Šiame komentare noriu pakomentuoti, kodėl Europos komisija inicijavo konsultacijas su ES narėmis dėl minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA), ką tai reikštų Lietuvai, kodėl manau, jog šis postūmis neduos apčiuopiamos naudos ir kokių sprendimų iš tiesų mums reikėtų.

Ursula von der Leyen pažadai

Vykstant pokeriui dėl to, kas užims kokius postus ES, EK, ECB, ES viršūnių susitikime buvo netikėtai ištraukta Ursula von der Leyen (fonetinis tarimas: ursula fon dėr laijen) [toliau - USVL] korta. Didžiulio entuziazmo tai nekėlė ES Parlamentui, kuris tikėjosi judėti, jeigu teisingai pamenu, tiesioginių Europos komisijų rinkimų link (aka daugiau demokratijos). Tam, kad per balsavimą gautų (labai fragmentuoto) ES parlamento palaikymą, USVL davė pakankamai daug pažadų, ypač norėdama įtikti Europos Socialistų Partijai (PES) ir žaliesiems. Tarp pažadų buvo siekti vienodo MMA ir socialinių garantijų reglamentavimo, taip stabdyti „smegenų nutekėjimą“ („brain drain“).

Toks pažadas savaime nėra nieko nauja, nes ES patvirtintame Socialinių teisių ramstyje, tiksliau 6 jo principe numatyta:

Darbuotojai turi teisę į atlyginimą, kuris jiems užtikrintų deramą gyvenimo lygį.
Užtikrinamas deramas minimalusis atlyginimas, leidžiantis patenkinti darbuotojo ir jo šeimos poreikius atsižvelgiant į nacionalines ekonomines ir socialines sąlygas ir išsaugant galimybes įsidarbinti ir paskatas ieškoti darbo. Užkertamas kelias dirbančiųjų skurdui.
Darbo užmokestis visuomet nustatomas skaidriai ir nuspėjamai, paisant nacionalinės praktikos ir socialinių partnerių autonomiškumo. (Šįaltinis: Dvidešimt Europos socialinių teisių ramsčio principų)

Taigi akivaizdu, kad naujai EK pradėjus darbus, į duris pasibeldė duoti pažadai…

Ko gali būti siekiama?

Žiniasklaidoje pasirodė įvairių spekuliacijų, ko būtent galėtų būti siekiama. „The Guardian“ teigia, jog komisijos tikslas gali būti siekti, kad ES šalyse narėse, MMA sudarytų 60 % VDU medianos.

The commission’s aim is to ensure member states set a minimum wage equivalent to 60% of the median salary in that country.

Lietuvoje šia tema diskutavo LPSK pirmininkė I.Rugienė, su Darbdavių konfederacijos generaliniu direktoriumi Danu Arlausku delfi.tv laidoje. Laidos metu, Inga Ruginienė užsiminė, jog norėtų, kad MMA siektų 60 % VDU, o ne atlyginimų medianos.

(Pridedu video pilnumo dėlei, nors manau, jis nėra vertas žiūrėjimo)

Ką rašo pati EK?

Visgi paskaičius EK konsultacijos dokumentą, kyla apskritai klausimas, ko gali siekti EK:

… EU action in the field of minimum wages would not seek to harmonise directly the level of minimum wages across the EU. It would also respect national traditions, social partners’ autonomy and the freedom of collective bargaining. It would not seek to establish a uniform mechanism to set minimum wage and would not establish the level of pay which falls within the contractual freedom of the social partners at a national level and within the relevant competence of Member States. Therefore minimum wages would continue to be set either through collective agreements or legal provisions, in full respect of national competencies and social partners’ contractual freedom. In particular, an EU action would not seek the introduction of a statutory minimum wage in countries with high coverage of collective bargaining and where wage setting is exclusively organised through it. (EK, 2 psl.)

Tame pačiame dokumente rašoma:

An EU initiative would provide renewed political momentum for improvement by supporting ongoing efforts at national level. The reforms adopted so far in the field of minimum wages have not always been sufficient and, in some cases, implementation is slow. (EK , 9 psl.)

Kitaip tariant, EK mano, jog galėtų padėti šalims narėms savarankiškai siekti šių tikslų (10 psl.):

  • Minimum wages are set at an adequate level in light of national economic and social conditions.
  • Workers in the EU are effectively protected by minimum wages.
  • Social partners are effectively involved in the adjustment of minimum wages and are encouraged to conclude collective agreements
  • Statutory minimum-wage setting is guided by national frameworks based on clear and stable criteria with reasonably frequent and regular updates.

Taigi EK neketina nustatyti vieningų metodologijų, neketina vienodinti MMA, neketina daryti įtakos MMA priėmimui tokiose šalyse, kur MMA nustatomas kolektyvinių derybų metu.

Kas belieka - toms šalims, kuriose nėra aiškios metodologijos, padėt ją nustatyti, tose šalyse,kur mažas pajamas gaunantys asmenys sumoka santykinai didelius mokesčius (tax wedge), rekomenduoti juos mažinti ir padėti skatinti socialinių partnerių įsitraukimą.

Nauda Lietuvai?

Šiuo metu Lietuvoje jau yra tam tikras depolitizuotas instrumentas, kaip yra nustatomas MMA. Pats algoritmas nėra paprastas, bet trumpai: Lietuvoje MMA turėtų svyruoti tarp 45-50% VDU. Šis rodiklis, yra vienas didesnių ES (tarp šalių turinčių visuotinius minimalius atlyginimus).

Šaltinis: Eurostat(earn_mw_avgr2), surūšiuota pagal 2018 m.

GEO/TIME201620172018
Slovenia51.751.351.7
Luxembourg48.949.349.4
Portugal45.447.748.9
Lithuania50.648.246.5
Poland46.347.146.2
Croatia41.942.345.9
Latvia45.343.044.7
United Kingdom44.144.544.7
Bulgaria43.143.244.6
Hungary43.444.543.7
Malta47.845.143.7
Germany41.041.740.5
Spain36.038.739.7
Slovakia37.738.539.7
Czechia35.537.138.5
Belgium43.0::
Estonia38.341.5:
Ireland45.845.6:
France44.8::
Netherlands43.343.7:
Romania43.647.0:

MMA dydis yra pakankamas, jog asmens pajamos būtų virš skurdo rizikos ribos (nors akivaizdu, kad ne jo visa šeima), socialiniai partneriai dalyvauja trišalėje taryboje kur nustatomas MMA. Taigi žiūrint į tai, ko galėtų siekti EK, naudos Lietuvai didžiulės tikėtis nereiktų.

Koks galėtų būti radikalesnis ir veiksmingesnis scenarijus?

  • Privalomos MMA ir atlyginimo medianos santykio grindys: jeigu būtų nustatomos visose šalyse pagal vienodą metodologiją, tai ženkliai pagerintų darbuotojų perkamąją galią ir kartu gyvenimo kokybę daugelyje šalių. Kaip rodo EK skaičiavimai, 60 % medianos ribą viršija vos kelios šalys:

  • Privalomas sumažinimas mokestinės naštos mažoms pajamoms ir judėjimas progresyvaus apmokestinimo link: kai MMA uždirbantys asmenys sumoka tik labai mažus mokesčius ar socialinės įmokas.

Absoliučiai augantys MMA dydžiai, kartu su mažėjančia mokestine našta reikštų didesnę perkamąją galią, ypatingai tarp asmenų, kurių polinkis varototi yra didžiausias (kuo mažesnės pajamos, tuo didesnė pajamų dalis išleidžiama maistui, būstui ir kitoms būtinoms reikmėms).

Kaip to pasiekti?

Nustatyti šalims narėms konvergencijos kriterijus pvz., 10-15 metų laikotarpiui. Skatinti šalis siekti tokios konvergencijos papildomomis investicijomis į švietimą, saugusiųjų kompetencijų gerinimą ir produktyvias investicijas pramonėje ir paslaugų sektoriuje, o konvergencijos nesilaikymą bausti mažesniu sanglaudos fondų finansavimu.

Na va pafantazavome ir užteks.

Visokie Sutkai, Arlauskai ir Blažytės iškart pradėtų aiškinti, kaip ES kišasi kur nereikia. Kaip tuoj didės nedarbas dėl augančių atlyginimų ir panašiai…

Be to užtenka prisiminti, koks buvo kilęs ažiotažas, kai buvo pasiūlyta mažinti sanglaudos finansavimą toms šalims, kurios nesilaiko pamatinių ES vertybių. Nepamenu, ar tas pasiūlymas nebuvo kartais Juncker užpykusio ant diktatoriaus Orban. Bet rezultatyvu tai nebuvo.

O štai taip reaguoja 15 ES šalių narių atstovai, į gręsianti sanglaudos fondų mažėjimą apskritai:

Politico.eu: 15 countries fight to protect EU cohesion funding

Epilogas

Nenoriu būti juodu pranašu, bet panašu, jog ši iniciatyva, yra labiau naujosios EK PR’as, kad va žiūrėkit, bandysim žiūrėti, klausyti, gal kažką pasiūlysime. Tačiau nacionaliniai politikai (tiksliau darbdavių lobistai) neleis, jog būtų kišamasi į jų šalių jurisdikciją, tad viskas pasibaigs arba absoliučiai niekuo, arba kokiomis nors “gerosios praktikos gairėmis”, kurių bus rekomenduojama laikytis.

Jeigu iš tiesų norime pokyčių (Lietuvoje), turime skatinti darbuotojus stoti į profesines sąjungas, keisti teisinį PS reguliavimą ir skatinti, arba labiau versti, darbdavius tapti darbdavius atstovaujančių asociacijų nariais (nes dabar nėra su kuo tartis :D).

Tik užtikrindami įsitraukimą, galėsime užtikrinti adekvatų visų pozicijų atstovavimą įvairaus formato diskusijose ir derybose. Tad gal geriau ne laukti dovanos iš dangaus, o klausti, ką siūlo mūsų politikai, juolab, kad artėja rinkimai?

p.S. rekomenduoju perskaityt EK raštą dėl konsultacijos