Archive for Psichology

Apie psichologų praktinės veiklos licencijavimą

Nusprendžiau parašyti apie psichologų praktinės veiklos licencijavimą po TTK posėdžio, kurio metu buvo uždegta žalia šviesa įstatymo projektui keliauti į plenarinę salę. Kadangi mano įrašus apie psichologų licencijavimą skaito ir psichologijos studentai, įrašas gal gausis kiek ilgokas, bet pateiksiu daugiau papildomos informacijos kas vyksta ir ko tikėtis ateityje.

1. Koks yra dabartinis įstatymo projektas?

Visgi šiandien vykusiame Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) posėdyje, dar buvo padaryti keli nedideli pakeitimai. Galutinė įstatymo projekto versija netrukus turėtų atsirasti Seimo puslapyje čia: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/a0916ea034b511e79f4996496b137f39

2. TTK posėdis

Šiandien TTK posėdžio metu komitetas turėjo balsuoti už ar prieš įstatymo projektą. Visgi, į posėdį kuris turėjo trukti tik 20 min, susirinko labai daug žmonių. Licencijavimo proponentais buvo Danutė Gailienė, Neringa Grigutytė ir Robertas Povilaitis. Oponentai buvo Šarūnas Mačiulis,  Gintautė Malinauskienė ir Kristina Leščinskaitė, atstovaujantys IPG (Iniciatyvinę Psichologų Grupę) na ir aišku aš, ekonomistas, atstovaujantis viešąjį interesą. Ne aš nepriklausau IPG, tačiau bendrauju bei padedu formuluojant argumentus.

Įvyko pasisakymų maratonas, Šarūnas pasisakė prieš licencijavimą argumentuodamas, jog atliktoje apklausoje apie 30 proc. LPS ir virš 40 proc ne LPS narių pasisako prieš licencijavimą. Nuoroda į tyrimą http://lithuanian-economy.net/2017/10/24/kaip-lietuvoje-stengiamasi-apriboti-psichologu-teikiama-pagalba/ (įrašo pačioje apačioje ! Tikrai verta pažiūrėti rezultatus)

IPG pozicija

Kristina Pavasaraitė perskaitė šią IPG poziciją:

1. Įstatymo autoriai psichologų licencijavimo poreikį grindžia Vyriausybės programos siekiais didinti psichologų paslaugų išvystymą ir jų prieinamumą, ypač kitų Seimo priimtų įstatymų susijusių su baudžiamojo proceso neigiamo poveikio vaikui mažinimu bei vaiko teisių apsaugos stiprinimu (abu įstatymai reikalauja daugiau psichologų etatų).
Mūsų atsakymas: Įstatymo projekte numatytas visuotinis psichologų licencijavimas turės lygiai priešingą poveikį – mažų valstybiniame sektoriuje dirbančių psichologų atlyginimų (vidutiniškai apie 500-600 eurų į rankas už pilną etatą) kontekste dėl licencijavimo kaštų (licencijos mokestis, LPS nario mokestis, didėsiantys kvalifikacijos kėlimo kaštai, supervizijų kaštai) išaugs profesijos praktikavimo kaina, kas a) išstums dalį psichologų iš profesijos, ypač tuos, kurie dirba ne pilnais etatais (tokių yra labai didelė dalis) b) sumažins profesijos patrauklumas potencialiems būsimiems psichologams – didesnis nei dabar skaičius esamų studentų rinksis keisti profesiją. Taigi, sumažės psichologų paslaugų prieinamumas visuose sektoriuose.

2. Sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys psichologai bus licencijuojami bet kuriuo atveju
Mūsų atsakymas: tai sveikatos apsaugos sistemos sprendimas, iš kurio jokios analogijos, pvz., švietimo sistemai ar juo labiau privačiam organizacinės psichologijos sektoriui neseka. Iš tikrųjų, psichologų paslaugų teikimo reglamentavimas turi būti šakinis, atsižvelgiant į konkrečios sistemos poreikius.

3. Projekto autorė grįsdama neišvengiamą poreikį licencijuoti psichologų veiklą pažymėjo, kad psichologais šiuo metu prisistato ir paslaugas teikia nebūtinai psichologo išsilavinimą turintys asmenys.
Mūsų atsakymas: a) palyginus su bendru psichologų skaičiumi, tokių asmenų yra labai mažai. b) įstatymas nedraus jiems ir toliau tai daryti, nes įstatymas psichologo vardo kaip tokio niekaip negina. Jis niekaip netrukdys žmogui prisistatyti psichologu-šamanu ir toliau teikti šamanizmo paslaugas su sąlyga, kad jis tiesiog prisistato psichologu, tačiau teikdamas šamanizmo paslaugas jų neįvardina kaip psichologinių paslaugų.

4. Projekto autoriai pateikia išsamius teisinius argumentus, kad valstybė GALI nustatyti pareigą valstybės reguliuojama veikla besiverčiantiems asmenims būti atitinkamos institucijos (šiuo atveju – LPS) nariu.
Mūsų atsakymas: taip, valstybė be abejonės GALI nustatyti tokią pareigą, tačiau tai yra rimtas praktinės veiklos suvaržymas susijęs su ženkliais kaštais tiek valstybei, tiek praktikuojantiems psichologams, todėl toks reguliavimas turėtų būti taikomas tik su svariu jo būtinumo pagrindimu, tai yra, atlikus išsamią siūlomo reguliavimo kaštų, naudos, rizikų ir galimybių analizę, kuri šiuo atveju atlikta nebuvo.

5. Projekto autorė informavo, kad Ūkio ministerijoje vyko tarpinstitucinis susirinkimas, kurio metu buvo vieningai konstatuota, kad licencijuojančia institucija turėtų būti Lietuvos psichologų sąjunga.
Mūsų atsakymas: minėto tarpinstitucinio susirinkimo dalyvių ratas buvo labai siauras ir neatspindintis Lietuvos psichologų bendruomenės.

6. LPS, kaip Licencijuojančios institucijos, pasirinkimas argumentuojamas tuo, kad tam neprireiks atskirų biudžeto lėšų.
Mūsų atsakymas: Pirminiam administravimui gal ir neprireiks, tačiau siekiant išvengti psichologinių paslaugų prieinamumo mažėjimo dėl įstatymų išdidintų psichologinės praktikos sąnaudų prireiks labai didelių biudžeto lėšų, kurios iš esmės bus skirtos LPS finansuoti (per nario mokestį, licencijos mokestį, kvalifikacijos kėlimo bei supervizijų sąnaudas). Kuo mažiau šių sąnaudų kompensuos valstybė, tuo labiau mažės psichologų paslaugų prieinamumas, kuo daugiau jų finansuos, tuo labiau didės su įstatymo įgyvendinimu susijusios biudžeto išlaidos, kurios kitų atveju galėtų būti panaudotos pvz., naujiems psichologų etatams finansuoti.

7. LPS iškeliama kaip daugiausia narių turinti psichologų organizacija.
Mūsų atsakymas: LPS turi apie 600 formalių narių, tačiau nėra padariusi jokios apklausos, kokia dalis narių INFORMUOTAI pritaria tokio pobūdžio licencijavimui. Siekiant palaikymo įstatymui LPS nariai yra klaidinami, kad įstatymo įgyvendinimas jiems nieko nekainuos, kad įstatymas leis jiems padidinti atlyginimus ir pan. Taigi, nors LPS teigia atstovaujanti 600 narių, konkrečiai šio įstatymo atveju LPS tikrai neatstovauja 600 psichologų pritarimo. Kita vertus, mūsų padaryta apklausa rodo, kad >200 psichologų ir šimtai aktyvių piliečių tokiam įstatymui nepritaria iš esmės.

Proponentai nenuleido rankų ir stengėsi daugelį minėtų faktų atremti. Jiems sekėsi gana neblogai. Iš dalies dėl to, jog egzistuoja kelios įstatymo projekto redakcijos ir Rimantė Šalaševičiūtė pasakė, jog šie pasiūlymai buvo teikti anksčiau ir į juos, kaip ir į STT išvadas buvo atsižvelgta (kas galbūt nėra visai tiesa).

Tada viską vainikavo emocionalus ir šiek tiek vietomis klaidingas IPG pasisakymas, kuris buvo ilgas, ultra emocionalus ir privedė iki to, jog komisijos nariai pradėjo tarpusavyje šnekučiuotis. Argumentas, jog išeinant motinystės/tėvystes atostogų nutrūksta periodas per kurį reikia surinkti 1500  praktikos valandų ir jos pradedamos skaičiuoti iš naujo, liko neišgirstas.

Mano pozicija

Tada pasisakiau aš, kaip nepriklausomas ekonomistas, lektorius:

Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių, tai ypač opi problema Lietuvos regionuose, kur ekonominė ir socialinė atskirtis yra didžiausia.

Mano kaip ekonomisto vertinimas dėl licencijavimo pasekmių:

1. LPS išlaikymas brangings LPS narystės mokestį nes turės būti išlaikomas visas LPS aparatas, įskaitant 6 ministerijų atstovus licencijavimo komitete

2. Toks brangimas gali prilygti 1 mėnesio vidutinėms psichologų pajamoms. Tai neabejotinai paskatintų mažiau psichologų darbintis į valstybines sveikatos priežiūros institucijas, dėl ko didžiausią poveikį dėl psichologų paslaugų trūkumo pajaustų mažas pajamas gaunantys (ypač Lietuvos regionų) gyventojai, kurie dažniausiai psichologinės pagalbos sulaukia būtent sveikatos priežiūros institucijose.

3. Privačių psichologų konsultavimo įkainiai taip pat turės didėti, siekiant amortizuoti patiriamus kaštus ir vers psichologus labiau orientuotis į psichologo paslaugas galinčius įsigyti gyventojus, o tai dar labiau sumažins prieigą prie psichologių paslaugų mažas pajamas gaunantiems gyventojams.

4. Ilguoju periodu, psichologų pajamų mažėjimas, reguliavimas, nepasitikėjimas ir sisteminis neapibrėžtumas mažins paskatas mokyklos absolventus rinktis psichologo profesiją. To pasekmė – dar mažiau psichologų, didesnės kainos, ir mažiau suteiktų paslaugų.

Išvada:

nepaisant daugybės įstatymo projekto trūkumų, neaiškumų ir sukuriamos milžiniškos rizikos korupcijai (nes LPS nustatys visas tvarkas pats sau, įskaitant išmokamus atlyginimus, neužtikrinant, jog bus garantuotas reprezentavimas visų Lietuvos psichologų), šis įstatymo projektas didins psichologų teikiamų paslaugų kainą, mažins suteikiamų psichologų paslaugų apimti, prisidės prie regioninės atskirties didinimo, ir neprisidės prie kovos su savižudybėmis.

Posėdyje buvo minima, jog psichologams būtinai reikia daugiau praktikos, nes jie nesijaučia pakankamai pasiruošę. Mano pasiūlymas buvo, jog jeigu yra būtina didesnė praktika psichologijos studentams, būtų galima keisti studijų programą įvedant psichologų rezidentūrą, kurios metu, kaip ir medikams, būtų mokama stipendija. [Kaip žirniais į sieną…]

Taip pat išreiškiau susirūpinimą dėl to, jog psichologų etikos kodeksas yra prilyginamas savo galia teisės aktams ir kvestionavau, ar jeigu dėl etikos komisijos klaidos bus panaikinta veiklą vykdančio psichologo licencija, ar teismui priteisus prarastas psichologo pajamas ir žalą jo reputacijai LPS bus finansiškai pajėgi padengti nustatytus nuostolius. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas konstatavo jog turės padengti, antstoliai išieškos. Tačiau ką tai reiškia? Didesnės LPS narių įmokos. Sveikinu!

GAME OVER

Tada visus oponenentų pasisakymus užmušė Gailinės pasakojimas kaip ji bendravo su psichologijos profesijos neįgijusia, bet psichologe dirbančia moterimi. Ši jai esą pasiskundė, kad nepaisant konsultavimo, jos konsultuojamas klientas visgi nusižudė. Taip Gailienė iliustravo tragiškai psibaigusį atvejį, kai dėl psichologo kvalifikacijos trūkumo, buvo prarasta žmogaus gyvybė. Tai buvo papasakota tokiu šaltu ir ramiu tonu, bet taip gerai įgėlė, kad buvo „GAME OVER“. Vėliausiai nuo šio momento medikės Irenos Degutienės širdis plakė (jeigu jau ne anksčiau) už licencijavimą.

Tada dar kokias 20 minučių vyko marazmas už, prieš, už, prieš ir įvairiais pasitikslinimais. Visgi komisija nusprendė balsuoti, o nebe atidėti šį klausimą. Už licencijavimą balsavo

Rimas Andrikis (TT), Irena Degutienė (TSLKD), Česlav Olševski (LLRA), Lauras Stacevičius (LVŽS), Rimantė Šalaševičiūtė (LVŽS), Petras Valiūnas (LVŽS). Prieš balsų nebuvo, susilaikė Julius Sabatauskas (LSDP) ir Stasys Šedbaras (TSLKD), o Vitalijus Gailius (LS) dėl kilusio chaoso komitete išvis atsisakė balsuoti. Taigi 6 už, nubalsuota teikti įstatymo projektą Seimui.

Kam reikia licencijavimo?

Kam reikalingas licencijavimas, labai tiklsiai pasakė pati Danutė Gailienė, perfrazuojant:

Licencijavimas psichologams Lietuvoje reikalingas tam, kad psichologai taptų pripažintais Lietuvoje. Įgautų tam tikra prestižą / statusą. Tada, tapus pripažintais medicinos grandies specialistais, būtų bandoma eiti į SAM ir išmušinėti didesnes algas ir etatų skaičių.

Taigi, licencijavimas per se nesudarys prielaidos didinti atlyginimus psichologams, kaip ir etatų daugiau dėl licencijavimo neatsiras! Tiesiog tikimasi (!), jog tapus “prestižine” profesija, bus galima daugiau pasiekti ministerijų koridoriuose.

Majauskas ir Landsbergis

Išėjus iš kambario pavyko koridoriuje sutikti Mykolą Majauską. Bandėme trumpai pristatyti licencijavimo problematiką, visgi balsai atsimušė kaip žirniai į sieną. Mykolo supratimu licencijavimas gerai, nes jis tiki (!), jog didinant atlyginimus gydytojams atsiras pinigų susimokėti už supervizijas ir išaugusius LPS nario mokesčius. O tada pabėgo! (Tik pamiršo pagalvoti apie psichologus dirbančius ne medicinos strityje… kuriems bala žino kada padidės atlyginimai).

Tada koridoriuje išdygo Gabrielius Landsbergis, pas kurį pavyko įsiprašyti 15 min pokalbiui. Kartu su IPG atstovais glaustai išdėstėme licencijavimo problematiką. Gabrielius labai protingai patarė sakydamas, jog tiesiog sustabdyti licencijavimo įstatymą tikėtina nebe pavyks. Tačiau ką galima daryti, tai teikti įstatymo pataisas ir jas įregistruoti per Seimo narius. Tada už tas pataisas turės būti balsuojama Seime (jeigu projektas būtų be pataisų, vyktų balsavimas vienu kartu už visą įstatymo projektą). Dabar IPG turi su teisininku susėsti ir surašyti savo siūlomas licencijavimo įstatymo pataisas. Pateikus tokias pataisas, galima bandyti dalyvauti frakcijų susikimuose, kur pasisakymui būtų skiriama 10-15 min.

Gabrielius super! Padėjo daug paaiškindamas apie Seimo tvarką ir patardamas ką daryti toliau!

Zenonas Streikus

Su IPG atstovais atsisveikinus, aš dar susitikau su LVŽS partijos nariu, psichologu, Zenonu Streikum (taip jis  1992-1995 buvo LPS prezidentas). Padiskutavome apie licencijavimo naudą ir grėsmes. Seimo narys išreiškė savo mintys ir norus, jog LPS taptų stipria asociacija atstovaujančia Lietuvos psichologus (aka APA). Visgi Zenonas pripažino, jog iš tiesų yra tam tikrų niuansų, kurie įstatymo projekte nėra tobuli. Sutarėme, jog aš perduosiu visas žinias IPG ir kai IPG paruoš įstatymo projekto pataisas, bandysime suorganizuoti trumpą pataisų pristatymą LVŽS frakcijoje.

Ačiū Zenonui už tai, jog nepaisant to, kad nėra pilnai įsigilinęs į įstatymo projektą, nes nepriklauso TTK, domisi šia tema ir yra pasirengęs skatinti diskusiją ir įstatymo tobulinimą!

3. Kas laukia toliau

  • IPG turėtų parengti įstatymo projekto pataisas ir teikti jas Seimui bei pristatyti įvairioms frakcijoms. [Pristatyti frakcijoje nereiškia, jog visa frakcija dalyvaus susitikime, o tikėtina, tik saujelė tematika besidominčių Seimo narių, kurių nuomonės klausia ir klauso frakcijos bičiuliai]. Jeigu įstatymo projekto pataisos bus parengtos laiku ir bus kokybiškos bei bus labai kokybiškai pristatytos frakcijoms, tada egzistuoja tikimybė, jog įstatymo projektas bus priimtas su pataisomis ir bus mažiau žalingas psichologams nei yra dabar.
  • Mano asmeniniu supratimu, IPG taip pat turėtų save formalizuoti. T.y. dviejų savaičių bėgyje įkurti mini psichologų asociaciją ir taip įgauti didesnį svorį nelygioje kovoje.
  • Psichologijos studentai turėtų atkakliai kalbinti Tadas Vadvilavičius ir LIPSA. LIPSA inicijavo apklausą (nuoroda) visgi vakar užklausiau dėl apklausos rezultatų ir gavau tokį LIPSA atsakymą:

Sveiki. Kadangi atsakymų skaičius neprezentatyvus (mažas respondentų aktyvumas), tad duomenų pateikti negalime. Būtų etiškai ir metodologiškai netikslinga tai daryti. Informuoti politikų šiuo klausimu negalime.

  • Visi kurie pasisako prieš licencijavimą, turėtų pasirašyti čia http://www.peticijos.lt/visos/74540.  Labai svarbu nurodyti ar esate psichologas / psichologijos studentas. Kuo daugiau balsų, tuo svaresnis taps IPG balsas Seimo rūmuose.

p.S. Kai kurias detales bei vardus, argumentus  praleidau, neatsakau už tikslumą, bet kiek prisimenu, viskas buvo daugmaž taip 🙂

Kaip Lietuvoje stengiamasi apriboti psichologų teikiamą pagalbą

Šiuo metu buvusi socialdemokratė R. Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos psichologų sąjunga (toliau LPS) stengiasi „prastumti“ įstatymo projektą, kuris pabrangintų ir apribotų psichologinių paslaugų prieigą bei sukurtų lesyklėlę saviems. Prisidengiant noru “gerinti psichologinių paslaugų kokybę” yra kuriama licencijavimo monopolija, kurią perims Lietuvos psichologų sąjunga. Pastaroji šiuo metu atstovauja tik vieną trečdalį Lietuvoje konsultacijas teikiančių psichologų. Tad šiame komentare kalbama apie “stumiamą” įstatymo projektą XIIIP-685 bei galimas jo ekonomines pasekmes.

Problema

Manau, kad visi logiškai mąstantys asmenys sutiks, jog visų pirma būtina identifikuoti / apibrėžti problemą, problemos pasekmių kaštus visuomenei, identifikuoti problemos ištakas ir tik tada kalbėti apie galimus sprendimo būdus. Suprantama, problemos sprendimo kaštai negali viršyti sukuriamos naudos visuomenei, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumo principas.

Seimo narė R.Šalaševičiūtė problemą identifikuoja kaip:

Šiuo metu Lietuvoje psichologų praktinė veikla įstatymu nėra reglamentuota, veikla nelicencijuojama ir nėra sudaryto oficialaus, pagal skirtingas psichologų teikiamų paslaugų veiklos sritis, psichologų sąrašo. Galimai dėl šios priežasties teismams, antstoliams, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovams bei fiziniams asmenims neužtikrinama teisė į kokybišką psichologinę paslaugą. (Aiškinamojo rašto 3-ios dalies pirmas paragrafas).

Visų pirma norėtųsi paklausti, kaip sąrašo egzistavimas gali užtikrinti žmonių teisę į kažką? Gal Seimo narė turėjo omenyje „galimybė rasti“? Taigi, identifikuojama problema nėra nekokybiškos psichologų paslaugos, o tik tvarkingos psichologų duombazės neegzistavimas.

Taip pat Seimo narė argumentuoja, jog:

Šiuo metu kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų psichologo praktinei veiklai nėra, nors dirbant su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, nepilnamečiais, jų šeimomis būtina aukšta psichologų kvalifikacija. (Aiškinamojo rašto 1-os dalies trečias paragrafas)

Tačiau šiame teiginyje Seimo narė nepateikia jokių konkrečių argumentų ar duomenų, įrodančių, jog psichologų turimos žinios yra netinkamos/pasenusios ar, kad psichologai savarankiškai netobulina savo kvalifikacijos. Jeigu tai asmeninis Seimo narės įsitikinimas, tada įstatymo aiškinamajame rašte taip ir turėtų būti nurodyta. Tik kyla akivaizdus klausimas, ar dėl asmeninių įsitikinimų reikia kurti įstatymus.

Apibendrinant galima teigti, kad problema yra tai, jog neegzistuoja visuotinis psichologų sąrašas, o dabartiniai psichologai galbūt netobulina savo kvalifikacijos. Toliau Seimo narė konstatuoja, jog

Siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, būtina reglamentuoti psichologų praktinę veiklą įstatymu ir ją licencijuoti (Aiškinamojo rašto 1-os dalies pirmas paragrafas)

Tačiau R. Šalaševičiūtė neargumentuoja, kodėl būtent licencijavimas yra geriausias ar efektyviausias būdas kovoti su menama problema, nėra pateikiami jokie faktai, kokios šios „problemos“ pasekmės ir koks problemos mastas.

Asimetrinė informacija iš ekonominės perspektyvos

Situacija, kai sutartį sudarantis asmuo nežino apie jo kontrahento visas savybes, yra tipinė asimetrinės informacijos problema. Asimetrinės informacijos problemas ir skirtingus jų sprendimo būdus ekonomistai nagrinėja jau nuo 1960-ujų metų. Tačiau nagrinėjant R. Šalaševičiūtės teikiamą įstatymo projektą, nebuvo prašoma ekonomistų pateikti savo išvadų apie galimas socialines ir ekonomines tokio įstatymo projekto pasekmes ar galimus menamos problemos sprendimo būdus. Pavyzdžiui, ekonomistai identifikuoja būdus, kaip spręsti asimetrinės informacijos problemas:

  1. Garantijos (pvz., pinigų grąžinimo garantija, jeigu prekė ar paslauga netenkina/nepakankamai gera);
  2. Sektoriniai kokybės standartai (pvz., patys prekių / paslaugų tiekėjai sutaria dėl minimalaus kokybės standarto);
  3. Vartotojų apsaugos reguliavimas (pvz., dėl nekokybiškos prekės ar paslaugos kreipiamasi į instituciją, turinčią objektyviai nuspręsti ir išspręsti kilusį ginčą);
  4. Teisinės atsakomybės reguliavimas (pvz., įstatymais reglamentuojamas privalomas standartų laikymasis);
  5. Sertifikavimas (pvz., įmonės savanoriškai akredituojasi ir gauna kokybę sertifikuojančią pažymą);
  6. Licencijavimas (pvz., kai išduodamas tik tam tikras kiekis licencijų ir jos išduodamos tik toms įmonėms, kurios atitinka tam tikrus iškeltus standartus);
  7. Nieko nedarymas (pvz., jeigu problemos sprendimo/reguliavimo kaštai viršytų socialinę naudą).

Šioje situacijoje ekonomistai būtų galėję atlikti rinkos analizę, nustatę problemos mastą ir pasiūlę skirtingus būdus ir jų kaštų/naudos analizę, taip padėdami politikams priimti kokybiškus sprendimus. Tačiau, kam reikalinga analizė, vertinimas, kai Seimo narė vadovaujasi argumentu:

…šioje srityje dirbau daug metų ir noriu padėti jiems (Facebook.com)

Paimta iš link

Gyvulių ūkis

Šį įstatymo projektą dar labiau farsu paverčia paaiškinimas, kaip pasirinkta institucija, kurią ketinama įpareigoti atlikti licencijavimo procesą:

2017 m. kovo 27 d. Ūkio ministerijoje vyko pasitarimas dėl Lietuvos Respublikos psichologų praktinės veiklos įstatymo projekto Nr. XIIP-4553 tobulinimo galimybių ir kitų su įstatymo projektu susijusių klausimų. Pasitarime dalyvavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Prezidentūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos psichologų sąjungos, Lietuvos psichoterapijos asociacijos ir Vaikų ir jaunimo psichologų asociacijos atstovai. Pasitarimo dalyviai vieningai priėmė sprendimą, kad psichologų veiklą Licencijuojanti institucija turi būti Lietuvos psichologų sąjunga (Aiškinamojo rašto 4-os dalies penktas paragrafas)

Taigi susėdo broliai kurmiai ir…

Eini beini, diki daki,
Urbi burbi, šmiki šmaki,
Aus baus, duos medaus,
….

… ir vieningai nusprendė, kas užsiims šia nelabdaringa veikla. Šioje vietoje tik norėčiau priminti, jog LPS atstovauja vos trečdaliui konsultuojančių psichologų. Nei viešos diskusijos su visuomene, nei su pačiais psichologais nebuvo. O kam? Tačiau tai nepraslydo STT pro akis, kuri įstatymo projekto vertinime parašė, kad:

Atsižvelgdami į tai, manome, kad siekiant skaidresnio teisinio reguliavimo, turėtų būti atskleisti motyvai ir kriterijai, pagal kuriuos Licencijuojančia institucija buvo pasirinkta būtent Lietuvos psichologų sąjunga (STT įstatymo projekto vertinimo 3-ias punktas)

Gal iki šiol minėti faktai nebūtų dar tokie apgailėtini, jeigu ne tai, jog įstatymo projekte numatoma, jog:

Sąjungos nariai yra visi praktinę veiklą ir prižiūrimą praktinę veiklą atliekantys psichologai (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija )

Taigi, psichologai, norintys dirbti psichologo darbą, privalės tapti LPS nariais ir mokėti LPS mokestį. Tiesa, šios rinkliavos dydžiai nėra įteisinami jokiame įstatyme, o yra paliekami spręsti pačiai LPS. STT parengtame įstatymo projekto vertinime kritikos nestinga:

Mūsų nuomone, situacija, kai pati institucija nustato savo veiklos įgyvendinimo taisykles ir pati kontroliuoja kaip laikomasi jos pačios sukurtų taisyklių yra ydinga antikorupciniu požiūriu, todėl siūlome, kad teisės aktai, reglamentuojantys psichologų praktinės veiklos licencijų išdavimo procedūras, būtų priimami aukštesnio lygio institucijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos. (STT įstatymo projekto vertinimo 2-as punktas)

Apibendrinant iki šiol minėtus faktus galima konstatuoti, jog dėl to, kad nėra tvarkingos duomenų bazės apie Lietuvoje veikiančius psichologus, siūloma priversti visus psichologus tapti LPS nariais ir mokėti nario mokestį. Sveiko proto žmogus paklaustų: „O kur kokybė“?

Kokybė?

Kokybė būtų garantuojama tokiu būdu, jog 5-erių metų psichologijos studijas baigusieji psichologijos studijų absolventai ir kiti 3-ių darbo metų stažo neturintys psichologai turėtų atlikti 1500 valandų prižiūrimą praktinę veiklą, iš kurių turi būti arba 50 individualių supervizijų, arba 100 grupinių supervizijų (t. y., kai psichologas, teikdamas konsultaciją tuo pačiu metu yra stebimas savo supervizoriaus). Tai reikštų, jog studentai turėtų dirbti už mažus atlyginimus bei patys mokėti už supervizijas juos prižiūrintiems „kvalifikuotiems“ psichologams. Gauti praktikos vietą nebus labai lengva, nes jau dabar dalis institucinių psichologų (pvz., dirbančių poliklinikose, ligoninėse ir t.t.) dėl etatų stokos dirba tik daliniu etatu. Toks sprendimas gali labai stipriai apriboti naujų psichologų patekimą į darbo rinką. O ateityje atbaidyti nuo psichologijos studijų pasirinkimo.

Taip pat įstatyme numatoma, jog psichologai turės nuolat kelti savo kvalifikaciją. Tačiau ir vėl, sprendimas, kaip tai daryti, paliekamas LPS. Taigi, teoriškai LPS gali nuspręsti, jog norint gauti psichologo licenciją, būtina dalyvauti LPS organizuojamuose kursuose, kurių kainą nustatys ir vėl tas pats LPS.

Tad studijas pabaigęs psichologas yra faktiškai priverčiamas dvejus metus dirbti psichologinėje institucijoje už apytiksliai 400-500 eurų mėnesinį atlyginimą bei išleisti apie 5000 eurų už individualias / grupines supervizijas. Tada jis privalomai turi tapti LPS nariu. Psichologas privalės dalyvauti mokymuose, kurių tvarką dar tik nustatys LPS ir kurių kaina, kaip spėja patys psichologai, gali siekti iki 1000-2000 eurų kasmet. Jeigu LPS nuspręs, jog Lietuvoje psichologų yra per daug (o nuo per didelės konkurencijos „kenčia“ uždirbamos pajamos), LPS turės visus svertus kelti reikalavimus bei įkainius norintiems tapti licencijuotais psichologais.

Tačiau kaip tokie mokymai užtikrins kokybę, nėra diskutuojama. Nėra nustatoma, kiek ir kokių mokymų privalės išklausyti psichologai, ar vyks egzaminavimas ir, ar LPS mokymuose nedalyvaujantys psichologai neteks licencijos – visa tai LPS nuspręs vėliau. Šioje vietoje nenutyla vidinis balsas, kuždantis, kad staigus bandymas prastumti „licencijavimą“, susijęs su tikėtinai nuo 2020-ųjų metų mažėsiančiomis ES finansavimo lėšomis. Dabar nemaža dalis akademinių psichologų (lektoriai, dėstytojai, profesoriai, kurie nebūtinai vykdo praktinę konsultavimo veiklą), gyvuoja „prastumdami“ įvairius ES finansuojamus projektus, o kai jų nebeliks, nebeliks pinigų. O kas yra labiau kvalifikuoti vesti mokymus psichologams praktikams bei juos supervizuoti, nei ubagai psichologai akademikai? Gal dėl to įstatymo projekte ir įrašyta, jog

Psichologas supervizorius – psichologas, turintis galiojančią psichologo praktinės veiklos licenciją, turintis ne mažesnį kaip trejų metų praktinio arba pedagoginio darbo stažą psichologijos srityje, įrašytas į psichologų praktinės veiklos licencijavimo institucijos sudarytą psichologų supervizorių sąrašą ir pagal kompetenciją galintis prižiūrėti psichologo praktinės veiklos licencijos siekiančio psichologo praktinę veiklą (Įstatymo projekto XIIIP-685 antra neoficiali versija )

Tad dabartinė LPS valdybos struktūra, susidedanti iš 4 VU, 2 MRU, 2 VDU, 1 LEU akademiko, pasitikėjimo nekelia.

Pozicija Laipsnis, vardas, pavardė Veikla Universitetas
Prezidentė doc. dr. Neringa Grigutytė VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė. VU
Valdybos narys(-ė) Jonas Eimontas Vilniaus universiteto doktorantas VU
Valdybos narys(-ė) Dr.,Giedrė Genevičiūtė-Janonė Vytauto Didžiojo universiteto lektorė VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Alfredas Laurinavičius VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentas VU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė Vilniaus universiteto lektorė ir tyrėja VU
Valdybos narys(-ė) Goda Kaniušonytė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU
Valdybos narys(-ė) Doc. Dr. Rytis Pakrosnis VDU Socialinių mokslų fakulteto prodekanas, lektorius VDU
Valdybos narys(-ė) Doc. dr. Ala Petrulytė Lietuvos edukologijos universiteto docentė LEU
Valdybos narys(-ė) Inga Truskauskaitė-Kunevičienė Mykolo Romerio universiteto doktorantė MRU

Lentelė sudaryta remiantis informacija, pateikta: link ir link

Tiesa, kasmet vyksta LPS suvažiavimas, kurio metu perrenkama valdyba, prezidentas, tačiau kaip numatoma įvertinti galimybę atokiuose Lietuvos regionuose gyvenantiems ir dirbantiems psichologams būti atstovaujamiems LPS suvažiavime – neaišku. Tad didelių poslinkių užimamose pozicijose tikėtis vargu ar verta. Tai reikštų, jog ateityje ir toliau LPS galėtų formuoti psichologams akademikams palankią aplinką.

Ekonominės licencijavimo pasekmės

Priklausomai nuo psichologinių paslaugų pasiūlos ir paklausos elastingumo bei analizuojamo laikotarpio, tikėtinas toks raidos scenarijus:

  • Trumpuoju periodu: psichologai, baimindamiesi prarasti dalį savo klientų ir tuo pačiu dalį apyvartos, stengsis absorbuoti didžiąją kaštų dalį. Visgi teikiamų paslaugų kaina didės. Nenorėdami prarasti pajamų, absorbuojamus kaštus psichologai stengsis padengti, perorientuodami savo teikiamų paslaugų pasiūlą į didesnes pajamas turinčius asmenis, iš kurių galės prašyti didesnio atlygio, tad vidutinė psichologinių konsultacijų kaina kils dar labiau ir taps sunkiai įperkama mažas pajamas turintiems namų ūkiams. Todėl suteikiamų paslaugų kiekis mažės, o kaina didės.
  • Trumpuoju periodu: valstybinėse institucijose dirbantys psichologai tikėtinai turės patys padengti visus kaštus, nes įstatymo projekte nėra numatoma, jog darbdavys turėtų apmokėti visas kvalifikacijos kėlimo išlaidas. Atsižvelgiant į institucinių psichologų vidutinį 400-500 eurų atlyginimą į rankas, galima tikėtis, jog dalis psichologų atsisakys toliau tęsti savo darbą ir rinksis kitą profesiją / emigraciją. Dėl to dar labiau sumažės teikiamų institucinių psichologų teikiamų paslaugų apimtis ir atitinkamai galima tikėtis didesnės naštos biudžetui.
  • Ilguoju periodu: psichologų veiklos reguliavimas skatins mažiau abiturientų rinktis psichologijos studijas, dėl ko dar labiau mažės psichologinių konsultacijų pasiūla, o tai dar labiau didins teikiamų paslaugų kainą. Labiausiai nuo tokio proceso nukentėtų žemas pajamas turintys namų ūkiai bei viešos (biudžetinės) institucijos, perkančios psichologų paslaugas.

Kaip spręsti informacijos prieinamumo ir kokybės klausimus?

  1. Jeigu nepasitikima universitete įgyjamų žinių ir kompetencijų kokybe, gerinti psichologų rengimo programas.
  2. Patvirtinti tinklapį, kuriame būtų pateikiamas visų Lietuvoje dirbančių psichologų sąrašas bei reglamentuoti privalomą pateikti informaciją ir informacijos atnaujinimo dažnį kartu reglamentuojant ir metinį mokestį už tinklapio palaikymą.
  3. Skelbti „juodąjį“ psichologų sąrašą, į kurį būtų įtraukti psichologai, grubiai nusižengę psichologo etikos kodeksui, arba psichologai, dėl kurių veiklos gauti nusiskundimai LPS, vartotojų apsaugos institucijose ar kitose institucijose.

Įgyvendinus šiuos tris žingsnius, institucijos ar fiziniai asmenys turėtų galimybę efektyviai rasti norimos srities specialistus ir pasirinkti labiausiai kompetentingus psichologus. Psichologai būtų skatinami nenusižengti psichologo etikos kodeksui, nes tai reikštų, jog jie būtų įtraukiami į „juodąjį“ sąrašą. Taip pat tokia skaidri sistema skatintų psichologus siekti kvalifikacijos kėlimo ir pateikti tai įrodančius sertifikatus.

Kaip tikrą problemą galima įvardinti tai, jog šiuo metu nėra surenkama pakankamai duomenų apie psichologus ir jų veiklą. Būtina, bendradarbiaujant su Statistikos departamentu, sukurti informacijos surinkimo standartus, siekiant užtikrinti patikimą statistinės informacijos gavimą, pvz., kiek Lietuvoje dirba psichologų, kokiuose institucijoje ir sektoriuose jie dirba, kiek valandų per metus ir kokią veiklą jie vykdo, kiek ir kokiuose mokymuose jie dalyvauja ir t.t. Taip pat reiktų surinkti informaciją ir apie psichologų gaunamas pajamas, darboviečių skaičių ir t.t. Tiesa, tikėtina, jog dalis psichologų užsiima konsultavimu nemokėdami mokesčių, tad toks informacijos viešinimas veiktų ir prevenciškai, ir skatintų mokėti visus mokesčius.

Psichologų nuomonė

K. Leščinskaitė, E. Kern, Š. Mačiulis, V. Legkauskas, M. Karklytė-Palevičienė parengė psicholgų apklausos anketą. Per savaitę laiko šią anketą užpildė 310 Lietuvos psichologų. Nors apklausa nėra reprezentatyvi, visgi jos išvados yra aiškios:

  • Į klausimą ar pritariate įstatymo nuostatai: “Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo būti Lietuvos psichologų sąjungos narys” – 68,4 % NEPRITARIA
  • Ar pritariate įstatymo nuostatai: “Kiekvienas praktinę veiklą vykdantis psichologas privalo mokėti (Lietuvos psichologų sąjungos) nario mokestį.”- 74,4 % NEPRITARIA

Download (PPT, 1.43MB)

Ką daryti Seimo nariams, kai reiks balsuoti už įstatymą?

Siūlyčiau prieš balsuojant perskaityti šį komentarą, prie jo prisegtus įvairių Lietuvos psichologų asociacijų išsakytus argumentus ir priimti išmintingą sprendimą. O jeigu kuri nors frakcija norės pasikviesti psichologus ir ekonomistus apvalaus stalo diskusijai, tada mielai prisidėsiu, diskutuodamas kaip pagerinti psichologų teikiamų paslaugų kokybę, sistemos skaidrumą ir efektyvumą.

Tarp kitko

Rimantė Šalaševičiūtė nusprendė gerinti kokybę. Tačiau, kaip atskleidžia loginis įstatymo projekto vertinimas, anei logikos, anei kokybės nerasta. Galbūt Seimo narei R. Šalaševičiūtei, prieš kovojant su „nekokybiškomis psichologų paslaugomis“, pirma reiktų įvesti įstatymo kūrimo kokybės standartus? Nes kiek keistai atrodo, kai įstatymo projektas surašytas iš 2923 žodžių, o teisės departamento vertinimas yra kone dvigubai ilgesnis: 5681 žodžiai.

Neoficiali XIIIP-685 antroji versija, kurią pavyko gauti iš gyvai disksusijose dalyvavusių asmenų. Neoficiali, nes neįkelta į e-seimas.lrs.lt tinklapį.

Download (DOC, 158KB)

Kreipimasis Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kurį pasirašė įvairių asociacijų ir institucijų vadovai:

Download (PDF, 627KB)

Visų komitetų išvados dėl XIIIP-685 galima rasti e-seimas.lrs.lt tinklapyje po “Susiję dukumentai” (žr. printscreen)

Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną minint

Šį sekmadienį, rugsėjo 10-ą dieną, minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Nors savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau ši problema išlieka labai opi. Šiame komentare norėčiau trumpai apžvelgti, kas paskatina žmones pasitraukti iš gyvenimo, su savižudybėmis susijusią statistiką bei pateikti gaires, kaip atpažinti rizikos grupei priskiriamą asmenį bei suteikti jam pagalbą.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Psichologai nesieja suicidinės elgsenos su viena konkrečia priežastimi. Dažniausiai tai ilgas procesas, arba įvykių grandinė, paskatinusi pasitraukti iš gyvenimo, kurios pagrindiniai motyvai yra pabėgimas, savęs nubaudimas, kerštas ar revanšas. Psichikos sveikatos specialistai dažniausiai išskiria šiuos savižudybės riziką didinančius veiksnius:

  • Psichikos sutrikimai, ligos (dažniausiai depresija)
  • Įvairūs sukrėtimai šeimoje: rimti konfliktai, mirtis, skyrybos
  • Šeimos ar kitų artimų žmonių istorija, kurioje buvo savižudybės atvejų
  • Biologiniai faktoriai: pvz. tokie kaip galimi serotonino metabolizmo sutrikimai
  • Piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais ir panašiomis psichoaktyviosiomis medžiagomis
  • Vienatvė, ypač senatvėje
  • Teigiamos nuostatos į savižudybes (kai pozityviai žiūrima į altruistines savižudybes)
  • Socialinės problemos – bedarbystė bei socialinė atskirtis
  • Ankstesni mėginimai nusižudyti
  • Nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje: smurtas šeimoje, tėvų alkoholizmas, įvairios psichinės ligos ir pan
  • Sunkios, neišgydomos ligos

Lietuva Europos Sąjungos kontekste

Gyventojų sudėtis kinta, tad palyginti mirtingumo statistiką tarp šalių bei ilgesniu laikotarpiu yra pakankamai sudėtinga. Lytis ir amžius – labai svarbūs kintamieji mirtingumo statistikoje, tad siekiant palyginti skirtingų šalių statistinius rodiklius būtina atsižvelgti į kiekvienos šalies demografinę sudėtį. Europos statistikos departamentas (Eurostat) pateikia standartizuotą mirtingumo lygio rodiklį (angl. standardised death rate – SDR). Šis rodiklis iliustruoja skaičių mirčių, tenkančių 100 000 gyventojų, atsižvelgiant į demografinę kiekvienos šalies sudėtį.

2014-ais metais, standartizuotas mirtingumo dėl savižudybių rodiklis Lietuvoje siekė 31,51. Tai reiškia, jog tais metais iš 100 000 nusižudė 31,51 Lietuvos gyventojas. Tai buvo didžiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos (ES-28) vidurkis tais pačiais metais siekė 11,25. Latvijoje rodiklis buvo ženkliai mažesnis nei Lietuvoje -18,96, o Estijoje – 18,31. Vertinant standartizuotą vyrų mirtingumo dėl savižudybių rodiklį, situacija pasirodo esanti ženkliai prastesnė: Lietuvoje vyrų mirtingumo dėl savižudybių rodiklis siekė 59,02, Latvijoje – 35,45, Estijoje – 33,64, o ES-28 vidurkis siekė – 18,49.

 

Taigi Lietuvoje vyrų savižudybių rodiklis lenkia ES vidurkį daugiau nei tris kartus, o bendras (vyrų ir moterų) rodiklis yra 2,8 karto didesnis už Europos Sąjungos vidurkį.

Savižudybės pagal amžių

Eurostat duomenimis 2014-ais metais Lietuvoje nusižudė 160 moterų ir 774 vyrai. Antrame grafike pateiktas savižudybių skaičius, atsižvelgiant į vyrų ir moterų amžiaus grupes. Pažvelgus į šį grafiką pastebima, jog daugiausiai nusižudė 80 – 84 metų moterų – 20, 70 -74 metų grupėje – 16 ir 50 – 54 metų grupėje – 15. Tuo tarpų daugiausiai vyrų nusižudė 50 – 54 amžiaus grupėje – 99, 35 – 39 metų amžiaus grupėje -7 8, 55 – 59 metų amžiaus grupėje – 74.

Apibendrinant galima teigti, jog 2014-ais metais nusižudžiusiųjų moterų skaičius buvo tolygiau pasiskirstęs, atsižvelgiant į amžiaus grupes nei vyrų, kurių dauguma pasitraukė iš gyvenimo sulaukę vidutinio amžiaus

Savižudybių statisitika pagal lyti 2000-2016 metais

Vertinant Lietuvos statistikos departamento savižudybių skaičiaus, tenkančio 100 000 gyventojų rodiklius, pastebimas nenuoseklus savižudybių rodiklio mažėjimas. Remiantis moksline literatūra, moterų savižudybių rodiklis yra ženkliai mažesnis, nes jos yra labiau linkusios pasirinkti savižudybę, kaip problemų sprendimo būdą, tik išskirtiniais atvejais (pvz., skyrybos, artimo žmogaus mirtis, liga ir t.t.), tuo tarpu vyrai yra ženkliai labiau veikiami ekonominių šalies tendencijų ir su jomis susijusių reiškinių kaip augantis nedarbas, nepakankamas šeimos išlaikymui atlyginimas ir t.t. Taip pat vyrai yra ženkliai mažiau linkę atvirauti apie savo problemas, išreikšti savo emocijas bei pripažinti, jog jiems reikia pagalbos.

Savižudybių rizika kaimuose yra ženkliai didesnė nei miestuose

Kaimuose gyvenančių vyrų savižudybių rodiklis yra beveik dvigubai didesnis nei miestuose gyvenančiųjų. Psichologai tai sieja su ženkliai prastesne socialine padėtimi regionuose, didesniu nedarbu bei dideliu polinkiu į alkoholizmą. Moterų gyvenančių kaimuose savižudybių rodiklis irgi yra didesnis nei gyvenančiųjų miestuose. Tačiau pastaruosius dvejus nusižudžiusių asmenų gyvenusių skirtingose vietose skaičius tolygėja.

Netinkama pagalba bei politinės valios stoka

Kodėl Lietuvoje stringa kova prieš savižudybes? Viena iš priežasčių įvardija psichologai, kurie jau ne pirmus metus akcentuoja, jog Lietuvoje vis dar vyrauja pasenęs medikamentinis gydimas, t. y. raminamaisiais vaistais tiesiog nuslopinamos emocijos, tačiau nėra sprendžiamos giluminės problemos. Kita stringančios kovos priežastis – politinės valios stoka. Nors Lietuvoje išleista daug teisės aktų, tačiau finansavimo stoka, polinkis nutraukti projektus riboja šių aktų bei strategijų įgyvendinimą. Taip pat reikia nepamiršti ir žmonių abejingumo kitų atžvilgiu. Jeigu būtų daugiau bendraujama, stengiamasi suprasti, būtų galima užkirsti kelią daugeliui savižudybių. Keletas veiksnių iliustruojančių gręsiantį savižudybės pavojų:

Keletas faktorių rodančių gręsiantį savižudybės pavojų:

  • reguliariai kalba arba juokauja apie savižudybę
  • perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis
  • rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.)
  • ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus
  • staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja
  • netenka intereso įprastinei veiklai
  • atitolsta nuo draugų ir šeimos
  • atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas
  • pradeda save neigiamai vertinti

Jeigu pažįstate žmogų, kuriam būdingas suicidines mintis ar ketinimus atspindintis elgesys, padėkite jam rasdami laiko pokalbiui, stengdamiesi suprasti jį, nebijokite pripažinti, jog Jūsų artimam asmeniui gresia savižudybė, parodykite rūpestį bei nukreipkite ten, kur jam bus suteikta pagalba.

Pagalbos linijos:

„Vaikų linija“ 8 800 11111 www.vaikulinija.lt
„Jaunimo linija“ 8 800 28888 www.jaunimolinija.lt
Psichologinė pagalba suaugusiems 8 800 60700 www.kpsc.lt
Pagalbos moterims linija 8 800 66366  www.moters-pagalba.lt
Linija „Doverija“ 8 800 77277
Vilniaus moterų namų krizių centras 8 800 22008 www.vmotnam.lt
Vaiko raidos centras 8 5 275 75 64