Šiame komentare, apie ryškėjančią visuomenės poliarizacijos problemą. Save aukštesnei-vidurinei klasei priskiriantis Lietuvos “elitas” atitrūksta nuo realybės: Vilniaus elitui kyla klausimas, kuo pakeisti atsibodusias citrinas, Vilniaus elitas pašiepia turto nesukaupiančius, nuosavo verslo neturinčius piliečius, tuo tarpu kone kas antras namų ūkis Lietuvoje negalėtų padengti 280 eurų nenumatytų išlaidų iš savo lėšų. Materialinis nepriteklius nuosaikiai mažėja dėka pensijų indeksavimo, vaiko pinigų bei ekonomikos augimo, tačiau nepakankamai sparčiai, jog būtų naikinamos galimybių nelygybės augančioms kartoms. Elitas turi nustoti gyventi savo burbule, nes faktų ignoravimas anksčiau ar vėliau prives prie socialinių bei politinių pokyčių, kurie nebus naudingi nei visai visuomenei, nei pačiam “elitui”.

Ieva ir Tautvydas - besididžiuojantis savimi, bet aklas elitas

Praėjusią savaitę socialinį tinklą Facebook sudrebino Kauno LEZ’e veikiančios Continental komunikacijos vadovės Ievos Koncevičiūtės pasidalintas komentaras apie aukštesniosios vidurinės klasė gyvenimą Vilniuje. Šiuo komentaru, jeigu suprantu teisingai, Ieva labai norėjo pasidžiaugti, kaip stipriai Lietuvoje, arba Vilniuje, yra pagerėjęs gyvenimas.

Savo komentarą ji užbaigia šiais žodžiais, leiskite pacituoti:

Išpindėjom, bent Vilniuje, kaip proper normali vakarų valstybė. Dar čiut čiut ir bus visai gerai. Žinau, kad jūs, kurie darot dalykus, kuriuos užrašiau viršuj, darot, nes šiaip dafiga dirbat ir uždirbat, esat darbštūs perfekcionistai smartassai ir labai gyvenime stengiates, ir jums vis atrodo, kad Lietuva nedaro enough. Ir ji nedaro. Bet pradedu suprast, kad šito veržlaus ir žingeidaus elito dėka mes vis vien einam į priekį nerealiais tempais, vedami ar tempdami paskui tą savo Vyriausybę. Apie mus už dar 25 metų kalbės kaip apie ekonominį stebuklą, gal mažešnį nei Airijos ar Singapore, bet vis tiek stebuklą. Seniai karas buvo, bet ne taip seniai buvo sovietų sąjunga, kai pagalvoji. Liudijame kelią į ekonominį stebuklą savo pastangomis ir prezencijomis, mielieji, per 26 metus nepriklausomybės daėjom iki Yuzu, nišinių kvepalų ir Balenciagos sneakerių. Kartais juokinga, bet tokie tie išsivysčiusios civilizacijos požymiai. Keep going, Lietuvos upper middle class.

Visas Ievos komentaras - čia

Kam perskaičius Ievos komentarą lieka nepakankamai aišku, ar Ieva yra labai sarkastiška ir traukia per dantį išpindėjusį Vilniaus elitą, ar visgi tai iš tiesų atspindi Ievos požiūrį, siūlau pasiklausyti bent pirmą pusę interviu su Ieva LRT laidoje “10-12”.

Apie sparčiai gerėjantį gyvenimą ne tik Vilniuje, bet ir regionuose, savo socialinio tinklo Facebook paskyroje, po renginio su regioninės žiniasklaidos atstovais Europos komisijos atstovybėje, optimizmu apie Lietuvos raidą trykšdamas, pasidalino ir Tautvydas Marčiulaitis.

Visgi jo tekste akį rėžė kai kurios nuostatos, cituoju:

Savo prakalbą pabaigiau tuo, kad mums trūksta meilės pinigams. Jog viena esminių bėdų, kad kandidatas į prezidentus yra mldc tada, kai deklaruoja 1000 eurų turto. Nors realiai tai tik rodo, koks kandidatas yra useless realiame pasaulyje.

Socialiniai atskirčiai mažinti ir regionus traukti link centrų reikalingas verslumas. Būtina nustoti marginalizuoti turtingusiuos. Būtina parodyti, kad nuosavas verslas visuomet geriau, nei samdamos darbas. Žmonės turi gyventi nebijodami pasirodyti turtingi, nes kiti tada tave pižonu laikys.

Kol bijosim turto ir pinigų, tol ir atskirtį mažinti bus sunku. Nes atskirtį mažina ne valdžios ar savivaldybės veiksmai. Kapitalistinėje santvarkoje ir ypač mūsų mažoje atviroje ekonomikoje, atskirtį mažina gebėjimas kūrybingai sugalvoti, kaip pasiimti pinigus. Bei aplinkos tokiam gebėjimui vystytis ir įgyvendinti kūrimas.

(pastaba: paryškinimai mano, visas komentaras - čia

Bet ar iš tiesų Lietuvoje situacija gerėja taip, jog galime trykšti optimizmu? Kiek Vilniaus grietinėlės situacija atspindi to paties Vilniaus vidurkį ar bendrą situaciją Lietuvoje? Kiek tokia “hurra-patapšnokime-sau-petį”  situacija atspindi įtraukų ekonomikos augimą?

Atsakymą į šiuos klausimus  dalinai pateikė Lietuvos statistikos departamentas, praėjusią savaitę paskalbęs naujausią Lietuvos gyventojų materialinio nepritekliaus statistiką, kuri reflektuoja situaciją Lietuvoje 2018 metų pavasarį, kai buvo apklausti 4905 namų ūkių.

Kas yra gyventojų (didelis) materialinis nepriteklius?

Vertinant gyventojų materialinį nepriteklių respondentų yra klausiama, ar jie patiria šiuos 6 ekonominius sunkumus:

  1. namų ūkis dėl pinigų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų;
  2. namų ūkis neturi galimybės praleisti bent savaitės atostogų ne namuose;
  3. namų ūkis negali sau leisti pakankamai šildyti būsto;
  4. namų ūkis negali sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto;
  5. namų ūkis negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų siekiančių 280 eurų iš savo lėšų;

Taip pat klausiama, ar namų ūkis dėl lėšų stokos neturi automobilio.

Namų ūkiai priskiriami prie patiriančių materialinį nepriteklių, jeigu dėl lėšų stokos susiduria su bent trimis iš šešių sunkumų.

Namų ūkiai priskiriami prie patiriančių didelį materialinį nepriteklių, jeigu dėl lėšų stokos susiduria su bent keturiais iš šešių įvadintų sunkumų.

Kaip atrodė realybė praėjusių metų pavasarį Lietuvoje?

2018 m. materialinio nepritekliaus lygis Lietuvoje siekė 23.1 proc., o didelio materialinio nepritekliaus lygis – 11.1 proc.  Tai, kad vidutiniškai materialinio nepritekliaus rodikliai gerėja (atitinkamai po -1.3 pp per metus) - neguodžia žinant, kad Lietuvoje vis dar kas devintas gyventojas dėl lėšų stokos susiduria su bent keturiais iš šešių ekonominiais sunkumais.

Skurstantys vaikai = galimybių nelygybė

Šaliai ypatingai svarbu, jog namų ūkiai su vaikais neskurstų. Vaikų skurdas didina galimybių nelygybę šalyje panaikindamas vienodas starto pozicijas gyvenime vaikams iš skirtingų socialinių sluoksnių. Skurstantys namų ūkiai su vaikais ne retai reiškia mažiau laiko vaiko raidai, prastesnį (priešmokyklinį) švietimą. Ypatingai jauname amžiuje, tai daro labai stiprų poveikį ir vaiko psichologinei raidai, o pasekmės atsiskleidžia ne retai tik jau jiems suaugus.

Beveik 9 metams po ekonominės krizės pabaigos Lietuvoje, vis dar beveik kas penktas namų ūkis su vaikais patyrė materialinį nepriteklių (19.9 proc.). Ypatingai sunki padėtis liko, vieno suaugusio su vienu vaiku, namų ūkiuose, kur materialinį nepriteklių patyrė kas trečias namų ūkis (34.3 proc), o sunkų materialinį nepriteklių beveik kas penktas namų ūkis (19.1 proc.). Ir nors situacija, tikėtina dėka vaiko pinigų, didėjančio minimalaus mėnesinio atlyginimo bei bendrai, augančios ekonomikos gerėjo, visgi palyginus su 2008m., ji praktiškai išliko nepakitusi (žr. lentelė apačioje)

Beveik be ženklaus pokyčio per dešimtmetį liko ir namų ūkiai su trim ir daugiau vaikų. Dažniau nei kas ketvirtas toks namų ūkis patyrė materialinį (27.4 proc.), beveik kas penktas (18.2 proc.) , didelį materialinį nepriteklių.

Pensijinio amžiaus materialinio neprikeliaus lygis išlieka labai didelis

Nors per metus, dėka pensijų indeksavimo, gyventojų virš 65 metų situacija kiek pagerėjo, visgi vertinant pagal amžiaus grupes, materialinio nepritekliaus lygis šioje grupėje ir toliau išliko didžiausias ir siekė 30.9 proc.

Galbūt Tautvydas Marčiulaitis ir vadina asmenį, turintį tik 1000 eurų turto beverčiu (“useless”) visuomenei, bet gal reiktų atkreipti Tautvydo dėmesį į faktą, jog Lietuvoje beveik kas antras (48.8 proc.) namų ūkis negalėtų sumokėti 280 eurų nenumatytų išlaidų iš savo lėšų, kas septintas (14.5 proc.) namų ūkis negali sau leisti valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško maisto, arba kad kas 10 (10.3 proc.) namų ūkis dėl lėšų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų.

Epilogas

Apibendrinant norėčiau labai palinkėti, kad kokybišką išsilavinimą įgavęs ir save aukštesnei vidurinei klasei priskiriantis jaunimas nepamirštų pagalvoti apie tai, ką reiškia toks jų subjektyvios realybės sampratos bei faktinės realybės atotrūkis.

Juo labiau norėtųsi, jog jaunimas dirbantis visokiuose Continentaliuose ir kituose LEZ’uose veikiančiose įmonėse suprastų, jog šių įmonių veikla Lietuvoje yra subsidijuojama visų Lietuvos mokesčių mokėtojų, imtinai ir tų, kurie ne tik kad negali sau leisti valgyti austrių, bet ir 300 eurų nenumatytų išlaidų padengti negalėtų.

Taip pat palinkėčiau tokiam jaunimui nepamiršti, kad kas mėnesį iš Lietuvos vis dar emigruoja apie 3000 nuolatinių Lietuvos gyventojų, pajamų nelygybė Lietuvoje vis dar viena didžiausių ES, o tame pačiame Vilniuje dirbantys socialiniai darbuotojai, slaugytojai, daktarai ir pedagogai, kurių teikiamomis paslaugomis naudojasi šis* auksinis jaunimas*, neretai neuždirba nei 1000 eurų per mėnesį.

Tad jeigu šis, ne retai ir politinių aspiracijų turintis jaunimas, nepradės matyti viso vaizdo ir prisiimti elitui, visuomenės priskiriamų funkcijų, anksčiau ar vėliau tai prives prie tokių politinių pokyčių, kurie nebus naudingi nei visai visuomenei, nei Yuzo ar Benciagos besivaikančiam elitui.