Šiuo metu buvusi socialdemokratė R. Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos psichologų sąjunga (toliau LPS) stengiasi „prastumti“ įstatymo projektą, kuris pabrangintų ir apribotų psichologinių paslaugų prieigą bei sukurtų lesyklėlę saviems. Prisidengiant noru “gerinti psichologinių paslaugų kokybę” yra kuriama licencijavimo monopolija, kurią perims Lietuvos psichologų sąjunga. Pastaroji šiuo metu atstovauja tik vieną trečdalį Lietuvoje konsultacijas teikiančių psichologų. Tad šiame komentare kalbama apie “stumiamą” įstatymo projektą bei galimas jo ekonomines pasekmes.

Problema

Manau, kad visi logiškai mąstantys asmenys sutiks, jog visų pirma būtina identifikuoti / apibrėžti problemą, problemos pasekmių kaštus visuomenei, identifikuoti problemos ištakas ir tik tada kalbėti apie galimus sprendimo būdus. Suprantama, problemos sprendimo kaštai negali viršyti sukuriamos naudos visuomenei, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumo principas.

Seimo narė R.Šalaševičiūtė problemą identifikuoja kaip:

Šiuo metu Lietuvoje psichologų praktinė veikla įstatymu nėra reglamentuota, veikla nelicencijuojama ir nėra sudaryto oficialaus, pagal skirtingas psichologų teikiamų paslaugų veiklos sritis, psichologų sąrašo. Galimai dėl šios priežasties teismams, antstoliams, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovams bei fiziniams asmenims neužtikrinama teisė į kokybišką psichologinę paslaugą. (Aiškinamojo rašto 3-ios dalies pirmas paragrafas).

Visų pirma norėtųsi paklausti, kaip sąrašo egzistavimas gali užtikrinti žmonių teisę į kažką? Gal Seimo narė turėjo omenyje „galimybė rasti“? Taigi, identifikuojama problema nėra nekokybiškos psichologų paslaugos, o tik tvarkingos psichologų duombazės neegzistavimas.

Taip pat Seimo narė argumentuoja, jog:

Šiuo metu kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų psichologo praktinei veiklai nėra, nors dirbant su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, nepilnamečiais, jų šeimomis būtina aukšta psichologų kvalifikacija. (Aiškinamojo rašto 1-os dalies trečias paragrafas)

Tačiau šiame teiginyje Seimo narė nepateikia jokių konkrečių argumentų ar duomenų, įrodančių, jog psichologų turimos žinios yra netinkamos/pasenusios ar, kad psichologai savarankiškai netobulina savo kvalifikacijos. Jeigu tai asmeninis Seimo narės įsitikinimas, tada įstatymo aiškinamajame rašte taip ir turėtų būti nurodyta. Tik kyla akivaizdus klausimas, ar dėl asmeninių įsitikinimų reikia kurti įstatymus.

Apibendrinant galima teigti, kad problema yra tai, jog neegzistuoja visuotinis psichologų sąrašas, o dabartiniai psichologai galbūt netobulina savo kvalifikacijos. Toliau Seimo narė konstatuoja, jog

Siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, būtina reglamentuoti psichologų praktinę veiklą įstatymu ir ją licencijuoti (Aiškinamojo rašto 1-os dalies pirmas paragrafas)

Tačiau R. Šalaševičiūtė neargumentuoja, kodėl būtent licencijavimas yra geriausias ar efektyviausias būdas kovoti su menama problema, nėra pateikiami jokie faktai, kokios šios „problemos“ pasekmės ir koks problemos mastas.

Asimetrinė informacija iš ekonominės perspektyvos

Situacija, kai sutartį sudarantis asmuo nežino apie jo kontrahento visas savybes, yra tipinė asimetrinės informacijos problema. Asimetrinės informacijos problemas ir skirtingus jų sprendimo būdus ekonomistai nagrinėja jau nuo 1960-ujų metų. Tačiau nagrinėjant R. Šalaševičiūtės teikiamą įstatymo projektą, nebuvo prašoma ekonomistų pateikti savo išvadų apie galimas socialines ir ekonomines tokio įstatymo projekto pasekmes ar galimus menamos problemos sprendimo būdus. Pavyzdžiui, ekonomistai identifikuoja būdus, kaip spręsti asimetrinės informacijos problemas:

  1. Garantijos (pvz., pinigų grąžinimo garantija, jeigu prekė ar paslauga netenkina/nepakankamai gera);
  2. Sektoriniai kokybės standartai (pvz., patys prekių / paslaugų tiekėjai sutaria dėl minimalaus kokybės standarto);
  3. Vartotojų apsaugos reguliavimas (pvz., dėl nekokybiškos prekės ar paslaugos kreipiamasi į instituciją, turinčią objektyviai nuspręsti ir išspręsti kilusį ginčą);
  4. Teisinės atsakomybės reguliavimas (pvz., įstatymais reglamentuojamas privalomas standartų laikymasis);
  5. Sertifikavimas (pvz., įmonės savanoriškai akredituojasi ir gauna kokybę sertifikuojančią pažymą);
  6. Licencijavimas (pvz., kai išduodamas tik tam tikras kiekis licencijų ir jos išduodamos tik toms įmonėms, kurios atitinka tam tikrus iškeltus standartus);
  7. Nieko nedarymas (pvz., jeigu problemos sprendimo/reguliavimo kaštai viršytų socialinę naudą).

Šioje situacijoje ekonomistai būtų galėję atlikti rinkos analizę, nustatę problemos mastą ir pasiūlę skirtingus būdus ir jų kaštų/naudos analizę, taip padėdami politikams priimti kokybiškus sprendimus. Tačiau, kam reikalinga analizė, vertinimas, kai Seimo narė vadovaujasi argumentu:

…šioje srityje dirbau daug metų ir noriu padėti jiems

Gyvulių ūkis

Šį įstatymo projektą dar labiau farsu paverčia paaiškinimas, kaip pasirinkta institucija, kurią ketinama įpareigoti atlikti licencijavimo procesą:

2017 m. kovo 27 d. Ūkio ministerijoje vyko pasitarimas dėl Lietuvos Respublikos psichologų praktinės veiklos įstatymo projekto Nr. XIIP-4553 tobulinimo galimybių ir kitų su įstatymo projektu susijusių klausimų. Pasitarime dalyvavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Prezidentūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos psichologų sąjungos, Lietuvos psichoterapijos asociacijos ir Vaikų ir jaunimo psichologų asociacijos atstovai. Pasitarimo dalyviai vieningai priėmė sprendimą, kad psichologų veiklą Licencijuojanti institucija turi būti Lietuvos psichologų sąjunga (Aiškinamojo rašto 4-os dalies penktas paragrafas)

Taigi susėdo broliai kurmiai ir…

Eini beini, diki daki, Urbi burbi, šmiki šmaki, Aus baus, duos medaus, ….

… ir vieningai nusprendė, kas užsiims šia nelabdaringa veikla. Šioje vietoje tik norėčiau priminti, jog LPS atstovauja vos trečdaliui konsultuojančių psichologų. Nei viešos diskusijos su visuomene, nei su pačiais psichologais nebuvo. O kam? Tačiau tai nepraslydo STT pro akis, kuri įstatymo projekto vertinime parašė, kad:

Atsižvelgdami į tai, manome, kad siekiant skaidresnio teisinio reguliavimo, turėtų būti atskleisti motyvai ir kriterijai, pagal kuriuos Licencijuojančia institucija buvo pasirinkta būtent Lietuvos psichologų sąjunga (STT įstatymo projekto vertinimo 3-ias punktas)

Gal iki šiol minėti faktai nebūtų dar tokie apgailėtini, jeigu ne tai, jog įstatymo projekte numatoma, jog:

Sąjungos nariai yra visi praktinę veiklą ir prižiūrimą praktinę veiklą atliekantys psichologai (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija)

Taigi, psichologai, norintys dirbti psichologo darbą, privalės tapti LPS nariais ir mokėti LPS mokestį. Tiesa, šios rinkliavos dydžiai nėra įteisinami jokiame įstatyme, o yra paliekami spręsti pačiai LPS. STT parengtame įstatymo projekto vertinime kritikos nestinga:

Mūsų nuomone, situacija, kai pati institucija nustato savo veiklos įgyvendinimo taisykles ir pati kontroliuoja kaip laikomasi jos pačios sukurtų taisyklių yra ydinga antikorupciniu požiūriu, todėl siūlome, kad teisės aktai, reglamentuojantys psichologų praktinės veiklos licencijų išdavimo procedūras, būtų priimami aukštesnio lygio institucijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos. (STT įstatymo projekto vertinimo 2-as punktas)

Apibendrinant iki šiol minėtus faktus galima konstatuoti, jog dėl to, kad nėra tvarkingos duomenų bazės apie Lietuvoje veikiančius psichologus, siūloma priversti visus psichologus tapti LPS nariais ir mokėti nario mokestį. Sveiko proto žmogus paklaustų: „O kur kokybė“?

Kokybė?

Kokybė būtų garantuojama tokiu būdu, jog 5-erių metų psichologijos studijas baigusieji psichologijos studijų absolventai ir kiti 3-ių darbo metų stažo neturintys psichologai turėtų atlikti 1500 valandų prižiūrimą praktinę veiklą, iš kurių turi būti arba 50 individualių supervizijų, arba 100 grupinių supervizijų (t. y., kai psichologas, teikdamas konsultaciją tuo pačiu metu yra stebimas savo supervizoriaus). Tai reikštų, jog studentai turėtų dirbti už mažus atlyginimus bei patys mokėti už supervizijas juos prižiūrintiems „kvalifikuotiems“ psichologams. Gauti praktikos vietą nebus labai lengva, nes jau dabar dalis institucinių psichologų (pvz., dirbančių poliklinikose, ligoninėse ir t.t.) dėl etatų stokos dirba tik daliniu etatu. Toks sprendimas gali labai stipriai apriboti naujų psichologų patekimą į darbo rinką. O ateityje atbaidyti nuo psichologijos studijų pasirinkimo.

Taip pat įstatyme numatoma, jog psichologai turės nuolat kelti savo kvalifikaciją. Tačiau ir vėl, sprendimas, kaip tai daryti, paliekamas LPS. Taigi, teoriškai LPS gali nuspręsti, jog norint gauti psichologo licenciją, būtina dalyvauti LPS organizuojamuose kursuose, kurių kainą nustatys ir vėl tas pats LPS.

Tad studijas pabaigęs psichologas yra faktiškai priverčiamas dvejus metus dirbti psichologinėje institucijoje už apytiksliai 400-500 eurų mėnesinį atlyginimą bei išleisti apie 5000 eurų už individualias / grupines supervizijas. Tada jis privalomai turi tapti LPS nariu. Psichologas privalės dalyvauti mokymuose, kurių tvarką dar tik nustatys LPS ir kurių kaina, kaip spėja patys psichologai, gali siekti iki 1000-2000 eurų kasmet. Jeigu LPS nuspręs, jog Lietuvoje psichologų yra per daug (o nuo per didelės konkurencijos „kenčia“ uždirbamos pajamos), LPS turės visus svertus kelti reikalavimus bei įkainius norintiems tapti licencijuotais psichologais.

Tačiau kaip tokie mokymai užtikrins kokybę, nėra diskutuojama. Nėra nustatoma, kiek ir kokių mokymų privalės išklausyti psichologai, ar vyks egzaminavimas ir, ar LPS mokymuose nedalyvaujantys psichologai neteks licencijos - visa tai LPS nuspręs vėliau. Šioje vietoje nenutyla vidinis balsas, kuždantis, kad staigus bandymas prastumti „licencijavimą“, susijęs su tikėtinai nuo 2020-ųjų metų mažėsiančiomis ES finansavimo lėšomis. Dabar nemaža dalis akademinių psichologų (lektoriai, dėstytojai, profesoriai, kurie nebūtinai vykdo praktinę konsultavimo veiklą), gyvuoja „prastumdami“ įvairius ES finansuojamus projektus, o kai jų nebeliks, nebeliks pinigų. O kas yra labiau kvalifikuoti vesti mokymus psichologams praktikams bei juos supervizuoti, nei ubagai psichologai akademikai? Gal dėl to įstatymo projekte ir įrašyta, jog

Psichologas supervizorius – psichologas, turintis galiojančią psichologo praktinės veiklos licenciją, turintis ne mažesnį kaip trejų metų praktinio arba pedagoginio darbo stažą psichologijos srityje, įrašytas į psichologų praktinės veiklos licencijavimo institucijos sudarytą psichologų supervizorių sąrašą ir pagal kompetenciją galintis prižiūrėti psichologo praktinės veiklos licencijos siekiančio psichologo praktinę veiklą (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija ) Tad dabartinė LPS valdybos struktūra, susidedanti iš 4 VU, 2 MRU, 2 VDU, 1 LEU akademiko, pasitikėjimo nekelia.

Pozicija Laipsnis, vardas, pavardė Veikla Universitetas
Prezidentė doc. dr. Neringa Grigutytė VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė. VU
Valdybos narys(-ė) Jonas Eimontas Vilniaus universiteto doktorantas VU
Valdybos narys(-ė) Dr.,Giedrė Genevičiūtė-Janonė Vytauto Didžiojo universiteto lektorė VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Alfredas Laurinavičius VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentas VU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė Vilniaus universiteto lektorė ir tyrėja VU
Valdybos narys(-ė) Goda Kaniušonytė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Rytis Pakrosnis VDU Socialinių mokslų fakulteto prodekanas, lektorius VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Ala Petrulytė Lietuvos edukologijos universiteto docentė LEU
Valdybos narys(-ė) Inga Truskauskaitė-Kunevičienė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU

Lentelė sudaryta remiantis informacija, pateikta: link ir link

Tiesa, kasmet vyksta LPS suvažiavimas, kurio metu perrenkama valdyba, prezidentas, tačiau kaip numatoma įvertinti galimybę atokiuose Lietuvos regionuose gyvenantiems ir dirbantiems psichologams būti atstovaujamiems LPS suvažiavime – neaišku. Tad didelių poslinkių užimamose pozicijose tikėtis vargu ar verta. Tai reikštų, jog ateityje ir toliau LPS galėtų formuoti psichologams akademikams palankią aplinką.

Ekonominės licencijavimo pasekmės

Priklausomai nuo psichologinių paslaugų pasiūlos ir paklausos elastingumo bei analizuojamo laikotarpio, tikėtinas toks raidos scenarijus:

  • Trumpuoju periodu: psichologai, baimindamiesi prarasti dalį savo klientų ir tuo pačiu dalį apyvartos, stengsis absorbuoti didžiąją kaštų dalį. Visgi teikiamų paslaugų kaina didės. Nenorėdami prarasti pajamų, absorbuojamus kaštus psichologai stengsis padengti, perorientuodami savo teikiamų paslaugų pasiūlą į didesnes pajamas turinčius asmenis, iš kurių galės prašyti didesnio atlygio, tad vidutinė psichologinių konsultacijų kaina kils dar labiau ir taps sunkiai įperkama mažas pajamas turintiems namų ūkiams. Todėl suteikiamų paslaugų kiekis mažės, o kaina didės.
  • Trumpuoju periodu: valstybinėse institucijose dirbantys psichologai tikėtinai turės patys padengti visus kaštus, nes įstatymo projekte nėra numatoma, jog darbdavys turėtų apmokėti visas kvalifikacijos kėlimo išlaidas. Atsižvelgiant į institucinių psichologų vidutinį 400-500 eurų atlyginimą į rankas, galima tikėtis, jog dalis psichologų atsisakys toliau tęsti savo darbą ir rinksis kitą profesiją / emigraciją. Dėl to dar labiau sumažės teikiamų institucinių psichologų teikiamų paslaugų apimtis ir atitinkamai galima tikėtis didesnės naštos biudžetui.
  • Ilguoju periodu: psichologų veiklos reguliavimas skatins mažiau abiturientų rinktis psichologijos studijas, dėl ko dar labiau mažės psichologinių konsultacijų pasiūla, o tai dar labiau didins teikiamų paslaugų kainą. Labiausiai nuo tokio proceso nukentėtų žemas pajamas turintys namų ūkiai bei viešos (biudžetinės) institucijos, perkančios psichologų paslaugas.

Kaip spręsti informacijos prieinamumo ir kokybės klausimus?

  1. Jeigu nepasitikima universitete įgyjamų žinių ir kompetencijų kokybe, gerinti psichologų rengimo programas.
  2. Patvirtinti tinklapį, kuriame būtų pateikiamas visų Lietuvoje dirbančių psichologų sąrašas bei reglamentuoti privalomą pateikti informaciją ir informacijos atnaujinimo dažnį kartu reglamentuojant ir metinį mokestį už tinklapio palaikymą.
  3. Skelbti „juodąjį“ psichologų sąrašą, į kurį būtų įtraukti psichologai, grubiai nusižengę psichologo etikos kodeksui, arba psichologai, dėl kurių veiklos gauti nusiskundimai LPS, vartotojų apsaugos institucijose ar kitose institucijose.

Įgyvendinus šiuos tris žingsnius, institucijos ar fiziniai asmenys turėtų galimybę efektyviai rasti norimos srities specialistus ir pasirinkti labiausiai kompetentingus psichologus. Psichologai būtų skatinami nenusižengti psichologo etikos kodeksui, nes tai reikštų, jog jie būtų įtraukiami į „juodąjį“ sąrašą. Taip pat tokia skaidri sistema skatintų psichologus siekti kvalifikacijos kėlimo ir pateikti tai įrodančius sertifikatus.

Kaip tikrą problemą galima įvardinti tai, jog šiuo metu nėra surenkama pakankamai duomenų apie psichologus ir jų veiklą. Būtina, bendradarbiaujant su Statistikos departamentu, sukurti informacijos surinkimo standartus, siekiant užtikrinti patikimą statistinės informacijos gavimą, pvz., kiek Lietuvoje dirba psichologų, kokiuose institucijoje ir sektoriuose jie dirba, kiek valandų per metus ir kokią veiklą jie vykdo, kiek ir kokiuose mokymuose jie dalyvauja ir t.t. Taip pat reiktų surinkti informaciją ir apie psichologų gaunamas pajamas, darboviečių skaičių ir t.t. Tiesa, tikėtina, jog dalis psichologų užsiima konsultavimu nemokėdami mokesčių, tad toks informacijos viešinimas veiktų ir prevenciškai, ir skatintų mokėti visus mokesčius.

Psichologų nuomonė

K. Leščinskaitė, E. Kern, Š. Mačiulis, V. Legkauskas, M. Karklytė-Palevičienė parengė psicholgų apklausos anketą. Per savaitę laiko šią anketą užpildė 310 Lietuvos psichologų. Nors apklausa nėra reprezentatyvi, visgi jos išvados yra aiškios:

  • Į klausimą ar pritariate įstatymo nuostatai: "Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo būti Lietuvos psichologų sąjungos narys" - 68,4 % NEPRITARIA
  • Ar pritariate įstatymo nuostatai: "Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo mokėti (Lietuvos psichologų sąjungos) nario mokestį."- 74,4 % NEPRITARIA

Apklausa čia

Ką daryti Seimo nariams, kai reiks balsuoti už įstatymą?

Siūlyčiau prieš balsuojant perskaityti šį komentarą, prie jo prisegtus įvairių Lietuvos psichologų asociacijų išsakytus argumentus ir priimti išmintingą sprendimą. O jeigu kuri nors frakcija norės pasikviesti psichologus ir ekonomistus apvalaus stalo diskusijai, tada mielai prisidėsiu, diskutuodamas kaip pagerinti psichologų teikiamų paslaugų kokybę, sistemos skaidrumą ir efektyvumą.

Tarp kitko

Rimantė Šalaševičiūtė nusprendė gerinti kokybę. Tačiau, kaip atskleidžia loginis įstatymo projekto vertinimas, anei logikos, anei kokybės nerasta. Galbūt Seimo narei R. Šalaševičiūtei, prieš kovojant su „nekokybiškomis psichologų paslaugomis“, pirma reiktų įvesti įstatymo kūrimo kokybės standartus? Nes kiek keistai atrodo, kai įstatymo projektas surašytas iš 2923 žodžių, o teisės departamento vertinimas yra kone dvigubai ilgesnis: 5681 žodžiai.