Šįkart pristatau trečią dalį iš trilogijos serijos, kodėl LSDP pralaimėjimas 2020m. Seimo rinkimuose yra Lietuvos kairės laimėjimas. Kas laukia Lietuvos kairės?

Apibendrinimas +++

Pirmos dalies blogpost’as iš esmės reflektavo mano darbinę patirtį su LSDP ir jos (dabar jau buvusiu) pirmininku bei bendrai, mano (kaip savęs kairiuoju belaikančio asmens) partijos matymą. Pagrindinė kritika LSDP atžvilgiu buvo ta, jog LSDP yra nedemokratiška, dėl partijos rinkiminio sąrašo reitingavimo (ir legionieriavimo) proceso, dėl to, jog neretai outsideriai nustato partijos “gaires”, dėl to, jog žmogaus teisės bendrąja prasme nėra pamatinė LSDP vertybė ir dėl to, jog partijoje (kaip ir daugumoje partijų) dominuoja narių noras užimti politinius postus ir politinis karjerizmas, o ne idėjų kova.

Antrame serijos blogposte, iš esmės aš kritikavau vieno iš LSDP Tarybos nario pasisakymą, kad gana orientuotis į miestus ir leiskite perfrazuoti savaip: “LSDP yra kaimiečių partija”. Remiantis primityvia duomenų analize, stengiausi parodyti, jog aktyvus jaunimas, gali nurauti stogą Seimo rinkimuose, kaip tai parodė Laisvės Partijos sėkmė. Didesnis jaunimo aktyvumas yra sietinas su didesniu procentu gautų balsų.

Ir taip dalis šio jaunimo, kuriam, mano nuomone, nerūpi mokesčių klausimai ar užsienio politikos peripetijos, o kuriam rūpi tai kas “ant bangos”, t.y. o šiuo metu tai - ŽMOGAUS TEISĖS (ir gal neredukuokime visko iki to, kad jaunimas nori tik kasiako, nes kasiakus mėgsti ir senimas), dalis šio jaunimo galėjo balsuoti būtent už LSDP partiją, jeigu partija būtų dirbusi su jaunimu, būtų teikusi aiškius siūlymus ir užėmusi tvirtą normatyvinę poziciją ŽMOGAUS TEISIŲ srityje. Ar tokia pozicija, kaip antai mano vakar surašyta Facebook’e:

atbaidytų homofobišką LSDP elektorato dalį? Tikrai taip. Bet kartu toks atbaidymas reikštų, jog partija toliau valosi nuo dvokiančio balasto, net jeigu tas balastas reikštų garbės pirmininko išdvokinimą lauk ir kartu dar ne vieną kadenciją opozicijoje.

Ar LSDP rinkimų sąrašas be legionierių reikštų prastesnį partijos matomumą ir prastesnius šansus sekančiuose rinkimuose? Tikrai taip, bet kartu tai būtų proga pradėti investuoti į naujų narių pritraukimą. Ar verta būtų sėdėt ant atsarginių suolelio dar vieną, dvi kadencijas, kol partija sustiprės iš vidaus? Man atrodo kad taip, tie kurie su tuo nesutinka, ko gero turi labiau politinių postų ambicijas ir jie ieškos kitų kelių, kaip patekti prie “valdžios” (V.Navicko - atvejis).

Ar partijos programų rašymas be Kuodžio, Lazutkos, Mundeikio ir kitų outsider’ių kristų kokybė? Tikėtina. Bet galbūt partija žinodama, kad negali remtis ekspertais-outsider’iais pradėtų investuoti į savo narių kompetencijas? Galbūt partija atsigręžtų į tą D raidę lsDp trumpinyje ir pradėtų programas rengti grass-root principu, t.y. bottom-up o ne top-down būdu? Taip, tai atima laiko, neužtenka to daryti metus prieš rinkimus, tai reikia daryt nuolat, demokratija yra nuolatinis procesas, o ne pasiekiamas rezultatas.

Alfonsas Brazas pasipiktino, kodėl man užkliuvo Stepono Kairio fondo (gal labiau pavadinkime tai, Oleko rinkimų štabo) konferencija “Mokesčių sistemos reforma: kokia būtina ir kokia tikėtina?”. Atsakymas paprastas:

  • Raimondas, Vaidas, Romas de facto formuoja LSDP mokesčių politiką
  • Alfonsas paskandina visus procentų procentilių procentilėse :D
  • O apie Vytenio džiaugsmą dėl Vaido, na… oh well ¯\(ツ)

Tas ne investavimas į kompetencijas, labai gerai buvo iliustruotas tą pačia dieną vykusioje LSDP Vilniaus skyriaus telekonferencijoje. Kam įdomu, video čia. Aš Facebook’e replikavau taip:

Diskusija vienu sakiniu: “Ką siūlys TS-LKD mokesčių prasme - nežinome, pasiremkime vienu n-metų senumo moksliniu straipsniu apie mokesčius JAV(?), padarykime prielaidas, kad JAV mokestinės sistemos poveikis atitiks Lietuvos sistemos poveikį, savo mokestinių siūlymų neturime, kaip gerinti (dar nežinomą) TS-LKD siūlymą irgi nežinome, o PAJAMŲ nuo ĮPLAUKŲ išvis neskiriame!”

Man tai pasirodė FARSAS o ne diskusija apie šeimos ar namų ūkių apmokestinimo galimybes Lietuvoje. Man susidarė toks įspūdis, jog feminisčių būrelis, absoliučiai neturintis jokių kompetencijų ir vargu ir deja nemokantis naudotis net exceliu, aiškina, kaip kažkoks mokesčių sistemos varžtelis būtų blogas moterims. O viską vainikavo vedančiojo/moderatoriaus parodomasis politkorektiškumas :dizzy_face:

Jeigu feminisčių būreliui norisi išsikalbėti, išsiventiliuoti - įkurkite savitarpio pagalbos grupę, pasisamdyk psichoterapeutą ir dirbkite, bet neimituokite dalykinių diskusijų apie mokesčius.

Moterys Lietuvoje ir pasaulyje vis dar susiduria su daugybe nelygybės apraiškų, su daugybe problemų, nes vien tik formaliai lygių teisių nepakanka, reikia ir lygių galimybių tomis teisėmis pasinaudoti. Tačiau panašu, kad feminisčių būrelis, labiau nori equal outcomes, o ne equal opportunities. Net socialistai /marksistai nenori tokios rezultatų lygiavos:

Socialistams, kertinis visuomenės sąrangos elementas – galimybių lygybė. Tačiau socialistams galimybių lygybė gali būti nepakankamas tikslas, vertinant tai, jog net esant galimybių lygybei, gali egzistuoti per didelė (pajamų) nelygybė, kuri reikalautų papildomo perskirstymo. Socializme nėra siekiama rezultatų lygybės, taigi pateisinama tam tikra nelygybė, kuri, nepaisant galimybių lygybės, atsiranda dėl individų skirtingų pastangų (Barr, 2012). Laisvė socialistams svarbi, tačiau ji suvokiama bendrame socioekonominiame kontekste. Individai gali būti laisvi tik tada, jeigu jie nėra ribojami skurdo ar esminės turto ir politinės galios nelygybių. Trečia socialistų vertybė – brolybė / solidarumas. Socialistai nori remtis kooperacijos ir altruizmo vertybėmis, vietoj konkurencijos ir savanaudiškumo (Pearce, 2006).

Marksistams laisvė ir lygybė yra glaudžiai tarpusavyje susiję aspektai, nes tik esant visiškai lygybei tarp visuomenės narių, kiekvienas jų gali pilnavertiškai pasinaudoti savo laisvėmis. Tačiau priešingai nei manoma, marksistai nebūtinai siekia visiškos (rezultatų) lygiavos. Marksistų tikslas yra visų visuomenės narių poreikių patenkinimas, kuris nebūtinai reiškia, jog patenkinus šiuos poreikius, negali egzistuoti pastangas atliepiantys paskatos mechanizmai. Visgi Marksistiniame požiūryje yra svarbu, jog gamybos veiksniai turi būti nacionalizuoti ir priklausytų tiems, kurie jį naudoja (Barr, 2012).

Kodėl aš nestojau į LSDP

Labai dažnas komentaras, kurį tenka skaityti internetinėse platybėse, ypač kairiųjų grupėse skamba daug maž taip: “visi protingi, kas tas kiaules beganys?”. Man šis argumentas visad primena tipinį viaaarslininkų aiškinimą, jog normatyviai aiškinti apie verslo ir šalies santykius ekonomistai negali, nes “patys nesukūrė darbo vietų”. Tam kartais outsideriai ir yra gerai, nes jie gali objektyviau pažiūriti į visumą ir padėti reflektuoti situaciją. Juk ne visada reikia būt šokus pro langą, kad žinoti, kuo tai gali baigtis ir kalbėti apie šokimo pro langą rizikas…

Kita tiesos dalis yra ta, jog Lietuvoje dar nėra įprasta ir normalu priklausyti politinei partijai.

Jeigu Kuodis taptų TS-LKD nariu (manau, jo pažiūroms tai būtų artimiausia partija), vargu ar jo beklausytų Karbauskio partija. Jeigu Lazutka taptų LSDP nariu, vargu ar jį kaip ekspertą bekviestų TS-LKD. Labai aiškus savęs ideologinis pozicionavimas padaro savo - padaro ne savu. Štai mano pvz., mane užkniso juodai LPS Solidarumo gretose esantys homofobai, antivakseriai ir kita “grietinėlė”, tad kai gavau pasiūlymą skaityt pranešimą LPS Solidarumo metinėje konferencijoje, sutikau su sąlygą, jog aš honoraro negausiu, o jis bus pervestas už žmogaus teises kovojantiems NVO. Rezultatas - pranešimo neskaičiau. Tiesa nuo tada baigėsi ir skambučiai / el.laiškai iš LPS valdybos. Preziumuoju, jog tapau personna non grata.

Tokia yra aiškaus savęs pozicionavimo mūsų visuomenėje kaina - tampi outsider’ių, nepageidaujamu, nes pas mus vis dar labiau yra vertinama forma, o ne turinys. Tad jeigu nori bendrauti su visais ir pristatyti savo mintis, tarsi esi priverčiamas būti “neutraliu”… Ko pasekoje Lietuvoje nei vienas akademinis ekonomistas, nėra viešai paskelbęs priklausąs kokiai nors partijai. Net Romas eidamas į rinkimus su LSDP 5 numeriu, jeigu suprantu teisingu, nebuvo ir iki šiol nėra partijos narys. Manau tai daug ką pasako, apie mūsų visuomenės ir politinę brandą.

Ir visgi, po praėjusių nesėkmingų Seimo rinkimų, man ir keliems bendraminčiams buvo vienai akimirkai kilusi idėja, o gal dabar pats tas laikas būtų stot į LSDP? Partija patyrė fiasko. Akivaizdu, jog partija netrukus turės imtis vidinių reformų, kurios nulems, ar partija grįš į bebrizmą ar taps progresyvia kairia partija. Idėja buvo surinkti progresyvių bendraminčių, stot į skirtingus skyrius ir stengtis daryti įtaką iš vidaus.

Šiandien rašydamas šį tekstą, kažkaip liūdžiu ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad nestojau, o liūdžiu, dėl priežasties, dėl kurios taip ir nestojau. Partija mano akyse daro klaidingas išvadas ir juda bebrizmo, top-down, kaimietiškumo link. Ir 5-6 skyriai su daugiau progresyvaus jaunimo šitos Titaniko krypties net ir norėdami nepakeistų. Tiesiog visas LSDP konstruktas yra pastatytas ant kreivų ideologijos pamatų ir bet koks aktyvaus ir progresyvaus jaunimo įsiliejimas ir pastangos reikštų geriausių atveju fasadinį remontą.

Beja, juokas juokais, bet per tiek metų, nei viena “kairė” partija, manęs net nepakvietė stot ir tapt partijos nariu. Kas ganėtinai įdomu, žiūrint iš recruitment pusės. Aš būdamas LSDP / LVŽS ir kitų save “kairiomis” laikančių partijų darbuotoju, atsakingu už narių pritraukimą, ko gero tokius kairuolius nuolatos vis kviesčiau ateiti ir prisidėti. Įdomu, ar partijos apskritai turi tokį darbuotoją, kurio darbas būtų naujų narių pritraukimas? Ar tikimasi, kad nariai patys, atplauks, su balta pieno puta?

Kairės (nebūtinai LSDP) problema

Pradedant kalbėti, kokia gi ta Lietuvos kairės ateitis, man vis dar norisi pastebėti, jog mano supratimu kairės (ne tik Lietuvos) viena didžiausių problemų yra identiteto krizė. Grafiką blogpost’o antraštei parinkau specialiai, bandydamas iliustruoti esmę: neoliberalios kaptitalistinės santvarkos apsuptyje, “dešinei” yra svarbu tiesiog neišsiskaidyti ir toliau stumti savo ideologiją, garbinti individualizmą ir aiškinti, kaip laisva rinka viską sureguliuos. Kairei kiek sudėtingiau, jai reikia ne išlaikyti status-quo, o inicijuoti pokyčius. Deja iššūkiai, su kuriais dabar susiduria Lietuva, Europa ir pasaulis nėra išsprendžiami indivdualistiškai. Apie tai kalbėjau pristatinėdamas Y.Varoufakis knygą “Pokalbis su dukra apie ekonomiką”, jog mes įžengiame į erą, kada tik kolektyvistiniu būdų galėsime spręsti problemas:

  • neturėdami kolektyvistinio požiūrio t.y., jog sėkmė kovoje su pasaulio klimato katastrofa priklauso nuo visų šalių pastangų sumažinti CO2, mes niekaip nesugebėsime išvengti katastrofos, kurios link dardame, nes “išsivysčiusios šalys” saugo savo pramonę, o “besivystančios” nori pasiekti adekvatų pragyvenimo lygį. Šiuos interesus būtina derinti, bet mes, kurie jau pripumpavome CO2 turime matyti savo garbingą “indėlį” ir prisiimti šio indėlio naštą. Kartu tai reiškia, jog nors turime Kinijos KP tarkuoti šikną dėl žmogaus teisių politiškai ir vartotojai per savo pasirinkimus ekonomiškai, mes negalime ignoruoti Kinijos, Indijos ir kitų šalių kovoje su klimato kaita.

  • LSDP gali kalbėti apie procentų procentilių procentiles vienokio ar kitokio apmokestinimo, bet nespardydami šiknos Liuksemburgui, Nyderlandams, Kiprui ir Airijai, mūsų kova su mokesčių vengimu bus bevaisė. Korporacijos naudosis savo sukurtomis monopolinėmis galios struktūromis vykdydamos lobizmą joms palankiems sprendimams. Todėl mokesčių klausimus turime spręsti IR kolektyviai, nebūtinai laukiant, kol JAV sutiks su OECD siūlymais, kaip ten apmokestinti tarp-nacionalinius verslus. Kairė turi teikti aiškius politinius siūlymus kaip sureguliuoti rinkos galias tik svarbu, jog tai būtų daroma ne savo “smėlio dėžės” lygyje

  • Žmogaus teisės, migracijos politika ir užsienio politika yra kita labai svarbi tema kairei. Kur vėlgi svarbu suvokti Europos poziciją ir pozicionavimąsi. Mes neturime vieningos užsienio politikos, ignoruojame šimtmečius trukusio imperializmo ir kolonializmo bei Afganistano ir Irako karo, prie kurio taip uoliai prisidėjome lįsdami į šikną JAV, pasekmes - pabėgėlių krizę. Pabėgėlių krizės neišspręsime FRONTEX ar Vengrijoje statomų sienų pagalba. Mes turime padėti šalims taip, jog jų gyventojai nebenorėtų bėgti į Europą.

  • Darbo migracija yra kita tema. Individualistinė korporatyvinė Lietuvos verslo pozicija tampa Lietuvos vyriausybės pozicija ES institucijose. Be jokio demokratinio legitimumo atstovaujamas ne Lietuvos, tik siauras verslo interesas. ES visuomenės senėja ir natūraliai tam, jog nesprogtų mūsų socialinės sistemos vyks trečiųjų šalių darbuotojų imigraciją į ES. Tačiau šiuos srautus mes turime vieningai reguliuoti, pagal bendrai sutartą darbo migracijos politiką.

  • ES nedemokratiškumas, lygios galimybės, …

Tai tik kelios temos iš tų, kurios turėtų būti, arba yra kairės dienotvarkėje. Problema su kaire panašu kad yra ta, jog kairėje yra n+1 pasiūlymas kaip tas problemas spręsti. Kairės atstovai, vietoj to kad reflektuotų, darytų išvadas ir mokytųsi iš praeities, mieliau skaldosi tarpusavyje, nei ieško vieningų sprendimų. Tad matant visą aibę kolektyviai spręstinų problemų, ir matant n+1 pasiūlymus juos spręsti, dešinei pasidaro labai lengva aplošti kairę. Skaldyk ir valdyk!

Štai jaunas socialdemokratas preziumuoja, kad erdvės ir galimybių naujai kairei partijai Lietuvoje nėra vietos, nes neva nėra “materialinių galimybių” ir aiškina:

Visa tai padarysime, kai tik nustosime būti savo pačių įpročių kaliniais. Per ilgai LSDP nariai ir lyderiai buvo mandagūs, supratingi ir draugiški su politiniais oponentais, bet negailestingi ir greiti pasmerkti kitaminčius partijos bičiulius. Per ilgai abejose visų ginčų pusėse ieškojome tiesos lašo, per ilgai vadovavomės principu, kad „abi pusės kažkiek teisios“.

Manau čia yra ir yra kairės problema, kad kairė nori būti vieninga, kad būtų stipri. Bet kairė negali būti vieninga, nes yra per daug skirtinga ir fragmentuota.

Tad klausimas kyla, o kaip tą kairės fragmentaciją ir skirtingumą išnaudoti bendrojo gėrio kūrimui?

Mano akyse tai - demokratijos didinimas. Apversti politikos gairių kūrimą ir kairės formavimą aukštyn kojomis. Žmonės, kuriems rūpi ir kurie rūpinasi turi gebėti plėtoti savo idėjas, teikti siūlymus ir debatuoti, tada visa kairė turi spręsti ir balsuoti už kiekvieną pasiūlymą bei būti atvira, ateityje revizuoti anksčiau priimtus sprendimus. Tik keičiant savo veikimo principą, pritaikant jį kairės situacijai, galės egzistuoti kairė. Vieningumas turi gimti einant demokratizmo keliu.

Laimėjimas Lietuvos kairei?

Mano teksto skaitytojams turėtų būti akivaizdu, jog “kairė” negalės niekada pasiekti jokių tikslų, siekdama jų LSDP rėmuose. Apskritai vertinant LSDP veikimą, galima kvestionuoti, ar LSDP bus reali alternatyva už 20-30 metų Lietuvoje, kai dabartinė rinkėjų bazė tiesiog išmirs.

LSDP pralaimėjimą Seimo rinkimuose mačiau kaip šansą LSDP daryti išvadas ir gelbėti save ir kairės ideologijos atstovavimą Lietuvoje. Tačiau tai neįvyko. Olekas bus sekančiu pirmininku, auksiniai šaukštai mažai kam berūpi, pačiam Olekui irgi ko gero ne.

Mes kairieji, negalime nusimesti naštos ir sakyti: “va lauksime kol LSDP reanimuosis”, nes suprantame, kad čia net 50/50 šansai tokiai baigčiai. Mano akyse, su visa pagarba Šedvydžiui ir kitiems tikrai protingiems LSDP nariams, Lietuvos LSDP yra kaip naftos pramonė…

Ir būtent šis supratimas, turėtų galėtų būti katalizatoriumi ir būtent Lietuvos kairės laimėjimu, siekiant pokyčių. Vienintelė prielaida, kurią matau esant būtina - tai nesiekimas “čia ir dabar”. Demokratija atima laiko: diskusijos ir debatai, analizavimas, sprendimai atima laiko. Tačiau tai yra įtraukus procesas ir mes turime siekti įtraukios politikos. Įtrauki politika mano supratimu asocijuojasi su visuomenės bendru įtraukimu į visuomeninį gyvenimą, į profesinės sąjungas ir didesnį kolektyvinio jausmo “mes” ir “mūsų” turėjimą, kas savaime yra antagonizmas neliberalios indoktrinacijos individualizmui. Pokyčiai nebus greiti, nes keisti reikia visuomenę. Tačiau ar turime tam alternatyvą?

Alternatyvos LSDP

Prisipažinsiu, buvau švelniai užliūliuotas Maldeikienės ir Bako bendros nuotraukos ir komentaro:

Jei surenkame 2020 like, darom partiją ir visus kviečiam jungtis.

2.1 tūkstantis like, o partijos nėra. Dar daugiau, nežinau kodėl, bet kaip ir nemaža dalis jaunų kairiųjų laikiau Aušrą natūralia kairės (labiau kokių europinių žaliųjų) atstove. Pagalvokite - demokratinė partija, kuriama idėjinių minčių kovos lauko pagrindu. Ufff… net saldu pasidaro. Bet gyvenimas yra gyvenimas, Aušra EPP, o partijos nėra. Bet neketinu čia ko nors kaltinti.

DIEM25

Bet yra kitas politinis judėjimas, su kuriuo, kuo toliau, tuo labiau save identifikuoju. Tai Y.Varoufakio ir jo bendraminčių įkurtas DIEM25. Judėjimo tikslas - demokratizuoti Europa ir pateikti realius, veiksmingus siūlymus Europinei politikai. Nors judėjimas turėjo tikslą iki 2025 radikaliai demokratizuoti Europą, manau visiems aišku, jog to nepavyks pasiekti. Per greitai mes norime to “čia ir dabar”.

Tačiau šiame judėjime matau kai ką, ko su žiburiu nerasi LSDP / LVŽS ir kitose partijose:

  • demokratinis sprendimų priėmimas (taip dėl visų politinių nuostatų vyksta visuotinis narių balsavimas)
  • pan-europinis požiūris į politiką, atsiribojant vien tik nuo vienos šalies egocentriškumo
  • dėl organizacijos struktūros, siūlymai kurie nugula į politinę darbotvarkę gauna indėlį iš daug skirtingų šalių ekspertų

DIEM25 yra politinis judėjimas, o ne politinė partija. Yra 9 partiniai flangai, Graikijoje, Vokietijoje, JK, Ispanijoje, Italijoje… tad judėjimas pilnavertiško pan-europinio politinio darbo link yra laiko klausimas. Šiame judėjime, arba gal labiau, paties judėjimo principuose matau galimybės padrikai Lietuvos kairei: naudotis kuriama pan-europine infrastruktūra, know-how ir įdėti savo indėlį prisidedant prie demokratiško politikos kūrimo.

Norintieji “čia ir dabar”, arba šilto ir patogaus politinio pasitikėjimo posto ko gero nusivils ir paliks tokį judėjimą, jeigu apskritai prie jo prisijungs. Tačiau idėjinei kovai - DIEM25 yra nuostabi galimybė. Bet ją reikia suprasti, kaip galimybę / instrumentą, tikslui siekti.

Būdamas viešasis intelektualas (privilegijuotas visuomenės narys, galintis studijuoti, skirti laiką galvoti ir norintis prisidėti prie visuomenės gerovės), beveik simboliškai Vasario 16 tapau DIEM25 nariu.

Kas iš to gausis nežinau. Galbūt nieko, galbūt nepavyks burti kairių pažiūrų bendruomenės Lietuvoje ir kurti politinės alternatyvos tam, kas jau egzistuoja. Bet kodėl nepabandžius, turint omenyje, kad alternatyva būtų tik nuleisti rankas ir konstatuoti faktą, kad smegenų komą patyrusi LSDP dar 10-15 metų bus neįgali, jeigu apskritai atsigaus. Ar galėčiau ramia sąžine sau leisti nebandyti ir neprisidėti prie alternatyvos kūrimo?

Lietuvoje DIEM25 dar nėra labai aktyvi. Yra galbūt ~20-30 narių(?), tačiau net lokalios diskusijų grupės (“DSC”) dar nėra. Tai tikiuosi pakeisti ateinantį penktadienį. Todėl visus, kurie skaito šį tekstą ir yra DIEM25 nariai, kviečiu apsilankyti DIEM25 Lietuvos forume ir susitikti sekantį penktadienį web-meet’e, kurį galbūt transliuosime tam, kad ne DIEM25 nariai matytų, kur link mes judame ir galbūt sugalvotų, kad ir jiems laikas jungtis.

Vietoj epilogo

Ex-kolegė iš VU Facebook’e komentavo:

O kol kas norėčiau, kad Jūsų nebūtų politikoje. Esate tam nesubrendęs.

Neringa, aš esu politikoje, jau nuo 2013 metų, kai grįžau į Lietuvą ir mano blogas, kurį rašau nuo 2010 metų ir mano pasisakymai pritraukė socialinių partnerių bei žiniasklaidos dėmesį. Aš jau nuo 2013 metų ginu darbuotojų interesus bei viešąjį sektorių savo kalbomis ir rašliavomis, galų gale, net turėta Žinių Radijo laida.

Mano pasirinkta disertacijos tema buvo apie MMA (buvo, nes nuo kovo grįžtant bandysiu keisti temą, į profesinių sąjungų tematiką). Manote čia viskas atsitiktinai? Mano noras kovoti ir gilintis į bendrojo gėrio tematiką yra šiaip sau? Dėl popieriuko? Ne, nes aš gyvenu šia tematika, nes man ji rūpi ir aš priimu su tuo kylančias pasekmes. Skirtumas dabar tik tas, jog oficialiai tapau politinio judėjimo ir tikiuosi ateityje, naujos politinės partijos / rinkimo komiteto (ar kad ir ko) nariu ir mano indėlis galės neapsiriboti tik intelektualiniu diskursu, bet tikiuosi galėsiu prisidėti prie demokratinės politikos Europoje ir Lietuvoje kūrimo.