Šiandien daviau trumpą interviu / komentarą Aurimui Perėdniui (ŽR laidoje Dienos klausimas) apie “Geroves valstybę”. Manau, jog mes kaip visuomenė (žurnalistus įskaitant) turime suprasti, jog nėra tos vienos “Gerovės valstybės” ir kai politikai ją mini – turime klausti, kokią būtent “Gerovės valstybės” viziją jie turi omenyje. “Gerovės valstybė” savaime yra tuščias žodis, kol jis neužpildomas turiniu - socialiniu kontraktu. Socialinis kontraktas apima daug dėmenų: ekonominį, socialinį (šeimos rolė visuomenėje ir ekonomikoje, bažnyčios rolė ir t.t.), gamtosauginį ir kitus dėmenis.

Duotas nemokamas interviu ŽR kuriame iš esmės paliečiamos temos iš abiejų paskutinių “Ekonomisto komentaro” rašliavų: “Gerovės valstybės” tematika ir dabartiniai siūlymai kitais metais mažiau nei numatyta didinti NPD.

Aš pasisakau už didesnį NPD (t.y. 400 eurų), bet kartu už NPD bazės mažinimą, t.y. sumą, iki kurios vis dar galima pasinaudoti mokestine lengvata. Prieš “mokesčių reformą” ši suma siekė ~1500 bruto, nuo 2019 metų ji padidinta iki ~2500 eurų.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, jog bendrai aš būčiau už visuotinį pajamų ir turto deklaravimą ir mokesčių sistemą, kuri apmokestintų pajamas / turtą pagal gebėjimą mokėti mokesčius. Tačiau dabar nevyksta naujos mokesčių reformos diskusijos, o tik tam tikrų mokestinių rodiklių koregavimas, siekiant kitais metais turėti daugiau įplaukų biudžete (arba mažiau netekimų), nei atveju, jeigu įsigaliotų 2018 metais priimti fiskalinės politikos sprendimai. Tad mano supratimu, NPD bazės siaurinimas leidžia nedidinti pajamų nelygybės (didinant NPD iki 400) ir kartu pasiekti tų pačių finansinių rezultatų konsoliduotam biudžetui. Todėl, nesvarstant naujos mokesčių reformos, toks sprendimas yra pranašesnis, jeigu politikai deklaruoja siekį gerinti mažiausias pajamas gaunančių asmenų gerovę.