Tag Archive for Sveikata

Kaip Lietuvoje stengiamasi apriboti psichologų teikiamą pagalbą

Šiuo metu buvusi socialdemokratė R. Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos psichologų sąjunga (toliau LPS) stengiasi „prastumti“ įstatymo projektą, kuris pabrangintų ir apribotų psichologinių paslaugų prieigą bei sukurtų lesyklėlę saviems. Prisidengiant noru “gerinti psichologinių paslaugų kokybę” yra kuriama licencijavimo monopolija, kurią perims Lietuvos psichologų sąjunga. Pastaroji šiuo metu atstovauja tik vieną trečdalį Lietuvoje konsultacijas teikiančių psichologų. Tad šiame komentare kalbama apie “stumiamą” įstatymo projektą XIIIP-685 bei galimas jo ekonomines pasekmes.

Problema

Manau, kad visi logiškai mąstantys asmenys sutiks, jog visų pirma būtina identifikuoti / apibrėžti problemą, problemos pasekmių kaštus visuomenei, identifikuoti problemos ištakas ir tik tada kalbėti apie galimus sprendimo būdus. Suprantama, problemos sprendimo kaštai negali viršyti sukuriamos naudos visuomenei, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumo principas.

Seimo narė R.Šalaševičiūtė problemą identifikuoja kaip:

Šiuo metu Lietuvoje psichologų praktinė veikla įstatymu nėra reglamentuota, veikla nelicencijuojama ir nėra sudaryto oficialaus, pagal skirtingas psichologų teikiamų paslaugų veiklos sritis, psichologų sąrašo. Galimai dėl šios priežasties teismams, antstoliams, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovams bei fiziniams asmenims neužtikrinama teisė į kokybišką psichologinę paslaugą. (Aiškinamojo rašto 3-ios dalies pirmas paragrafas).

Visų pirma norėtųsi paklausti, kaip sąrašo egzistavimas gali užtikrinti žmonių teisę į kažką? Gal Seimo narė turėjo omenyje „galimybė rasti“? Taigi, identifikuojama problema nėra nekokybiškos psichologų paslaugos, o tik tvarkingos psichologų duombazės neegzistavimas.

Taip pat Seimo narė argumentuoja, jog:

Šiuo metu kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų psichologo praktinei veiklai nėra, nors dirbant su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, nepilnamečiais, jų šeimomis būtina aukšta psichologų kvalifikacija. (Aiškinamojo rašto 1-os dalies trečias paragrafas)

Tačiau šiame teiginyje Seimo narė nepateikia jokių konkrečių argumentų ar duomenų, įrodančių, jog psichologų turimos žinios yra netinkamos/pasenusios ar, kad psichologai savarankiškai netobulina savo kvalifikacijos. Jeigu tai asmeninis Seimo narės įsitikinimas, tada įstatymo aiškinamajame rašte taip ir turėtų būti nurodyta. Tik kyla akivaizdus klausimas, ar dėl asmeninių įsitikinimų reikia kurti įstatymus.

Apibendrinant galima teigti, kad problema yra tai, jog neegzistuoja visuotinis psichologų sąrašas, o dabartiniai psichologai galbūt netobulina savo kvalifikacijos. Toliau Seimo narė konstatuoja, jog

Siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, būtina reglamentuoti psichologų praktinę veiklą įstatymu ir ją licencijuoti (Aiškinamojo rašto 1-os dalies pirmas paragrafas)

Tačiau R. Šalaševičiūtė neargumentuoja, kodėl būtent licencijavimas yra geriausias ar efektyviausias būdas kovoti su menama problema, nėra pateikiami jokie faktai, kokios šios „problemos“ pasekmės ir koks problemos mastas.

Asimetrinė informacija iš ekonominės perspektyvos

Situacija, kai sutartį sudarantis asmuo nežino apie jo kontrahento visas savybes, yra tipinė asimetrinės informacijos problema. Asimetrinės informacijos problemas ir skirtingus jų sprendimo būdus ekonomistai nagrinėja jau nuo 1960-ujų metų. Tačiau nagrinėjant R. Šalaševičiūtės teikiamą įstatymo projektą, nebuvo prašoma ekonomistų pateikti savo išvadų apie galimas socialines ir ekonomines tokio įstatymo projekto pasekmes ar galimus menamos problemos sprendimo būdus. Pavyzdžiui, ekonomistai identifikuoja būdus, kaip spręsti asimetrinės informacijos problemas:

  1. Garantijos (pvz., pinigų grąžinimo garantija, jeigu prekė ar paslauga netenkina/nepakankamai gera);
  2. Sektoriniai kokybės standartai (pvz., patys prekių / paslaugų tiekėjai sutaria dėl minimalaus kokybės standarto);
  3. Vartotojų apsaugos reguliavimas (pvz., dėl nekokybiškos prekės ar paslaugos kreipiamasi į instituciją, turinčią objektyviai nuspręsti ir išspręsti kilusį ginčą);
  4. Teisinės atsakomybės reguliavimas (pvz., įstatymais reglamentuojamas privalomas standartų laikymasis);
  5. Sertifikavimas (pvz., įmonės savanoriškai akredituojasi ir gauna kokybę sertifikuojančią pažymą);
  6. Licencijavimas (pvz., kai išduodamas tik tam tikras kiekis licencijų ir jos išduodamos tik toms įmonėms, kurios atitinka tam tikrus iškeltus standartus);
  7. Nieko nedarymas (pvz., jeigu problemos sprendimo/reguliavimo kaštai viršytų socialinę naudą).

Šioje situacijoje ekonomistai būtų galėję atlikti rinkos analizę, nustatę problemos mastą ir pasiūlę skirtingus būdus ir jų kaštų/naudos analizę, taip padėdami politikams priimti kokybiškus sprendimus. Tačiau, kam reikalinga analizė, vertinimas, kai Seimo narė vadovaujasi argumentu:

…šioje srityje dirbau daug metų ir noriu padėti jiems (Facebook.com)

Paimta iš link

Gyvulių ūkis

Šį įstatymo projektą dar labiau farsu paverčia paaiškinimas, kaip pasirinkta institucija, kurią ketinama įpareigoti atlikti licencijavimo procesą:

2017 m. kovo 27 d. Ūkio ministerijoje vyko pasitarimas dėl Lietuvos Respublikos psichologų praktinės veiklos įstatymo projekto Nr. XIIP-4553 tobulinimo galimybių ir kitų su įstatymo projektu susijusių klausimų. Pasitarime dalyvavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Prezidentūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos psichologų sąjungos, Lietuvos psichoterapijos asociacijos ir Vaikų ir jaunimo psichologų asociacijos atstovai. Pasitarimo dalyviai vieningai priėmė sprendimą, kad psichologų veiklą Licencijuojanti institucija turi būti Lietuvos psichologų sąjunga (Aiškinamojo rašto 4-os dalies penktas paragrafas)

Taigi susėdo broliai kurmiai ir…

Eini beini, diki daki,
Urbi burbi, šmiki šmaki,
Aus baus, duos medaus,
….

… ir vieningai nusprendė, kas užsiims šia nelabdaringa veikla. Šioje vietoje tik norėčiau priminti, jog LPS atstovauja vos trečdaliui konsultuojančių psichologų. Nei viešos diskusijos su visuomene, nei su pačiais psichologais nebuvo. O kam? Tačiau tai nepraslydo STT pro akis, kuri įstatymo projekto vertinime parašė, kad:

Atsižvelgdami į tai, manome, kad siekiant skaidresnio teisinio reguliavimo, turėtų būti atskleisti motyvai ir kriterijai, pagal kuriuos Licencijuojančia institucija buvo pasirinkta būtent Lietuvos psichologų sąjunga (STT įstatymo projekto vertinimo 3-ias punktas)

Gal iki šiol minėti faktai nebūtų dar tokie apgailėtini, jeigu ne tai, jog įstatymo projekte numatoma, jog:

Sąjungos nariai yra visi praktinę veiklą ir prižiūrimą praktinę veiklą atliekantys psichologai (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija )

Taigi, psichologai, norintys dirbti psichologo darbą, privalės tapti LPS nariais ir mokėti LPS mokestį. Tiesa, šios rinkliavos dydžiai nėra įteisinami jokiame įstatyme, o yra paliekami spręsti pačiai LPS. STT parengtame įstatymo projekto vertinime kritikos nestinga:

Mūsų nuomone, situacija, kai pati institucija nustato savo veiklos įgyvendinimo taisykles ir pati kontroliuoja kaip laikomasi jos pačios sukurtų taisyklių yra ydinga antikorupciniu požiūriu, todėl siūlome, kad teisės aktai, reglamentuojantys psichologų praktinės veiklos licencijų išdavimo procedūras, būtų priimami aukštesnio lygio institucijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos. (STT įstatymo projekto vertinimo 2-as punktas)

Apibendrinant iki šiol minėtus faktus galima konstatuoti, jog dėl to, kad nėra tvarkingos duomenų bazės apie Lietuvoje veikiančius psichologus, siūloma priversti visus psichologus tapti LPS nariais ir mokėti nario mokestį. Sveiko proto žmogus paklaustų: „O kur kokybė“?

Kokybė?

Kokybė būtų garantuojama tokiu būdu, jog 5-erių metų psichologijos studijas baigusieji psichologijos studijų absolventai ir kiti 3-ių darbo metų stažo neturintys psichologai turėtų atlikti 1500 valandų prižiūrimą praktinę veiklą, iš kurių turi būti arba 50 individualių supervizijų, arba 100 grupinių supervizijų (t. y., kai psichologas, teikdamas konsultaciją tuo pačiu metu yra stebimas savo supervizoriaus). Tai reikštų, jog studentai turėtų dirbti už mažus atlyginimus bei patys mokėti už supervizijas juos prižiūrintiems „kvalifikuotiems“ psichologams. Gauti praktikos vietą nebus labai lengva, nes jau dabar dalis institucinių psichologų (pvz., dirbančių poliklinikose, ligoninėse ir t.t.) dėl etatų stokos dirba tik daliniu etatu. Toks sprendimas gali labai stipriai apriboti naujų psichologų patekimą į darbo rinką. O ateityje atbaidyti nuo psichologijos studijų pasirinkimo.

Taip pat įstatyme numatoma, jog psichologai turės nuolat kelti savo kvalifikaciją. Tačiau ir vėl, sprendimas, kaip tai daryti, paliekamas LPS. Taigi, teoriškai LPS gali nuspręsti, jog norint gauti psichologo licenciją, būtina dalyvauti LPS organizuojamuose kursuose, kurių kainą nustatys ir vėl tas pats LPS.

Tad studijas pabaigęs psichologas yra faktiškai priverčiamas dvejus metus dirbti psichologinėje institucijoje už apytiksliai 400-500 eurų mėnesinį atlyginimą bei išleisti apie 5000 eurų už individualias / grupines supervizijas. Tada jis privalomai turi tapti LPS nariu. Psichologas privalės dalyvauti mokymuose, kurių tvarką dar tik nustatys LPS ir kurių kaina, kaip spėja patys psichologai, gali siekti iki 1000-2000 eurų kasmet. Jeigu LPS nuspręs, jog Lietuvoje psichologų yra per daug (o nuo per didelės konkurencijos „kenčia“ uždirbamos pajamos), LPS turės visus svertus kelti reikalavimus bei įkainius norintiems tapti licencijuotais psichologais.

Tačiau kaip tokie mokymai užtikrins kokybę, nėra diskutuojama. Nėra nustatoma, kiek ir kokių mokymų privalės išklausyti psichologai, ar vyks egzaminavimas ir, ar LPS mokymuose nedalyvaujantys psichologai neteks licencijos – visa tai LPS nuspręs vėliau. Šioje vietoje nenutyla vidinis balsas, kuždantis, kad staigus bandymas prastumti „licencijavimą“, susijęs su tikėtinai nuo 2020-ųjų metų mažėsiančiomis ES finansavimo lėšomis. Dabar nemaža dalis akademinių psichologų (lektoriai, dėstytojai, profesoriai, kurie nebūtinai vykdo praktinę konsultavimo veiklą), gyvuoja „prastumdami“ įvairius ES finansuojamus projektus, o kai jų nebeliks, nebeliks pinigų. O kas yra labiau kvalifikuoti vesti mokymus psichologams praktikams bei juos supervizuoti, nei ubagai psichologai akademikai? Gal dėl to įstatymo projekte ir įrašyta, jog

Psichologas supervizorius – psichologas, turintis galiojančią psichologo praktinės veiklos licenciją, turintis ne mažesnį kaip trejų metų praktinio arba pedagoginio darbo stažą psichologijos srityje, įrašytas į psichologų praktinės veiklos licencijavimo institucijos sudarytą psichologų supervizorių sąrašą ir pagal kompetenciją galintis prižiūrėti psichologo praktinės veiklos licencijos siekiančio psichologo praktinę veiklą (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija )

Tad dabartinė LPS valdybos struktūra, susidedanti iš 4 VU, 2 MRU, 2 VDU, 1 LEU akademiko, pasitikėjimo nekelia.

Pozicija Laipsnis, vardas, pavardė Veikla Universitetas
Prezidentė doc. dr. Neringa Grigutytė VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė. VU
Valdybos narys(-ė) Jonas Eimontas Vilniaus universiteto doktorantas VU
Valdybos narys(-ė) Dr.,Giedrė Genevičiūtė-Janonė Vytauto Didžiojo universiteto lektorė VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Alfredas Laurinavičius VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentas VU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė Vilniaus universiteto lektorė ir tyrėja VU
Valdybos narys(-ė) Goda Kaniušonytė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Rytis Pakrosnis VDU Socialinių mokslų fakulteto prodekanas, lektorius VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Ala Petrulytė Lietuvos edukologijos universiteto docentė LEU
Valdybos narys(-ė) Inga Truskauskaitė-Kunevičienė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU

Lentelė sudaryta remiantis informacija, pateikta: link ir link

Tiesa, kasmet vyksta LPS suvažiavimas, kurio metu perrenkama valdyba, prezidentas, tačiau kaip numatoma įvertinti galimybę atokiuose Lietuvos regionuose gyvenantiems ir dirbantiems psichologams būti atstovaujamiems LPS suvažiavime – neaišku. Tad didelių poslinkių užimamose pozicijose tikėtis vargu ar verta. Tai reikštų, jog ateityje ir toliau LPS galėtų formuoti psichologams akademikams palankią aplinką.

Ekonominės licencijavimo pasekmės

Priklausomai nuo psichologinių paslaugų pasiūlos ir paklausos elastingumo bei analizuojamo laikotarpio, tikėtinas toks raidos scenarijus:

  • Trumpuoju periodu: psichologai, baimindamiesi prarasti dalį savo klientų ir tuo pačiu dalį apyvartos, stengsis absorbuoti didžiąją kaštų dalį. Visgi teikiamų paslaugų kaina didės. Nenorėdami prarasti pajamų, absorbuojamus kaštus psichologai stengsis padengti, perorientuodami savo teikiamų paslaugų pasiūlą į didesnes pajamas turinčius asmenis, iš kurių galės prašyti didesnio atlygio, tad vidutinė psichologinių konsultacijų kaina kils dar labiau ir taps sunkiai įperkama mažas pajamas turintiems namų ūkiams. Todėl suteikiamų paslaugų kiekis mažės, o kaina didės.
  • Trumpuoju periodu: valstybinėse institucijose dirbantys psichologai tikėtinai turės patys padengti visus kaštus, nes įstatymo projekte nėra numatoma, jog darbdavys turėtų apmokėti visas kvalifikacijos kėlimo išlaidas. Atsižvelgiant į institucinių psichologų vidutinį 400-500 eurų atlyginimą į rankas, galima tikėtis, jog dalis psichologų atsisakys toliau tęsti savo darbą ir rinksis kitą profesiją / emigraciją. Dėl to dar labiau sumažės teikiamų institucinių psichologų teikiamų paslaugų apimtis ir atitinkamai galima tikėtis didesnės naštos biudžetui.
  • Ilguoju periodu: psichologų veiklos reguliavimas skatins mažiau abiturientų rinktis psichologijos studijas, dėl ko dar labiau mažės psichologinių konsultacijų pasiūla, o tai dar labiau didins teikiamų paslaugų kainą. Labiausiai nuo tokio proceso nukentėtų žemas pajamas turintys namų ūkiai bei viešos (biudžetinės) institucijos, perkančios psichologų paslaugas.

Kaip spręsti informacijos prieinamumo ir kokybės klausimus?

  1. Jeigu nepasitikima universitete įgyjamų žinių ir kompetencijų kokybe, gerinti psichologų rengimo programas.
  2. Patvirtinti tinklapį, kuriame būtų pateikiamas visų Lietuvoje dirbančių psichologų sąrašas bei reglamentuoti privalomą pateikti informaciją ir informacijos atnaujinimo dažnį kartu reglamentuojant ir metinį mokestį už tinklapio palaikymą.
  3. Skelbti „juodąjį“ psichologų sąrašą, į kurį būtų įtraukti psichologai, grubiai nusižengę psichologo etikos kodeksui, arba psichologai, dėl kurių veiklos gauti nusiskundimai LPS, vartotojų apsaugos institucijose ar kitose institucijose.

Įgyvendinus šiuos tris žingsnius, institucijos ar fiziniai asmenys turėtų galimybę efektyviai rasti norimos srities specialistus ir pasirinkti labiausiai kompetentingus psichologus. Psichologai būtų skatinami nenusižengti psichologo etikos kodeksui, nes tai reikštų, jog jie būtų įtraukiami į „juodąjį“ sąrašą. Taip pat tokia skaidri sistema skatintų psichologus siekti kvalifikacijos kėlimo ir pateikti tai įrodančius sertifikatus.

Kaip tikrą problemą galima įvardinti tai, jog šiuo metu nėra surenkama pakankamai duomenų apie psichologus ir jų veiklą. Būtina, bendradarbiaujant su Statistikos departamentu, sukurti informacijos surinkimo standartus, siekiant užtikrinti patikimą statistinės informacijos gavimą, pvz., kiek Lietuvoje dirba psichologų, kokiuose institucijoje ir sektoriuose jie dirba, kiek valandų per metus ir kokią veiklą jie vykdo, kiek ir kokiuose mokymuose jie dalyvauja ir t.t. Taip pat reiktų surinkti informaciją ir apie psichologų gaunamas pajamas, darboviečių skaičių ir t.t. Tiesa, tikėtina, jog dalis psichologų užsiima konsultavimu nemokėdami mokesčių, tad toks informacijos viešinimas veiktų ir prevenciškai, ir skatintų mokėti visus mokesčius.

Psichologų nuomonė

K. Leščinskaitė, E. Kern, Š. Mačiulis, V. Legkauskas, M. Karklytė-Palevičienė parengė psicholgų apklausos anketą. Per savaitę laiko šią anketą užpildė 310 Lietuvos psichologų. Nors apklausa nėra reprezentatyvi, visgi jos išvados yra aiškios:

  • Į klausimą ar pritariate įstatymo nuostatai: “Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo būti Lietuvos psichologų sąjungos narys” – 68,4 % NEPRITARIA
  • Ar pritariate įstatymo nuostatai: “Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo mokėti (Lietuvos psichologų sąjungos) nario mokestį.”- 74,4 % NEPRITARIA

Download (PPT, 1.43MB)

Ką daryti Seimo nariams, kai reiks balsuoti už įstatymą?

Siūlyčiau prieš balsuojant perskaityti šį komentarą, prie jo prisegtus įvairių Lietuvos psichologų asociacijų išsakytus argumentus ir priimti išmintingą sprendimą. O jeigu kuri nors frakcija norės pasikviesti psichologus ir ekonomistus apvalaus stalo diskusijai, tada mielai prisidėsiu, diskutuodamas kaip pagerinti psichologų teikiamų paslaugų kokybę, sistemos skaidrumą ir efektyvumą.

Tarp kitko

Rimantė Šalaševičiūtė nusprendė gerinti kokybę. Tačiau, kaip atskleidžia loginis įstatymo projekto vertinimas, anei logikos, anei kokybės nerasta. Galbūt Seimo narei R. Šalaševičiūtei, prieš kovojant su „nekokybiškomis psichologų paslaugomis“, pirma reiktų įvesti įstatymo kūrimo kokybės standartus? Nes kiek keistai atrodo, kai įstatymo projektas surašytas iš 2923 žodžių, o teisės departamento vertinimas yra kone dvigubai ilgesnis: 5681 žodžiai.

Neoficiali XIIIP-685 antroji versija, kurią pavyko gauti iš gyvai disksusijose dalyvavusių asmenų. Neoficiali, nes neįkelta į e-seimas.lrs.lt tinklapį.

Download (DOC, 158KB)

Kreipimasis Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kurį pasirašė įvairių asociacijų ir institucijų vadovai:

Download (PDF, 627KB)

Visų komitetų išvados dėl XIIIP-685 galima rasti e-seimas.lrs.lt tinklapyje po “Susiję dukumentai” (žr. printscreen)

Nelaimingi atsitikimai darbe – ne tik asmeninė nukentėjusiųjų tragedija

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Lietuvoje įvykstančių nelaimingų atsitikimų darbe tendencijas, atsakyti į klausimą, kurie ekonominės veiklos sektoriai yra pavojingiausi darbuotojams, identifikuoti, dėl kokių priežasčių dažniausiai įvyksta nelaimingi atsitikimai darbe bei įvertinti nelaimingų atsitikimų svarbą Lietuvos ekonomikai.

Nuo 1995-ųjų iki 2015-ųjų metų kasmet vidutiniškai 2900-ai darbuotojų patyrė nelaimingus atsitikimus darbe

Modernėjant šalies ūkiui bei didesnei daliai darbuotojų pradedant dirbti ne žemės ūkio sektoriuje, 1995 – 2004-ais metais buvo stebimas tendencingas nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus mažėjimas. 1995 – 2004-ais metais nelaimingų atsitikimų skaičius žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje sumažėjo 80 procentų, apdirbamosios gamybos sektoriuje – 27 procentais, statybos sektoriuje – 26 procentais (žr. į 1 pav.). 2004-2007-ais metais Lietuvos ekonomikos augimą spartino kreditavimu pučiamas nekilnojamojo turto (toliau – NT) burbulas. Dėl netvaraus augimo NT sektoriuje, ypatingai, augo darbuotojų paklausa statybos bei transportavimo sektoriuose. Išaugusi paklausa sąlygojo didesnį priimtų darbuotojų skaičių, tačiau nebuvo skiriama pakankamai dėmesio nelaimingų atsitikimų prevencijai. Dėl šių priežasčių 2007-ais metais, lyginant su 2004-ais metais, nelaimingų atsitikimų skaičius statybos sektoriuje išaugo 66 procentais, transporto ir sandėliavimo sektoriuje – 62 procentais, o didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, transporto priemonių remonto bei asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo sektoriuje – 56 procentais. 2009-ais metais, sprogus NT burbului, stipriai susitraukus nekilnojamojo turto bei kitų prekių ir paslaugų paklausai, Lietuvos ekonomika patyrė recesiją. Nors lyginant 2010-ų metų pirmą ketvirtį su 2008-ų metų pirmu ketvirčiu, per šį laikotarpį, Lietuvoje vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius (t. y. darbuotojų skaičius, perskaičiavus į pilno etato darbo vietas) sumažėjo 20 procentų, visgi statybų sektoriuje sąlyginis darbuotojų skaičius sumažėjo 53 procentais, apdirbamosios gamybos sektoriuje – 32 procentais, didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto priemonių remonto sektoriuje – 24 procentais. Sąlyginis darbuotojų skaičius Lietuvos ekonomikoje krito daugiau kaip 210 tūkstančių. Toks staigus darbuotojų skaičiaus sumažėjimas lėmė nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus kritimą. Nepaisant Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) skiriamo dėmesio nelaimingų atsitikimų prevencijai, vos tik Lietuvos ekonomika pradėjo atsigauti po krizės, pradėjo augti ir nelaimingų atsitikimų skaičius (žr. į 2 pav.). 2015-ais metais lyginant su 2009-ais metais, nelaimingų atsitikimų darbe skaičius didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, transporto priemonių remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo sektoriuje išaugo 166 procentais, žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje – 81 procentu, apdirbamosios gamybos sektoriuje – 76 procentais, statybų sektoriuje – 60 procentų. Nelaimingų atsitikimų darbe pikas buvo pasiektas 2007-ais metais, kai buvo užregistruoti 3577 darbuotojai netekę darbingumo. Tačiau analizuojant bendras nelaimingų atsitikimų tendencijas, tikėtina, jog paskelbus 2016-ųjų metų statistiką paaiškės, jog būsime pasiekę naują „rekordą“.
Apibendrinant galima teigti, jog nuo 2000-ųjų metų Lietuvoje įvykstančių nelaimingų atsitikimų darbe skaičius yra glaudžiai susijęs su ekonominės raidos tendencijomis, o VDI taikomos prevencinės priemonės nėra pakankamai veiksmingos.

1 pav. Nelaimingų atsitikimų skaičiaus metinis pokytis, atsižvelgiant į ekonominės veiklos sektorių, 1995-2015-ais metais

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, autoriaus skaičiavimai

2 pav. Nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus ir BVP metiniai pokyčiai, 1996-2015-ais metais, procentais

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, autoriaus skaičiavimai

Pavojingiausi – statybos, transporto ir sandėliavimo bei apdirbamosios pramonės sektoriai

Nelaimingų atsitikimų darbe rizika yra susijusi su daugeliu veiksnių. Šioje apžvalgoje analizuojama nelaimingų atsitikimų darbe rizika, atsižvelgiant į didžiausią įtaką rizikai darančius veiksnius: darbuotojo lytį, amžių, veiklos sritį ir darbuotojų kvalifikaciją.

1-oje lentelėje pateikiami nelaimingų atsitikimų darbe rodikliai, kurie – išskaidyti pagal ekonominės veiklos sektorius, darbuotojų lytį bei įvykio sukeltas pasekmes. Pateikiami 2015-ais metais užregistruotų nelaimingų atsitikimų skaičius ir nelaimingų atsitikimų skaičius, tenkantis 100 000 dirbančiųjų. Pastarasis rodiklis leidžia tiksliau palyginti įvairių ekonominės veiklos sektorių rizikingumą, nes įvertina sąlyginį darbuotojų skaičių, kuris gali ženkliai skirtis tarp sektorių. Pavyzdžiui, sektorius, kuriame dirbant 10 žmonių nutinka 5 nelaimingi atsitikimai yra kur kas rizikingesnis nei sektorius, kuriame nutinka 10 nelaimingų atsitikimų dirbant 100 žmonių. Pirmu atveju nelaimingą atsitikimą patiria kas antras darbuotojas, o antru – tik kas dešimtas.

1 lentelė. Netekusių darbingumo ir žuvusių dėl nelaimingų atsitikimų darbe rodikliai, atsižvelgiant į ekonominės veiklos sektorius

Pastaba. Žalia spalva pažymėti, lentelėje esantys, laukeliai iliustruoja mažiausius skaičius arba mažiausią riziką, raudona spalva – didžiausius skaičius arba riziką, geltona – vidutinius skaičius arba riziką. Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, autoriaus skaičiavimai

Rizikingiausi sektoriai moterims

2015-ais metais, absoliučiais skaičiais vertinant, daugiausiai moterų patyrė nelaimingus atsitikimus:
1. Apdirbamosios gamybos sektoriuje, kuriame užregistruota 290 nelaimingų atsitikimų.
2. Didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto sektoriuose – 243 nelaimingų atsitikimų.
3. Žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuje – 196 nelaimingų atsitikimų.

Tačiau įvertinus dirbančiųjų skaičių pavojingiausias sektoriais tampa:
1. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius – 589,5 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
2. Apdirbamosios gamybos sektorius – 371,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
3. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos sektorius – 327,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.

2015-ais metais trys moterys žuvo dėl patirto nelaimingo atsitikimo darbe. Viena iš jų dirbo statybos sektoriuje, kita – švietimo ir žmonių sveikatos priežiūros, o trečia – socialinio darbo sektoriuje. Atsižvelgiant į dirbančiųjų šiuose sektoriuose moterų skaičių paaiškėja, jog moterims darbas statybų sektoriuje yra beveik 12 kartų rizikingesnis nei darbas švietimo sektoriuje ir beveik 9 kartus rizikingesnis nei darbas žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuose.

Rizikingiausi sektoriai vyrams

2015-ais metais daugiausiai vyrams nelaimingų atsitikimų darbe nutiko:
1. Apdirbamosios gamybos sektoriuje – 731 nelaimingi atsitikimai.
2. Statybos sektoriuje – 398 nelaimingi atsitikimai.
3. Didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto sektoriuose – 33 nelaimingi atsitikimai

Tačiau atsižvelgiant į skirtinguose sektoriuose dirbančių vyrų skaičių, rizikingiausių sektorių trejetukas išsirikiuoja šia eilės tvarka:
1. Apdirbamosios gamybos sektorius – 736,1 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
2. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius – 593 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.
3. Statybų sektorius – 591,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų.

2015-ais metais dėl patirto nelaimingo atsitikimo darbe žuvo 39 vyrai iš kurių 13 dirbo statybos sektoriuje, 12 – transporto ir saugojimo sektoriuje bei 6 – apdirbamosios gamybos sektoriuje. Įvertinus dirbančiųjų skirtinguose sektoriuose vyrų skaičių visgi didžiausią riziką mirtinai susižaloti vyrai turi dirbdami žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje (21,8 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų), statybos sektoriuje (19,3 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų) bei transporto ir saugojimo sektoriuje (17,7 nelaimingų atsitikimų, tenkančių 100 000 dirbančiųjų). Nors dirbant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje patiriama trečdaliu mažiau mirtinų traumų, tačiau rizika patirti mirtiną sužalojimą dirbant šiame sektoriuje yra 3 kartus didesnė nei dirbant apdirbamosios gamybos sektoriuje.

Apibendrinant galima teigti, jog priklausomai nuo lyties pavojingiausi sektoriai yra apdirbamosios gamybos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos, statybų, transporto ir saugojimo bei žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriai. Tačiau vyrams patekti į nelaimingus atsitikimus rizika visuose sektoriuose yra didesnė nei moterų (žr. 1 lentelėje 3 ir 4 stulpeliai)

Jauniems vyrams nelaimingų atsitikimų darbe rizika – didžiausia

Europos statistikos departamentas pateikia dėl nelaimingų atsitikimų 4 ar daugiau dienų darbingumą praradusių asmenų bei žuvusiųjų statistiką. Analizuojant 2008 – 2014-ųjų metų statistinius duomenis, atsižvelgiant į lytį ir amžių (žr. į 3 ir 4 pav.), išryškėja, jog vyrų imtyje, rizika patirti nemirtiną arba mirtiną nelaimingą atsitikimą yra ženkliai didesnė.
18-os metų nesulaukusių vyrų rizika patirti nelaimingą atsitikimą darbe yra 36 kartus didesnė nei moterų. Vyresnio amžiaus grupėje, 65-ių metų amžiaus bei vyresnių dirbančiųjų, šis atotrūkis mažėja iki 3 procentų. Pastebima tendencija, jog jaunesnio amžiaus darbuotojai, moterys bei vyrai, patiria didesnę rizika patekti į nelaimingus atsitikimus nei vyresnio amžiaus darbuotojai. Tai galima paaiškinti remiantis tuo, jog jauni darbuotojai yra mažiau patyrę bei labiau linkę neįvertinti rizikos, su kuria gali susidurti darbo metu. Tačiau neatskleista, kodėl nelaimingų atsitikimų rizika didėja, sulaukus vyresnio amžiaus.

3 pav. Nelaimingų atsitikimų rizika, atsižvelgiant į lytį bei amžių, 2008-2014-ų metų vidurkiai

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

4 pav. Žūties rizika priklausomai, atsižvelgiant į lytį bei amžių, 2008-2014-ų metų vidurkiai

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Analizuojant 2008-2014-ųjų metų vidutinę mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe statistiką matyti, jog didžiausia tikimybė, kad mirtinų sužalojimų darbe patirs vyrai iki 18-os metų. Bendrai vertinant, vyrų tikimybė žūti nelaimingų atsitikimų metu ženkliai didesnė nei moterų, ir abiejų lyčių darbuotojų tikimybė patirti mirtinus nelaimingus atsitikimus didėja su amžiumi. Taip yra dėl to, kad vyresnio amžiaus žmonių fizinė būklė yra labiau pažeidžiama nei jaunų žmonių, pvz., dėl kaulų tvirtumo, kūno regeneracijos galimybių ir t.t.

Rizikos grupė – žemiausios kvalifikacijos darbininkai

Pažvelgus į 5-ą paveikslėlį galime išvysti, kaip vidutiniškai 2008 – 2014-ais metais pasiskirstė nemirtini nelaimingi atsitikimai (kai nedirbama daugiau nei 3 dienas po įvykio) ir mirtini nelaimingi atsitikimai, atsižvelgiant į dirbančiųjų kvalifikaciją. 43 procentai visų nemirtinų nelaimingų atsitikimų nutiko žemiausios, t. y. IV kvalifikacijos darbuotojams (įrenginių ir mašinų operatoriams ir surinkėjams, nekvalifikuotiems darbininkams), 35 procentai – III kvalifikacijos darbuotojams (kvalifikuotiems žemės, miškų ir žuvininkystės darbuotojams, kvalifikuotiems darbininkams ir amatininkams), 13 procentų – II kvalifikacijos darbuotojams (tarnautojams ir paslaugų sektoriaus darbuotojams ir pardavėjams) ir tik 9 procentai – I kvalifikacijos darbuotojams (vadovams, specialistams, technikams ir jaunesniesiems specialistams). Mirtinų nelaimingų atsitikimų pasiskirstymas pagal kvalifikaciją yra panašus: I kvalifikacija – 7 procentai visų mirtinų nelaimingų atsitikimų, II – 4 procentai, III – 40 procentų, IV – 50 procentų visų mirtinų nelaimingų atsitikimų.

5 pav. Nelaimingų atsitikimų rizika, atsižvelgiant į darbuotojų kvalifikaciją, 2008-2014-ų metų vidurkiai

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Nelaimingų atsitikimų priežastys dauguma atvejų – darbdavių aplaidumas

VDI daryma išvadas apie nelaimingų atsitikimų priežastis pripažįsta, jog pagrindinė priežastis, tai darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės stoka įmonėse. VDI konstatuoja, jog „dalis darbdavių tinkamai nesirūpino savo darbuotojų priežiūra ir kontrole, neorganizavo reikalingų mokymų, neteikė būtinos informacijos, išsamesnių instrukcijų darbuotojams, kaip saugiai atlikti darbus bei nevertino profesinės rizikos“, tačiau pripažįsta, jog ir „darbuotojai ne visada laikosi saugaus darbo reikalavimų, nustatytų technologiniuose aprašymuose, taisyklėse, instrukcijose, arba pažeidžia vidaus drausmę“.

Nelaimingų atsitikimų darbe kaina šalies ekonomikai

Tiksliai įvertinti nelaimingų atsitikimų kaštus šalies ekonomikai yra gana sudėtinga ir mokslininkų nuomonės apie tai, kaip tai turėtų būti apskaičiuojama stipriai skiriasi. Visgi galima taikyti paprastą metodiką siekiant gauti apytikslius skaičius. Lietuvos statistikos departamentas pateikia dėl nelaimingų atsitikimų darbe nedirbtų dienų skaičių pagal ekonominės veiklos sektorius. Padauginus šį dienų skaičių iš vidutinės vieno darbuotojo per darbo dieną sukuriamos pridėtinės vertės gaunama suma, kuri nėra sukuriama dėl darbuotojo nebuvimo darbe. Suprantama, dalis darbų yra nudirbama, tačiau darbdaviai turi mokėti už viršvalandžius, ieškoti pakaitinių darbuotojų ir t.t., tad pridėtinės vertės praradimas yra sąlyginai neblogas pakaitinis rodiklis darbdavių kaštams matuoti ir 2015-ais metais siekė apie 19 mln. eurų. „Sodros“ išmokos nelaimingų atsitikimų pasekmėms padengti 2015-ais metais siekė 16,5 mln. eurų. Taigi bendra suma 2015-ais metais siekė virš 35 mln. eurų, neįskaičiuojant dėl nedarbingumo / mirties prarastų pinigų, kuriuos būtų darbuotojai gavę bei gydimo įstaigų kaštų gydant, slaugant ir reabilituojant nelaimingus atsitikimus patyrusiuosius. Vertinant tendencijas, galime spėti, jog šios sumos tik didės: iš vienos pusės, auga vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė, iš kitos pusės, daugėja nebegalinčių dirbti ir gaunančių „Sodros“ išmokas darbuotojų skaičius.

Tikroji nelaimingų atsitikimų statistika – ženkliai didesnė

6-ame paveikslėlyje pateikiamas nelaimingų atsitikimų darbe ir žuvusiųjų dėl nelaimingų atsitikimų proporcija statybų, apdirbamosios gamybos ir žemės ūkio sektoriuose. Šis grafikas gerai iliustruoja nepranešimo apie nelaimingų atsitikimų problemą. Lietuvoje, vienam žuvusiam dėl nelaimingų atsitikimų apdirbamosios gamybos sektoriuje tenka 172 nelaimingi atsitikimai, tuo tarpu Europos Sąjungos (ES) vidurkis siekia 1080, statybų sektoriuje Lietuvos rodiklis siekia 30, tuo tarpu ES vidurkis 473, žemės ūkio sektoriuje Lietuvos rodiklis – 13, ES – 323. Teigti, jog Lietuvoje yra tiesiog „saugu“ dirbti neleidžia 2013 metais atlikta europinė darbuotojų apklausa, kurioje darbuotojai turėjo nurodyti, ar jų darbe kyla rizika jų sveikatai. Pagal šios apklausos duomenis Lietuvoje 55 procentai dirbančiųjų nurodė susiduriantys su rizikos faktoriais galinčiais pakenkti jų sveikatai darbe, tuo tarpu ES vidurkis siekė 51 procentą, o Danijoje tik 23 procentus (žr. 7 pav.). Tad labai tikėtina, jog didžioji dauguma nelaimingų atsitikimų yra neįforminami teisingai arba išvis nepranešami. Tam galimos kelios priežastys: darbuotojų baimė „sukelti problemų darbdaviams“, ypač jeigu dėl nelaimingo atsitikimo kaltas darbuotojo aplaidumas ar taisyklių nesilaikymas, biurokratijos našta, juk tyrimą turi atlikti Valstybinė darbo inspekcija, daug formalumų, darbuotojų baimė netekti darbo vietos, savo teisių ir pareigų nežinojimas ir tikėtina šeimos daktarų atsainumas bendraujant su savo pacientais. Tad šioje vietoje būtinas tolesnis darbuotojų švietimas, biurokratijos mažinimas ir aktyvus darbuotojų teisių gynimas.

6 pav. Santykis tarp nemirtinų nelaimingų atsitikimų ir mirtinų nelaimingų atsitikimų ES šalyse, 2014-ais metais.

Pastaba: * pažymėtoms šalims – nepilni duomenys, Eurostat nepateikia Suomijos statistikos. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

7 pav. Darbuotojų dalis pranešti, jog susiduria su rizikos faktoriais galinčiais neigiamai paveiktų jų sveikatą darbe

Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Išvados

Nelaimingų atsitikimų darbe skaičius Lietuvoje tampriai susijęs su ekonominių šalies vystymosi ciklu, o atsižvelgiant į tai, jog vidutinių laikotarpiu finansų ministerija prognozuoja stabilų ūkio augimą, galima daryti išvadas, jog nelaimingų atsitikimų nemažės, jeigu prevencijai nebus skiriama daug daugiau dėmesio. Ypatingai pavojingi vyrų ir moterų sveikatai yra apdirbamosios gamybos, statybų, transporto ir saugojimo bei žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriai. Rizika patekti į nelaimingą atsitikimą vyrams yra visuose sektoriuose yra didesnė nei moterų, o ypač, jeigu jiems iki 18 metų, arba jeigu jie dirba žemos kvalifikacijos darbą. Galimos nelaimingų atsitikimų pasekmės kainuoja Lietuvai kelias dešimtis milijonų, tačiau vertinant kitų šalių rodiklius paaiškėja, jog tai tik aisbergo viršūnė, nes dauguma nelaimingų atsitikimų Lietuvoje tiesiog nėra pranešama.

Download (PDF, 379KB)