Šiandien įvyko Europos Komisijos ir Lietuvos socialinių partnerių konsultacija dėl Europos Sąjungos Socialinių teisių ramsčio. Šioje konsultacijoje buvau pakviestas pasisakyti kaip ekonominės ir socialinės politikos ekspertas. Kiek nukrypau nuo to, apie ką kalbėjo visi - mikro problemas, savo kalboje nusprendžiau atkreipti dėmesį ir raginti kalbėti apie makro problemas. Pajamų nelygybė, neįtraukus ekonominis augimas, socialinė atskirtis yra pasekmės. Lietuva ir ES turi kovoti su priežastimis. Arba kitaip tariant - „structural issues require structural change“.

Pranešimo tekstas

Laba diena,

visų pirma norėčiau padėkoti Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje už suteiktą galimybę pasisakyti šioje konsultacijoje dėl Europos socialinių teisių ramsčio planavimo ir valdysenos.

Išnaudodamas duotą laiką, norėčiau aptarti klausimo esmę, kodėl Europoje, o kartu ir Lietuvoje, esama poreikio tokiai deklaracijai kaip Europos socialinių teisių ramstis? Ir ko reikia, jog Europos socialinių teisių ramstis galėtų būti efektyviai implementuotas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Nesupraskite manęs neteisingai, aš visapusiškai sutinku su visais Europos socialiniame ramstyje iškeltais siūlymais bei reikalavimais. Tačiau man atrodo, jog šiame dokumente yra bandoma kovoti, arba sušvelninti pasekmes, o ne kovoti su socialinės atskirties, neįtraukaus ekonominio augimo, nelygių galimybių bei netinkamų darbo sąlygų priežastimis.

Priežastys atrodo gana aiškios – tai nuo 70-ųjų metų vis labiau įsigalinti libertarinės ekonomikos doktrina, verslo bei akcininkų interesų pastatymas virš bendrojo gėrio bei virš visuomenės ir darbuotojų interesų, gilėjanti financializacija, valstybių tarpusavio kova dėl vis palankesnių sąlygų verslui, neretai pasireiškiant race-to-the-bottom mokesčių politikoje, taip pat taupymo t. y. austerity arba vokiškojo „die schwarze null“ politika, kuri kartu su nedemokratiška valdysena bei technokratų ideologiniais įsitikinimais efektyviai parplukdė Graikijos ekonomiką. Tačiau ir ES sisteminės problemos, tokios kaip viena valiuta, bet 19 vyriausybių. Tokia ideologiškai libertarinė makroekonominė politika savaime generuoja visas problemas, su kuriomis yra susiduriama ir su kurių pasekmėmis dabar siūloma kovoti. Valstybėms konkuruojant dėl investicijų ir vis mažinant mokesčius, netenkamos lėšos, kurių valstybės negali skirti švietimui, socialinei apsaugai, visuomenės mažumų bei imigrantų integracijai. Tačiau lėšų trūkumas jaučiamas ir kitose srityse, ko gero skaudžiausiais to pavyzdys, tai „austerity policy“ nualintų šalių mirusiųjų nuo COVID19 statistika. O šalių narių nevienybę ir race-to-the-bottom įpročius geriausiai iliustravo pavieniai šalių sprendimai dėl valstybių sienų uždarymo bei negebėjimas kolektyviai ir laiku reaguoti į pandemiją.

Jeigu mes norime, jog Europa galėtų kolektyviai, greitai, skaidriai reaguoti - mes turime įgalinti Europos Parlamentą, jam suteikiant deramas politines galias ir kartu panaikinant nedemokratinės institucijas. Europinio lygio kolektyviniai sprendimai turi būti priimami Europos Parlamento, kuriam būtinas adekvatus finansavimas per vieningus europinius mokesčius. Kartu mes turime kuo skubiau atsisakyti veto teisės principų ir pereiti prie viešo, skaidraus ir mažoritarinio balsavimo Europos Sąjungos Taryboje bei Vadovų taryboje.

Kol nebus atsisakyta veto teisės mokesčių, socialinės politikos, užsienio politikos bei kitais klausimais, tol ES negalės būti veiksni ir adekvačiai reaguoti į 21 amžiaus problemas. Tai labai gerai iliustruoja dabartinis tąsymasis dėl sankcijų Baltarusijos valdžios atstovams bei kompromiso neradimas klausimu, kaip padėti pietų šalims susidoroti su imigracijos keliamais iššūkiais. Bei suprantama naujausius Lenkijos ir Vengrijos grasinimus blokuoti biudžetą, jeigu bus reikalauja laikytis Rule of Law taisyklių.

Monetarinė unija yra nuostabus projektas. Tačiau kaip kiekvienas ekonomistas pasakytų, bet… Bet Europos Centriniam bankui yra iškeltas tik kainų stabilumo tikslas, visiškai ignoruojant skirtingą šalių ekonominį išsivystymą. Eksportuojanti Vokietija naudojasi tvirtu euru, o devalvacijos galimybės nebetekusios pietinės šalys turi gelbėti save pačios. Įprastai centriniams bankams yra keliamas pirma visiško užimtumo, o tik tada kainų stabilumo tikslas. Mes turime įgalinti ECB proaktyviai imtis ekonominės politikos veiksmų koja kojon einant su priimamais sprendimais Europos Parlamente bei Europos Komisijoje. Kartu mes turime nustoti matyti save - tik savo valstybių rėmuose. Socialiniai transferai yra įprasti šalių narių viduje, pvz., Vokietijoje vadinamasis „Solidaritatszuschlag“, buvo naudojamas finansuoti su Rytų Vokietijos prijungimu susijusius kaštus. Lietuvoje įprasta, jog dalis Vilniaus gyventojų pajamų mokesčių keliauja į kitus, ekonomiškai silpnesnius Lietuvos regionus. Bet juk tai ne paskolos?

Socialinis transferas, kuris vyksta šalių viduje, turi vykti ir visoje Europos Sąjungoje. Vokietija, Austrija, Nyderlandai, Švedija, niekada nebūtų tokios stiprios ekonomikos, jeigu jose nedirbtų ką tik aukštąjį mokslą kabutėse „nemokamai“ gavę jaunuoliai iš rytų Europos. Darbo jėgos mobilumas neturi reikšti, jog dėl to atsiras regionai looser’iai. Mes neturime apriboti darbuotojų laisvių, bet mes turime užtikrinti, jog Europoje prasidėtų tikra konvergencija. Vieni ES regionai negali augti kitų sąskaita. Todėl aš labai sveikinu Europos komisijos prezidentės Ursula von der Leyen siūlymą ieškoti mechanizmo, kuris padėtų šalims narėms sukurti minimalaus mėnesinio atlyginimo politiką. Tačiau tai turi būti tik pradžia. Kur kas labiau, siekiant konvergencijos, mums yra būtina ES lygiu nustatyti vienodas žaidimo taisykles verslui mokesčių politikos, darbo teisės bei darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos klausimais. Mums kuo skubiau reikia tokių instrumentų kaip pan-europinis nedarbo draudimas, pan-europinis sveikatos draudimas, pan-europinė pensijų sistema, pan-europinė bankų sistema ar net pan-europinės profesinės sąjungos.

Grįžtant prie socialinio ramsčio tikslų: jie yra nuostabūs, tačiau kiek nacionalinių parlamentų priimdami įstatymus, atlieka priimamų įstatymų pasekmių vertinimą per gerovės valstybės (Welfare state) ar gerbūvio ekonomikos (Economy of Wellbeing) prizme? Praėjusių metų spalio 23 dieną vykusiame Lietuvos Respublikos Seimo - Europos reikalų komiteto posėdyje Socialinės apsaugos ir darbo ministras apie siūlymą naudoti EBPO parengtus gerbūvio ekonomikos rodiklius formuojant nacionalinę politiką, pasakė: „Tokius instrumentus turėtų turėti visi politikos planuotojai ir matyti ką kiekvienas veiksmas daro, kokią įtaką turi kitoms sistemoms“.

Praėjo beveik metai. Lietuvos parlamentas yra ko gero vienas daugiausiai įstatymų priimantis nacionalinis parlamentas visoje ES. Tačiau nei į ES Tarybos priimtas išvadas dėl gerbūvio ekonomikos, nei į ministro žodžius nebuvo kreipiama dėmesio. Todėl jeigu norime užtikrinti, kad Europos socialinio ramsčio deklaracijos tekstas virstu kūnų, o ne tuščiais žodžiais, turime pradėti diskusiją, kokiais teisiniais bei ekonominiais instrumentais ES galėtų paraginti šalis nares keisti teisėkūros principus taip, jog nacionaliniai parlamentai bei vyriausybės būtų įpareigoti atlikti reikiamus priimamų įstatymų socioekonominius vertinimus, tam kad parlamentai priimtų faktais grįstus sprendimus taip iš esmės užtikrinant priimamų sprendimų pagrįstumą, teisingumą bei skaidrumą, o kartu ir didinant politikų atskaitingumą rinkėjams.

Dauguma ES Socialinio ramsčio adresuojamų problemų turi būti sprendžiamos kuriant vieningas taisykles visoms šalims narėms bei sprendžiant ir pačios ES institucines problemas. Jeigu nebus einama šiuo keliu, t. y. toliau bus bandoma kovoti su pasekmėmis šalių lygyje, ES galvos skausmas bus ne tik įtraukaus ekonomikos augimo pasigedusių ir populistų suvedžiotų Britų pasitraukimas iš ES, ne tik Vengrijos, Lenkijos bei kitų šalių nacionalistinių politikų įsigalėjimas, bet leiskite prognozuoti, ilguoju periodu, visos ES destabilizacija ar net kolapsas.

Dėkui už dėmesį.

Konsultacijos programa

Visų kalbėtojų sąrašas - konsultacijos programa