Ekonomisto komentaras – Ar sekantis diržų veržimasis bus socialiai atsakingas?

Tarptautinio valiutos fondo ataskaitoje pažymima, jog Lietuva perdėm optimistiškai planuoja valstybės biudžeto balansą. Jeigu dėl prastėjančios ekonominės padėties tektų veržtis diržus, ar šis veržiamasis būtų socialiai atsakingas? 2 priemonės,  kurias būtų galima įgyvendinti nors ir šiemet, neplėsti NPD bazės, o ją siaurinti bei siaurinti vaiko pinigų gavėjų ratą iki tų šeimų, kurios iš tiesų neturi ką valgyti, tikėtina padėtų suvaldyti viešuosius finansus, bet ar Vyriausybė aukos savo rinkiminius projektus prieš artėjančius 2020 m.  rinkimus?

Ministras kuris nesiklauso

Praeitame “Ekonomisto komentare” diskutavau apie gana nemažą tikimybę, jog Lietuvos valdžios sektoriaus balansas 2020 m. gali tapti deficitiniu, jeigu dėl lėtėjančios ekonomikos bus surenkama mažiau mokestinių įplaukų nei tikimasi, tuo pat metu dėl indeksavimo didėjant pensijų išmokoms. Logiškai mastant, finansų ministerija turėtų įsiklausyti į Valstybės kontrolės signalus ir bent jau ruošti planą B.

Tačiau regis būtent tai ir nėra daroma. Finansų ministras Vilius Šapoka, vienoje delfi.tv laidoje paaiškino, jog finansų ministerijos specialistai viską prognozuoja geriausiai visoje Europos Sąjungoje. Suprask, nėra čia ko klausytis tų neišmanėlių iš Valstybės kontrolės.

V.Šapoka apie FinMin prognozavimo tiklsumą

Jeigu finansų ministras ne tik daug tarškėtų, bet ir Tarptautinio valiutos fondo ataskaitą Lietuvai paskaitytų, pamatytų, jog finansų ministerijos prognozės toli gražu ne tiksliausios visoje Europos Sąjungoje. Vertinant vienų metų biudžeto prognozes, už Lietuvą geriau pasirodo Rumunija, Slovakija, Austrija, Slovėnija ir net Latvija. Pagal dviejų metų prognozes, esame maždaug 4 nuo galo. Taip mūsų finansų ministerijos rengiamos prognozės yra dažniausiai perdėm optimistiškos.

(Pastaba: TVF atasakitoje pažymima, jog finansų ministerija gerai prognozuoja tik ekonomikos augimą, bet kaip taip nesuplanuoti valstybės biudžeto – neaišku)

Kitaip tariant, dažniausiai ilgesniu periodu prognozuojama per daug rožinė biudžeto balanso ateitis, nei ji realiai išsipildo ir kai tai pasako Tarptautinis valiutos fondas, tai gal ministrui reiktų įsiklausyt?

Finansų ministras – naujas karalius šalyje?

O jeigu iš ties situacija judės deficito link, kur bus karpoma? – panašų kausimą finansų ministrui bandė užduoti ir delfi.tv laidos vedėja, referuodama į tai, jog būtent ši Vyriausybė yra prisiėmusi gana nemažai įsipareigojimų, pvz., iki 2020 m. padidinti vaiko pinigus iki 100€, didinti viešojo sektoriaus atlyginimus, gydytojų vidutinis darbo užmokestis turi pasiekti 3 VDU, mokytojų 1.3 VDU, o kur dar parama pirmam būstui regionuose ir t.t.

Finansų ministras atsakė labai įdomiai, jog Vyriausybės narių duotus pažadus, jis vertina tik kaip pasiūlymus. Tik kai ministrai įrodys, kaip efektyviai naudoja lėšas ir įrodys savo ryžtą daryti pertvarkas – gali tikėtis gauti didesnį, ir taip kuklaus, viešojo finansavimo pyrago kąsnį.

V.Šapoka apie duotus vyriausybės pažadus – tai tik siūlymai

Šiaip tai gana naujoviškas valstybės valdymas: tauta išrenka Seimą, Seimas deleguoja Vyriausybę, bet Vyriausybės duoti pažadai tautai, priimti įsipareigojimai, finansų ministrui tėra tik siūlymai, kuriuos jis arba tenkins arba ne. Man regis turime naują premjerą – karalių šioje valstybėje.

Suprantu, kai finansų ministras ignoruoja metų pabaigoje, per biudžeto priėmimą vykstantį cirką, kai dauguma Seimo narių bando išpešt kažką savo rinkimų apygardai, bet ignoruoti Vyriausybės, kurios nariu esi, duotus pažadus, čia jau kitas lygis. Belieka tikėtis, jog iš tiesų, šio finansų ministro vadovavimas ministerijai ir de facto Vyriausybei, ilgai nebetruks.

Ar su nauju finansų ministru po liepos 12 dienos bus geriau – dar neaišku, bet blogiau būti vargu ar įmanoma.

Kuriuos diržus veržtis?

O jeigu dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo vykdomų prekybos karų ir keliamo sąmyšio pasaulinėse rinkose Lietuvos ekonomika bus labiau paveikta nei dabar tikimasi ir visgi teks veržtis diržus, tai nuo ko reiktų pradėti?

Matau tik dvi priemonės, kurias galima įgyvendinti einamaisiais metais su ganėtinai greitu poveikiu viešiesiems finansams:

1. priemonė – stabdyti mokesčių reformos įgyvendinimą ir padaryti dalinį jos atstatymą. Vienu aspektu finansų ministras yra teisus, ši mokesčių reforma padeda kovoti su dirbančiųjų skurdu, tačiau padeda tik viena iš trijų dalių, būtent pats neapmokestinamų pajamų dydis. Tačiau NPD plėtimas, kuris išaugo nuo 1495 eurų  2018 m. iki 2555 eurų 2019 m. ir kuris turėtų toliau didėti iki 2620 eurų 2020 m. yra perteklinis dalykas.  Skurdo rizika šiame pajamų rėžyje yra gana menka.

Tad gal geriau būtų būtų didinti labiau patį NPD dydį pvz., iki MMA, bet siaurinti jo taikymą, tam, kad gaunantys mažas pajamas nemokėtų gyventojų pajamų mokesčio. Kažkaip keista, jog asmuo, gaunantis vos minimumą, vis dar sumoka net 51 eurą GPM.

Tiesa NPD sulyginimas su MMA – senas vyriausybės duotas pažadas  trišalėje taryboje… bet kaip su tais pažadais būna, jau ir taip aišku…

2. priemonė galėtų būti vaiko pinigų gavėjų rato siaurinimas, susiejant vaiko pinigų gavimą su namų ūkio pajamomis. Taip, toks susiejimas gali paskatinti dalį namų ūkių nerodyti savo tikrųjų pajamų, kita vertus, dalinti pinigus visiems, kam reikia ir kam nereikia – labai jau turtingos šalies požymis.

Seimo narė Aušra Maldeikienė nuolat agituoja, jog šios vaiko pinigų išmokų lėšos geriau būtų investuojamos į priešmokyklinį ugdymą.

Nors iš esmės, švietimas, jo kokybė ir prieinamumas yra vienintelis vaistas prieš galimybių nelygybę taigi ir skurdą bei socialinę atskirtį, visgi reikia pripažinti, jog alkanu skrandžiu mokytis irgi nėra lengva. Visgi mano nuomone, vaiko pinigų priemonė, jeigu ji būtų orientuota į skurstančias šeimas, bent jau trumpuoju periodu galėtų kainuoti mažiau bet kartu ir prisidėti prie socialinių problemų sprendimo.

Ilguoju periodu – rimta mokesčių reforma

Jeigu žiūrėti ilgesniu periodu, tai nauja vyriausybė (kad ir kada ji atsiras), galėtų imtis tikros mokesčių reformos – mokesčių naštą skaičiuoti ne nuo asmens gaunamų pajamų, o nuo namų ūkių pajamų, kartu atsižvelgiant į tai, koks yra faktinis namų ūkių gebėjimas mokėti mokesčius. Taikyti apylygius ir progresinius tarifus visoms pajamų rūšims, nesvarbu, ar tai darbo užmokestis, pajamos iš verslo, dividendai, tantjemos, Europos sąjungos išmokos žemės ūkiui ar net pensijos.
Taip tokia mokesčių sistema taptų kur kas sudėtingesnė, bet kartu ir visuomenės suprantama kaip teisingesnė.

Tai jog būtų galima galvoti apie visuotinį, taigi tiek gyventojams, tiek įmonėms, tiek pačiam viešajam sektoriui taikomą nekilnojamo turto mokestį, kuris pasižymėtų stipriu progresyvumu, tik papildytų kovos su pajamų ir turto nelygybe arsenalą, kaip ir progresyvūs paveldėjimo mokesčiai.

Klimato katastrofą, kurią jau išgyvename ir kurią nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz prilygino trečiam pasauliniam karui lems, jog tikėtina artimiausiu metu turėsime ne automobilių mokestį, bet pan-europinį CO2 mokestį, kitaip klimato katastrofos žmonija tikrai nesuvaldys, o mokslininkų skaičiavimu, priimti rimtus sprendimus, laiko mes turime tik gal kokius 10 metų.

Epilogas

Ši vyriausybė, kaip ir prieš tai buvusi, padarė kone viską, ko norėjo verslo lobistai, à la LLRI, Sutkai, Blažienės ir co., bet padarė labai mažai to, ko reikia ilgalaikiam ir tvariam šalies ekonomikos augimui bei socialinei santarvei. Artėjant ekonomikos lėtėjimui diržų veržimasis gali tapti neišvengiamu, tik ar jis bus socialiai atsakingas?

4 comments

  1. Mauras says:

    Nausėda šįryt pasakė, kad esamas biudžeto kapšo valdovas jam puikiai tinka, bet NPD gali tekti pristabdyti, kas paaiškės pamačius patikslintą 2020 biudžetą. Taigi, tikėtis pokyčių ir daugiau proto, o ne prociklinio populizmo valstybės finansų valdyme būtų pernelyg ankstyva ir didelis optimizmas. Beje, prociklinę valstybės finansų politiką išrinktasis prezidentas ne kartą propagavo rinkimų kampanijos metu. Tik absoliuti dauguma už jį balsavusių net nesuvokia, kuo ji jiems kvepia jei besikartojant boom-bust ciklui įvyktų kiek rimtesnis Lietuvos ekonomikos krestelėjimas. Iliuzijų nėra – įsipareigojimų karpymai ir skolinimasis a la kubilius, ir nauja emigracijos banga.

  2. algis kazlauskas says:

    Kad senoji banga tebesiurbia 40000 lietuvių į metus? Tai dar tebedirba 3-4 kartus augštesnės algos užsienyje, be rimtų pastangų koreguoti iš valdžios.

  3. Zigmantas CKB says:

    Valstybės biudžeto Skvernelis ir Šapoka negaili tik stambiems ūkininkams įvairių formų kompensacijomis ir stambiųjų ūkių melioracijos įrenginių, kurie puikiai funkcijonuotų, jeigu nebūtų kietai “sutrypę” savo žemelės sunkiąją ir keliais “nevažiuojančia” technika, remontui. (Į žemės ūkį Lietuva nuo 2004 m. tik gynais pinigais investavo daugiau kaip 10 000 000 000 € (kurių 80 proc. atiteko tik saujalei stambiųjų ūkų (tai yra apie 7 000-10 000 ūkininkų iš turimų 130 000 ūkių), o antarą tiek pajamų padaugėjo pas juos dėl mokestinių lengvatų.)

    Prisiminkime ekonominio nuosmukio laikus 2008-2010 m.
    Skvernelio ir Šapokos duetas elgsis kaip ir elgėsi valdžia Kubiliaus-Starkevičiaus dueto laikais. Tuo metu naktinių sprendimų valdžia visiems kirto per kišenę, išskyrus stambiuosius ūkininkus ir verslininkus.

    Didžiausios potencialiai ir socialiai teisingos įplaukos į biudžetą yra galimos ir net privalomos pradėjus naikinti Starkevičiaus ir Co šutvės sugalbotos ir subtiliai (po šūkiu “mokame ir mes, ūkininkai, mokesčius”) užmaskuotas dešimtemčiams mokestines lengvatas ūkininkams.

    Jeigu pastarieji mokėtų paprasto darbuotojo mokesčius, tai į valstybės biudžetą įkristų mažiausiai 1 000 000 000 € per metus ir to mokesčio naštos turtingieji ūkininkai net nepajustų (pvz. vien dėl dyzelinių degalų mokestinės lengvatos ūkininkai į valstybės biudžetą nesumoka mažiausiai 110 000 000 €/metus, ir šia privilegija suteikia lengvatinio tarifo akcizo degalais “kūrenti” visus savo ir kaimynų automobilius, o paprastas žmogelis, kurio pajamos, lyginant su “vargšo ūkininkėlio” pajamomis yra 10-20 kartų mažesnės, už tokių pačių degalų 1 toną moka mažiausiai 400 € daugiau.

    Lietuvos žemės ūkis, valdomas stambiųjų ūkininkų, yra didžiausias Lietuvos ekonomikos stabdys ir gamtos išteklių naikintojas, o jam mūsų valdžia yra labai dosni. Gal žinote kodėl???

    • regresorius says:

      Dėl savotiško gyvulių ūkio žemės ūkio srityje kaip ir aišku. Jis egzistuoja gana ciniškoje formoje, kartu su individualiomis ir kitomis veiklomis, kurias vykdantys asmenys, matyt, yra lygesni už kitus šio ūkio gyventojus. O bet tačiau gal galėtumėte minėtas sumas pagrįsti skaičiavimais arba nurodyti šaltinį? Domina kilmė skaičių, kurių dar nesu matęs.

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: