Apie reikalavimų visiems stojantiesiems į aukštąsias mokyklas suvienodinimą

ŠMM paskelbė siekianti suvienodinti priėmimo reikalavimus visiems stojantiesiems į aukštąsias mokyklas. Aptarti šios aktualijos pakvietė į InfoTV 10 min pokalbiui. Nors siekis atsirinkti geresnius studentus ir yra suprantamas, visgi po tokiu siekiu slypi ir didėjanti jaunimo galimybių nelygybė šalyje.

Kaip rašo ŠMM:

Šiuo metu stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijų vietas taikomi nevienodi stojimo reikalavimai. Pretenduojantiems gauti valstybės finansavimą jie kur kas aukštesni – jie turi būti išlaikę tris valstybinius brandos egzaminus. O norintiems mokėti už studijas savo lėšomis pakanka tik vieno valstybinio brandos egzamino.

Seimui pakeitus Mokslo ir studijų įstatymą, visi 2021 m. stojantieji į aukštąsias mokyklas turėtų būti išlaikę 3 valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir laisvai pasirenkamą. Stojantiesiems į menų studijas būtų padaryta išimtis – jiems nereikėtų laikyti matematikos egzamino.

InfoTV – 2019-06-27- "Info Diena" – Vienodi reikalavimai stojantiesiems

Pagrindinės mano žinutės:
  • Priėmimo reikalavimų suvienodinimas yra iš esmės yra sekantis nedidelis žingsniukas siekiant užtikrinti, jog į aukštąją mokyklą patektų kuo homogeniškesnė ir geresnį pasiruošimą studijuoti turinti abiturientų karta
  • Visgi abejoju, ar toks žingsnis pradės gerinti situaciją iš esmės, nes problemos yra kur kas gilesnės:
    • nevienodos kokybės vidurinio ugdymo grandis
    • pasenusi vidurinio ugdymo mokymo programa (orientuota į išmokimą, o ne supratimą / kritinio mastymo ugdymą
    • Universitetų priklausomybė nuo krepšelių finansavimo tvarkos, baimė prarasti studentus (=krepšelius=€€€)
    • Švietimo reformos Lietuvoje yra butaforinės, skęstančios vidiniuose liūnuose ir Santa Barbarose, su siekiu išlaikyti status quo ir neorientuotos į kokybę
    • universitetuose siūlomos neakivaizdinės studijos, kurios savo kokybe torpeduoja dienines studijas
  • Kitas neigiamas tokio reglamentavimo efektas, jog dar labiau gilinama galimybių nelygybė. Jau dabar vaikai iš mažesnių pajamų namų ūkių sau negali leisti tiek korepetirorių, kiek vaikai iš labiau apsiturinčių namų ūkių. Šia tema rašė Mosta.

G. Jakštas (Mosta):

Skiriasi ir dalykų, kuriuos papildomai mokosi skirtingo socioekonominio statuso šeimų vaikai, skaičius. Tyrimas atskleidžia, kad moksleiviai iš mažiau pasiturinčių šeimų dažniausiai papildomai mokosi vieną dalyką, o labiau pasiturintys jų bendramoksliai samdo 2 ir daugiau korepetitorių. Tris ir daugiau dalykų papildomai mokosi daugiau nei penktadalis moksleivių iš pasiturinčių šeimų ir vos 5 proc. vaikų iš finansiškai labiau pažeidžiamos aplinkos.

Taigi, nors poreikį turėti korepetitorių ir išreiškė panaši dalis moksleivių abiejose grupėse, pasiturintys moksleiviai kur kas dažniau samdo korepetitorius ir gali sau leisti mokytis daugiau dalykų. Tikėtina, kad geresnės galimybės artėjant mokyklos baigimui naudotis korepetitorių paslaugomis prisideda prie žinių atotrūkio didinimo, kuris vėliau atsispindi egzaminų ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatuose. Galiausiai turime situaciją, kai žemo socioekonominio statuso moksleiviai dvigubai rečiau nei likusieji išlaiko būtinus egzaminus siekiant gauti valstybės finansavimą studijoms ir dvigubai rečiau įstoja į aukštąsias mokyklas

Taigi ar nebus taip, jog tie vaikai, kurie galbūt negali išsilaikyti 3 valstybinių egzaminų, įstoja į aukštąją mokyklą ir po kurio laiko galėdavo būti išrotuoti į valstybės finansuojamą vietą (jeigu studijuodavo geresniais nei kiti rezultatais), dabar nebe pateks išvis? Nebe pateks ir tie, kurie galbūt ir būtų finansavę savo studijas, pvz., paimdami studijų paskolą, ir taip siekdami pagerinti savo įgytą išsilavinimą, lyginant su jų tėvais.

Koks galėtų sprendimas, nesiimsiu spręsti, tačiau manau, geriausia būtų, jog aukštosios mokyklos priimtų kuo galima daugiau studentų, bet kartu ir nebijotų per pusmetį ar metus, atsisveikinti su 30-50 pirmakursių, juos geriau nukreipiant į kolegijas, profesinio mokymo ar kitas institucijas, taip pasiliekant ne tuos, kuriems geriausiai sekėsi mokykloje, o tuos, kurie yra pasiryžę dėti visas įmanomas pastangas kokybiškai studijuoti.

Bet taip, visuomenė, tėvai ir švietimo sistema turi nustoti aukštinti aukštąjį išsilavinimą, kaip vienintelę alternatyvą, kaip galima kažko pasiekti gyvenime. Nekalbėsiu apie Steve Jobs, ar Marką Zuckerberg… bet esmė manau aiški… universitetas yra viena iš alternatyvų, kaip žmogus gali bandyti save realizuoti.

Taip taip…. apie švietimą galėčiau valandų valandomis… bet turėjom tik 10 min…

p.S. čia galima postringauti, ar nėra taip, jog rektoriai palaiko tokį žingsnį, nes dabar daugiau mokinių bandys laikyti visus tris egzaminus ir galės pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas? Juk mažėjant stojančiųjų skaičiui, daugiau galimų valstybės finansuojamų studentų visai nieko planas, kai bendrai trendas juda žemyn…

p.p.S. Na bet Monika, galėjai pasakyt, kad tie baltiniai baisiai styro… 🙂

2 comments

  1. Andrius says:

    ko trūksta šioje istorijoje, tai konteksto ir gilesnės analizės.
    citata: “Taigi, nors poreikį turėti korepetitorių ir išreiškė panaši dalis moksleivių abiejose grupėse, pasiturintys moksleiviai kur kas dažniau samdo korepetitorius ir gali sau leisti mokytis daugiau dalykų.” visgi nelabai atskleidžia, kam ir kodėl reikalingas korepetitorius. Ar šis poreikis yra prasto švietimo, ar ne ypač gabaus mokinio indikacija? O gal mokinio, kuris taiko į didžiausią konkursą turinčias aukštos kokybės programas (medicina, teisė ar pan.)? Panašu kad poreikio motyvai abiejose gali būti labai skirtingi.

    Aiškiau pasidaro paskaičius Mosta tekstą. “Šios paslaugos mažiausiai populiarios tarp žemiausius pažymius turinčių moksleivių. Tik kas penktas moksleivis, kurio vidurkis 6 balai arba mažesnis, naudojosi papildomo mokymo paslaugomis.” “Šiek tiek daugiau nei trečdalis moksleivių iš ekonomiškai silpnesnių šeimų galėjo pasinaudoti korepetitoriaus paslaugomis”

    Taigi, matom faktą – galėjo pasinaudoti (nepaisant ekonominio statuso) trečdalis, o dauguma tų, kurie naudojosi (penktadalis, t.y. didesnė pusė galėjusių), mokėsi silpnai.
    Ar gali būti, kad tie, kam sunkiai sekasi mokytis mokykloje kartu su kitais (pastangų lygis nežinomas ir nevertinamas), mano (“išreiškė poreikį”), jog gavę korepetitorių pasigerintų savo mokslų rezultatą (žinias, balus, galimybes baigti geresnius mokslus ir turėti kokią geresnę profesinę perspektyvą)? Bet arba realiai nesinaudoja, ir darome (nežinia kuo pagrįstą) prielaidą, kad dėl lėšų stokos, arba naudojasi, o gal naudojasi ir visi, kurie gali, bet jų balų vidurkis virš 6 – pranešimas aiškiai neatsako.

    Man rodos, reiktų aiškiai atskirti kelias sąlygines grupes – gabūs ir norintys mokytis, vidutiniškai gabūs, ir negabūs-nenorintys. Dėl tų, kurie gabūs+nori, problemų nėra nepriklausomai nuo šeimos finansų, dėl vidutinių – klausimas, nes jie galbūt gali pasigerinti rezultatus tiek, kad įstotų kur nori. Tačiau jei regione ar mieste dėl bet kokių priežasčių – šeima, socialinė aplinka, motyvacija, gebėjimai – kas nors nenori ir (ar) nesiseka mokytis 9-10 klasėje, to šaknys yra gerokai anksčiau, greičiausiai pradinėje mokykloje, ir baigiant vidurinį korepetitoriai iš esmės nepadės. Elementari logika sako – jam tiesiog neverta bandyti rinktis aukštojo mokslo, ten vargti, ir varginti kitus. Galima tikėtis padaryti iš tų besimokančių 6-ais sugebančius kaip nors įstoti į kokią trečiarūšę kolegiją, bet man tai labai keistas tikslas. Kuo tai bus gerai visuomenei, kurioje aukštasis ir taip jau yra masinis ir devalvuotas, tęsiasi prekyba diplomais, nesuprantu. Į profesinį stoja vis mažiau, meistrų su rankom, šiek tiek susigaudymo ir atsakingu požiūriu trūksta visur – nuo statybų iki žemės ūkio, ir jie uždirba gerokai daugiau už trečiarūšės kolegijos socialinių mokslų absolventą. Mano galva, bandyti stoti į profesinį jiems daug logiškiau, ir kliūčių nėra, nes jokių 3 VBE ten nereikia. Ten reikia tik noro ko nors mokytis, o jei jo nėra – nei korepetitorių prieinamumas, nei dar kas nors situacijos nepakeis.
    Taigi, kalba gali eiti tik apie labai nedidelį kontingentą, kuris mokosi vidutiniškai, ir nori stoti į aukštąjį, bet tam turi geriau išlaikyti VBE. Kuriam, suvienodinus priėmimo sąlygas, galbūt galėtų atsirasti pvz. ŠMM intervencinė priemonė, stipriai dirbanti kartu su kokybišku prof.orientavimu ir skirta finansuoti tikslines korepetitoriaus paslaugas ribota apimtimi – jei šeima socialiai remtina, o vaikas nori bandyti ir deda pastangas. Gal korepetitorių finansuojant iš neformaliojo krepšelio, kuris visiems priklauso. Tai reiškia, kad jų žinių lygis paliktų iki reikiamo, o ne būtų priimtas koks yra, ir tempiamas toliau iki diplomo, nes jie moka už mokslą pasiėmę paskolą su viltim kad kam nors nubyrėjus gaus VF kurių liks daugiau nei reikia.

  2. Stasys Stirbinskas says:

    Galimybių nelygybė yra daug platesnė, nei tik korepetitorių klausimas: a) Skirtingos švietimo kokybės tarp kaimo ir miesto mokyklų kuriama atskirtis b) Skirtingos švietimo kokybės tarp privačių-valstybinių mokyklų kuriama atskirtis c) Skirtingų finansinių galimybių patenkinti vaiko poreikius kuriama atskirtis (turiu omenyje kultūrinius, priklausymo, savirealizacijos , taip pat kitus, sėkmingą asmens socializaciją užtikrinančius veiksnius, kuriuos pasiturintiems tėvams yra daug lengviau užtikrinti. Lietuvoje, kur tiek daug žmonių skursta, įskaitant ir kai kurias visuomenės grupes, pavyzdžiui, vienišas motinas, kartais net ir fiziologinius vaikų poreikius patenkinti yra sudėtinga). Manote, jog tai neturi įtakos vaiko raidai ir galimybei realizuoti savąjį potencialą?

    Stojamųjų balų ir reikalavimų kėlimas yra paremtas prielaida, jog aukštųjų mokyklų lygis Lietuvoje yra prastas todėl, jog studentų gebėjimai yra per menki. Ar turime tai hipotezei pagrįsti kažkokių empirinių įrodymų? O gal lygis prastas, nes tie patys dėstytojai gauna grašius, todėl tikrai gabūs žmonės paprasčiausiai nelieka universitete? O gal taip yra dėl to, jog aukštojo mokslo sistema/filosofija pas mus niekam tikusi? Nejau po praeito stojamųjų balų didinimo kas pasikeitė? Ar pakilome bent kiek, jog einama su šia idėja “toliau”? Man tokios iniciatyvos labai primena „War on drugs“, kai visas sistemines problemas bandoma spręsti vedant kažkokius draudimus, užuot pasistengus kapstyti giliau ir diagnozuoti realią problemą.

    Tik ką mokyklą baigęs žmogus, ir tas pats žmogus, kuriam jau 25, 30 ar 40 metų, gali turėti labai skirtingą mąstymą, požiūrį į pasaulį, taip pat būti įgavęs aibę naujų gebėjimų. Tai suteikia galimybę įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą idėją ir skatinti įvairovę aukštajame moksle. Juo labiau, kad Lietuvoje valstybinis ugdymas ignoruoja įvairius individualius faktorius, pavyzdžiui, asmenybės vystymosi tempo skirtingumus. Juk vaiko amžius dar nėra kažkoks universalus, objektyvus rodiklis: vieni intelektualią brandą pasiekia ankščiau, kiti vėliau. Dėl sistemos netobulumo, kelias siekti aukštojo mokslo pastarajai kategorijai asmenų bus uždaromas. Vardan ko?

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: