Užvakar prisėdau prie knygos “Kabintas 339” ir perskaičiau ją kone vienu prisėdimu. Knyga tapo kultine Lietuvoje ir rašant šį komentarą, vis dar buvo top 50. Tad nusprendžiau pasidalinti savo įžvalgomis apie ką ši knygą, kodėl taip lengvai skaitosi ir ar vertą ją skaityti dar jos neskaičiusiems.

Apie ką knygą?

Knygos pavadinimas “Kabinetas 339” – kabineto numeris, kuriame sėdi Premjeras Vyriausybės pastate, sudaro pirminį įspūdį, jog knyga bus apie premjerą S.Skvernelį. Ir nors šios knygos (anti-)herojus ir yra S.Skvernelis, deja knyga yra ne apie jį, jo aplinką ar (ne) jo (ne-)vykdomą politiką. Visi kas tikėjosi rasti išsamią, objektyvią Lietuvos politikos užkulisių analizę – perskaitę šią knygą liks nusivylę, nes knyga iš tiesų yra apie 3 žurnalistų gyvenimą bei darbą.

Šioje knygoje aprašomas 15min.lt tyrimo skyriaus reporterių Birutės, Dovydo ir Šarūno darbo gyvenimas, pradedant nuo to, kaip buvo imtasi tyrimo dėl pasirašytos taikos sutarties tarp Energetikos ministerijos ir “Danpower Baltics”. Kaip žurnalistai palaiko ryšį su šaltiniais (nelegaliai) nutekinančiais slaptą informaciją, apie tai, kaip yra sunku surinkti informaciją Lietuvoje, kai niekas nenori kalbėti, apie metodus, kuriuos taiko reporteriai ir ką jie randa. Iki to, kokia yra degradavusi Lietuvos žurnalistika, kur tyrimų žurnalistai imasi papildomų veiklų ir kartais veikia net prieš savo kolegas vien tam, jog galėtų išmaitinti šeimą.

Tai jog visa knyga, kaip ir atitinkamai viso 15min.lt tyrimų skyriaus darbas paskutinius metus, sukosi tik apie Vyriausybės sąsajas su verslu ir pastarojo įtaką Vyriausybės priimamiems sprendimams nestebina. Kai užsikabini už tam tikros temos, visada yra ganėtinai lengviau toliau tyrinėti ir plėsti pradėta temą, nei imtis naujų. Kai kurie knygos skaitytojai ir juolab patys politikai mato tame netiesioginį politinio angažuotumo įrodymą. Nesutinku, aš matau tame ribotus resursus ir dėl jų vykdomą tyrimų “optimizavimą”.

Kadangi knyga aprašo pačių reporterių darbą ir jų atradimus, o ne analizuoja povandenines sroves Lietuvos politikoje, manau šia knyga nesiekiama atsakyti skaitytojui į klausimus, ar tikrai Vyriausybė pasielgė blogai stodama Danpower pusėn; kokią informaciją perdavė ar neperdavė, slapta nuo NSGK komiteto su T.Dapkumi susitikinėjantis, V.Bakas; ar taika su Orlen (ir kartu su Lenkija) nebuvo nusipirkta per brangiai. Straipsniai kuriuos rašė autoriai 15min.lt portale, tokius kaltinimus gal ir kėlė, bet knyga perduoda tuometinį autorių galvojimą, poziciją.

Knygos stilius ir kokybė

Knygos stilius, man asmeniškai priminė, vaikiškus kriminalinius romanus. Didelis pliusas - ją gali lengvai skaityti ir vaikai, o tai ganėtinai praplečia knygos auditorijos ratą (ne tik vaikų tarpe). Knyga ir parašyta tarsi būtų kriminalinis romanas, nors yra nei kriminalinis, nei romanas. Tad nedarant prielaidos, jog stilius pasirinktas specialiai, norint, kad ją skaitytų knygų neskaitantieji, manau, kad stilius tik atspindi pačių autorių darbo kokybę, kurią apibūdinčiau kaip paviršutinišką ar lengvabūdišką.

Taip autoriai sunkiai dirbo atlikdami savo tyrimus, ieškodami informacijos, narpliodami sąsajas, tačiau turiu sutikti su knygoje aprašoma Š.Černiausko pozicija – tyrimai nebuvo kokybiški, neatskleidė visų faktų, neįrodė. Tai labai pasijautė skaitant ir šią knygą: minimose istorijose, kaip ir anuomet publikuotuose straipsniuose niekur nebuvo sudėlioti galutiniai taškai: Danpower Baltic (realiai lietuvių oligarchų versliukas) alkūnėmis skinasi sau kelią, bet neanalizuojami kiti rinkos veikėjai; MG Baltic / T.Dapkaus ir S.Skvernelio / V. Bako sąsajos tarsi atskleistos, bet ne iki galo; S.Skvernelis priėmė sprendimą spręsti Orlen problemas, bet kokios tokio sprendimo alternatyvos? Orlen pašaliniais kanalais “atsidėkoja parama” tiems, kuriems “skolingu” už pagalbą buvo S.Skvernelis, tačiau viskas išlieka prielaidų lygyje. Tačiau lengvabūdiškumas lieka ir pačių autorių istorijos aprašyme, daug nereikalingų ir tarpusavyje nesusijusių detalių, antai kuriame bare sėdėjo, kokio brangumo viskį gėrė… tekstui trūksta spalvingumo, gyvybės. Visgi labiausiai ko trūksta, tai savikritinio požiūrio.

Toks paviršutiniškumas yra kritikuotinas, bet ne tik šioje knygoje. Tai simptomas ligos, kuria serga visa Lietuvos žiniasklaida – orientavimasis į junk food žurnalistiką, kai reikia “čia ir dabar, o geriausiai jau vakar”, trumpai ir suprantamai ir geriausia dar su click-bait’ine antrašte. Knygos antraštėje O.Ožalo citata:

“Lyg įtemptame trileryje žurnalistinis tyrimas atskleidžia, kas it tiesų vyksta Lietuvos politikoje, o kartu iš vidaus parodo žurnalistikos virtuvę”.

Click-bait’as, nes knyga parodo tik virtuvę ir atskleidžia geriausiu atveju 1 iš 50 pilkų Lietuvos politikos atspalvių. Ir kaip jau rašiau, labiau vertinčiau šią knygą, kaip žurnalistinio gyvenimo aprašymą, tuo momentu, kai tyrinėjamos Vyriausybės sąsajos su verslu.

Prie kokybės, kaip ekonomistas, irgi rašiau kur prikibti. Autoriai yra ekonomiškai nekompetentingi ir tai nuostabiai iliustruoja aprašinėdami, kiek Orlen užsidirbs iš vartotojų kišenių, dėl tam tikrų Vyriausybės priimtų sprendimų, pvz,. leisti dalyvauti elektros rezervo aukcionuose skolos nepanaikinusioms įmonėms. Įsivaizduokite, Orlen gaus 6 mln. eurų , kuriuos sumokės Lietuvos vartotojai. Bet vaikučiai, jeigu Orlen nebūtų dalyvavęs, vartotojai galbūt būtų sumokėję brangiau? Tad vartotojams skirtumas -x mln eurų, o ne +x mln eurų. Tokios klaidos – nesuvokimo apie ką rašo patys autoriai / kompetencijų stokos įrodymas, arba neapdairaus skubėjimo pasekmė.

Ar verta pirkti ir skaityti?

Absoliučiai taip, nes:

  1. Remiate jaunus žurnalistus ir jų darbą. Tebūnie jie (mano akimis) “pradedantieji”, bet ar turime geresnių? Miliūtė, Makaraitytę ir co? Dėkui ne…

  2. Pamatysite kiek darbo žurnalistai dirba ir koks jis yra sudėtingas (tiesa, visų pasisėdėjimų baruose ir jų pavadinimų, tikrai buvo galima išvengti, nes kvepia paslėpta barų ir tabako pramonės reklama)

  3. Pamatysite bent dalį to, kaip verslas kojomis atsidarinėja Lietuvos politikų kabinetų duris. Tendencija, kuri Lietuvoje dar sakyčiau jauna, pvz., Vokietijoje konsultacinės bendrovės (E&Y, KPMG etc.) jau oficialiai net įstatymų projektus rengia. Ir tuo kelių mes neturėtume keliauti, o tam reikalinga kritinė visuomenė, o ši knyga teigiamai prisideda prie kritinio mastymo formavimo.

  4. Pamatysite koks galimai iš tiesų yra S.Skvernelis. Neturėjau daug asmeninio bendravimo su Premjeru, tačiau Premjeras man paliko buko ir užsispyrusio žmogaus įspūdį. Bukumas reiškia, jog kai neturi savo pilkųjų ląstelių galvoje, tai kaip robotas karotoji tai, kas tau ką įkalbėjo. Tikrai panašiai jis atsiskleidžia iš šioje knygoje.

  5. Knyga nuostabiai atnaujina LVŽS buvimo valdžioje detales, o tai nuostabi atmintukė prieš artėjančius Seimo rinkimus.