Liepos mėnesį baigtos derybos tarp vyriausybės ir profesinių sąjungų dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties, kurioje sutarta bazinį dydį (nuo kurio priklauso daugumos viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai) didinti 1.3%. Naujienų portalas delfi.lt sugebėjo šias naujienas atrajoti net du kartus, o skaitytojai vietoj to, jog piktintųsi per mažai didėjančiais viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimais, išsiliejo arba dėl per didelio valstybės tarnautojų skaičiaus, lobstančių Seimo narių, arba dėl didėjančios nelygybės viešojo sektoriaus atlyginimų sistemoje. Šiame komentare pabandysiu paaiškinti, kodėl (mano supratimu) visuomenė nekenčia viešojo sektoriaus (demokratijos), paneigsiu mitą, jog turime per didelį viešajė sektorių bei argumentuosiu, kodėl bazinio atlyginimo didinimas yra sąžiningas.

Viešasis sektorius = demokratija?

Manau užsimojau gana neblogai, sulygindamas viešąjį sektorių su demokratija. Visgi leiskite trumpai paaiškinti savo poziciją. Wikipedijoje galima rasti tokį liberalios demokratijos apibrėžimą:

Liberalioji demokratija yra atstovaujamosios demokratijos forma, kurioje šalia daugumos sprendimo taisyklės egzistuoja ir pagarba žmogaus teisėms, tokioms kaip žodžio ir susirinkimų laisvė, religijos laisvė, nuosavybės ir privatumo teisė, taip pat lygybės prieš įstatymą bei teisės pirmenybės principai. Šios teisės ir principai garantuojami per įvairių institucijų veiklą ir yra apibrėžti konstitucijose arba atskiruose įstatymuose.

Kitaip tariant, tam, jog būtų įgyvendintos liberalumo nuostatos, tokios kaip teisė į nuosavybę, arba teisė į garbę ir orumą ir t.t. būtinos valstybinės institucijos, kurios šių teisių įgyvendinimą ir turi užtikrinti. Kas būtų, jeigu mes neturėtume vartotojų teisių apsaugos? Jeigu neturėtume policijos, kariuomenės? Jeigu neturėtume teismų? Atsakymas manau gana aiškus - turėtume visišką anarchiją, kur kiekvienas kovotų už save ir galiotų “dantis už dantį, akis už akį”. Nesu istorikas, bet manau, grįžtume į kokius 10.000 metų prieš mūsų erą…

Tai, jog bendruomenių sėslumas, žemdirbystė ir su ją susijusi virš-produkcija leido visuomenėms įsteigti tokias “perteklines” institucijas kaip valdytojus, politikus, kariuomenę, gana įdomiai aprašoma J.Diamond knygoje “Ginklai, mikrobai ir plienas”. Nors knygą dar tik įpusėjau, manau tokia knyga turėtų būti kiekvieno išsilavinusio žmogaus knygų lentynoje, arba pasiskolinta iš bibliotekos ir perskaityta.

Tai jog būtent institucijos ir jų kokybė svarbi socialinei bei ekonominei šalies raidai detaliai aprašė ekonomistai D.Acemoglu ir J.A.Robinson knygoje “Why Nations fail”.

Bet kas yra tos institucijos? Jeigu neapsirinku, tai ~90 proc. universiteto bei mokyklų finansavimo sudaro darbo užmokestis. Sveikatos sektoriuje atlyginimai sudarys mažesnę dalį, dėl didesnių išlaidų sveikatos priežiūros priemonėms. O būtent švietimas ir sveikatos apsauga, o tik po to kitos institucijos, tokios kaip teisių apsauga (policija, teismas, kariuomenė) užtikrina šalies gerovę. Negalima nuvertinti ir teisėkūros svarbos. Juk net Š.Korėja turi ir švietimą ir sveikatos apsaugą, juo labiau policiją ir kariuomenę. Taigi tik nepriklausomas, tautos renkamas, įvairių visuomenės grupių interesus derinantis politikos institutas ir garantuoja mums būtent tą liberalią demokratiją, o tik tvirtas (adekvačiai finansuojamas ir nuo interesų nepriklausomas) viešasis sektorius (institų sistema) gali užtikrinti mūsų, kaip visuomenės, socialinę bei ekonominę gerovę.

Skaitytojai, kurie dabar prunkštaus dėl “gali užtikrinti socialinę ir ekonominę gerovę” teisūs, pas mus Lietuvoje, realybė labai stipriai atsilieka nuo mūsų visų lūkesčių. Iš vienos pusės, tai mūsų kaip demokratinės visuomenės narių atsainumo pasekmė: niekas kitas, bet mes, kaip visuomenė einame į rinkimus, o po jų, “nors ir tvanas”.

Išsiunčiame tokius politikus į EP, kurie niekina aukštąjį mokslą, arba dar geriau, deklaruodami kairumą prieš rinkimus, po rinkimų atsiverčia ir tampa libertarais. Ar mes einame į gatves, piketuojame? Ne, dažniau net engiame tuos, kurie lipa per langus ir kovoja su neteisybe, matai, vaikams pamokos iškrenta…

Tačiau piliečių demokratinis pasyvumas, ne retai gana pateisinamas dėl persidirbimo ir laiko mąstymui, skaitymui ir visuomeninei veiklai neturėjimo, nėra vienintelė priežastis. Reikia sau užduoti klausimą, ar mūsų demokratijos institutai, yra adekvačiai finansuojami. O šioje vietoje, kyla klausimas, kaip padalinti mokestinę naštą…

Kodėl dundukai nenori demokratijos?

Ekonomistai turi tokį terminą “free rider” (lt - nemokantysis vartotojas), kuris ekonomikos aiškinamajame žodyne aprašomas taip:

Iš esmės tai, kad visuomeninės prekės yra nekonkuruojančios, reiškia, kad prekių tiekimas vienam asmeniui daro jas prieinamas ir kitam asmeniui. Todėl, pareikalavus iš galimų vartotojų mokėti už tiekiamas visuomenines prekes, jie turi paskatų neparodyti savo tikrojo noro mokėti, kadangi kiekvienas gali tikėtis gauti tokią pat kitų apmokėtą prekę.

Kitaip tariant, kai Jūsų vaikas eina su kitais 20 vaikų į pirmą klasę ir nuo Jūsų mokesčių nemokėjimo nepriklauso, ar Jūsų vaikas gaus išsilavinimą, tada Jūs individualiai neturite jokių paskatų mokėti mokesčius. Apie tai, jog “mokėti mokesčius tampa mada” gali svaigti tik galimai kažkokių neleistinų priemonių apsivartojęs V.Šapoka.

O kaip geriau pagrįsti tai, jog nenorime mokėti mokesčių? Diskredituoti viešąjį sektorių, kaip neefektyvų, perteklinį, per didelį. Kad pas mus per daug viešojo sektoriaus, kone tris dešimtmečius, visiems į galvą kala Laisvos rinkos instituto lobistai, kurie atstovauja ne eilinį pilietį, o stambaus kapitalo verslą (kam įdomu - čia sąrašas). Tarp jų - SEB, VIKONDA, EIKA ir kitus. Apie didelį ir neefektyvų viešąjį sektorių dešimtmečiais gieda ir bankų PR’čikai (taip ir iš to paties SEB banko). Šiai graudžiai giesmei akompanuoja Sutkai, Blažytės (VIKONDA) ir įvairūs nupirkti influenceriai, tokie kaip Vaitulioniai ir Užkalniai.

Visą šita šutvė atstovauja tuos, kuriems būti free rider apsimoka, mūsų visuomenės top 20/10/1 proc. pagal pajamas gaunančių individų. Tačiau jie negieda graudžių dainų apie save, o nuolat stengiasi pataikyti į toną, tinkantį dundukams - visuomenes daliai, kuri yra finansiškai neraštinga, persidirbusi, mokesčiais apkrauta kaip mulas, todėl nuolat pikta. Juk tik per piktus rinkėjus, galima paveikti politiką…

Šaltinis: scroll.in

Taigi nenuostabu, jog po delfi straipsniu apie didinamą viešojo sektoriaus bazinį atlyginimą, galima pamatyti tokius komentarus:

Arba po šiuo delfi straipsniu:

Gaila, jog dundukai nesupranta, jog nemąstydami ir palaikydami viršuje minėtos šutvės bliovimą, jie realiai patys leidžiasi instrumentalizuojami, o to pasekmė - tolimesnis mūsų visuomenės institutų ir kartu demokratijos griovimas. “Melejerdas melejonui” išbarstomas, o vaikų, po pamokų, kol vieniši tėvai eina į darbą, nėra kam prižiūrėti, arba nors Konstitucija ir garantuoja nemokamą mokslą, daromos tokios akcijos kaip “Būk pirmūnas”, kai beviltiškai kovojama su materialinio nepritekliaus pasekmėmis, o ne priežastimis.

Šaltinis: LSDP Vilnius Facebook

Kad tai paliečia dunduką, dundukas nesupranta. Jis tik pastoviai piktinasi duobėtais keliais, ilgomis eilėmis ligoninėse, arba tuo, kad klasės auklėtoja nemoko jo vaiko būti geru free rideriu aka verslumo.

Tuo tarpu, top 20, 10, ar 1 proc. pagal pajamas = “grietinėlė”, investavusi į LLRI, Sutkus, Blažytes, Vaitulionius ir Užkalnius kaifuoja. Jų apmokestinimas mažas kaip niekad, iš sutaupytų mokesčių galima drąsiai lankytis privačiose sveikatos klinikose, arba vaikus vesti į privačias mokyklas ir darželius, kuriuos suprantama, būtina kofinansuoti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kiek MMA uždirbančių asmenų yra ėję į privačią sveikatos kliniką? Spėsiu, jog ko gero 0.00000001 proc? Tiesiog priemokos už paslaugas juos atbaido. Bet tai netrukdo “grietinėlei” reikalauti, jog pagal darbo sutartį dirbančiųjų sumokėtas dideles PSD įmokas, jie galėtų panaudoti privačiose įstaigose, nors patys dažniausiai procentualiai PSD sumoka ženkliai mažiau, ech tos Sodros lubos individualią veiklą vykdantiems asmenims…

Žemiau T.Tomilino pasidalinta skaidrė, kurioje gerai matyti, koks yra efektyvus (t.y. faktiškai sumokamas) GPM tarifas. Pridėjus VSD/PSD, vaizdas taptų dar tragiškenis…

Šaltinis: Tomo Tomilino Facebook

Taigi, ar dundukai nenori demokratijos? Jie jos nori, kaip ir demokratiją garantuojančių ir užtikrinančių institutų. Tačiau mokėti daugiau jie nenori. Mūsų politikai, dažnai prakalba apie naujus ir papildomus mokesčius, tik visad pamiršta, jog šie mokesčiai turi būti progresiniai ir neišaiškina to dundukams: kad jiems mokesčiai nedidės, o gal net mažės, tuo tarpų grietinėlei didės. Kadangi pas mus politikai skuba su skambiomis frazėmis išeiti į eterį, dundukai girdi, kad juos apkraus dar labiau. Pyktis garantuotas, kaip ir nauda grietinėlei.

1 Mitas: per daug viešojo sektoriaus

Pirmiausia siūlau trumpai pasvarstyti, kaip matuosime viešojo sektoriaus dydį?

Pirmas variantas, tai viešajame sektoriuje dirbančiųjų asmenų skaičius. Tačiau šiuo rodikliu lengva manipuliuoti, kaip tai daro OECD statistiką naudojanti mūsų Vyriausybė.

Šaltinis: LR Vyriausybė

OECD statistikoje nurodomi visi valstybės raportuojami užimtieji, dirbantys viešajame sektoriuje. Jeigu Lietuvoje mes privatizuosime universitetus, ligonines bei kalėjimus (čia toks artimas JAV pavyzdys), pas mus kaip mat perpus sumažėtų viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius, nes jie taptų užimtaisiais privačiame sektoriuje.

Ar tai pakeistų esmę, kad daktarus, dėstytojus, kalėjimo prižiūrėtojus ir toliau reikėtų finansuoti? Ne. Todėl mano supratimu, kur kas protingiau žiūrėti ne kiek procentų užimtųjų dirba viešajame sektoriuje, o kiek asmenų dirba viešąjam sektoriui būdingose veiklose. Taip pamatysime, ar esame įdarbinę “per daug” asmenų “nereikalingose srityse”.

6 Sektoriai, kuriuose viešojo sektoriaus darbuotojai sudaro 60 arba daugiau procentų visų užimtųjų:

1. Elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas (D)
2. Vandens tiekimas, nuotekų valymas, atliekų tvarkymas ir regeneravimas (E)
3. Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas (O)
4. Švietimas (P)
5. Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (Q)
6. Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla (R)

Visose šešiose srityse Lietuvoje dirba 26.7 proc. visų užimtųjų, Estijoje mažiau - 25.4, Latvijoje daugiau, 26.8, o ES-28 vidurkis - 28.6 procento. Taigi ne, neturime per didelio viešojo sektoriaus.

Susiaurinus sektorius iki O,P,Q, pamatysime, jog Lietuvoje dirba - 22.4, Estijoje - 21, Latvijoje - 21.8 proc. Tačiau ES-28 vidurkis vis tiek didesnis - 25.3 proc. Išvada ir čia, jog neturime neproporcingai daug užimtųjų šiuose sektoriuose.

O pasižiūrėjus tik į viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimas sektorių (O), čia tie “tipiniai tarnautojai”, pamatysime, kad jų Lietuvoje tiek pat, kiek ir Estijoje - 5.7 proc, tuo tarpu Latvijoje 6.5, o ES-28 - 6.8 proc. visų užimtųjų.

Taigi vertinant ne pagal tai, kas vykdo veiklą, o pagal tai, kur įdarbinta darbo jėga, neturime per daug viešojo sektoriaus, kad ir kaip bežiūrėtume.

Galima viešojo sektoriaus dydį, vertinti pagal tai, kiek tam tikrai sričiai skiriame pinigų, procentais nuo bendrojo vidaus produkto arba procentais nuo biudžeto. Procentas nuo biudžeto, labiau atspindi šalies prioritetus, o procentas nuo BVP, labiau patį valstybės įsitraukimą į ekonominį gyvenimą. Žemiau pateikiu mokesčių procentą nuo BVP, taip pašalindamas ES finansavimą ir kitas išlaidas.

Pagal mokesčius, t. y. kiek perkame viešojo sektoriaus, esame ES uodegoje. Mažiau viešojo sektoriaus perka tik rumunai ir bulgarai. Airijos statistika iškraipyta, tad apie ąj neverta net daug diskutuoti, išsamiau tai komentavau čia.

Taigi, viešojo sektoriaus pas mus nėra per daug. Tai, jog kai kur regionuose patiriama didelė emigracija nereiškia, jog procentualiai galima sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių. Juk jeigu kokiame miestelyje 1990 m. gyveno 20000 gyventojų ir šiame miestelyje buvo 10 gaisrininkų, tai nereiškia, jog 2019 m., kai šiame miestelyje begyvena 5000 gyventojų, gaisrui užgesinti pakaks 2.5 gaisrininkų? Esmė turėtų būti ne etatų skaičiuje, o ar gyventojams suteikiama adekvati priešgaisrinė apsauga.

Suprantama, ne kiekvienas kaimas turės priešgaisrinės apsaugos brigada, atskirą ligoninę, bet argumentuoti aklai, jog sumažėjus gyventojų skaičiui, proporcionaliai turi mažiau viešojo sektoriaus darbuotojų, irgi nevalia.

Aš kuo puikiausiai suprantu, jog kai Lietuvą palieką kone trečdalis gyventojų, viešojo sektoriaus išlaikymas tampa brangus ir daug kur būtinas konsolidavimas. Aš pats esu tas, kuris griežtai pasisako už tai, kad Lietuvoje liktų 2 valstybiniai universitetai. Aš suprantu, jog ligoninių bei mokyklų tinklas turi būti projektuojamas bent jau vienam ar dviem dešimtmečiams į priekį. Taip, tai reiškia ligoninių ir mokyklų uždarymą, perkvalifikavimą, jungimą… tačiau tokias tinklo reformas turi parengti specialistai, kurių pagrindinė užduotis turėtų būti pagerinti viešų paslaugų kokybę. Tačiau nei bliaunantiems grietinėlę atstovaujantiems lobistams, nei dundukams, nei finansų ministrui kokybė iš tiesų nerūpi.

2 Mitas: bazinės dalies didinimas nesąžiningas

Delfi komentatorė “Tarnautoja” piktinasi:

Taip pat įtariu, ta pati “tarnautoja” kitame delfi straipsnyje pakomentavo:

Pareiginės algos bazinis dydis, kuris taikomas apskaičiuojant atlyginimus valstybės tarnautojams, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojams, valstybės pareigūnams, teisėjams, kariams, valstybės politikams, mokytojams ir t.t. nuo 2020 m. sausio 1 d. padidės nuo 173 iki 176 eurų, arba 1.73 proc.

Asmuo, kurio disponuojamos mėnesinės pajamos siekė 600 eurų, nuo sausio gaus 10.4 eurų didesnį atlyginimą. Asmuo, kurio disponuojamos mėnesinės pajamos siekė 1500, nuo sausio gaus 26.1 eurų didesnį atlyginimą.

Ar tai sąžininga? Ekonomiškai pasakyti, kas yra sąžininga, neįmanoma, tai vertybinis klausimas. Tačiau man, kaip ekonomistui, svarbu įvertinti, kelis aspektus.

Infliacija

Asmuo, kurio mėnesinės disponuojamos pajamos 600 eurų, dėl infliacijos, kuri šiais metais prognozuojama sieks 2.5 proc., per metus bus netekęs 15 eurų perkamosios galios. Akivaizdu, jog numatytas bazinio atlyginimo didinimas siekiantis vos 10.4 eurų, nepadengs kainų augimo ir su tuo susijusio perkamosios galios netekimo.

Asmuo, kurio mėnesinės disponuojamos pajamos 1500 eurų taip pat netenka perkamosios galios 2.5% arba 37.5 eurų per metus. Bet ir šiam tarnautojui, bazinio atlyginimo didinimas, siekiantis 26 eurus, nepadengs kainų augimo sunaikinamos perkamosios galios.

Pajamų santykis

Tai, jog didesnes pajamas gaunančiam tarnautojui absoliučiai atlyginimas padidės daugiau (26 eurais) lyginant su mažesnes pajamas gaunančiu tarnautojais (10.4 eurų), visgi nereiškia, jog padidės atskirtis ar nelygybė.

Santykis tarp abiejų atlyginimų siekė 2.5 (\(\frac{1500}{600}=2.5\)) prieš bazinio atlyginimo didinimą ir sieks 2.5 po padidinimo. Būtent toks vienodas bazės procetinis didinimas yra vienintelis sąžiningas būdas visiems didinti atlyginimus tokia pačia proporcija. Tai aptariau ir šiame dokumente.

	Atlyginimas 2019	Atlginimas 2020	Absoliutus pokytis	Santykinis pokytis	Prarandama perkamoji galia
Tarnautojas - A	600.00 €	610.40 €	10.40 €	1.73 %	15.00 €
Tarnautojas - B	1,500.00 €	1,526.01 €	26.01 €	1.73 %	37.50 €
Santykis B/A	2.5	2.5

Koeficientų teisingumas

Tai nereiškia, jog nėra neteisingumo tame, kokiu koeficientu yra įvertintas atitinkamos pozicijos valstybės tarnautojo darbas. Primenu, jog:

Atlyginimas = bazinis dydis x koeficientas x kvalifikacinė klasė + priedai

Ne retai, valstybės tarnautojo koeficientas ir iš jo rezultuojanti bazinė alga, visiškai neapsindi darbo rinkos realijų, darbuotojų profesinių gebėjimų ar įgyto išsilavinimo.

“Neteisingų” koeficientų sutvarkymo buvo galima tikėtis iš vyriausybės sušauktos komisijos parengti “Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijai”. Tačiau dėl duomenų trūkumo ir veiklos imitacijos, jokia viešojo sektoriaus atlyginimų sistema nebuvo sukurta. Sąžiningumo sureguliuojant atlyginimų koeficientus nesiekta. Chaosas ir betvarkė palikta kitai Vyriausybei, o trumpuoju periodu, vieniems ir kitiems pakračius pinigėlių, nutildytos profsąjungos.

Koks chaosas toliau vyrauja, lenga įsitikinti paskaičius kolektyvinę sutartį, pasirašyta tarp L.Kukuraičio ir SOCMIN darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko V.Kalinausko, kurioje numatoma:

Sutartyje taip pat fiksuojama, kad pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, išskyrus darbininkus, pareiginės algos kintamoji dalis priklausys nuo praėjusių metų veiklos vertinimo: jeigu praėjusių metų veikla įvertinama “gerai”, tuomet kintamoji dalis sudarys 15-25 proc. pastoviosios algos, o jei įvertinta “labai gerai” - tuomet kintamoji dalis gali siekti 26-50 proc. nuo pastoviosios algos dalies.

50 proc? Nežinau, kas čia per profsąjunga, bet Vyriausybės komisijoje tiek LSDP, tiek LB atstovai aiškiai išdėstė poziciją, jog priedai neturėtų niekada viršyti 20 proc. atyginimo bazines dalies. Čia kalbama apie valstybės tarnautojus, o ne investicinių bankų vadybininkus…

Epilogas

Galima būti užkietėjusiu libertaru ir manyti, kad valstybė tave “melžia”, tačiau pirma tokiam libertarui patarčiau išsiaiškinti, ar valstybė melžia visus vienodai? Ir jeigu ne, savo liberalią “lygybės” energiją nukreipti į Seimo narius, skatinant suvienodinti visų asmenų mokestines prievoles bei panaikinti “gyvūlių ūkį”.

Taip pat, libertarui, sakančiam, jog nenori mokėti mokesčių, patarčiau pagalvoti ir tai, ar jis norėtų už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą viešu keliu būti apmokestintas, juk naudojosi vieša kelių paslauga? Ar norėtų, jog valstybė nebemokėtų nė cento mokytojams, dėstytojams ir tada, kiekvieno individualaus dėstytojo samdymo procesą bei atlyginimą turėtų padengti mokinių tėvai, o jeigu tokio libertaro tėvams ar seneliams būtinas tūkstančius kainuojantis vėžio gydimas, ar šis libertratas sutiks, jog sąžininga ir teisinga jį priversti rinktis tarp jo santaupų, vaikų išsilavinimo ir artimųjų sveikatos? Labai tikėtina, jog privatus sveikatos draudimas tikrai bandys išvengti dengti tokias išlaidas ir bandys rasti (kaip JAV) prie ko prikibti, pvz., nenurodytų genetinių, ar elgesio rizikų. Labai smagiai viską aprašė The Economist:

Well, in France, there’s a modest co-pay for most health services and products. But not for cancer. If you get cancer, treatment is free. Insurance covers it. That’s why they call it “insurance”. In America, on the other hand, it depends. A 2006 survey by the Kaiser Family Foundation and the Harvard School of Public Health found that 25% of cancer patients and their families had used up “all or most” of their savings paying for treatment; 11% said they had been unable to get health insurance again afterwards; 6% said they had actually lost their insurance because of having cancer. In all, 12.5% had been uninsured for at least some of the time since they were diagnosed. Better hope that doesn’t happen to you: 46% of them reported they had at some point been unable to pay for necessities like food, housing, or heating. Overall, 10% of cancer patients said they had maxed out their insurer’s cap on total reimbursements, meaning they had to start paying for everything themselves.

Gal susimąsčius, ką reiškia mažiau mokesčių, pasidarytų aišku, jog gyvenimas netaptų saldesniu. O ilgiau pamąsčius, gal paaiškėtų, jog asmuo ne “libertaras”, o tiesiog finansiškai neraštingas dundukas, tapęs grietinėlės vasalu per daug skaitančiu Užkalnių ir Vaitulionių kliedesių?

Taip pat patarčiau ir valstybės tarnautojams pagalvoti apie tai, kas yra teisingumas. Aš išdėsčiau savo argumentus dėl teisingumo ir kur manau, kad jo trūksta. Nuoskaudos šių tarnautojų dėl žemo atlyginimo apskritai, man ne svetimos, užtenka užmesti akį į jaunesniųjų asistentų atlyginimus universitete.

Tačiau ir patys tarnautojai turi atsakyti, ar padarė viską, jog įgalintų savo atstovus - profesines sąjungas, juos atstovauti?

• Ar yra profesinių sąjungų nariai?
• Moka nario mokestį?
• Pervedė 1 proc. nuo GPM paramą profesinei sąjungai?

O jeigu taip, ar parašė el. laišką ir paklausė, kodėl jų atstovai sutiko su tuo, kad jų atlyginimai augs lėčiau, nei infliacija?