Leiskite būti atviram, Lietuvos aukštojo mokslo sistema niekada nebeatsigaus, niekada nebebus tokia kokybiška, kaip buvo kadaise. Nostalgijos persmelktos kai kurių profesorių, dekanų bei rektorių galvos, anksčiau ar vėliau bus pakeistos naujesnėmis plikėmis, bet „išsvajotosios žemės“ Lietuva daugiau niekada nebepasieks.

Todėl mano patarimas visam mąstančiam jaunimui, kuris turi galimybę išvykti studijuoti svetur: bėkit kol galit, įgykit kuo geresnį, platesnį išsilavinimą ir neužverkite sau ateities horizontų pasirinkdami studijas Lietuvoje. Yra daug tų, kurie bandys Jus užliūliuoti gražiomis kalbomis, reklaminiais lankstinukais, lipdukais ar visokiais renginiais ir aiškinimais apie „šviesų rytojų“, bet nesileiskite vedami aklų…

Šis komentaras, mano asmeninė Lietuvos aukštojo mokslo ne-sistemos refleksija. Ji remiasi mano patirtimi, todėl nebūtinai yra objektyvi ar teisinga. Tačiau manau beveik 5 metų praktika šioje srityje leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus. Tačiau svarbiau nei pati refleksija, jog skaitytojai pamatytų kiek yra skirtingų sistemos agentų su skirtingais tiklsais (ekonomistai veikėjus vadina agentais). Hierarchijos trūkumas, agentų su skirtingais tikslais ir siekiais gausa ir lemia, jog sistema yra stabilioje būsenoje ir ko gero joje ir liks.

Pastaba: komentare naudoju terminą universitetas, nors turėčiau vartoti terminą aukštoji mokykla, kadangi diskutuoju problemas, kurios yra būdingos abiejų rūšių institucijoms (universitetams ir kolegijoms).

Kas sugadino aukštąjį mokslą?

Krepšelių teorija, arba kaip politikai atsikratė atsakomybės

Jeigu kuriame nors universiteto koridoriuje sutiktą, į profesorių panašų, asmenį paklausite, kas Lietuvoje sugriovė švietimo sistemą, įtariu kokių 99% tikimybe išgirsite atsakymą – krepšeliai. Ir tame yra daug tiesos. Libertarinė idėja skatinti konkurenciją tarp universitetų, savaime, t. y. kaip idėja, ar siekinys, kad universitetai konkuruotų tarpusavyje kokybės prasme, tikrai nebuvo bloga. Tačiau tai, kas veikia teorijoje (laisva rinka, tobula konkurencija) nebūtinai turi ką nors bendro su realybe. Viena iš pagrindinių ir kartu utopinių, ar net labiau science-fiction prielaidų – visą žinantys agentai. T.y. tam, kad „tobula konkurencija“ veiktų, daroma prielaida, jog pvz., visi studentai žino, kokios bus studijos, kokia jų kokybė, kokia tikslia tikimybe pavyks po studijų įsidarbinti, kokia studijų vertė ir t.t. Tokie patys tobuli ir universitetai, visi vienodi, nei vienas neturi rinkos galios, t. y. nėra pakankamai didelis, jog „diktuotų sąlygas“. Dar prie šių prielaidų, reiktų pridėti, jog ekonominiai agentai turi „homo economicus“ savybę – būti racionalūs, optimizuojantys savo ilgalaikę naudą.

Reikia būti idiotu, jog tikėti tokiomis prielaidomis ir nematyti, kiek daug skirtingų agentų yra sistemoje ir kokie visų jų skirtingi tikslai, juo labiau, jog universitetai nesieks ilgailaikio “naudos optimizavimo”.

Nemanau, kad politikai buvo idiotai, priešingai. Manau politikai labai gerai matė mažėjantį priimtų studentų skaičių, matė tendencijas ir nusprendė, kad politiškai nepopuliarų sprendimą - likviduoti universitetus, reikia permesti universitetų tarybų atsakomybėn. Manau buvo tikimasi, jog mažėjant studentų skaičiui, universitetai patys mažins savo dydį, jungsis, o politikai iš balos išlips sausi (pastaba, iš esmės tas pats metodas taikytas ir įvedant etatinį mokytojo apmokėjimo modelį 2018m.). Tačiau politikai nuvertino universitetų norą išgyventi.

Mokslo ir studijų reformos pagrindiniai tikslai ir principai: pertvarkyti aukštojo mokslo finansavimą, jį susiejant su vartotojo pasirinkimu; padidinti aukštojo mokslo finansinius išteklius, į juos įtraukiant privačias lėšas; valstybės finansinius išteklius orientuoti į paramą geriausiems; užtikrinti aukštojo mokslo socialinį prieinamumą; garantuoti viešojo bei privataus sektoriaus lygiateisiškumą; suteikti aukštosioms mokykloms realią autonomiją; pertvarkyti aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institucijų valdymą; sudaryti prielaidas aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institucijų tinklo konsolidacijai; padidinti Lietuvos mokslinių tyrimų sistemos efektyvumą; atnaujinti mokslo ir studijų sistemos žmonių išteklius; diegti verslumą, kūrybiškumą, inovatyvumą.

Šaltinis: https://www.smm.lt/web/lt/pranesimai_spaudai/startuoja-mokslo-ir-studiju-reforma-seimas-prieme-mokslo-ir-studiju-istatyma

Universiteto tikslas – išgyventi

Realybėje universitetai suprato, jog nepaisant dėl demografinių priežasčių drastiškai mažėjančio studentų skaičiaus, išgyventi visgi galima. Vienintelė to prielaida – daug studentų. Siekiant padaryti universitetą patraukliu, būtina prikurti daug skirtingai skambančių studijų programų, tai jog 99% programos paskaitų persidengs su jau egzistuojančių programų paskaitomis, nesvarbu.

Svarbu įtikinti studentą, jog jis pasirinktų universitetą. Suprantama, universiteto interesas siekti kokybės dingsta akimirksniu, kai universiteto išgyvenimas priklauso nuo studentų skaičiaus. Negabius, nenorinčius studijuoti, o tik „diplomą“ gauti siekiančių studentų išmetimas – ne opcija. Taigi, politikai atsikratė atsakomybės. Universitetų vadovybės pasiuntė kokybę už borto, nes jungimasis ar likvidavimas reikštų (savo) darbo vietų praradimą. [Pastaba: 2018m. universitetų jungimosi reforma labai gerai iliustruoja rektorių norą išlaikyti status quo. Siekiant išvengti sisteminių pertvarkų pradedami sintetiniai (beprasmiai) universitetų susijungimai].

Visos prielaidos diplomų „kepimui“ (aukštojo mokslo devalvacijai) sudarytos. Bereikia tik kepėjų indėlio.

Akademinis personalas aklimatizuojasi arba emigruoja

Dėstytojai irgi žmonės, jie turi šeimas, vaikus, būsto paskolas ir t.t., tad vargu ar ką nors nustebins tai, kad jie irgi bando išgyventi tokioje ne-sistemoje, o jeigu nesugeba, emigruoja.

Dėstytojai docentai siekdami išlaikyti savo pragyvenimo lygį tampa profesoriais (didesnis atlyginimas), „publikuoja“ straipsnius kartu su studentais (kartais net be jų žinios plagijuoja kursinius darbus), taip imituojant „mokslą“, nes laiko (o ir finansavimo) tikram mokslui nėra. Profesoriaus etatas 288 akademinės valandos per semestrą, kitas laikas turėtų būti skiriamas mokslui. Bet už mokslo pasiekimus papildomai moka grašius, nebent tai EU finansuojami projektai. Pavykstą ką nors išsikaulėti - gerai, ar tai naudingas mokslas, niekam nesvarbu. Kaip niekam ir visų tų projektų kokybė nerūpi. Reikia išgyventi.

Kas negali prasimaitinti projektėliais, prisiduria didindami dėstymo krūvį. Na tarkime iki kokiu 430 ar daugiau akademinių valandų per semestrą… nes viršvalandžiai apmokami didesniu tarifu. Taip ariančiam dėstytojui nei laiko mokslui, nei knygai, nei apskritai, visuomeniniam gyvenimui laiko nelieka. Kai akademikų nebelieka viešame diskurse - tuščią vietą užima visokie PR’čikai, sutkai, blažytės ir ievutės.

Visuomenės degradacija par excellence!

Tuo pačiu metu vyksta ir kiti ardomieji efektai - iš esmės prastėja viduriniojo mokslo grandies kokybė. Nesiplėsiu, bet… senas turinys, persidirbantys mokytojai, biurokratija, nepotizmas ir t.t.. Rezultatas - didėjantys skirtumai tarp mokyklų, prastėjantys (arba ne gerėjantys) abiturientų gebėjimai studijuoti.

Tačiau dėstytojai, bijodami netekti darbo juk negali imti ir 50-80% laidos „sukirsti“. Toks didelis sukirtimo lygis, nors objektyviai teisingas, finansiškai universitetui nepakeliamas. Iš ko algas reikės mokėti? Jeigu koks ideologiškai nesuluošintas dėstytojas pabando kovoti už kokybę, geriausiu atveju eina aiškintis ant kilimėlio pas dekaną, kodėl yra toks prastas dėstytojas ir „neišmoko“ (sic!) studentų. Blogesniu atveju, „prastas“ dėstytojas yra keičiamas į „gerą“ dėstytoją, arba kaip E.Banytės atveju, patys dėstytojai migruoja iš sistemos.

Dabar leiskite mintyse šiai sistemai pakunkuliuoti savo sultyse gerą dešimtmetį, su vis mažėjančiu studentų skaičiumi, su persidirbusiu, mokslo nesiekiančiu akademiniu personalu ir su institucijų vadovais, kurie pradeda save matyti kaip įstaigų vadybininkus, o ne aukštojo mokslo skleidėjus. Ko gero nėra sunku įsivaizduoti, kokioje juodoje skylėje esame.

Kai dėstytojai rašo darbus už studentus

Niekas ko gero geriau neiliustruoja juodosios skylės, kurios sūkuryje randamės, nei praėjusią savaitę patirti mokymai.

Esu doktorantas ir neatmetu tokios galimybės, jog iš lektoriaus nusamdyto dėstyti tam tikrą valandų skaičių, kitais metais galbūt tapsiu etatiniu dėstytojų [nors po šio exposé manau, tikimybės sumažėjo bent perpus]. Tai galėtų reikšti, jog teoriškai turėčiau „prižiūrėti“ rašto darbus (bakalauro baigiamuosius darbus) rašančius studentus, tad natūralu, kad eiti į organizuojamus mokymus apie baigiamuosius rašto darbus buvo loginis sprendimas.

Bet su kuo susidūriau nuėjęs, tik patvirtino išankstinius lūkesčius – baigiamuosius rašto darbus (bakalauro ir magistro darbus), Lietuvoje rašo nebe studentai, o pastarųjų dėstytojai!

Viso kurso esmę būtų galima apibūdinti taip: mokymai, kaip dėstytojams kurie įprato rašyti rašto darbus už studentus, mažiau nervintis ir labiau optimizuoti komunikaciją su studentais, jog geriau pavyktų kartu suderinti darbo eigą bei deadline’us!

Ne aš nejuokauju. Kaskart kai studentai vis parašo dalį rašto darbo, ją siunčia dėstytojui, kuris imasi ją „taisyti“. Vieni pataiso truputi, kiti, kone perrašinėja viską, nes bijo, kad studentai pataisymų vienoje vietoje, nepritaikys identiškose to paties rašto darbo kitose vietose. Turint ne vieną rašantį bei žinant kaip studentai linkę viską atidėti paskutinei akimirkai – stresuoti, kad nespės koreguoti, pradeda ir dėstytojai. Epic!

Būtų naivu sakyti, jog tokia raida, tik studijų finansavimo tvarkos pakeitimo pasekmė. Prie tokios raidos prisideda Lietuvos švietimo sistemos silpnybė – maža, uždara sistema, kaip stovinti pelkė, tiesiog be šviežio vandens pradeda rūgti.

Kaip pasakoja vyresni dėstytojai, senais laikais nebuvo rašto darbų ginimų bei komisijų. Tačiau prasidėjus diplomų kepimui, dingo pasitikėjimas dėstytojais, kurie patys taisė savo absolventų baigiamuosius darbus, o recenzentas iš esmės atlikdavo „auditoriaus“ funkciją. Tvarka pakeista į tokią, kur dėstytojo vertinimas tampa niekiniu, recenzento labai svarbiu, o dar svarbesniu (baigiamojo pažymio atžvilgiu) tampa baigiamojo darbo gynimas prieš komisiją.

Nesiplėsiu argumentuodamas, kodėl rašto darbo gynimas prieš komisiją, kuri neturi laiko prieš gynimą skaityti paties darbo, yra „neteisingas“ nes iš esmės diskriminuoja viešo kalbėjimo bijančius (intravertus) individus, nesiplėsiu, jog iš esmės biurokratizuotas pats rašto darbas, kai vertinama ne jo kokybė, o jo forma, nesiplėsiu ir apie tai, kad universitetai sugalvojo, jog bakalauro ir magistro darbai turi praplėsti mokslo žinių horizontą (kas nerealistiška bet labai paranku dėstytojams nevykdantiems tyrimų, mat tyrimų vykdymas permetamas ant bakalauro ir magistro studentų pečių).

Bet akivaizdu, jog kai studento baigiamąjį darbą vertina nebe pats dėstytojas, rašto darbas, kuris iš esmės turėtų būti tik paties studento gebėjimų, žinių apibendrinimo išraiška, tapo jį kuruojančio dėstytojo darbo kokybės mato vienetu. Mokymuose teko girdėti, kaip dėstytojui prireikė 12 metų, jog nebematytų studentų rašto darbų įvertinimo, kaip savo darbo vertinimo, pagal kurį jis vertinamas savo kolegų.

Gynimai prieš komisijas teoriškai turėtų būti objektyvūs, tačiau pelkės praktika kitokia, čia gyvuoja „hierarchinis imperializmas“ savo gryniausia forma. Tik pabandyk sudirbti kokio „svarbaus“ profesoriaus studentą. Atsakomieji veiksmai garantuoti. Tokia praktika labai gaji VU psichologijos fakultete (klinikinės psichologijos katedroje), kur tikrąją ta žodžio prasme tebegyvuoja asmenybių kultas. Visgi į bakalauro darbų gynimus atvykstantys dėstytojai iš kitų miestų objektyvumo neįneša, priešingai, jie bando vietinius studentus kuo galima labiau sudirbti, taip bandydami pagerinti savo absolventų galimybes įstoti į ribotas “nemokamų” magistro studijų vietas.

Suprantama, daliai dėstytojų tiesiog pasidaro gaila 4 metus studijavusių studentų. Negi paskutiniame semestre praneši studentui, jog jo lygis neatitinka universiteto keliamų reikalavimų? Kodėl galų gale dėstytojas, pas kurį rašomas baigiamasis darbas, turi būti atsakingas už tai, jog pirmais studijų metais nebuvo atsijoti pelai nuo grūdų? Kodėl tas dėstytojas dabar turi prisiimti atsakomybę už tai, kad kiti dėstytojai praleido studentą?

[Tiesa, esama ir tokių pavyzdžių, kai dėstytojai taip gerai išdirba baigiamųjų darbų taisymą, jog tampa labai verslūs ir už kelis ar keliolika tūkstančių savo rašymo gebėjimus parduoda “laisvoje rinkoje” tiems patiems studentams]

Jeigu problemos negali išspręsti - užšpakliuok

Rektoriai susiduria su dilema: įtakos viduriniam mokslui universitetai neturi, kokybės nepadidins, kaip ir nepakeis demografinių tendencijų. Tad reikia taikytis su mažėjančiu studentų skaičiumi. Vidine restrukturizacija užsiimti  neįmanoma, nes kiekvienas kamieninis padalinys (fakultetetas) turi savo atskirą autonomiją. Fakultetų dekanai atleisti dėstytojų nelabai nori, o universitetų apjungimas ne fakulteto lygio, o rektoriaus sprendimas. Rektoriai nenori netekti įtakos, galios, pinigų ir prestižo. Patinė situacija. Ką daryti? Taikyti paprasta metodą – mesti toną špakliaus ir tikėtis, kad pabaisa taps gražuole.

Būtų įdomu sužinoti kiek dabar VU ir kituose universitetuose yra sukurtų marketingo specialistų etatų. Jau vien mano (VU EVAF) fakultete yra apie 3-5. Visame VU 20+? Kam reikalingi universitetui marketingo specialistai? Suprantama, konkurencinėje kovoje pritraukti kuo galima daugiau studentų, tiek iš Lietuvos, tiek ne iš Lietuvos. Kitaip sakant samdomi specialistai narkomanui ieškoti daugiau narkotikų. Kokybės klausimus spręsti  - ne nu lengviau visokius blizgučius, balionus….

Tačiau vien marketingo specialistų etatų kūrimu fakultetų lygmeniu neapsiribojama. Kuo toliau, tuo labiau į marketinginę veiklą bandoma įtraukti ir akademinį personalą. Suprask, jeigu nori dirbti, susikurk sau darbo vietą – pritrauk studentą. Nežinau ar kas nors susimąstė, bet realiai tai būtų galima parduoti kaip akademinio personalo verslumo projektą… Štai ištrauka iš emailo, kaip turėtų atrodyti VU organizuojamos paskaitos tėveliams, tam, kad jie leistų savo vaikus į VU.

Kadangi šiais metais pirmą kartą bandome tokį formatą – siūlyti paskaitas labiau orientuotas į tėvus, nes tai yra mums labai aktuali auditorija, su kuria visiškai nedirbam ir nepasiekiam, o apklausos rodo, kad tėvai daro didelę įtaką vaikų studijų pasirinkimui, todėl idėja yra pasiūlyti paskaitas tėvams, kurios savo tematika nebūtų taip atvirai nukreiptos į studijas, bet įdomios ir aktualios šiandien, o per tai kažkaip įrodyti, kad šias žinias vaikas gaus atėjęs studijuoti pas mus.
Kadangi diskusija yra pakankamai sudėtinga forma, todėl ją galėtume organizuoti tik tuo atveju, kai dėstytojai gerai jausis ir galės patys ją moderuoti. Kadangi neturime patirties, negaliu prognozuoti kokios auditorijos galime tikėtis, kiek apskritai klausytojų susirinks. Manau, kad tai turėtų būti įdomios ir aktualios paskaitos, planuojame viską transliuoti gyvai internetu, dar ir dėl to diskusijos formatas keblesnis, bet iš visų dienų, kurią nors galima būtų pabandyti. Ir žinoma, standartiškai, po paskaitos klausimų sesija ir galimybė padiskutuoti yra būtina.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Akademikai turi kepti absolventus, kepti „mokslą“ (ir taip aišku, kad kepti, nes visuomenei naudingas mokslas nepatenka į svarbius žurnalus, o ir šiaip mokslu užsiimti nėra kada) ir taip, naujausias reiškinys, dar turi tapti ir marketinginių kampanijų, kuriomis siekiama pritraukti krepšelius (studentai arba aukštasis mokslas niekam nebe-/rūpi), dalyviais.

Ir ne, aš neteigiu, kad universitetai neturėtų dalyvauti studijų mugėse Lietuvoje ir už jos ribų, ir taip, tam reikalingi tai darantys asmenys ir finansavimas. Bet marketingo specialistų etatų steigimas ir renginių organizavimas fakultetų lygmeniu, dėstytojų kvietimas dalyvauti tokiose veiklose – prasilenkia su sveiku protu.

Su mažiau pasiek daugiau

Kito pobūdžio špaklius – studijų, kaip žmogaus vystymosi laikotarpio trumpinimas. Kai universitetas supranta, kad nauda, kurią teikia studijos yra menka, tada galima drąsia širdimi ir trumpinti studijas. Kai visokie Sutkai ir Dargiai aiškina, kaip universitetai turi rengti absolventus darbo rinkai, o ne gyvenimui, o tai kaip papūga atkartoja net premjeras (žr. 4 punktas), tai kam pūsti prieš vėją?

Keli pavyzdžiai:

VU startavo prestižinis VU ir Lietuvos banko projektas - ruošiami quantitative economics“ bakalauro studentai. Kursas sutrumpintas iki trijų metų! Ekonominės filosofijos, istorijos, ekonominės minties tame kurse beveik nerasta. Ruošiami skaičiuotuvai Lietuvos Bankui (arba darbo rinkai), bet ne visapusį aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, mąstantys, gebantys ne tik taikyti metodus, bet samprotauti. Tapti mąstančiu žmogumi, pilnaverčiu visuomenės nariu prisidedančiu prie visuomenės gėrio, reikia ne tik žinių. Reikia ir laiko. Bet kadangi susutkinome aukštąjį mokslą, tai ai… Užtat kokia marketinginė kampanija VU+LB, priimami tik geriausi iš geriausių! Elitą kuriame ant popieriaus, elitą, kuris bus techniškai gabūs, bet intelektualiai atsilikęs.

Tačiau šioje vietoje trump’inimas (žodžio žaismas) nesibaigia. Paskaitų laikas magistro studijose pradedamas trumpinti ir manau, neužilgo patyliukais ir bakalauro studijų paskaitos bus nebe juokingai trumpos 48 akademinės valandos, o tik 32 ar net 24.

Mažiau kontaktinių valandų, tiek pat arba daugiau skirtingų kursų reiškia, jog galima pasiūlyti didesnę įvairovę studentams su mažesniu etatų skaičiumi. Tegyvuoja konkurencija per įvairovės plotmę, o ne per kokybės. Niekas nedrįsta diskutuoti, kaip tai paveiks studijų kokybę, kai ženkliai didesnė studijų proceso dalis bus perversta ant studentų pečių.

Kaip universitetams kokybė yra nesvarbi, parodo ir kitas niuansas. Vis dar universitete egzistuoja neakivaizdinės studijos.

Šiuo metu VU EVAF dėstau įvadą į duomenų analizę (mokau statistinės R kalbos programavimo). Mano dabartinis kursas 48 akademinės valandos. Vieną dieną gavau emailą, jog turiu paruošti ir pritaikyti sandą neakivaizdininkams, kuriems numatytas kontaktinių valandų skaičius – 16! Tuo metu kaip tik vyko paskaita. Paklausiau savo studentų, kaip jie mano, ar pavyktų tai kas jiems dėstoma, išdėstyti per trečdalį jiems skirto laiko. Visi gardžiai pasijuokėme… ir tęsėme darbus. Bet šiaip tai nejuokinga. Kad neakivaizdininkai neturi doktorantūros studentų lygio kompetencijų, visiems aišku. Tai jeigu aišku, kodėl tęsiama tokia praktika?

Money, money, money
Must be funny In the rich man’s world
Money, money, money
Always sunny In the rich man’s world
Aha-ahaaa…

Gal aukštąjį mokslą išgelbės nauja dėstytojų karta?

Ne retai girdžiu tokį argumentą. Pakalbėkime apie tos naujos kartos galimybės. Bakalauro studijų studentai dažniausiai dar nedirba, gyvena su tėvais. Tačiau prasidėjus magistro studijoms, absoliuti dauguma magistrantų jau yra dirbantys pilnu etatu! Net universitetai prisitaiko prie tokių studentų poreikių, paskaitas nukeldami į vakarą (paskaitos prasideda 17:30). Kiek dar gali būti protinės veiklos, po visos dienos darbo? Kada rasti laiko studijavimui? – neaišku. Universitetai to klausimo nekelia. Studentai renkasi studijuoti, vadinasi jiems tinka. Problem solved!

Tai kad atitinkamai krenta studijų kokybė, nes studentai nebestudijuoja, o tik bando šiaip ne taip išsilaikyti egzaminus, niekam nerūpi. Viena kita savižudybė per metus suprantama paskatina teikti psichologinę pagalbą, bet kovojama su ne-sistemos simptomais, o ne problemos šaknimis.

Pabaigę magistrantūrą, studentai kviečiami stoti į doktorantūrą. Vyriausybė pasielgė teisingai, padidindama doktorantų stipendijas iki 700-800 eurų (prieš metus dar buvo ~350 eurų). Bet kokia tikimybė, kad jau pilnu etatu dirbantis, ne retai šeimą turintis asmuo mes darbą ir stos į doktorantūros studijas, kuriose dėl mažo studentų skaičiaus, realiai net nevyksta paskaitos? Taip dalis stoja, nes sieja savo ateitį arba su moksliniais tyrimais arba dėstymu. Bet dėstytojų Lietuvoje niekas nerengia. Doktorantas tarsi savaime, vien dėl to, kad jis doktorantas, skaitomas esąs gabus dėstyti. Kursų kaip išmokti dėstyti, supervizijų, prižiūrimo dėstymo neaptikta. Arba doktorantai dėsto gerai, arba ne. Kaip jie dėsto, niekam nerūpi!

O po apgintos disertacijos? Sveikinu, viršvalandžiai, kartais net mažesnės mėnesinės pajamos, nei doktoranto stipendija ir nuolatinė akistata su devalvuojama švietimo kokybe. Kokiu reikia būti pasišventusiu tėvynės mylėtojų, kad rinktis tokį gyvenimą? Neestebina visokių sutkininkų ir blažyčių požiūris į akademikus, jog ten tik nieko nesugebantys ir negalintys savęs realizuoti „tikrame gyvenime“. Nes tie kurie ką nors sugebą, juk savo verslą atsidarytų ir vargo nematytų.

Gelbėtojai politikai?

Politikai yra absoliučiai nebesvarbi šios dėlionės dalis. Apart kokių 4-5 politikų, kurie suprastų švietimo SISTEMOS sąveikos principus, dauguma politiku iš bejėgiškumo irgi renkasi taikyti špakliavimo metodą problemoms užglaistyti.

Gal suprantančių ir yra daugiau, bet švietimo sistemai keisti, reikia iš esmės keisti visą (ne tik aukštojo mokslo) sistemą. Tai reiškia, jog reikia politiškai apsispręsti kas svarbiau +0.5pp BVP gynybai, ar priešmokykliniam ugdymui? Keisti vidurinio mokslo turinį ir jį nuolatos atnaujinti? Kaip sutarti dėl turinio? Kai ŠMM skęsta nepotizmo ir korpupcijos skandaluose, kai kiekvienas turintis asmeninį supratimą kaip ir ko reikia mokyti vaikus, nori būti teisus, kai ambicijos tampa svarbiau, nei pati švietimo sistema… o šiems pokyčiams įgyvendinti mes net neturime lėšų, o net įgyvendinus, pirmieji mąstantys absolventai pasiektų universitetus tik po 12 ar net daugiau metų… o magistrantų išleistuvės tik po 18 metų, doktorantų nauja laida tik po 22 metų…. ne, dauguma politikų dirba tik 2 metus. Po rinkimų pirmais metais biudžetas jau suplanuotas, nieko nepakeisi, paskutiniai metai - rinkimų metai, taigi darbui lieka vos dveji…jeigu nevyksta kokie kiti rinkimai… Apie 22 ar daugiau metų horizontą, šnekėti, rasti bendrus principus, adaptuoti geriausias kitų šalių patirtis ne mums. Mums visad reikia savo…

Suprantama, juk kur kas lengviau pristatyti atidarytą naują laboratoriją, ar pasidžiaugti ir pasifotografuoti su bio ar lazerių technologijų mokslininkais, taip gražiai užšpakliuojant pabaisą….

Epilogas

Ką gi, ko gero turime vieną labiausiai ištobulintų švietimo ne-sistemų ES. Universitetų autonomija, universiteto padalinių autonomija, ydinga finansavimo strategija, neegzistuojantys kokybės saugikliai, prie sistemos adaptavęsi dėstytojai, neegzistuojantis mokslas, daug žaidėjų lauke, kurie vieni kitiems stumdo atsakomybę, bet realiai norinčių kokių nors permainų – vienetai.

Tie kurie sakys, kad aš pesimistas, atsakau: ne, aš realistas. O čia nupaišytas švietimo ne-sistemos paveikslas dar labai sušvelninta realybės versija. Asmeniškai aš nematau prielaidų, dėl ko Lietuvoje turėtų gerėti aukštojo mokslo kokybė…

Aišku, galima į švietimą turėti ir tokį požiūrį kaip mūsų žemės ūkio ministras G.Surplys, kuris mano, kad ūkininkai popiet galėtų eiti padirbt mokytojais….

…bet tada tikrai, “Aš Maxima, man viskas….”