Jau kuris laikas bręsta poreikis priimti tam tikrus sprendimus, kurie susiję su mano dalyvavimu viešame diskurse. Taigi šiame blogpost’e apie tai, kodėl mano supratimu, turime tiek mažai  viešai besireiškiančio intelektualaus elito, apie akademikų įkainius bei apie nusimatančius mano “viešos veiklos” pokyčius ir ateities planus.

Kam filosofinė dalis neįdomi, patariu iškart šuoliuoti į paskutines dvi post’o dalis (ypač tai aktualu žiniasklaidos atstovams dėl ateities įkainių bei citavimo taisyklių).

Kodėl Lietuvoje nėra viešo intelektualaus elito diskurso?

Atsakymo į šį klausimą aš nežinau ir abejoju, jog egzistuoja vienintelis ir teisingas atsakymas. Visgi manau egzistuoja keli aspektai, kurie galėjo prie to prisidėti: sugriauta akademinė bendruomenė, nekokybiška žiniasklaida bei akademikų nusivertinimas.

Sugriauta akademinė bendruomenė

Per paskutinius 30 metų Lietuvos politikai sužlugdė aukštąjį mokslą (apie tai tai daugiau: “Apie artėjančią Lietuvos aukštojo mokslo mirtį”). Universitetų autonomija, krepšelinė finansavimo sistema, nereagavimas į demografinę šalies padėti tikrąją ta žodžio prasme devalvavo mūsų švietimo sistemą.

Jeigu kam nors rūpėtų kokybė, šiuo metu turėtume galbūt 2 valstybinius universitetus ir 3-4 valstybines kolegijas. Tiesiog tiek turime finansinių išteklių adekvačiai aprūpinti aukštojo mokslo institucijas tam, kad jos būtų konkurencingos europiniu mastu.

Tačiau šiuo metu politikai neturi “kiaušų” imtis tikrų reformų, nes niekas nenori būti tas, kuris išjungia šviesas. Studentų mažėja, krepšelinė finansavimo sistema skatina aukštąsias mokyklas priimti bet kokio lygio studentus ir juos išlaikyti kuo ilgiau aukštojo mokslo sistemoje.

Daug universitetų, per daug akademinio personalo ir per mažas finansavimas nulemia ir per mažus akademikų atlyginimus. Dėl absurdiškai neadekvačių atlyginimų į akademinę bendruomenę neįsilieja jauni dėstytojai, o jau esantieji turi aibę viršvalandžių, dirba per kelias institucijas, arba vietoj to, jog plėtotų mokslą, užsiima individualia veikla rašydami kokias tai “studijas” visokiems lobistams, nesvarbu, ar iš esmės pritaria ar nepritaria tam, ką patys rašo. Nerašytų, jeigu atlyginimas universitete būtų pakankamas.

Akademikų siekis pasididinti disponuojamas pajamas ir su tuo susijusi veikla nualina juos, nebepalieka laiko savo kompetencijų gerinimui ar tiesiog laiko, kurį jie galėtų skirti akademinės bendruomenės plėtojimo labui.

Pavyzdys iš mano patirties

Praėjusiais metais bandžiau „užkurti“ renginių seriją „Akademinė virtuvė“, į kurią rinktųsi akademikai, dėstytojai, studentai, diskusijoms apie tai, kas aktualu. Norėjau, jog tokie renginių ciklai taptų reguliarūs, į šiuos renginius pakviesti žiniasklaidos atstovus, o gal net ir transliuoti internetu.

Taip, prikalbinau kelis profesorius sudalyvauti, bet užsiregistravusių dalyvių, buvo vos trys ar keturi… Akademinis personalas neturi laiko / noro, o studentai, arba nemato pavyzdžio iš savo dėstytojų ir nesupranta tokių renginių reikšmės, arba yra “popieriniai-studentai”, kuriems rūpi tik diplomo popieriukas ir nieko daugiau.

Kai akademinė bendruomenė (plačiąja prasme) taip nualinama, nereikėtų stebėtis, jog intelektualinio elito gebančio mąstyti ir viešai skleisti savo nuomonę, dalyvauti diskusijose ar debatuoti, tiesiog pamažu nebelieka.

Žiniasklaida

Apart jau aprašytos problemos, jog nebelieka kam viešai diskutuoti, esti ir kita dedamoji - nėra kur diskutuoti.

Kaip pačiam augusiam ir baigusiam mokslus Vokietijoje, man į kraują yra įaugusi viešo “kalimosi” kultūra. Užtenka atsiversti kokį Frankfurter Allgemeine Zeitung (FAZ) ir jame galima gana greitai rasti kokių nors dviejų, skirtingas ideologijas turinčių, ekonomistų “kalimąsį”. FAZ’ui tai ne tik galimybė užpildyti savo dienraštį turiniu, bet ir galimybė atskleisti vykstančias ideologines diskusijas. Zeitgeist mokslo, verslo ir politikos plotmėse.

Būna, jog toks viešas ideologijų „kalimasis“ (konstruktyvus) tęsiasi ne vieną mėnesį. Nieko asmeniško, niekas nesijaučia dėl to per daug įsižeidęs, tiesiog tokia tradicija. Jeigu tave (kad ir netiesiogiai) viešai kritikuoja, tai malonėk viešai reaguoti. Jeigu FAZ nebeduoda vietos laikraštyje, arba diskusija tampa per daug techninė, ne retai viskas keliasi į kitokias erdves, blogus, tinklapius ir t.t.

Didžiulę atsakomybės dalį tokios diskutavimo kultūros sunaikinime, matau žiniasklaidos pusėje.

Tai, jog koks delfi.lt ar 15min.lt nėra suinteresuoti tokio lygio turiniu ir neskatina tokio turinio atsiradimo, aš kuo puikiausiai suprantu. Šių portalų tikslinė auditorija yra nuo visko pavargę ir nusivylę tautiečiai, kuriems nusispjaut į kokybišką turinį. Šie portalai, nors ir bando retkarčiais pateikti kažką kokybiško, iš esmės labiau atlieka šiukšliadėžės funkciją: priima viską, bele tik antraštė skamba įspūdingai ir galima uždirbti iš reklamos.

vz.lt galbūt būtų kandidatas kokybiškesniam turiniui, tačiau daug turinio slepiama už pay-wall. Žurnalai (Valstybė, IQ etc) išeina per retai, jog juose būtų galima “kaltis” ir tai neužsitęstu kokį pusmetį :)

Visiškai nesutikčiau su mintimi, jog socialiniai tinklai yra tinkama vieta kokybiškam turiniui. Nors pasiekiama auditorija gali būti ir nemaža, labai sunku atskirti kas socialiniuose tinkluose yra tiesiog kažkokia replika, o kas, kokybiškas turinys, kas skirta visuomenei, kas skirta artimiausiam draugų ratui, sunku atskirti, į ką reikia reaguoti, o į ką geriau nekreipti dėmesio. Tokia samplaika neišlaiko tos ribos, kurią galima turėti komentuojant / reaguojant žiniasklaidoje.

Apibendrinant manau, jog būtent žiniasklaida turi skatinti kokybiško turinio, argumentuotų diskusijų atsiradimą viešoje erdvėje. Ar LRT galėtų būti viena iš tokių žiniasklaidos priemonių, turinčių video/radijo/interneto platformas? Taip, bet sekant LRT degradaciją (clickbait’inės antraštės, negalėjimas matyti video turinio su ad-block įskiepiais ir t.t.), indikuoja, jog LRT tiesiog panašėja, o kai kuriais aspektais net lenkia geltonąją spaudą, tad vilčių į mokesčių milijonais finansuojamą nacionalinį transliuotąją, nedėčiau.

Praėjusių savaičių kibirkštis arba nemokamų pietų nebūna

Ekonomistai visada linkę priminti visuomenei, jog „nemokamų pietų nebūna“. Visada kažkas kažkaip už pietus sumoka. Tačiau Lietuvoje regis susiformavo kultūra, jog akademikų laikas bei žinios yra viešosios gerybės, kurios priklauso visiems ir svarbiausia - nemokamai.

Priešingai nei bankų PR’čikai, turiu pomėgį ruoštis duodamiems interviu: pasiskaityti papildomai literatūros, pasirinkti statistikos ar ją atnaujinti, skirti laiko apmąstymui ką ir kaip noriu pasakyti. Retai pavyksta ir nelabai mėgstu komentuoti nesiruošus,  tad bet kokie komentarai žiniasklaidai kainuoja laiką, kurio negaliu skirti kitai veiklai.

Aš (ir manau dauguma akademikų) sau keliame gana aukštus kokybės reikalavimus. Galima būtų argumentuoti, ar nesame patys kalti, jog esame tokie kruopštūs ir viskam sugaištame daug laiko… visgi manau, tai tiesiog mūsų profesijos pasekmė. Akademinė veikla reikalauja kruopštumo. Bet dėl šio kruopštumo bei įgytų žinių derinys ir turėtų būti priežastis, kodėl akademikų nuomonė visuomenei turėtų būti svarbi.

Kibirkštis

Ir štai prieš porą savaičių daviau interviu apie pensijas vienam portalui, o dar dvi žiniasklaidos priemonės buvo susitarusios imti interviu kitomis (gerovės valstybės bei pajamų nelygybės) temomis.

Galite įsivaizduoti, kaip buvo apmaudu, kai suplanuoti du interviu, kuriems jau buvau pasiruošęs, tiesiog “dingo”, o duotas interviu, net neišvydo dienos šviesos, nes galbūt tema nebebuvo tokia aktuali. Taip velniop nueina ir visas pasiruošimui skirtas laikas. Apmaudu, pikta… taip, akademikai irgi žmonės ir irgi turi emocijas :) Galbūt šios kibirkšties man ir trūko, kad surašyti viską, ką dabar skaitote čia, bet kaupėsi visa tai, jau ganėtinai ilgai.

(Pastaba: Liepos 1d Delfi.lt visgi publikavo imtą interviu apie pensijas nuoroda)

Akademikai for free

Kai draugams užsimenu, jog ketinu mažinti dalyvavimą TV/radijo  laidose, išgirstų tą patį, per tą patį: “Negalima, reikia kitokios, alternatyvios nuomonės”, kai paklausiu, kodėl man tai daryti nemokamai, išgirstu, jog “tai dėl bendro gėrio”.

Tada bandau suvokti, kaip čia taip išeina, jog nuėjus į prekybos tinklą, nemokamai bandelių gauti aš negaliu, bet savo sukauptu žinių bagažu - turiu dalintis su visuomene nemokamai? Ir manau, jog atradau atsakymą, kodėl vyrauja tokia nuomonė.

LLRI, bankų PR’čikai gauna atlyginimą už tai, ką jie daro - viešai atstovauti savo instituciją / ideologiją. LLRI pvz., turi laidą Žinių radijuje, kurią LLRI ir finansuoją (“Laidą rengia….” arba “Laidą remia….”).

ŽR už laidą nieko nemoka, o gauna pinigus. Į visokias laidas “ekonomistai” vaikšto nemokamai, tačiau nemokamų pietų juk nebūną.

Už LLRI “ekonomistų” vaikščiojimą sumoka LLRI rėmėjai - stambaus kapitalo įmonės, už bankų PR’čikų vaikščiojimus į TV ir radijo laidas sumoka šių bankų klientai. Tai formuoja tradiciją, jog “ekonomistai” reiškiantys savo nuomonę yra tarsi vieša gerybė, o kartu tai apima ir akademinius ekonomistus konkrečiai bei akademikus bendrai. Tad visai nesistebiu, kai kokia R.Miliūtė purkštauja, jog Mundeikis mat pareikalavo, kad kai LRT jį kviečia į laidas, jam taksi LRT atsiųstų. Kur tai matyta?

Tačiau akademikai negauna atlyginimo už tai, jog lankytųsi laidose, atstovautų savo mokslo instituciją. Visi tai daro savo noru, na arba nedaro.

Ir skirtumas dar labiau išryškėja, kai atsiranda tokios aplikacijos, kaip „HumansApp“, kurioje galime susitikti su norimu žmogumi ir su juo padiskutuoti, pasitarti, suprantama už pinigus, juk nemokamų pietų nebūna.

Akademikų kaina

O kokia būtų akademiko kaina, jeigu jo darbas būtų įvertinas rinkos sąlygomis? Akcentuoju rinkos sąlygomis, nes remtis akademikų atlyginimais aukštosiose mokyklose vargu ar galima (žr teksto pirmą dalį).

Ekonomisto - analitiko atlyginimas

Šiuo metu Lietuvoje finansų sektoriuje dirbančio, magistro laipsnį turinčio, ekonomisto / ekonometriko / matematiko / finansų analitiko alga siekia 2000 – 2500 eurų per mėnesį į rankas. Taigi etato darbo vietos kaina siekia apie 4200 eurų. Turtint omenyje etato apimtį – 166 val. per mėnesį, valandinis įkainis ~25 eurus.

Atitikmuo akademikams?

Jeigu vidutinės kvalifikacijos specialistas privačiame sektoriuje gali uždirbti 25 eurus į valandą, tai kodėl akademikas, kuris ruošią šį specialistą, turėtų save nusipiginti?

Labai džiaugčiausi, jeigu kiti akademikai pasidalintų savo įžvalgomis, bet manau, jog daktaro laipsnį turintys ar jo siekiantys turėtų savo darbo valandą vertinti bent jau 50 eurų suma, docento laipsnį turintys - bent jau 75 eurų sumą, o profesoriaus laipsnį - bent jau 100 eurų suma.

Aš suprantu, kad Lietuvoje, dar nėra tos kultūros, skaičiuoti savo laiką, ir laiką vertinti eurais, bet ar ne keista, kai sakoma, jog nauja karta viską keis, bet kartu tikimasi, kad iš tiesų, nauja karta nieko nekeis? Taigi pradėkime skaičiuoti savo darbo laiką, bei vertinti jį valandiniais, o ne etatiniais atlyginimais.

Pokyčiai bloge bei mano viešoje veikloje

Jeigu šiuo metu, kaip doktorantas, savo darbo valandą aš vertinu 50 eurų suma, tai manau, jog būtų teisinga, ne tik signalizuoti universitetui, kokios kompensacijos tikėsiuos ateityje, bet ir laikytis šio savo laiko įkainojimo nuosekliai ir kalbant apie viešą veiklą.

Blogas

Skaitytojams

Blog’as man yra asmeninės saviraiškos vieta, tad nemanau, jog tai, ką čia rašau, turėčiau slėpti po pay-wall. Tiesa, sulaukiau komentarų, jog būtų gerai, kad tęsčiau “Ekonomisto komentaro” seriją, ją perkeldamas į Patreon ir padarydamas ją prieinamą tik susimokantiems. Tačiau nemanau, jog tam šiuo metu iš tiesų yra poreikis, tad tikėtina tik save labiau apkraučiau nereikalinga našta.

Visgi blogas pats savaime irgi susijęs su tam tikrais kaštais, tad nuo liepos 1 d. po kiekvienu post’u rasite Paypal aukojimo mygtuką. Jeigu patiks tai, ką skaitėte ir norėsite man paaukoti eurą ant arbatos ar kelis eurus serverio išlaikymui - nuostabu. Aš būsiu dėkingas, valstybės iždas bus papildytas mano sumokamais mokesčiais (tiesa dar turiu sužinoti kaip suforminti), o gautų aukų (po mokesčių) 15% metų pabaigoje skirsiu labdarai.

Žiniasklaidai

Visas bloge skelbiamas turinys yra mano asmeninė intelektualinė nuosavybė, todėl atgaminti ar viešai skelbti vientisą blogo turinį be raštiško sutikimo nebeleidžiu.

Cituojant būtina nuoroda į šaltinį (www.lithuanian-economy.net). Cituojamo teksto apimtis negali viršyti 500 spaudos ženklų (skaičiuojant su tarpais).

Savo asmeninėje svetainėje, įmonės tinklalapyje, socialiniuose tinkluose  ir kitose medijose be atskiro susitarimo galite naudoti:

• straipsnio antraštę
• pirmąją straipsnio pastraipą, kuri nuo yra bold šriftų
• toliau turi sekti nuoroda į pilną straipsnį Lithuanian-Economy.net tinklalapyje

Be jokių apribojimų galite dalintis (share’inti) WordPress suformuotą įrašą esantį mano Facebook page paskyroje www.facebook.com/lithuanianeconomy

Jeigu norite cituoti daugiau, arba blogo turinį republikuoti savo asmeninėje svetainėje, įmonės tinklalapyje, socialiniuose tinkluose ar kitoje medijoje, prašau kreiptis el. paštu dėl kainos (orientacinė kaina: 800 žodžių ~ 150€).

Jeigu po liepos 1d. aptiksiu internete republikuotą savo tekstą viršijanti leidžiamą cituoti dalį, pirmą kartą atsiųsiu perspėjimą su prašymu per 24 valandas pašalinti įrašą, antrą kartą – išrašytą 250 eurų siekiančią sąskaitą.

TV, radijas ir interviu

Kaip jau minėjau, pasiruošimas laidoms bei interviu reikalauja laiko pasiruošimui, be to patiriamos laiko sąnaudos kelionei. Žemiau pateikiu lenteles su orientacinėmis kainomis.

Jeigu sutartas interviu / dalyvavimas laidoje neįvyksta ne dėl mano kaltės, užsakovas turės sumokėti visą iš anksto sutartą sumą, taip padengiant mano patirtas laiko sąnaudos ruošiantis.

Bazinė 2019 metų 1 valandos kaina - 50€

Laidos / interviu trukmė	Skaičiuojamas pasiruošimo laikas	Bendra trukmė	Kaina
Iki 5 min	55 min	60 min	50€
Iki 15 min	105 min	120 min	100€
Iki 30 min	180 min	210 min	175€
Iki 60 min	240 min	300 min	250€

Tam, kad nekiltų klausimų, dėl to, kas apmoka kelionės išlaidas:

Kelionė	Kaina
Telefonu / vietoje	0€
Atvykimas Vilniuje	25€
Lietuvoje	Pagal susitarimą

Pranešimai, dalyvavimas darbo grupėse ir t.t.

Pranešimai konferencijose

Pranešimų konferencijose skaitymas lietuvių / anglų / vokiečių kalbomis, kartu paruošiant ir iš anksto pristatant skaidres, su teise jomis dalintis ir jas platinti:

Trukmė	Kaina
Iki 15 min	200€
Iki 30 min	300€
Iki 60 min	500€

Kelionė	Kaina
Atvykimas Vilniuje	25€
Lietuvoje	Pagal susitarimą

Dalyvavimas darbo grupėse, ekspertinė veikla ir t.t.

Atvykimo mokestis + 50 eurų už kiekvieną pradėtą valandą, jeigu dalyvavimas nereikalauja išankstinio pasiruošimo.

Sąskaitos

Sąskaitas sutartoms sumoms išrašysiu pagal vykdomą individualią veiklą. Visos sumos bus apmokestintos laikantis LR įstatymų, o gautos pajamos bei užsakovas skelbiami viešai mano blogo “finansinėje ataskaitoje”. Tiesiog nenoriu, jog kiltų neaiškumų, kas, kiek už ką moka. Manau, jog skaidrumas - geriausias vaistas.

Ar aš išprotėjau?

Aš kuo puikiausiai suprantu, jog nusistačius tokius viešus įkainius, manęs tikėtina jokioje TV ar radijo laidoje nebebus daugiau nei matyti, nei girdėti, o mano citatų jokiose portaluose ir dienraščiuose irgi nebeliks. Neturiu iliuzijų, jog Lietuvoje kur akademikai for free, kas nors norėtų mokėti tokius įkainius.

Tačiau nematau tokiam žingsniui alternatyvų. Profesinės sąjungos, žiniasklaida ar politikai nuolatos bando naudotis mūsų (akademikų) geranoriškumu. Tad mes patys akademikai turime pasakyti gana. Jeigu vertinate mūsų kompetencijas ir žinias, tai “put your money where your mouth is”. Antraip mums geriau skirti savo laiką tam, už ką mums moka pinigus. O jeigu tokie įkainiai netenkina, visada galite kviestis LLRI, Mauricus ir Nausėdas…

Linkiu visiems gražios vasaros ir karštų diskusijų, tik prieš putojant apie 50-100€ / val. pagalvokite, kiek mokate kirpimo salone, arba iškviestam santechnikui…