ir pateikti tai įrodančius sertifikatus.

Kaip tikrą problemą galima įvardinti tai, jog šiuo metu nėra surenkama pakankamai duomenų apie psichologus ir jų veiklą. Būtina, bendradarbiaujant su Statistikos departamentu, sukurti informacijos surinkimo standartus, siekiant užtikrinti patikimą statistinės informacijos gavimą, pvz., kiek Lietuvoje dirba psichologų, kokiuose institucijoje ir sektoriuose jie dirba, kiek valandų per metus ir kokią veiklą jie vykdo, kiek ir kokiuose mokymuose jie dalyvauja ir t.t. Taip pat reiktų surinkti informaciją ir apie psichologų gaunamas pajamas, darboviečių skaičių ir t.t. Tiesa, tikėtina, jog dalis psichologų užsiima konsultavimu nemokėdami mokesčių, tad toks informacijos viešinimas veiktų ir prevenciškai, ir skatintų mokėti visus mokesčius.

Psichologų nuomonė

K. Leščinskaitė, E. Kern, Š. Mačiulis, V. Legkauskas, M. Karklytė-Palevičienė parengė psicholgų apklausos anketą. Per savaitę laiko šią anketą užpildė 310 Lietuvos psichologų. Nors apklausa nėra reprezentatyvi, visgi jos išvados yra aiškios:

  • Į klausimą ar pritariate įstatymo nuostatai: “Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo būti Lietuvos psichologų sąjungos narys” – 68,4 % NEPRITARIA
  • Ar pritariate įstatymo nuostatai: “Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo mokėti (Lietuvos psichologų sąjungos) nario mokestį.”- 74,4 % NEPRITARIA

Download (PPT, 1.43MB)

Ką daryti Seimo nariams, kai reiks balsuoti už įstatymą?

Siūlyčiau prieš balsuojant perskaityti šį komentarą, prie jo prisegtus įvairių Lietuvos psichologų asociacijų išsakytus argumentus ir priimti išmintingą sprendimą. O jeigu kuri nors frakcija norės pasikviesti psichologus ir ekonomistus apvalaus stalo diskusijai, tada mielai prisidėsiu, diskutuodamas kaip pagerinti psichologų teikiamų paslaugų kokybę, sistemos skaidrumą ir efektyvumą.

Tarp kitko

Rimantė Šalaševičiūtė nusprendė gerinti kokybę. Tačiau, kaip atskleidžia loginis įstatymo projekto vertinimas, anei logikos, anei kokybės nerasta. Galbūt Seimo narei R. Šalaševičiūtei, prieš kovojant su „nekokybiškomis psichologų paslaugomis“, pirma reiktų įvesti įstatymo kūrimo kokybės standartus? Nes kiek keistai atrodo, kai įstatymo projektas surašytas iš 2923 žodžių, o teisės departamento vertinimas yra kone dvigubai ilgesnis: 5681 žodžiai.

Neoficiali XIIIP-685 antroji versija, kurią pavyko gauti iš gyvai disksusijose dalyvavusių asmenų. Neoficiali, nes neįkelta į e-seimas.lrs.lt tinklapį.

Download (DOC, 158KB)

Kreipimasis Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kurį pasirašė įvairių asociacijų ir institucijų vadovai:

Download (PDF, 627KB)

Visų komitetų išvados dėl XIIIP-685 galima rasti e-seimas.lrs.lt tinklapyje po “Susiję dukumentai” (žr. printscreen)

Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną minint

Šį sekmadienį, rugsėjo 10-ą dieną, minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Nors savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau ši problema išlieka labai opi. Šiame komentare norėčiau trumpai apžvelgti, kas paskatina žmones pasitraukti iš gyvenimo, su savižudybėmis susijusią statistiką bei pateikti gaires, kaip atpažinti rizikos grupei priskiriamą asmenį bei suteikti jam pagalbą.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Psichologai nesieja suicidinės elgsenos su viena konkrečia priežastimi. Dažniausiai tai ilgas procesas, arba įvykių grandinė, paskatinusi pasitraukti iš gyvenimo, kurios pagrindiniai motyvai yra pabėgimas, savęs nubaudimas, kerštas ar revanšas. Psichikos sveikatos specialistai dažniausiai išskiria šiuos savižudybės riziką didinančius veiksnius:

  • Psichikos sutrikimai, ligos (dažniausiai depresija)
  • Įvairūs sukrėtimai šeimoje: rimti konfliktai, mirtis, skyrybos
  • Šeimos ar kitų artimų žmonių istorija, kurioje buvo savižudybės atvejų
  • Biologiniai faktoriai: pvz. tokie kaip galimi serotonino metabolizmo sutrikimai
  • Piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais ir panašiomis psichoaktyviosiomis medžiagomis
  • Vienatvė, ypač senatvėje
  • Teigiamos nuostatos į savižudybes (kai pozityviai žiūrima į altruistines savižudybes)
  • Socialinės problemos – bedarbystė bei socialinė atskirtis
  • Ankstesni mėginimai nusižudyti
  • Nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje: smurtas šeimoje, tėvų alkoholizmas, įvairios psichinės ligos ir pan
  • Sunkios, neišgydomos ligos

Lietuva Europos Sąjungos kontekste

Gyventojų sudėtis kinta, tad palyginti mirtingumo statistiką tarp šalių bei ilgesniu laikotarpiu yra pakankamai sudėtinga. Lytis ir amžius – labai svarbūs kintamieji mirtingumo statistikoje, tad siekiant palyginti skirtingų šalių statistinius rodiklius būtina atsižvelgti į kiekvienos šalies demografinę sudėtį. Europos statistikos departamentas (Eurostat) pateikia standartizuotą mirtingumo lygio rodiklį (angl. standardised death rate – SDR). Šis rodiklis iliustruoja skaičių mirčių, tenkančių 100 000 gyventojų, atsižvelgiant į demografinę kiekvienos šalies sudėtį.

2014-ais metais, standartizuotas mirtingumo dėl savižudybių rodiklis Lietuvoje siekė 31,51. Tai reiškia, jog tais metais iš 100 000 nusižudė 31,51 Lietuvos gyventojas. Tai buvo didžiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos (ES-28) vidurkis tais pačiais metais siekė 11,25. Latvijoje rodiklis buvo ženkliai mažesnis nei Lietuvoje -18,96, o Estijoje – 18,31. Vertinant standartizuotą vyrų mirtingumo dėl savižudybių rodiklį, situacija pasirodo esanti ženkliai prastesnė: Lietuvoje vyrų mirtingumo dėl savižudybių rodiklis siekė 59,02, Latvijoje – 35,45, Estijoje – 33,64, o ES-28 vidurkis siekė – 18,49.

 

Taigi Lietuvoje vyrų savižudybių rodiklis lenkia ES vidurkį daugiau nei tris kartus, o bendras (vyrų ir moterų) rodiklis yra 2,8 karto didesnis už Europos Sąjungos vidurkį.

Savižudybės pagal amžių

Eurostat duomenimis 2014-ais metais Lietuvoje nusižudė 160 moterų ir 774 vyrai. Antrame grafike pateiktas savižudybių skaičius, atsižvelgiant į vyrų ir moterų amžiaus grupes. Pažvelgus į šį grafiką pastebima, jog daugiausiai nusižudė 80 – 84 metų moterų – 20, 70 -74 metų grupėje – 16 ir 50 – 54 metų grupėje – 15. Tuo tarpų daugiausiai vyrų nusižudė 50 – 54 amžiaus grupėje – 99, 35 – 39 metų amžiaus grupėje -7 8, 55 – 59 metų amžiaus grupėje – 74.

Apibendrinant galima teigti, jog 2014-ais metais nusižudžiusiųjų moterų skaičius buvo tolygiau pasiskirstęs, atsižvelgiant į amžiaus grupes nei vyrų, kurių dauguma pasitraukė iš gyvenimo sulaukę vidutinio amžiaus

Savižudybių statisitika pagal lyti 2000-2016 metais

Vertinant Lietuvos statistikos departamento savižudybių skaičiaus, tenkančio 100 000 gyventojų rodiklius, pastebimas nenuoseklus savižudybių rodiklio mažėjimas. Remiantis moksline literatūra, moterų savižudybių rodiklis yra ženkliai mažesnis, nes jos yra labiau linkusios pasirinkti savižudybę, kaip problemų sprendimo būdą, tik išskirtiniais atvejais (pvz., skyrybos, artimo žmogaus mirtis, liga ir t.t.), tuo tarpu vyrai yra ženkliai labiau veikiami ekonominių šalies tendencijų ir su jomis susijusių reiškinių kaip augantis nedarbas, nepakankamas šeimos išlaikymui atlyginimas ir t.t. Taip pat vyrai yra ženkliai mažiau linkę atvirauti apie savo problemas, išreikšti savo emocijas bei pripažinti, jog jiems reikia pagalbos.

Savižudybių rizika kaimuose yra ženkliai didesnė nei miestuose

Kaimuose gyvenančių vyrų savižudybių rodiklis yra beveik dvigubai didesnis nei miestuose gyvenančiųjų. Psichologai tai sieja su ženkliai prastesne socialine padėtimi regionuose, didesniu nedarbu bei dideliu polinkiu į alkoholizmą. Moterų gyvenančių kaimuose savižudybių rodiklis irgi yra didesnis nei gyvenančiųjų miestuose. Tačiau pastaruosius dvejus nusižudžiusių asmenų gyvenusių skirtingose vietose skaičius tolygėja.

Netinkama pagalba bei politinės valios stoka

Kodėl Lietuvoje stringa kova prieš savižudybes? Viena iš priežasčių įvardija psichologai, kurie jau ne pirmus metus akcentuoja, jog Lietuvoje vis dar vyrauja pasenęs medikamentinis gydimas, t. y. raminamaisiais vaistais tiesiog nuslopinamos emocijos, tačiau nėra sprendžiamos giluminės problemos. Kita stringančios kovos priežastis – politinės valios stoka. Nors Lietuvoje išleista daug teisės aktų, tačiau finansavimo stoka, polinkis nutraukti projektus riboja šių aktų bei strategijų įgyvendinimą. Taip pat reikia nepamiršti ir žmonių abejingumo kitų atžvilgiu. Jeigu būtų daugiau bendraujama, stengiamasi suprasti, būtų galima užkirsti kelią daugeliui savižudybių. Keletas veiksnių iliustruojančių gręsiantį savižudybės pavojų:

Keletas faktorių rodančių gręsiantį savižudybės pavojų:

  • reguliariai kalba arba juokauja apie savižudybę
  • perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis
  • rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.)
  • ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus
  • staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja
  • netenka intereso įprastinei veiklai
  • atitolsta nuo draugų ir šeimos
  • atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas
  • pradeda save neigiamai vertinti

Jeigu pažįstate žmogų, kuriam būdingas suicidines mintis ar ketinimus atspindintis elgesys, padėkite jam rasdami laiko pokalbiui, stengdamiesi suprasti jį, nebijokite pripažinti, jog Jūsų artimam asmeniui gresia savižudybė, parodykite rūpestį bei nukreipkite ten, kur jam bus suteikta pagalba.

Pagalbos linijos:

„Vaikų linija“ 8 800 11111 www.vaikulinija.lt
„Jaunimo linija“ 8 800 28888 www.jaunimolinija.lt
Psichologinė pagalba suaugusiems 8 800 60700 www.kpsc.lt
Pagalbos moterims linija 8 800 66366  www.moters-pagalba.lt
Linija „Doverija“ 8 800 77277
Vilniaus moterų namų krizių centras 8 800 22008 www.vmotnam.lt
Vaiko raidos centras 8 5 275 75 64

Micro:bit akcijos ekonomika

Technologinis progresas nepavejamai šuoliuoja ne žingsniais, o myliomis: JAV ketinama legalizuoti kompiuterių valdomus automobilius, kompiuteriai laimi ne tikimybėmis, bet intuicija paremtus žaidimus tokius kaip GO, padeda daktarams parinkti teisingą vėžio gydimą atsižvelgiant į pasiento genotipus ir t.t. Tuo tarpu dauguma Lietuvos darbdavių dar snaudžia, išnaudodami pigios darbo jėgos paunksmės teikiamą šešėlį, o „valdžia“ švietimo srityje daro nedarymą. Tuo metu kai vienas politikos veikėjas užsigeidė visus vaikus aprūpinti tautiniais drabužiais, Povilas Poderskis pradedėjo agituoti visus Lietuvos penktokus aprūpinti Micro:bit’ais tam, kad vaikai susidomėtų programavimu. Tai ateityje didintų tikimybę, jog jie rinktųsi studijuoti tiksliuosius mokslus, o juos baigę gautų didesnes pajamas. Taip galėtų būti kovojama su socialine atskirtimi Lietuvoje, bei skatinanamas technologinis šalies vystymąsįs. Šiame komentare trumpai apie tai, kas yra tas Micro:bit ir kokia Micro:bit akcijos ekonomika.

Kas yra Micro:bit

Micro:bit’as – nedidelis kompiuteriukas, kurio naudojimo esmė – išmokti programuoti, o turimas programavimo žinias, pasitelkti atliekant įvairius eksperimentus, kaip pvz., ši šeimynėlė. Pirminė idėja vaikus aprūpinti šiais mikrokompiuteriukiais gimė Jungtinės Karalystės transliuotojui BBC 2012-ais metais siekiant skatinti vaikus domėtis IT ir skatinti juos kurti kažką naujo.

enter image description here

Micro:bit’o plokštė su USB jungtimi, Bluetooth imtuvu, dviem valdymo mygtukais, LED ir t.t.

enter image description here

Micro:bit’o plokštė, prijungta prie išorinės baterijos bei jungtimis prie išorinės šviesos diodų lemputės

enter image description here

Kompiuteryje parašomas programinis kodas ir naudojantis USB jungtimi arba Bluetooth išsaugomas Micro:bit. Koduoti galima ir naudojantis Python/Java kalbomis.

enter image description here

Micro:bit valdomas robotas

enter image description here

Micro:bit akcijos ekonomika

Atlikti tikslią kaštų ir naudos analizę šiam projektui nepavyks dėl eksperimentinių duomenų trūkumo. Idealiu atveju būtų sudarytos dvi eksperimentinės grupės: grupė vaikų, kurie neturi galimybės naudotis Micro:bit ir grupė vaikų, kurie gali naudotis Micro:bit. O tada būtų tiriamas ryšys tarp vaikų naudojimosi Micro:bit trukmės, polinkio pasirinkti tiksliuosius mokslus, įsidarbinimo perspektyvų bei atliekamas tarpgrupinis vaikų, kurie naudojosi arba nesinaudojo šia technologija atlyginimų palyginimas. Nors tokių duomenų ir nėra, visgi galima atlikti supaprastintą kaštų ir naudos analizę.

Projekto kaštai

Tinklapyje www.kompiuteriukai.lt nurodoma, jog siekiama 2017 metais aprūpinti 26562 vaikus šiais mikrokompiuteriais, kurių kaina yra apie 12 eurų, įskaitant 1 eurą, skiriamą administraciniams kaštams. Taigi bendrieji projekto kaštai – 318312 eurų. Iš tikrųjų realūs kaštai turbūt yra didesni, nes idealiu atveju reiktų mokyklas aprūpinti kompiuteriukų eksperimentiniais priedais, skirti laiko ir išteklių mokytojų švietimui ir t.t. Tad siūlau taikyti didinimo faktorių – 51 .

Vaikai 26 562
Micro:bit + admin. Išlaidos 12
Priedai, mokymai, literatūra, ir t.t. 48
Projekto metiniai kaštai 1 593 720

Projekto nauda

Jeigu vaikas, gavęs mikrokompiuterį, susidomės programavimu, robotika, eksperimentais ir tai skatins jį daugiau mokytis, o vėliau galbūt netgi pasirinkti tiksliuosius mokslus, tada tiesioginę projekto naudą visuomenei galima vertinti kaip papildomai surinktus mokesčius. Netiesioginė nauda – didesnės ateities pajamos, didesnis vartojimas, gerėjantis pragyvenimo lygis, mažėjanti emigracija, spartesnis technologinis vystymasis ir t.t.

Nauda visuomenei – papildomai surenkami mokesčiai

Šiuo metu Lietuvoje vidutinis atlyginimas, remiantis statistikos departamento duomenimis, siekia 838 eurus „ant popieriaus“. Asmuo, gaunantis vidutinį atlyginimą, per mėnesį sumoka apie 450 eurų mokesčių. Informacinių technologijų sektoriuje 2 dirbančiųjų asmenų vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ siekia 1455 eurus ir šie asmenys kiekvieną mėnesį sumoka apie 802 eurus į valstybės biudžetą. Asmuo, dirbantis informacinių technologijų sektoriuje, sumoka 352 eurais daugiau mokesčių per metus nei asmuo, gaunantis vidutinį atlyginimą.

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje Vidutinis atlyginimas IT sektoriuje
Atlyginimas “ant popieriaus” Bruto 838 1455
Darbdavio Sodra dalis 31.18% 261 454
NPD -81 0
Apmokestinamas atlyginimas 757 1455
Gyventojų pajamų mokestis 15.00% 114 218
Sodra: sveikatos draudimas 6.00% 50 87
Sodra: pensijų ir soc. draudimas 3.00% 25 44
Atlyginimas “į rankas” 649 1106
Sumokama mokesčių 450 803

Micro:bit naudą galima būtų apibrėžti taip: jeigu vaikas, turėjęs galimybę naudotis Micro:bit pasirinks tiksliuosius mokslus, IT, programavimą ir t.t., tai galimai jo atlyginimas bus didesnis nei asmens, nepasirinkusio tiksliųjų mokslų. Todėl Micro:bit nauda – papildomai surenkami mokesčiai asmens darbingo amžiaus laikotarpiu

Kiek papildomai surenkama mokesčių per visą vieno asmens darbingumo laikotarpį?

Siekiant apskaičiuoti viso gyvenimo pajamas, būtina kelti tam tikras prielaidas:

  • Tarkime asmuo dirbs 40 metų ( t.y. nuo 25 iki 65 metų)
  • Gaunamas atlyginimas kasmet didės tiek, kiek auga kainos, t.y. bus neutralus infliacijos atžvilgiu
  • Atlyginimų skirtumas tarp vidutinio ir gaunamo dirbant IT sektoriuje išliks visada vienodas, t.y. 352 eurai (nors tikėtina, kad jis didės)

Tokiu atveju darbingo amžiaus laikotarpiu papildomai surinkti mokesčiai siektų:

 40 \text{ metai} \times 12\text{ menesiai} \times 352\text{ eurai} =169253 \text{ eurai}

Reiktų atsakyti į vieną klausimą – kiek vaikų, naudojusių Micro:bit, turėtų pasirinkti tokias studijas, jog uždirbtų 1455 eurus vietoj 838 bei sumokėtais mokesčiais kompensuotų projektų kaštus?

Jeigu  X yra procentas asmenų, papildomai pasirenkančių tiksliuosius mokslus, tada sudaroma paprasta lygtis, kurios vienoje pusėje papildomai surenkami mokesčiai, o kitoje – projekto kaštai:

 26562 \times X \times 40 \times 12 \times 352 = 26562 \times 12 \times 5

Supaprastinus ir išreiškus šią lygtį pagal  X , gaunamas rezultatas:

 X = \frac{5}{40 \times 352}=0.00035

X galima išreikšti ir kaip:

 X=\frac{\text{dauginimo faktorius}}{\text{mokestinis skirtumas eurais}}

Išvada

Jeigu Micro:bit akcija paskatins rinktis tiksliuosius mokslus 0,035% (arba tik 10 vaikų iš 26562), gausiančių mikrokompiuterį – šis projektas pasiteisins. Taip pat galima paskaičiuoti, kiek vaikų turėtų pasirinkti tiksliuosius mokslus, kad projektas ekonomiškai atsipirktų per vienerius metus.

 X=\frac{5}{352}= 0.0142

1.42% mokinių, gavusiųjų mikrokompiuterius, atitinka 378 mokinius iš 26526, gavusiųjų Micro:bit.

Galima nesutikti dėl atliekant skaičiavimus taikytų prielaidų tikslumo: darbo trukmės, papildomų mokesčių surinkimo ir t.t. Tačiau apibendrinant galima teigti, jog tikėtina, kad Micro:bit kompiuteriukai paskatins bent 10 iš 26526 vaikų rinktis tiksliuosius mokslus. Tad projektą galima vertinti kaip ekonomiškai atsiperkantį.

Kompiuteriukai vaikams – rezultatai

Rugsėjo 3 dieną jau buvo surinkta pinigų suma, už kurią būtų galima įsigyti 12414 kompiuteriukus t.y. beveik 47 procentai visos sumos, reikalingos norint aprūpinti vaikus Micro:bit kompiuteriukais. Šį projektą rėmė tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys paaukojo 59481 eurą, juridiniai – 34772 eurus, o anonimais norėję likti – 54728 eurus. Asmenys, norintys paaukoti ir prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo, gali tai padaryti čia: http://www.kompiuteriukai.lt/parama/

Juridiniai asmenys paaukoję projektui3:

Paramos davėjas Paramos suma
KTD Group, UAB 5000
Tele2, UAB 3000
NOD Baltic, UAB 2000
Šviesa, UAB 2000
Tesonet, UAB 2000
Vilniaus Senamiesčio Rotary Klubas 2000
Benedikto Gylio paramos fondas 1872
Achema, AB 1500
Benedikto Gylio paramos fondas 1428
Trafi 1248
Lonas, UAB 1200
Cosmos Construction, UAB 1000
Jumsoft, UAB 1000
Redgate Capital 1000
Paslauga Jums, UAB 640
Robotika, UAB 612
Agilendas, UAB 600
Interneto pažintys 600
Voltas IT, UAB 600
SPA Vytautas, UAB 540
ALFARD LTD 500
BaltCap, UAB 500
Phoenix Contact 500
QSP Finance 480
Wix.com 400
Esperonus, UAB 384
Du trys, UAB 300
Intersurgical, UAB 300
Realverus, UAB 300
Skaitminė, UAB 300
Horda 240
Starnita, UAB 204
IT Plasta, UAB 120
Savitarnos sprendimai, MB 120
UAB DIZ.LT 100
UAB Taulavičiams laimės 100
Huntsville Athletic Foundation, Inc. 24
MB Martyno Marozo architektūra ir planavimas 24
Ornela 24
Freelance translator 12

  1. Pvz., įvairių priedų, jutiklių ir laidų rinkinys “Inventors kit” kainuoja apie 30 eurų 

  2. Informacijos ir ryšių sektorius pagal EVRK2 

  3. Kuriuos pavyko identifikuoti pagal pavadinimą. Negarantuoju visiško tikslumo. 

Nelaimingi atsitikimai darbe – ne tik asmeninė nukentėjusiųjų tragedija

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Lietuvoje įvykstančių nelaimingų atsitikimų darbe tendencijas, atsakyti į klausimą, kurie ekonominės veiklos sektoriai yra pavojingiausi darbuotojams, identifikuoti, dėl kokių priežasčių dažniausiai įvyksta nelaimingi atsitikimai darbe bei įvertinti nelaimingų atsitikimų svarbą Lietuvos ekonomikai.

Nuo 1995-ųjų iki 2015-ųjų metų kasmet vidutiniškai 2900-ai darbuotojų patyrė nelaimingus atsitikimus darbe

Modernėjant šalies ūkiui bei didesnei daliai darbuotojų pradedant dirbti ne žemės ūkio sektoriuje, 1995 – 2004-ais metais buvo stebimas tendencingas nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus mažėjimas. 1995 – 2004-ais metais nelaimingų atsitikimų skaičius žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje sumažėjo 80 procentų, apdirbamosios gamybos sektoriuje – 27 procentais, statybos sektoriuje – 26 procentais (žr. į 1 pav.). 2004-2007-ais metais Lietuvos ekonomikos augimą spartino kreditavimu pučiamas nekilnojamojo turto (toliau – NT) burbulas. Dėl netvaraus augimo NT sektoriuje, ypatingai, augo darbuotojų paklausa statybos bei transportavimo sektoriuose. Išaugusi paklausa sąlygojo didesnį priimtų darbuotojų skaičių, tačiau nebuvo skiriama pakankamai dėmesio nelaimingų atsitikimų prevencijai. Dėl šių priežasčių 2007-ais metais, lyginant su 2004-ais metais, nelaimingų atsitikimų skaičius statybos sektoriuje išaugo 66 procentais, transporto ir sandėliavimo sektoriuje – 62 procentais, o didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, transporto priemonių remonto bei asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo sektoriuje – 56 procentais. 2009-ais metais, sprogus NT burbului, stipriai susitraukus nekilnojamojo turto bei kitų prekių ir paslaugų paklausai, Lietuvos ekonomika patyrė recesiją. Nors lyginant 2010-ų metų pirmą ketvirtį su 2008-ų metų pirmu ketvirčiu, per šį laikotarpį, Lietuvoje vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius (t. y. darbuotojų skaičius, perskaičiavus į pilno etato darbo vietas) sumažėjo 20 procentų, visgi statybų sektoriuje sąlyginis darbuotojų skaičius sumažėjo 53 procentais, apdirbamosios gamybos sektoriuje – 32 procentais, didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto priemonių remonto sektoriuje – 24 procentais. Sąlyginis darbuotojų skaičius Lietuvos ekonomikoje krito daugiau kaip 210 tūkstančių. Toks staigus darbuotojų skaičiaus sumažėjimas lėmė nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus kritimą. Nepaisant Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) skiriamo dėmesio nelaimingų atsitikimų prevencijai, vos tik Lietuvos ekonomika pradėjo atsigauti po krizės, pradėjo augti ir nelaimingų atsitikimų skaičius (žr. į 2 pav.). 2015-ais metais lyginant su 2009-ais metais, nelaimingų atsitikimų darbe skaičius didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, transporto priemonių remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo sektoriuje išaugo 166 procentais, žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje – 81 procentu, apdirbamosios gamybos sektoriuje – 76 procentais, statybų sektoriuje – 60 procentų. Nelaimingų atsitikimų darbe pikas buvo pasiektas 2007-ais metais, kai buvo užregistruoti 3577 darbuotojai netekę darbingumo. Tačiau analizuojant bendras nelaimingų atsitikimų tendencijas, tikėtina, jog paskelbus 2016-ųjų metų statistiką paaiškės, jog būsime pasiekę naują „rekordą“.
Apibendrinant galima teigti, jog nuo 2000-ųjų metų Lietuvoje įvykstančių nelaimingų atsitikimų darbe skaičius yra glaudžiai susijęs su ekonominės raidos tendencijomis, o VDI taikomos prevencinės priemonės nėra pakankamai veiksmingos.

1 pav. Nelaimingų atsitikimų skaičiaus metinis pokytis, atsižvelgiant į ekonominės veiklos sektorių, 1995-2015-ais metais

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, autoriaus skaičiavimai

2 pav. Nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus ir BVP metiniai pokyčiai, 1996-2015-ais metais, procentais

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, autoriaus skaičiavimai

Pavojingiausi – statybos, transporto ir sandėliavimo bei apdirbamosios pramonės sektoriai

Nelaimingų atsitikimų darbe rizika yra susijusi su daugeliu veiksnių. Šioje apžvalgoje analizuojama nelaimingų atsitikimų darbe rizika, atsižvelgiant į didžiausią įtaką rizikai darančius veiksnius: darbuotojo lytį, amžių, veiklos sritį ir darbuotojų kvalifikaciją.

1-oje lentelėje pateikiami nelaimingų atsitikimų darbe rodikliai, kurie – išskaidyti pagal ekonominės veiklos sektorius, darbuotojų lytį bei įvykio sukeltas pasekmes. Pateikiami 2015-ais metais užregistruotų nelaimingų atsitikimų skaičius ir nelaimingų atsitikimų skaičius, tenkantis 100 000 dirbančiųjų. Pastarasis rodiklis leidžia tiksliau palyginti įvairių ekonominės veiklos sektorių rizikingumą, nes įvertina sąlyginį darbuotojų skaičių, kuris gali ženkliai skirtis tarp sektorių. Pavyzdžiui, sektorius, kuriame dirbant 10 žmonių nutinka 5 nelaimingi atsitikimai yra kur kas rizikingesnis nei sektorius, kuriame nutinka 10 nelaimingų atsitikimų dirbant 100 žmonių. Pirmu atveju nelaimingą atsitikimą patiria kas antras darbuotojas, o antru – tik kas dešimtas.

1 lentelė. Netekusių darbingumo ir žuvusių dėl nelaimingų atsitikimų darbe rodikliai, atsižvelgiant į ekonominės veiklos sektorius

Pastaba. Žalia spalva pažymėti, lentelėje esantys, laukeliai iliustruoja mažiausius skaičius arba mažiausią riziką, raudona spalva – didžiausius skaičius arba riziką, geltona – vidutinius skaičius arba riziką. Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, autoriaus skaičiavimai

Rizikingiausi sektoriai moterims

2015-ais metais, absoliučiais skaičiais vertinant, daugiausiai moterų patyrė nelaimingus atsitikimus:
1. Apdirbamosios gamybos sektoriuje, kuriame užregistruota 290 nelaimingų atsitikimų.
2. Didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto sektoriuose – 243 nelaimingų atsitikimų.
3. Žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuje – 196 nelaimingų atsitikimų.

Tačiau įvertinus dirbančiųjų skaičių pavojingiausias sektoriais tampa:
1. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius – 589,5 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
2. Apdirbamosios gamybos sektorius – 371,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
3. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos sektorius – 327,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.

2015-ais metais trys moterys žuvo dėl patirto nelaimingo atsitikimo darbe. Viena iš jų dirbo statybos sektoriuje, kita – švietimo ir žmonių sveikatos priežiūros, o trečia – socialinio darbo sektoriuje. Atsižvelgiant į dirbančiųjų šiuose sektoriuose moterų skaičių paaiškėja, jog moterims darbas statybų sektoriuje yra beveik 12 kartų rizikingesnis nei darbas švietimo sektoriuje ir beveik 9 kartus rizikingesnis nei darbas žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuose.

Rizikingiausi sektoriai vyrams

2015-ais metais daugiausiai vyrams nelaimingų atsitikimų darbe nutiko:
1. Apdirbamosios gamybos sektoriuje – 731 nelaimingi atsitikimai.
2. Statybos sektoriuje – 398 nelaimingi atsitikimai.
3. Didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto sektoriuose – 33 nelaimingi atsitikimai

Tačiau atsižvelgiant į skirtinguose sektoriuose dirbančių vyrų skaičių, rizikingiausių sektorių trejetukas išsirikiuoja šia eilės tvarka:
1. Apdirbamosios gamybos sektorius – 736,1 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
2. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius – 593 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
3. Statybų sektorius – 591,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.

2015-ais metais dėl patirto nelaimingo atsitikimo darbe žuvo 39 vyrai iš kurių 13 dirbo statybos sektoriuje, 12 – transporto ir saugojimo sektoriuje bei 6 – apdirbamosios gamybos sektoriuje. Įvertinus dirbančiųjų skirtinguose sektoriuose vyrų skaičių visgi didžiausią riziką mirtinai susižaloti vyrai turi dirbdami žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje (21,8 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų), statybos sektoriuje (19,3 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų) bei transporto ir saugojimo sektoriuje (17,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų). Nors dirbant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje patiriama trečdaliu mažiau mirtinų traumų, tačiau rizika patirti mirtiną sužalojimą dirbant šiame sektoriuje yra 3 kartus didesnė nei dirbant apdirbamosios gamybos sektoriuje.

Apibendrinant galima teigti, jog priklausomai nuo lyties pavojingiausi sektoriai yra apdirbamosios gamybos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos, statybų, transporto ir saugojimo bei žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriai. Tačiau vyrams patekti į nelaimingus atsitikimus rizika visuose sektoriuose yra didesnė nei moterų (žr. 1 lentelėje 3 ir 4 stulpeliai)

Jauniems vyrams nelaimingų atsitikimų darbe rizika – didžiausia

Europos statistikos departamentas pateikia dėl nelaimingų atsitikimų 4 ar daugiau dienų darbingumą praradusių asmenų bei žuvusiųjų statistiką. Analizuojant 2008 – 2014-ųjų metų statistinius duomenis, atsižvelgiant į lytį ir amžių (žr. į 3 ir 4 pav.), išryškėja, jog vyrų imtyje, rizika patirti nemirtiną arba mirtiną nelaimingą atsitikimą yra ženkliai didesnė.
18-os metų nesulaukusių vyrų rizika patirti nelaimingą atsitikimą darbe yra 36 kartus didesnė nei moterų. Vyresnio amžiaus grupėje, 65-ių metų amžiaus bei vyresnių dirbančiųjų, šis atotrūkis mažėja iki 3 procentų. Pastebima tendencija, jog jaunesnio amžiaus darbuotojai, moterys bei vyrai, patiria didesnę rizika patekti į nelaimingus atsitikimus nei vyresnio amžiaus darbuotojai. Tai galima paaiškinti remiantis tuo, jog jauni darbuotojai yra mažiau patyrę bei labiau linkę neįvertinti rizikos, su kuria gali susidurti darbo metu. Tačiau neatskleista, kodėl nelaimingų atsitikimų rizika didėja, sulaukus vyresnio amžiaus.

3 pav. Nelaimingų atsitikimų rizika, atsižvelgiant į lytį bei amžių, 2008-2014-ų metų vidurkiai

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

4 pav. Žūties rizika priklausomai, atsižvelgiant į lytį bei amžių, 2008-2014-ų metų vidurkiai

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Analizuojant 2008-2014-ųjų metų vidutinę mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe statistiką matyti, jog didžiausia tikimybė, kad mirtinų sužalojimų darbe patirs vyrai iki 18-os metų. Bendrai vertinant, vyrų tikimybė žūti nelaimingų atsitikimų metu ženkliai didesnė nei moterų, ir abiejų lyčių darbuotojų tikimybė patirti mirtinus nelaimingus atsitikimus didėja su amžiumi. Taip yra dėl to, kad vyresnio amžiaus žmonių fizinė būklė yra labiau pažeidžiama nei jaunų žmonių, pvz., dėl kaulų tvirtumo, kūno regeneracijos galimybių ir t.t.

Rizikos grupė – žemiausios kvalifikacijos darbininkai

Pažvelgus į 5-ą paveikslėlį galime išvysti, kaip vidutiniškai 2008 – 2014-ais metais pasiskirstė nemirtini nelaimingi atsitikimai (kai nedirbama daugiau nei 3 dienas po įvykio) ir mirtini nelaimingi atsitikimai, atsižvelgiant į dirbančiųjų kvalifikaciją. 43 procentai visų nemirtinų nelaimingų atsitikimų nutiko žemiausios, t. y. IV kvalifikacijos darbuotojams (įrenginių ir mašinų operatoriams ir surinkėjams, nekvalifikuotiems darbininkams), 35 procentai – III kvalifikacijos darbuotojams (kvalifikuotiems žemės, miškų ir žuvininkystės darbuotojams, kvalifikuotiems darbininkams ir amatininkams), 13 procentų – II kvalifikacijos darbuotojams (tarnautojams ir paslaugų sektoriaus darbuotojams ir pardavėjams) ir tik 9 procentai – I kvalifikacijos darbuotojams (vadovams, specialistams, technikams ir jaunesniesiems specialistams). Mirtinų nelaimingų atsitikimų pasiskirstymas pagal kvalifikaciją yra panašus: I kvalifikacija – 7 procentai visų mirtinų nelaimingų atsitikimų, II – 4 procentai, III – 40 procentų, IV – 50 procentų visų mirtinų nelaimingų atsitikimų.

5 pav. Nelaimingų atsitikimų rizika, atsižvelgiant į darbuotojų kvalifikaciją, 2008-2014-ų metų vidurkiai

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Nelaimingų atsitikimų priežastys dauguma atvejų – darbdavių aplaidumas

VDI daryma išvadas apie nelaimingų atsitikimų priežastis pripažįsta, jog pagrindinė priežastis, tai darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės stoka įmonėse. VDI konstatuoja, jog „dalis darbdavių tinkamai nesirūpino savo darbuotojų priežiūra ir kontrole, neorganizavo reikalingų mokymų, neteikė būtinos informacijos, išsamesnių instrukcijų darbuotojams, kaip saugiai atlikti darbus bei nevertino profesinės rizikos“, tačiau pripažįsta, jog ir „darbuotojai ne visada laikosi saugaus darbo reikalavimų, nustatytų technologiniuose aprašymuose, taisyklėse, instrukcijose, arba pažeidžia vidaus drausmę“.

Nelaimingų atsitikimų darbe kaina šalies ekonomikai

Tiksliai įvertinti nelaimingų atsitikimų kaštus šalies ekonomikai yra gana sudėtinga ir mokslininkų nuomonės apie tai, kaip tai turėtų būti apskaičiuojama stipriai skiriasi. Visgi galima taikyti paprastą metodiką siekiant gauti apytikslius skaičius. Lietuvos statistikos departamentas pateikia dėl nelaimingų atsitikimų darbe nedirbtų dienų skaičių pagal ekonominės veiklos sektorius. Padauginus šį dienų skaičių iš vidutinės vieno darbuotojo per darbo dieną sukuriamos pridėtinės vertės gaunama suma, kuri nėra sukuriama dėl darbuotojo nebuvimo darbe. Suprantama, dalis darbų yra nudirbama, tačiau darbdaviai turi mokėti už viršvalandžius, ieškoti pakaitinių darbuotojų ir t.t., tad pridėtinės vertės praradimas yra sąlyginai neblogas pakaitinis rodiklis darbdavių kaštams matuoti ir 2015-ais metais siekė apie 19 mln. eurų. „Sodros“ išmokos nelaimingų atsitikimų pasekmėms padengti 2015-ais metais siekė 16,5 mln. eurų. Taigi bendra suma 2015-ais metais siekė virš 35 mln. eurų, neįskaičiuojant dėl nedarbingumo / mirties prarastų pinigų, kuriuos būtų darbuotojai gavę bei gydimo įstaigų kaštų gydant, slaugant ir reabilituojant nelaimingus atsitikimus patyrusiuosius. Vertinant tendencijas, galime spėti, jog šios sumos tik didės: iš vienos pusės, auga vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė, iš kitos pusės, daugėja nebegalinčių dirbti ir gaunančių „Sodros“ išmokas darbuotojų skaičius.

Tikroji nelaimingų atsitikimų statistika – ženkliai didesnė

6-ame paveikslėlyje pateikiamas nelaimingų atsitikimų darbe ir žuvusiųjų dėl nelaimingų atsitikimų proporcija statybų, apdirbamosios gamybos ir žemės ūkio sektoriuose. Šis grafikas gerai iliustruoja nepranešimo apie nelaimingų atsitikimų problemą. Lietuvoje, vienam žuvusiam dėl nelaimingų atsitikimų apdirbamosios gamybos sektoriuje tenka 172 nelaimingi atsitikimai, tuo tarpu Europos Sąjungos (ES) vidurkis siekia 1080, statybų sektoriuje Lietuvos rodiklis siekia 30, tuo tarpu ES vidurkis 473, žemės ūkio sektoriuje Lietuvos rodiklis – 13, ES – 323. Teigti, jog Lietuvoje yra tiesiog „saugu“ dirbti neleidžia 2013 metais atlikta europinė darbuotojų apklausa, kurioje darbuotojai turėjo nurodyti, ar jų darbe kyla rizika jų sveikatai. Pagal šios apklausos duomenis Lietuvoje 55 procentai dirbančiųjų nurodė susiduriantys su rizikos faktoriais galinčiais pakenkti jų sveikatai darbe, tuo tarpu ES vidurkis siekė 51 procentą, o Danijoje tik 23 procentus (žr. 7 pav.). Tad labai tikėtina, jog didžioji dauguma nelaimingų atsitikimų yra neįforminami teisingai arba išvis nepranešami. Tam galimos kelios priežastys: darbuotojų baimė „sukelti problemų darbdaviams“, ypač jeigu dėl nelaimingo atsitikimo kaltas darbuotojo aplaidumas ar taisyklių nesilaikymas, biurokratijos našta, juk tyrimą turi atlikti Valstybinė darbo inspekcija, daug formalumų, darbuotojų baimė netekti darbo vietos, savo teisių ir pareigų nežinojimas ir tikėtina šeimos daktarų atsainumas bendraujant su savo pacientais. Tad šioje vietoje būtinas tolesnis darbuotojų švietimas, biurokratijos mažinimas ir aktyvus darbuotojų teisių gynimas.

6 pav. Santykis tarp nemirtinų nelaimingų atsitikimų ir mirtinų nelaimingų atsitikimų ES šalyse, 2014-ais metais.

Pastaba: * pažymėtoms šalims – nepilni duomenys, Eurostat nepateikia Suomijos statistikos. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

7 pav. Darbuotojų dalis pranešti, jog susiduria su rizikos faktoriais galinčiais neigiamai paveiktų jų sveikatą darbe

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Išvados

Nelaimingų atsitikimų darbe skaičius Lietuvoje tampriai susijęs su ekonominių šalies vystymosi ciklu, o atsižvelgiant į tai, jog vidutinių laikotarpiu finansų ministerija prognozuoja stabilų ūkio augimą, galima daryti išvadas, jog nelaimingų atsitikimų nemažės, jeigu prevencijai nebus skiriama daug daugiau dėmesio. Ypatingai pavojingi vyrų ir moterų sveikatai yra apdirbamosios gamybos, statybų, transporto ir saugojimo bei žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriai. Rizika patekti į nelaimingą atsitikimą vyrams yra visuose sektoriuose yra didesnė nei moterų, o ypač, jeigu jiems iki 18 metų, arba jeigu jie dirba žemos kvalifikacijos darbą. Galimos nelaimingų atsitikimų pasekmės kainuoja Lietuvai kelias dešimtis milijonų, tačiau vertinant kitų šalių rodiklius paaiškėja, jog tai tik aisbergo viršūnė, nes dauguma nelaimingų atsitikimų Lietuvoje tiesiog nėra pranešama.

Download (PDF, 379KB)

Pajamų ir turto nelygybės pasaulyje poveikis Lietuvai

Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti 2016-ais metais išaugusio populizmo priežastis. Tikėtina, kad išsikerojęs populizmas JAV, Jungtinėje Karalystėje bei kitose šalyse bus vienas svarbiausių pasaulinės ekonomikos raidos scenarijų perrašančių veiksnių. O tai galimai atsilieps tokioms mažoms ir atviroms (t.y. nuo tarptautinės prekybos priklausančioms) šalims kaip Lietuva.

Pajamų ir turto nelygybė skatina populizmą

Nepaisant 2007 – 2008-ais metais nuvilnijusios pasaulinės ekonominės krizės, kurios metu buvo teigiama, jog bus imtasi priemonių, užkertančių kelią galimam krizės pasikartojimui, situacija beveik nepakito. Finansų rinkos tapo labiau reguliuojamos, pradėti kurti apsauginiai mechanizmai, kai kurios finansų institucijos iki šiol vis dar tebemina teismų slenksčius ir laiko milijardinius atidėjinius baudoms padengti. Tačiau nepavyko pažaboti pasaulinės finansų krizės priežasties: godumo ir su juo koja kojon žengiančios pajamų ir turto nelygybės. Tuo metu, kai pasaulio įtakingiausieji ir turtingiausieji diskutavo, kaip vystysis pasaulio ekonomika, „Oxfam“ paskalbė apskaičiavusi, jog aštuoni pasaulyje turtingiausi asmenys valdo tiek turto, kiek pusė visos žmonijos. Remiantis Tarptautiniu valiutos fondu bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, pajamų ir turto nelygybė kenkia šalių ekonominiam ir darniam augimui. Ne tik kenkia, bet ir sudaro terpę gimti ir vystytis populizmui.

Populizmo JAV rezultatas – prezidentas D. Trump

JAV kristalizavosi dvi populizmo rūšys: progresyvusis ir regresyvusis. Buvusį kandidatą į JAV prezidentus, senatorių Bernie Sanders, kuris atpažinęs augančią nelygybę pateikė būdus, kaip su ja kovoti, galima priskirti prie progresyviųjų populistų. Tuo tarpu JAV vykusius prezidento rinkimus laimėjusį Donald J. Trump galima priskirti prie regresyviųjų populistų. JAV prezidentas, pasinaudojęs susikaupusiu rinkėjų nepasitenkinimu ir nusivylimu, nukreipia šią energiją į „atpirkimo ožius“, tokius kaip: Kiniją, Meksika ar imigrantai, tačiau žada dereguliuoti finansų rinkas ir mažinti mokesčius didžiausias pajamas gaunantiems rinkėjams. JAV prezidento sprendimas, atšaukti Ramiojo vandenyno prekybos sutartį (TPP) bei pradėti derybas dėl Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA) pakeitimų, turės, dėl brangstančių prekių kainų, neigiamų efektų pačiai JAV ekonomikai. Laisvosios prekybos sutartis tarp JAV ir ES (TTIP), tikėtina, niekada net nebus pasirašyta.

Populizmo JK rezultatas – „BREXIT“

Populistai Jungtinėje Karalystėje pasinaudojo dešimtmečiais rusenančia britų neapykanta juos „valdančiam“ Briuseliui. Argumentuodami, jog pasitraukimas iš ES Jungtinei Karalystei nebus finansiškai skausmingas, nes visus sutaupytus pinigus JK galės investuoti šalies viduje, o pasitraukimas nereikš JK priėjimo prie bendrosios rinkos praradimo, populistai taip užliūliavo savo rinkėjus, jog pastarieji nubalsavo už pasitraukimą iš ES. JK premjeras David Cameron atsistatydino, o jo vietą užėmusi Theresa May pranešė, jog sieks pilno pasitraukimo iš ES, be jokių išlygų, kurias turi Norvegija ar Šveicarija, bet atgaunant pilną imigracijos politikos kontrolę. Tai reiškia, jog JK, pasitraukus iš ES, turės iš naujo pradėti derybas dėl prekybos sutarčių. Šioje vietoje svarbu pažymėti, jog ES šalys narės negali vienašališkai vesti jokių prekybos derybų, tad šis procesas, kai bus deramasi ir su ES, ir su JAV, galės prasidėti tik tada, kai JK paliks ES. Šis neapibrėžtumas dėl galimybių prekiauti ES bendrojoje rinkoje pereinamuoju laikotarpiu kelią milžinišką susirūpinimą ir, tikėtina, netrukus pradės neigiamai veikti pačią JK ekonomiką.

Tarptautinė prekyba ir mažos atviros ekonomikos

Lietuva yra labai maža ir viena atviriausių valstybių. Atvirumas skaičiuojamas kaip importuojamų ir eksportuojamų prekių ir paslaugų sumos ir bendrojo vidaus produkto santykis. Lietuvoje 2015-ais metais šalies atvirumo rodiklis siekė 152%. Tai reiškia, jog Lietuvos tarptautinės prekybos apimtis pusantro karto viršijo bendrąjį vidaus produktą.  Estijoje šis rodiklis siekė 154%, Latvijoje – 119%. Tuo tarpu ES vidurkis siekė 84%. Santykinai didelis Lietuvos ir kitų mažų ekonomikų atvirumas turi ir privalumų, ir trūkumų.

Atvirumo teigiami aspektai

Vienas iš privalumų – tai, jog eksportuodama Lietuva gali specializuotis į tam tikrų produktų gamybą ar tam tikrų paslaugų teikimą. Tokia specializacija leidžia kurti prekes ir paslaugas efektyviau, t. y. pigiau, kokybiškiau. Už gaunamas pardavimo kitoms šalims pajamas – pirkti reikiamas, šalyje nepagaminamas prekes ar paslaugas. Šis pakankamai paprastas David Ricard teiginys, jog šalys, specializuodamosios į lyginamąjį pranašumą, gali padidinti savo ekonominę gerovę – aktualus ir šiandien. Pastaruosius 15-a metų tarptautinė prekyba buvo vienas iš pagrindinių elementų, didinančių Lietuvos gyventojų pajamas bei gerovę.

Atvirumo neigiami aspektai

Tačiau ekonomikos atvirumas turi ir neigiamų padarinių. Kuo labiau šalis yra priklausoma nuo tarptautinės prekybos, tuo daugiau darbo vietų yra tiesiogiai priklausomos nuo tarptautinės prekybos tendencijų. Jeigu, kaip pasaulinės finansų krizės metu, mažėja produktų ar paslaugų, kurias Lietuva eksportuoja, paklausa, tai Lietuvoje šiuos produktus gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės susiduria su sunkumais. Įmonės tampa priverstos konkuruoti mažindamos kainas, o tai ne retai vyksta būtent atlyginimų sąskaita. Kuo šalis atviresnė ir kuo daugiau joje darbo vietų priklauso nuo tarptautinės prekybos, tuo labiau sustiprėja algų „karpymo“ efektai, atsiliepiantys vidiniam vartojimui. Mažėjant vidiniam vartojimui, tik į vidinę rinką, o ne į eksportą orientuotos įmonės, susiduria su nepavydėtina situacija, kai turi mažinti kaštus, karpyti atlyginimus ar net atleisti darbuotojus.

JAV prekybos politikos įtaka Lietuvos ekonomikai

Nors Lietuva, kaip jau minėta, yra labai atvira ir maža ekonomika, visgi Lietuvos saitai su JAV nėra glaudūs. 2015-ais metais importas iš JAV sudarė 1.4% viso Lietuvos importo, o eksportas į JAV 4.4% viso eksporto. Tikėtina, jog JAV protekcionistinės prekybos politikos tiesioginė įtaka Lietuvos ekonomikai nebūtų labai reikšminga. Tačiau šioje vietoje būtina paminėti, jog Lietuvos eksportas į ES sudaro 61.3% viso Lietuvos eksporto. Tad jeigu D. J. Trump pradėtų riboti tarptautinę prekybą, tai tiesiogiai atsilieptų visų pirmiausia Kinijai. Mažėjant prekių paklausai Kinijoje, tikėtina, jog įmonės nustotų investuoti į gamybinius pajėgumus, o būtent viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų – Vokietija – ir tiekia gamybos įrengimus Kinijai. Apibendrinant galima teigi, jog JAV prekybos apribojimai paveiktų Lietuvos ekonomiką ne tiesiogiai, o labiau per lėtėjantį pasaulinį ekonomikos vystymąsi ir mažėjančią lietuviškų prekių bei paslaugų paklausą Lietuvos eksporto rinkose.

„BREXIT“ įtaka Lietuvos ekonomikai

2015-ais metais importas iš JK sudarė 3.0% viso Lietuvos importo, o eksportas į JK – 4.5% viso Lietuvos eksporto. Tad galima kelti prielaidą, jog praėjus porai metų nuo JK pasitraukimo iš ES, efektas Lietuvos eksportuotojams bus minimalus. O jeigu Lietuvos eksportuotojai aktyviai sieks ir imsis veiksmų diversifikuojant eksportą į kitas šalis, net ir visiškas prekybos su JK nutraukimas vangiai tiesiogiai paveiktų Lietuvos ekonomiką. Visgi, dėl milžiniško neapibrėžtumo, susijusio su prekybos galimybėmis ateityje, daugelis įmonių JK galimai stengsis susilaikyti nuo perteklinių investicijų. Mažėjanti investicijų paklausa reikš ir taip trapaus euro zonos ekonomikos atsigavimo lėtėjimą. O tai galės neigiamai paveikti lietuviškų prekių ir paslaugų paklausą. Tačiau ten kur yra didelė rizika, galimi ir dideli laimėjimai. „BREXIT“ sukurta nežinomybė dėl prieigos prie bendrosios rinkos skatins daugelį įmonių perkelti visus ar dalį savo pajėgumų į kontinentinę Europą. Dėl finansų sektoriaus atsikraustymo jau konkuruoja Varšuva, Frankfurtas ir Berlynas. Lietuva irgi galėtų pasinaudoti šia unikalia galimybe bei stengtis pritraukti finansų sektoriaus ir pramonės verslą į Lietuvą. Toks gamybinių pajėgumų perkėlimas, o, ypatingai, nukreipiant tokias ateinančias investicijas ne į Vilnių, o kitus miestus bei regionus, galėtų turėti ilgalaikės teigiamos įtakos
Lietuvos ekonomikos raidai.

Apibendrinimas

Kylančios protekcionistinės nuotaikos – tai nevykusios socialinės ir ekonominės politikos rezultatas. Siekiant kovoti ne su pasekmėmis, o su priežastimis būtina šviesti visuomenę, skatinti didesnį visuomenės politinį aktyvumą bei pasiryžimą iš politikų reikalauti atsakingos ir darnios politikos.
Tarptautinės prekybos ribojimai, tikėtina, neigiamai atsilieps pasaulinei ekonomikos raidai, tačiau tikriausiai tiesioginiai efektai Lietuvos ekonomikos vystymuisi bus riboti. Lietuvos prekių ir paslaugų eksportuotojai turėtų atsakingai žvelgti į ateitį ir ruoštis galimiems rizikingiems scenarijams. Visų pirma, kiek galima labiau globaliai diversifikuoti prekių ir paslaugų eksportą. Verslo ir politikos atstovai turėtų atsakingai investuoti 2014-2020-ų metų ES sanglaudos fondo pinigus, siekiant sumažinti visos Lietuvos ekonominius bei socialinius skirtumus bei investuoti į aukštą pridėtinę vertę kuriančią ekonomiką.

 

Download (PDF, 141KB)

Baltic Region Outlook (BRO) – Estonia

Baltic Region Outlook (BRO) – a weekly economic bulletin in English language.  In this week’s Baltic Region Outlook (BRO)  edition – Estonia

Main news topics:

  • Bad weather in Spain pushes up vegetable prices
  • Lithuania plans to introduce minimum needs basket
  • New alternative fuel vehicle registrations in 2016

BRO: Economic Insights

22 out of 28 EU Member States have national minimum wages. Only 6 countries do not have national minimum wages: Austria, Cyprus, Denmark, Finland, Italy, Sweden.

It appears, as if there were three blocks of countries: with minimum wage up to 500, between 500 and 1000 and over 1000 euro. All three Baltic states are in the first group, with the minimum wage up to 500 euro monthly. The gap between the highest and lowest minimum wage payed is between Luxembourg (1998.59) and Bulgaria (235.2) and the ratio is 8.5:1.

If the price differences are taken into account, and minimum wages are expressed in purchasing power standard (PPS), minimum wages in countries with relatively lower prices become relatively higher, whereas minimum wages in countries with relatively higher prices become relatively lower, as the figure 2 shows.

Once the minimum wage is expressed in PPS, the difference between the highest and lowest paid minimum wage shrinks to ratio of 3.3:1

As for policy-making the minimum wage and median wage ratio is of importance, as the economists suggest not to set the national minimum wage higher than 50\% of median wage. Higher minimum wage could damper the demand for labour and thus decrease the economic growth. Unfortunately, Eurostat provides the median data only for the year 2014.

Note: Eurostat data of minimum wages does represent only the gross monthly minimum wages and the true cost of labour may be different due to different additional taxation (e.g. social contributions, income tax paid by employer etc.)

 

Download (PDF, 356KB)

Baltic Region Outlook (BRO) – Latvia

Baltic Region Outlook (BRO) – a weekly economic bulletin in English language.  In this week’s Baltic Region Outlook (BRO)  edition – Latvia.

Main news topics:

  • Euro area GDP +1.7% in 2016, +1.8 in Q4 y-o-y
  • Russian GDP -0.2 in 2016, Polish GDP +2.8 in 2016
  • 21.8% of Latvia’s population at risk of poverty in 2015

BRO: Economic Insights

The Phillips curve links price or wage growth to a measure of economic slack, such as the output gap and provides a framework for analyzing
and forecasting inflation developments.

Phillips curves for Euro area (19), Estonia, Latvia and Lithuania are estimated using the simple linear regression.

The simple framework model explains about 18-20 percent of variation in inflation. The coefficients associated with the gaps, or the “slopes” of the Phillips curve, are significant and their signs are as expected – wider negative gaps are  typically accompanied by lower inflation rates. According to the $R^2$ coefficient, the output and unemployment gap can explain around 18-20\% variation in inflation in this simple framework. The intercepts depict the expected average core inflation rate given a 0-gap from potential GDP. In this scenario, annual core inflation rate in Estonia is estimated at 2.6\%, in Latvia 3.3\% and in Lithuania 2.3\%

Download (PDF, 143KB)

Data: BRO_005_Latvia_2017_02_05

Code:

Baltic Region Outlook (BRO) – Lithuania

Baltic Region Outlook (BRO) – a weekly economic bulletin in English language.  In this week’s Baltic Region Outlook (BRO)  edition – Lithuania.

Main news topics:

  • US Q4 GDP +1.9, UK Q4 GDP +0.6
  • U.S. President pulls out of TPP
  • Brexit needs parliament’s approval
  • Heating up housing market in Lithuania

BRO: Economic Insights

Transparency International released its yearly Corruption Perceptions Index (CPI). Estonia scored highest with CPI of 70 and ranked 22nd , Lithuania scored 59 points and ranked
38th , while Latvia achieved only 57 points and ranked 44th . Poland reached 62 points and ranked 29th. I used a simple linear regression to estimates the results of one CPI point gain on GDP/capita in PPP. The estimated model suggests, that 1 point increase in CPI increases the GDP/capita in PPP by 4.6 %.

Download (PDF, 200KB)

Data: BRO_004_Lithuania_2017_01_30_CPI_GDP

Code:

Baltic Region Outlook (BRO) – Estonia

Baltic Region Outlook (BRO) – a weekly economic bulletin in English language.  In this week’s Baltic Region Outlook (BRO)  edition – Estonia.

Main news topics:

  • Britain chooses “hard” BREXIT
  • Lithuania ahead of Baltic neighbors on Bloomberg Innovation Index
  • Lithuania and Latvia exports decline in Jan-Nov 2017

In the third part of BRO: a brief analysis of the main contributors to annual average inflation in 2016.

Download (PDF, 117KB)