„Ekonomisto komentaras“ – apie euro poveikį kainoms

Praėjusią savaitę garsiai nuskambėjo žinia, jog Lietuvos Mokslo tarybos užsakymu „Baltijos tyrimai“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad euru Lietuvoje nepatenkinti arba labai nepatenkinti buvo virš 46 proc. respondentų, patenkinti arba labai patenkinti buvo tik apie 21 proc. apklaustųjų. Tokiais apklausos rezultatais spėjo pasinaudoti partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas, europarlamentaras R. Paksas, kuris pasiūlė organizuoti referendumą dėl lito sugrąžinimo. Šis populistinis R.Pakso siūlymas Delfi.lt tinklapyje atliktoje nereprezentatyvioje apklausoje sulaukė gana stipraus palaikymo. Apklausoje dalyvavo daugiau nei 20 tūkstančių respondentų iš kurių net 30 proc. nurodė palaikantys referendumo dėl lito grąžinimo idėją.

Šaltinis: Delfi.lt

Taigi šiame komentare norėčiau atsakyti į kelis klausimus:

  1. Kodėl kainų tema tokia svarbi Lietuvos gyventojams?
  2. Koks buvo tiesioginis euro poveikis kainoms po to, kai buvo įvestas euras?
  3. Kada ir dėl kokių priežasčių didėjo kainos?
Kodėl kainų tema tokia svarbi Lietuvos gyventojams?

2017 m. atlikto Europos statistikos departamento (Eurostat) tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2016 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno beveik 22.9 proc. gyventojų. Tai reiškia, jog daugiau nei kas penkto Lietuvos gyventojo pajamos nesiekė 60 proc. pajamų, kuriomis disponavo medianinis gyventojas. Nors šis rodiklis ir neparodo absoliutaus skurdo, pvz., matuojamo materialinio nepritekliaus lygio, tačiau reliatyvaus bei absoliutaus skurdo rodikliai yra ganėtinai glaudžiai susiję.

Remiantis Eurostat atlikto tyrimo duomenimis, 2015 m. Lietuva užėmė ketvirtą vietą visoje ES pagal gyventojų proporciją, kurios mėnesinės pajamos buvo žemesnės nei skurdo rizikos riba. Prastesniais rodikliais pasižymėjo tik iš krizės duobės kopianti Ispanija bei dvi Rytų Europos šalys: Bulgarija ir Rumunija.

2016 m. atliktas Eurostat tyrimas, kuriame atspindima 2015m. situacija

Remiantis Lietuvos Banko 2018 m. pavasarį atlikto tyrimo duomenimis, net kas trečias namų ūkis nurodė, jog praradęs pagrindinį pajamų šaltinį, nesiskolindamas išgyventų ne ilgiau kaip vieną mėnesį.

Tiesa, namų ūkių, teigusių, kad jiems neužtenka pinigų net maistui, ir tų, kurie teigė, kad maistui pinigų pakanka, bet labai sunku nusipirkti drabužių, procentinė dalis sumažėjo atitinkamai nuo 9 iki 5 proc. ir nuo 29 iki 25 proc.

Taigi, nors situacija Lietuvoje ir gerėja, vis dar nemažai daliai Lietuvos gyventojų kainos yra veiksnys, darantis didelę įtaką jų kasdieniniame gyvenime, todėl visuomenės narių susidomėjimas kainomis nestebina.

Koks buvo tiesioginis euro poveikis kainoms po to, kai buvo įvestas euras?

Kai Lietuvoje 2015 m. buvo įvestas euras, pasaulinėse žaliavų rinkose vyravo defliacinės tendencijos. Dėl per didelės naftos bei maisto produktų pasiūlos, pasaulinėse žaliavų rinkose kainos judėjo mažėjimo trajektorija. Šios tendencijos atsispindėjo ir Lietuvos kainų lygio pokytyje. 2015 m. vidutinė metinė infliacija buvo neigiama ir siekė – 0,7 proc., o tai reiškia, jog, net įvedus eurą, 2015 m., lyginant su 2014 m., vidutinis vartotojo krepšelis atpigo beveik 1 proc. (maistas atpigo 0,7 proc, šildymas ir kitos energetinės prekės pigo vidutiniškai net 3,5 proc).

CP00All-items HICP
CP01Food and non-alcoholic beverages
CP02Alcoholic beverages, tobacco and narcotics
CP03Clothing and footwear
CP04Housing, water, electricity, gas and other fuels
CP05Furnishings, household equipment and routine household maintenance
CP06Health
CP07Transport
CP08Communications
CP09Recreation and culture
CP10Education
CP11Restaurants and hotels
CP12Miscellaneous goods and services

Nepaisant to, 2015 m. pabaigoje, Eurostat atlikus įvertinimą, kaip Lietuvai sekėsi įsivesti eurą, buvo nustatyta, jog infliacija, neįvedus euro, būtų buvusi nuo 0,04 iki 0,11 proc. punkto žemesnė. Eurostat ir Lietuvos statistikos departamento vertinimu, viešojo maitinimo įstaigose kainos padidėjo labiau nei tikėtasi. Taip pat labiau nei tikėtasi padidėjo kirpyklų bei namų priežiūros paslaugų įkainiai.

Svarbu paminėti, jog yra labai sunku statistiškai izoliuoti euro įvedimo veiksnį, nes panašiu metu, t.y. 2014 m. spalio mėnesį, jau įvedus eurą, ir 2015 m. liepos mėnesį buvo didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas atitinkamai nuo 289 iki 300 eurų ir nuo 300 iki 325 eurų. O būtent paslaugų sektoriuje atlyginimai sudaro santykinai didelę verslo sąnaudų dalį. Tačiau paslaugų svoris vidutiniame vartojo krepšelyje sudaro gana nedidelę dalį, todėl vidutiniškai prekių ir paslaugų krepšelis dėl euro pabrango ne daugiau nei viena dešimtąja procentinio punkto.

Tačiau kainų lygio pokytį visai kitaip vertino gyventojai

Vos po kelerių mėnesių po euro įvedimo labai stipriai padidėjo gyventojų dalis, mananti, jog per praėjusius metus kainos padidėjo, nors statistiškai metinis kainų pokytis pagrindinėse prekių kategorijose buvo neigiamas. Tokias žirkles galima paaiškinti tik psichologiniu efektu. Tikėtina, jog pastebėtus tam tikrų prekių ir paslaugų kainų pokyčius gyventojai generalizavo ir perkėlė kitoms prekėms ir paslaugoms. Pavyzdžiui, pastebėję kirpyklų paslaugų ar alkoholinių gėrimų kainų padidėjimą, didelė dalis gyventojų manė pajautę ir maisto prekių kainų padidėjimą.

Tai gerai iliustruoja SEB banko 2015 m. rugpjūčio mėnesį atlikta gyventojų apklausa, kuri parodė, jog net 91 proc. respondentų manė, jog kainos padidėjo. Gana kuriozinis pavyzdys iš šios apklausos – tai, jog respondentai nurodė, kad bulvės vidutiniškai pabrango 41 proc., tačiau, iš tikrųjų, tuo metu bulvės buvo atpigusios net 8 proc.

Taigi 2015 m. didėjo tam tikrų prekių ir paslaugų grupių kainos, kurios sudaro tik nedidelę dalį tipinio vartotojo prekių ir paslaugų krepšelio, kurio kainos pokytį skaičiuoja Lietuvos statistikos departamentas. Tačiau padidėjusius šių prekių ir paslaugų kainų pokyčius dauguma gyventojų generalizavo ir susikūrė neteisingą nuomonę apie realybę ir dėl to pradėjo kaltinti eurą.

Kada ir kodėl iš tiesų didėjo kainos?

Lyginant 2018 m. rugpjūčio mėnesį su 2015 m. vidutinėmis kainomis, bendras kainų lygis buvo tik 6,4 proc. didesnis. Maistas per šį laikotarpį vidutiniškai pabrango 3,7 proc., o alkoholiniai gėrimai net 20 proc. Daugiau nei 21 proc. brangesnės buvo ir restoranų bei viešbučių paslaugos. Tiesa, 5,2 proc. pigiau nei 2015 m. buvo galima įsigyti aprangą ir avalynę, o telekomunikacijų paslaugos buvo beveik 6 proc. pigesnės.

Tačiau už tokius kainų pokyčius yra atsakingas ne euras, o vietiniai politiniai sprendimai bei globalios žaliavų kainų tendencijos. Prie vietinių sprendimų būtų galima priskirti minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimą, kuris nuo 2014 m. spalio mėnesio buvo padidintas 38 proc. t. y. nuo 289 iki 400 eurų bei alkoholinių gėrimų akcizų didinimą, kurio efektas ypač buvo juntamas praėjusiais metais.

Prie globalių veiksnių būtų galima priskirti nuo 2016 m. vidurio po truputį augančią naftos kainą bei 2016 m. padidėjusias pasaulines maisto produktų kainas. Taip pat daug įtakos kainų pokyčiams turi ir auganti Lietuvos ekonomika bei didėjantys atlyginimai. Reiktų nepamiršti ir to, jog Europos centrinis bankas vis dar vykdo kiekybinio skatinimo programą, siekdamas, jog euro zonoje infliacijos lygis priartėtų prie 2 proc. ribos. Todėl natūralu, jog Lietuvoje, kaip besivejančioje šalyje, infliacijos rodiklis turėtų būti netgi kiek didesnis nei Euro zonos vidurkis.

Apibendrinant galima drąsiai teigti, jog euro įvedimas Lietuvoje kainų reikšmingai nepadidino, o 2015-2018 m. užfiksuotas kainų augimas buvo sąlygotas vietinių bei globalių veiksnių. Tačiau tai nereiškia, jog viskas Lietuvoje yra gerai. Priešingai, Lietuvos politikai turėtų deramai įvertinti daugumos gyventojų gyvenimo sąlygas ir imtis atitinkamų veiksmų, pvz., fiskalinėmis priemonėmis mažinti pajamų nelygybę, mažinti skurstančių asmenų dalį visuomenėje, naikinti gyvulių ūkio apraiškas mokesčių sistemoje, kartu užtikrinti adekvatų viešųjų paslaugų prieinamumą bei kokybę. Svarbu, jog politikai teisingai ir laiku įvertintų gyventojų nuomonę, viešai diskutuotų apie euro ir Europos Sąjungos naudą Lietuvai ir neleistų, jog ženkli gyventojų dalis pradėtų klausytis ir tikėti populistiniu šlamštu.

2 comments

  1. apropos says:

    Man tai labai įdomu, kokio šriubo turėtų trūkti ekonomisto galvoj, jeigu jis 18 metais nuo dutūkstantųjų pradžios vis dar bukai kartoja “dutūkstantis penkiolikti” ir pan. Gal čia kokia negirdėta disleksijos atmaina? Kokie vaistukai ar pratybos su psichoterapeutu nepadėtų?

    • Justas Mundeikis says:

      Dėkui už pastabą, bet turiu tokį jausmą, jog jeigu sakyčiau penkioliktieji metai, tai galėtų reikšti ir 0015… o ne 2015, o gal net ir 1015? Bet šiaip, patarčiau šiek tiek nusiraminti, atlikti kvėpavimo pratimus ir tik tada rašliavoti ad-hominem komentarus 😀

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: