Šiame komentare, noriu apibendrinti paskutinės savaitės nuotaikas – džiaugsmą, jog Ž.Maurico kritika priimta su milžinišku palaikymų mokytojų tarpe, dar didesnį (vaikišką) džiaugsmą surinkinėjant karkasus plakatams ir tam tikrą nusivylimą, kai eini piketuoti kone vienas už tuos, kuriems to labiausiai reikia. Šiame komentare, šiek tiek filosofijos, šiek tiek (savi-)kritikos ir šiek tiek įžvalgų ir apie asmeninį darbą/studijas ateityje. Komplikuotas ir emocijų kupinas kratinys minčių, kaip ir dera, po tokios savaitės.

Kas atstovės už viešąjį interesą?

Būti ekonomistu, man reiškia, būti mastančiu ir filosofuojančiu žmogumi, gal tik tematika, apie kurią žmogus galvoja ar filosofuoja, pas ekonomistus kiek skiriasi. Todėl vis dar labai stebiuosi, kodėl bankų PR’čikai, atrodo, daro viską, kad tik nemastytų.

Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių, kai bankiniai PR’čikai pradeda aiškinti, jog Lietuvoje nereikia didinti perskirstymo (mokesčių ir BVP santykio), nes žiūrėkit, Airija su mažesniu perskirstymu, bet gyvena gerai!

Kai tai girdžiu, stebiuosi… suprantu, kad Nobelio premijos geidžiančio Ž.Maurico mano žodžiai nepasieks, jog tokia statistika neteisinga, nes iškreipta, bet koks Mačiulis juk galėtų įsiklausyti, jeigu ne į mane, tai bent į Airijos statistikos departamentą (daugiau šia tema išsamiai - čia).

Problema su tokiais bankų PR’čikų nemastymais yra ta, jog nors kiekvienas „sveiko proto“ ekonomistas (ir ko gero apskritai, bet kokios profesijos žmogus) viduje supranta, jog bankų PR’čikai nusikalba, norint parodyti kaip, kur ir kiek - yra velniškai daug laiko atimantis darbas. Lengva būtų ateiti, pasakyti - „Tu kalbi niekus, ištrauktus iš konteksto“, tačiau tai parodyti ir pagrįsti – kur kas sunkiau.

Paskutinis toks pagrindimas, su teksto rašymu, užtruko apie 20 valandų, tam, kad paneigti vos kelias minutes Ž. Maurico kliedesių. Nesiskundžiu, tik noriu iliustruoti, kiek gali reikėti darbo, tam kad atlikti faktų ir prielaidų patikrinimą ir jį pateikti visuomenei. Taip, kai kurie iš pateiktų faktų – juntami iš intuicijos, kaip antai vidutinio darbo užmokesčio skirstinio palyginamumas. Tačiau kur link lenkiu - kokią mes turėtume turėti kokybišką žiniasklaidą, jog ji galėtų greitu laiku padaryti tokį faktų patikrinimą? Su delfi, 15min, nemokamais portalais, kurie gyvena iš reklamų, tokio žurnalistinio darbo net neverta tikėtis. VZ.lt? Gal, bet jų pozicija ir taip labiau pro-versliška, tad vargu ar kils noras kritikuot tuos, kurie ir jiems kuria turinį nemokamai.

Kas tada, jeigu ne žiniasklaida, turėtų pastatyti PR’čikus į jų vietą?

Atsakymo nežinau. Universitetuose vyrauja bado dieta, darbas per kelis etatus ir kelias darbovietes, projektinės veiklos, tad imti ir paskirti 10-20 valandų visuomeninei veiklai – neįmanoma. Jeigu universitetai skatintų visuomeninę veiklą, tai honoruotų finansiškai, galbūt situacija keistųsi, nes aktyvių ir visuomeninių akademikų tikrai netrūksta, pvz., „Paskutinis prioritetas“ atstovai dalyvauja net PS susirinkimuose dėl Viešojo sektoriaus vizijos! Darbas už ačiū, kai net ačiū vargu ar kas jiems pasako…

Politinės partijos, būtų sekantis logiškas kandidatas. Liberalams, TS-LKD (apart ko gero Šimonytės) ir Vyriausybei, libertariniai bankų PR’čikų kliedesiai tik į naudą. LVŽS, mano žiniomis, neturi nei vieno ekonomisto, kuris galėtų tai daryti. LSDP turi – Vaidą Navicką, kuris šiuo metu darosi neoficialų priešrinkiminį pijarą (taip, tai jau kritikavau, nes man tai, tas pats, kas R.Karbauskio “Naisių vasaros” serialas…). Kiek Vaidas turės laiko viešai diskutuoti – nežinau. Priešrinkiminis periodas regis yra ganėtinai sunkus ir įtemptas. Kai taps oficialiu LSDP kandidatu, vargu bau, ar bebus kviečiamas kaip „ekonomistas“ į eterį. Nežinau, ar Lietuvai nebūtų geriau, jog Vaidas į Seimą nepatektų ir liktų tiesiog toliau dirbti LSDP, tada jo minčių girdėtume daugiau.

Kas lieka – tai profesinės sąjungos (PS), paskutinis bastionas, kuris yra labiau popierinis, teorinis.

Paskutiniu metu praleidžiu labai daug laiko su PS – bandome kartu rengti dokumentą, kuris vienytų PS strateginiais viešojo sektoriaus klausimais ir nubraižytų ilgalaikę PS viziją viešajam sektoriui. Iš bendradarbiavimo galiu pasakyti, jog PS vadovai, darbuotojai, ne retai irgi dirba už ačiū. Nuovargis, išsisunkimas, pilkumas ir bejėgiškumas yra labiau norma, nei išimtis. Yra išimčių, pavadinkime tai „jaunatvišku entuziazmu“ (nebūtinai susiję su amžiumi), bet tai išimtys.

PS samdytis ekonomistų (pilnu etatu), kurie padėtų ne tik ruošiantis deryboms įvairiuose formatuose (dvišalės/trišalės derybos), bet dar ir atremtų bankų PR’čikus, nelabai gali, finansiniai resursai riboti, o nauda iš ekonomisto nėra tokia „apčiuopiama“, kaip tarkime, teisininko pagalba tesime.

Progresas vyksta, štai LŠDPS priėmė sprendimą, jog samdys mane, kad padėčiau rengtis ir dalyvauti derybose dėl kolektyvinės mokytojų šakos sutarties su ŠMSM. Etatas nepilnas, pilotinis projektas tiek pačiai profsąjungai, tiek man, kaip ekonomistui. Progresas tame, jog pamažu atsiranda supratimas, jog PS reikia pagalbos, ne tik iš teisininkų, bet ir kitų sričių specialistų, ir jog už ačiū, niekas negalės rimtai kibti į darbą. Jeigu šis supratimas pradės sklisti, ne tik pas švietimiečius, bet ir pas medikus, valstybės tarnautojus ir t.t., gal po truputi atsiras ir supratimas, jog vienai PS turėti savo ekonomistą, nėra logiška, o visoms turėti jungtinį think-tank’ą yra ir pigiau ir prasmingiau. Galbūt tam dar reikia laiko, tačiau būtent laikas yra tai, ko PS ir visuomenė neturi.

Nuotraukos iš LŠDPS tarybos susirinkimo (lsdps.lt)

Didžiausias iššūkis PS - jų susiskaldymas. Susiskaldymas kartais toks baisus, jog atrodo greičiau jau Maxima ir Lidl eitų rankomis susikibę, nei kai kurių mūsų PS atstovai sėstų prie apskrito stalo ir tartųsi, kaip siekti bendro gėrio. Myliu / nemyliu ir istoriniai priešiškumai (karo kirviai) taip giliai įaugę į pasąmonę, jog atrodo, kad turėtų įvykti stebuklas, arba kokia baisi (kata-)klizma, jog PS imtų nuosekliai bendradarbiauti. Susipriešinimo pvz.: kadangi vysktančiose PS vizijos viešajam sektoriui susitikimuose dalyauja LŠDPS, tai LŠMPS boikotuoją bendradarbiavimą. LPSK pirminkei Ingai Ruginienei valdybos nariai regis uždraudė irgi dalyvauti susitikimuose. Iš vienos pusės suprantu, PS konkuruoja dėl narių, iš kitos pusės, jos visos turi ir bendrų interesų. Galėtų padėti asmeniškumus į šoną ir sėsti dirbti kartu, vardan visų.

Foto: LPS “Solidarumas”

Taigi, kas belieka, tai pavienių asmenų / donkichotų kovos internetinėje ir viešoje erdvėje. Tačiau toks nesisteminis procesas, mano supratimu, pasmerktas žlugti, kai tiems nesisteminiams kovotojams, baigsis kantrybė, pinigai, laikas, arba kai ir juos apims neviltis, jog pačiai visuomenei jų donkichotinių kovotjų nereikia.

Šios savaitės donkichotinė kova už viešąjį sektorių

Idėja eiti piketuoti prieš bankų ir jų PR’čikų kišimąsį į viešojo sektoriaus politiką gimė visiškai netikėtai, tiesiog parašius komentarą, supratau, jog tai „tobula“ galimybė švietimo ir kitoms PS išeiti į viešumą, piketuoti, ir patraukti visuomenės (ir žiniasklaidos) dėmesį į save, išsakyti savo pozicijas ir astovėti už savo atstovaujamus darbuotojus.

Kodėl manau, jog tokia galimybė buvo tobula? Nes mano parašytų komentaru buvo dalintasi kone visose mokytojų FB grupėse, virš 60 asmeninių share - jau ganėtinai nebloga statistika. Akivaizdu, jog kažkokį nervą parašytas komentaras užkabino. Komentaru pasidalino 15min.lt ir net pats delfi.lt

Profesinių sąjungų reakcija

Kai pasiūliau prie piketo prisidėti „Solidarumui“, atsakymą iškart gavau teigiamą ir net pasiūlymą padėti organizaciniais klausimais. Kai pasiūliau prisidėti švietimo PS, arba išvis nesulaukiau jokios reakcijos, arba daugmaž tokio:

Nepykstu, suprantu, jog ne „nuosava“ idėja, nederinta ir neglūdinta mėnesių mėnesiais… suprantu, bet tai nereiškia, jog pateisinu. Kartais, man atrodo, reikia veikti spontaniškai, neplanuotai, vadovaujantis įsitikinimų, o ne logikos / strategijos.

Apie ne-švietimo PS geriau jau patylėsiu, palaikymo čia išvis nerasta, juk kol ne nuosavas klėtis dega, nėra ko pergyvent? Čia ir bjauriausia mūsų visuomenės (ir PS) savybė, vienas kito nepalaikymas. Galbūt dėl to man ir kyla mintis, jog būtina Lietuvoje steigti nacionalinę viešojo sektoriaus jungtinę profsąjungą, kurios visi nariai, privalėtų vieni kitus palaikyti ??? Kaip kitaip skiepyti šioje visuomenėje empatiją? Nežinau, pradedu pasiduoti, jog galbūt tai misija neįmanoma…

Mokytojų reakcija

Labiausiai mane nustebino komentarai, kuriuos persiuntė Gytautas, iš mokytojų grupių Facebook’e. Mokytojai piktinosi, jog kaip taip galima skatinti „patyčias“, matai, siūlomas piketas nukreiptas prieš Ž.Mauricą.

Norisi pradėti keiktis skaitant tokius komentarus. Banko veidas, privataus kapitalo veidas, formuojantis viešą opinija, prieš artėjančias kolektyvinės šakos derybas „apšika“ visus mokytojus, o tie matai, galvoja, kad eiti prieš tai piketuoti, yra - patyčios. Apie humoro jausmo trūkumą, aš patylėsiu…

Kai Ursula von der Leyen, norėjo pasiūlyti vienodą MMA nustatymo metodiką visoje ES, skandinavai pasakė – NE! Ne todėl, kad skandinavai nenorėtų MMA, juk jie, pasak mūsų libertarų, baisiausi komunistai (kuriems pasisekė). Ne, skandinavai suprato, kad jų kolektyvinėse derybose nustatyti mažiausi atlyginimai yra ženkliai didesni, nei ES metodikos galimas MMA dydis. Kokios būtų to pasekmės? Darbdaviai pirštu rodytų į ES MMA metodiką ir sakytų: „Ne ne ne, mes nesutinkama labiau didinti atlyginimų, žiūrėkit koks MMA pas mus turėtų būti“. Verslas racionalus, kam mokėti daugiau?

Ir štai, šio mėnesio pabaigoje, kolektyvių derybos Lietuvoje prasideda švietimo, sveikatos srityse, dėl bazinio dydžio. O va „ekonomistas“, „ekspertas“, „guru“ dr. Ž.Mauricas išeina ir pasako, perfrazuojant: „Mokytojų atlyginimai jau pakankamai dideli, pasiekėme Suomijos lygį“.

Dabar Jūs, tie mokytojai, kurie aiškinate apie patyčias, pagalvokite, kaip PS turės derėtis ir kovoti dėl Jūsų atlyginimų koeficientų, kuriuos FinMin siūlo, kaip visad, mažesnius? Jums rūpi patyčios, o kad tyčiojamasi iš Jūsų, Jums yra …

Nesakysiu kokius Jausmus man tai kelia, bet ko gero, štai šio Rusų poeto eilėraštis, tai geriausiai apibūdina (nerekomenduoju tiems, kurie neturi sveiko humoro jausmo):

Tai kodėl vis tiek piketas?

Tai kodėl vis tiek piketas, nors palaikymas ir supratimas toks ribotas? Ko gero tokie laiškai, kurių sulaukiau ir padeda judėti pirmyn:

Labas Justai.
Dėkoju už drąsą stoti už viešąjį sektorių. Jūs ir V. Navickas esate ekonomikos mokslo šviesuliai, kurie demontuoja įsigalėjusią neoliberalų tvirtovę, skandinančią visą visuomenę ir Lietuvos ateitį. Nepasiduokite ir žinokite, kad yra žmonių, kurie Jus palaiko.
Mielai prisidėčiau prie puikaus protesto, bet esu užsienyje. <…>

Suprantama, yra ir kitas niuansas - tai anarchistinė rusenanti ugnelė manyje :) Ką jau bekalbėti apie tai, jog ėjimas į statybų parduotuvę ir galvojimas, kaip čia pagaminti tuos karkasus plakatams, medžio lentų pirkimas, pjovimas su pjūklu namuose ir karkasų gamyba :D Na taip, meistrauti patinka dar nuo vaikystės… geras senelio palikimas :D (perdaug savo rankdarbių kokybe nesididžiuoju, bet savo funkciją jie atliko).

Tai, ko nesimato

Kad jau pradėjau apie karkasus, tai papasakosiu, kiek kainuoja ir ko reikia norint suorganizuot tokį mitingą.

Registracija

Pirmiausia, būtina užsiregistruoti renginį. Tai labai patogu padaryti prisijungus prie Vilniaus savivaldybės tinklapio. Viskas internetu. Jau sekančią dieną man perskambino pasitikslinti dėl detalių. Jeigu nestabdote eismo, nevykdote komercinės veiklos, ir jūsų iki 15 - problemų jokių nekyla. Jeigu Jūsų virš 15, tada reikia atieiti į savivaldybės komisiją ir jai pristatyti savo planuojamą renginį.

Sąnaudos - 0€

Karkasai plakatams

Rankose laikyti vėjyje plevesuojančius karkasus - nekoks vaizdas ir nepatogu.

3 karkasų gamybai prireikė:

  • klijuoto obliuoto grėbsto 7 vnt arba 16.8 metrų
  • įvairių medsraigčių, sutvirtinimo detalių
  • šiek tiek įrankių, kurių neturėjau namuose
  • didelių kartono lakštų (nes plakatai buvo per maži / neatitiko dydžiai)

Be laiko, sąnaudos - 31.19€ (įskaitant 4 raudonus ir baisiai garsius švilpukus). Šioje vietoje, dėkui tiems, kurie paremiate per permatete €€€ ant kavos!

Plakatai

Plakatų prireikė išviso 6 (po vieną iš kiekvienos karkaso pusės, juk smagu, kai padvigubini info kiekį). Didžiausias iššūkis buvo, sugalvoti, ką rašyti, taip, jog suprastų visi, ir taip, jog būtų mažai teksto ir atitinkamai didelės raidės. Čia tikrai buvo galima geriau pasidarbuoti. Manau,ant vieno plakato visgi reikėjo dėkti QR kodą, jog jaunimas dirbantis Luminor banke, galėtų greitai rasti straipsnį, kuriame kritikuoju Ž.Mauricą.

Plakatus galima matyti - čia

Sąnaudos - 8€

Jau spėjau susilaukt komentarų, jog galėjo būti karikatūros, didesnės raidės ir panašiai.

manau žiniai apie tokias akcijas paskleisti labai padėtų gero karikatūristo paslaugos ir Facebook, vien dėl profesionalaus atlikimo tai turėtų šansų tapti viral. Mėgėjiškos karikatūros - skonio reikalas <…> Plakatų ruošiniai gerai, tik per daug smulkaus teksto, ir dar pridėčiau vieną tema “Mokytojas - prestižinė profesija iki 2025” su šimtmečio proga “Idėja Lietuvai” organizavusių LRT, delfi ir 15min logo, jas viešinusių Grybauskaitės, premjero ir Pranckiečio nuotraukom.

Kai esi kone one-man-show, daug kas būtų gerai, bet nėra įgyvendinama. Sutinku, jog karikatūros, o ne GIMP ir Libreoffice draw, plakatai būtų tobula. Tik nežinau, kas norėtų piešti. Pasisiūlyt niekas nepasisiūlė. Facebook’u iš esmės aš nesinaudoju, bet mačiau, jog Gytautas užtaginęs buvo visas švietimo PS ir kaip minėjau, patys mokytojai, aktyviai dalinosi ne tik atsakymu Ž.Mauricui, bet ir info apie šį piketą. Vienintelis dalykas, kurį aš padariau, tai FB event sukūrimas, kuriuo pasidalino ir „Paskutinis prioritetas“.

Mačiau, jog Aušra Maldeikienė dalinosi mano įrašais, tad viešumo trūkti neturėjo. Ačiū Aušra!!!

Ko trūko

Ko trūko, tai, jog viešojo sektoriaus PS pakeltų savo šiknas ir ateitų palaikyti. Trūko ir to, jog paprasti piliečiai padarytų tą patį. Taip, į kiekvieną mitingą nepavaikščiosi, bet per metus bent į vieną, tokie galėtų būti Naujųjų metų pažadai, ot būtų progresas.

Žiniasklaida – atskira tema. Ankstyvą vasario 14d. rytą išsiunčiau pranešimą spaudai, jog vyks eitynės ir piketas. Adresatais pasirinkau: centrinius emailus, vyr redaktorius, verslo ir politikos redaktorius šių žinių agentūrų / žiniasklaidos priemonių:

  • BNS
  • ELTA
  • delfi.lt
  • 15min.lt
  • lrytas.lt
  • lrt.lt
  • alfa.lt
  • ziniuradijas.lt
  • lnk / infotv

Jiems išsiunčiau tokį spaudos pranešimą:

Žiniasklaidos reakcija nustebino. Ryte skambutis iš InfoTV, pasidomėjo ar tikrai vyks, dėl ko, ir kiek bus dalyvaujančių. Ko gero dalyvių skaičius iki 15, nesužavėjo.

Piketo metu, iš kažkur išdygo fotografas, kaip pasirodo, ėjęs netyčia ir nusprendęs pafotografuoti.

Žiniasklaida neatsiuntė jokio žurnalisto, fotografo, kad nuotraukas padarytų. Ko gero buvo svarbesnių temų penktadienį.

Vienintelis žiniasklaidos echo, spaudos pranešimo paviešinimas - alfa.lt portale:

Nežinau, ar ėjimas prieš bankus yra tabu, ar „vyr ekonomisto mirusių smegenų pagerbimas“ yra matomas kaip patyčių skatinimas, ar dalyvių skaičius pirmame pikete prieš bankus, nuo regis 2014 metų(?), buvo per mažas - bet žiniasklaidai toks renginys nepasirodė vertas dėmesio.

Priešingai, nei keliems praeiviams, kurie mielai prisijungė ir stovėjo kartu.

Dar trūko ausų kamštukų, nes tie raudoni švilpukai tokie garsus, kad tik po paros spengimas ausyse baigia praeiti… (čia galima būtų pajuokauti, apie PS ir piketuotojų pavojingas darbo sąlygas…)

Kas toliau?

Geriausias klausimas – kas toliau? Manęs laukia pasiruošimas švietimo kolektyvinėms deryboms ir tolimesnis darbas su PS, ties bendros vizijos kūrimu. Kad ir kaip skųsčiausi, pamažu pradedu matyti, prošvaistę, jog darbai juda pirmyn ir galų gale (dar prieš vasarą) turėsime apčiuopiamą rezultatą. Užtenka to, jog PS visada turi reaguoti į politikų postūmius, laikas, kad jos padėtų ant stalo savo siūlymus.

Balandžio menesį dalyvausiu JGA organizuojamame Transform renginyje, kuriame ir skaitysiu pranešimą ir vesiu panelinę diskusiją su LSDP, LVŽS ir TSLKD politikais, apie tai, kokių pokyčių tikėtis po sekančių Seimo rinkimų sveikatos apsaugos finansavime.

Ach ir dar doktorantūra - ją akivaizdu teks stabdyti metams, tiek tam, jog daryti tai, kas būtina dabar (dalyvavimas su PS derybose dėl mokytojų šakinės kolektyvinės sutarties), tiek dėl to, jog kyla techninių problemų, kai Eurostat tiekia ne visus duomenis, kurių reikia tyrimui. Bet pertrauka nuo darbo neatleidžia, vis tiek turiu per tuos metus parašyti 1-2 straipsnius, nes mesti PhD neketinu (o temą keisti, galbūt?).

Pietų pertraukos piketas - man labai patiko pati koncepcija, tačiau kiek dar norėsiu būti donkichotu už tuos, kuriems patiems nerūpi – nežinau. Slėpti nusivilimo, neketinu.

p.S. Tie, kas dalyvavo pikete ir darė nuotraukas / video, būčiau dėkingas, jeigu per email (justas.mundeikis@lithuanian-economy.net) arba naudojantis wetransfer.com pasidalintūmėte turimais kadrais :) O gal kas darėte foto Iš Luminor 18 aukšto? Foto iš viršaus būtų tobula…

Dėkui sudalyvavusiems!