„Kaip miršta demokratijos“? - labai geras klausimas, kuris ypač aktualus šiandien, stebint tai, kas vyksta JAV, stebint Lenkijos, Vengrijos atvejus, net, leiskite paminėti - Lietuvą. Kai nusipirkau šią knygą, tikėjausi gilios analizės, o svarbiausia - priežastinių ir pasekminių ryšių. Su 278 psl. knyga kankinausi daugiau nei mėnesį, didesnę laiko dalį ją ignoruodamas ir šnairuodamas į ją iš pykčio. Ir visgi pabandysiu parašyti kelis sakinius – recenziją, kuri galbūt padės apspręsti tiems, kas jos dar neskaitė, ar verta ją imti į rankas.

Kas paskatino skaityti šią knygą?

Šią knygą nusipirkti ir į lentyną savo eilės sulaukti paskatino V.Kasiulevičiaus post’as Faceboke:

Turiu keistą įprotį pirma matyti kitų žmonių reakcijas, vertinimus ir tik tada skaityti. Galbūt tai veikia kaip filtras, kuris kartais, kaip ir šiuo atveju, visai nepasiteisino.

Apie ką knyga?

Galbūt autoriai ir turėjo viltį, parašyti visą apimančią politologinę demokratijų griūties analizę, visgi knygoje dominuoja JAV politikos analizė ir teisingesnis knygos pavadinimas būtų „Kaip JAV politinis elitas leido Trump tapti JAV prezidentu“. Toks pavadinimas iš esmės atspindėtų du dalykus, knygos visapusę orientaciją į JAV politikos raidą ir tik protarpinius ir paviršutinius nuklydimus į kitų šalių politinių sistemų raidas (Vengriją, Lenkiją, Pietų Amerikos šalis) ir tai, jog kaip knygoje pabrėžiama, politinis elitas leido Trump tapti prezidentu.

Ir šioje vietoje man kyla pirma problema su šia knyga – autoriams atrodo teisinga, demokratiška, kad ne piliečiai sprendžia kas turi atstovauti jų interesus, bet politinis elitas, kuris savo tarpe nusprendžia, kas gali ir kas negali patekti į aukščiausius politinius ratus bei tapti prezidentais. Galbūt taip, politinis elitas sugebėdavo praeityje eliminuoti įvairaus plauko į autoritarizmą linkusius politikus, bet nepriklausomai nuo baigties, ar tokią politinę sistemą dera vadinti „demokratija“? Gal labiau reiktų pavadinti „aristokratija“ arba tiksliau „oligarchija“? Taip žiūrint, knyga įgauna visai kitą atspalvį - kaip sugebėjo outseider’is Trump tapti JAV prezidentu nepaisant oligarchinės JAV politines sistemos?… bet galima užsimerkti, kaip tai padarė autoriai ir miške nebematyti medžių.

Galbūt todėl ir nestebina, jog autoriai sugeba parašyti 278 psl. knygą, nei vienoje vietoje aiškiai neapibrėžiant, o ką patys autoriai supranta kaip „demokratiją“? Ar gali būti šalis demokratiška, kur piliečių balsų daugumą gavusi kandidatė, netampa prezidente? Jokios diskusijos apie tai, ar politinis nuosaikumas pateisina politikų oligarchizmą? O kur jau diskusija apie 21 amžiaus ir socialinės medijos įtaką tiek politikams, tiek rinkėjams?

Antra problema su šia knyga, tai, jog autoriai kaip plaktukai mato tik vinis. Politologai mato šalių politinės situacijos raidą tik per politologinę prizmę. Man kaip ekonomistui, absoliučiai pritrūko giluminės socioekonominės šalių raidos analizės ir jos sasajos su politikos raida. Knygoje pabrėžiamas JAV respublikonų radikalėjimas nuo 70-80 ųjų metų bei demokratų atsakas tokiu pačiu ar panašiu radikalėjimu ir nusigręžimu nuo abipusės pagarbos, santūrumų bei nerašytų taisyklių / normų laikymosi. Tik kažkur visiškai paraštėse autoriai užsimena apie pajamų nelygybę, socioekonominę šalies raidą ir demoso nepasitenkinimą. Perskaičius susidaro toks įspūdis, jog autoriai mato politikos katilą, atskirtą ir nepriklausoma nuo visų kitų katilų. Ne piliečiai renka politikus, ne piliečiai pateisina politikų radikalumą. Autoriai visiškai ignoruoja, jog politika yra visuomenės veidrodis.

Nepasitenkinimas politika, kuris kyla dėl prastėjančios gyventojų socialinės bei ekonominės padėties kylančios dėl šalių negebėjimo adaptuotis prie nevaldomos globalizacijos bei rinkų financializacijos? Apie tai šioje knygoje neparašyta nieko. Kaip ir nieko apie tai, jog Trump buvo išrinktas ne balsavimu „už“ bet balsavimu „prieš“ Clinton. Būtent tokį balsavimą iš esmės mes matėme ir Lietuvoje 2016 metų Seimo, bei 2019 metų Prezidento rinkimuose. Knygoje visiškai neanalizuojama, kodėl demosas pateisina ir toliau renka autokratus, kad ir tą patį ES diktatorių Orban’ą, kurio partijos nepaisant visų akibrokštų EPP nesugeba pašalinti iš savo sąrašo ES parlamente.

Tačiau knyga turi dar vieną apsektą, kurio nepakenčiu: tai nuolatinis šokinėjimas laike. Autoriai gali pradėti skyrių nuo JAV politikos aktualijų 21 amžiuje, trumpam nušokti į JAV 18a., tada į 19a., pakeliauti laike dar pirmyn atgal porą kartų ir vėl atsidurti 21 amžiuje. Taip, tai mano asmeninė preferencija istoriniam nuoseklumui, kuris padeda geriau suprasti priežastinius pasekminius ryšius, tad toks šokinėjimas, gal ir padeda autoriams pagrįsti pavienius jų argumentus, tačiau skaitymui ir supratimui paprastumo tai neprideda.

Tai ar verta skaityti?

Ir visgi atsakymas yra taip, tik rekomenduočiau knygą ne pirkti, o taupant pinigus ir medžius, pasisklinti ją iš bibliotekos. Knyga suteikia daug ir gana detalios informacijos apie tai, kokios buvo JAV politikos nerašytos politinės taisyklės ir normos ir kaip jų imtasi nepaisyti. Knygoje daug istorinės informacijos, tad kurie domisi politikos istorija, ypač JAV, gali rasti įdomių pasažų. Tačiau nereikia turėti lūkesčių, jog ši knyga nupieš visą JAV ar kurios nors kitos „demokratijos“ raidos paveikslą, nereikia tikėtis ir kritinės diskusijos apie tai, kaip ir kokios demokratijos reiktų siekti 21 amžiuje ir apskritai, ar mūsų vadinamos demokratijos, nėra tik demokratijų iliuzija. Kas tikisi gilios sisteminės analizės, deja liks nusivylę.