Lietuvos profesinė sąjungos “Solidarumas” šiemet švenčia savo veiklos trisdešimtmetį. Buvau pakviestas perskaityti pranešimą apie darbo rinką bei darbuotojų apsaugą. Kadangi mobilumo paketas jau pakankamai diskutuojama tema, pasirinkau kiek pavojingą temą, pakalbėti apie tai, kas laukia darbo rinkos per ateinančius keliasdešimt metų ir kaip matyčiau profesinių sąjungų veiklą šiame periode.

Robotizacija, kompiuterizacija žengia daug sparčiau, nei buvo tikimasi. Jos mastas ir greitis didesni, nei dažnai kalbama. Man labai patiko McKinsey įžvalga, jog savo mastu ir greičiu dabartinė technologinė revoliucija yra 3000 didesnė nei pramonės revoliucija. Tad aš esu linkęs labai kritiškai vertinti kai kurių pasisakančių nuomonę, jog jeigu žmonija prisitaikė prie pramonės revoliucijos, tai prisitaikys ir dabar.

Nors dabartinė technologinė revoliucija yra labai sparti, žemos pridėtinės vertės šalių ji taip greit nepalies tokių mastu, kaip būtų galima tikėtis, vertinant darbo vietų automatizavimo riziką. Tiesiog čia darbo jėgos kaštai per žemi, jog investicijų grąža būtų teigiama. Nepaisant to, pirmieji sektoriai kurie susidurs su iššūkiu automatizuoti vis daugiau, bus tie, kurie yra orientuoti į eksportą.

Kita svarbi tema – liberalizavimas. Kuris iš esmės lėmė silpnėjančias profesines sąjungas, silpnėjančias darbuotojų derybinės galias, politikų perimamą „laissez-faire“ politiką ir to pasekoje, nuo produktyvumo atsiliekantį atlyginimų augimą bei didėjančią pajamų nelygybę. Šios problemos yra globalios. Prie šio „liberalizmo“ nors labiau, libertarizmo, pasekmių priskyriau ir tai, jog įmonės po truputi stengiasi permesti verslo vykdymo riziką patiems darbuotojams, kai stengiamasi juos samdyti kaip individualios veiklos vykdytojus. Ar verslas yra godus ir nesidalina savo pelnu? Manau taip ir tai matosi iš to, kaip labor share / GDP LT atsilieka nuo ES vidurkio ir kaip ES vidurkis buvo kur kas stabilesnis, o Lietuvoje padidėja, tik kai darbo rinka „kaista“.

Gera naujiena profesinėms sąjungoms, jog jaunimas Lietuvoje iš esmės labiau nei suaugę pasitiki profesinėmis sąjungomis, bet akivaizdu, jog profesinės sąjungos daro per mažai viešųjų ryšių, jog pristatytų visuomenei savo darbus.

Taigi apibendrinant, ateičiai matau tendencijas, jog didės poliarizacija darbo rinkoje, reikės labai aukštos kvalifikacijos specialistų ir labai žemos kvalifikacijos darbuotojų. Su tuo susijusi bus ir pajamų pasiskirstymų, socialinio teisingumo problematika. Nemažai daliai žmonių, kurių darbus kuo toliau tuo labiau perims robotizacija, reikės turėti du ar daugiau darbų, tam kad išgyventi. Tendencija jau pastebima JAV. Deja turime problemą, kalbėti apie socializmą, nes jis daug kam asocijuosi su komunizmu… nuolat girdime „ar norite gyventi kaip Venesueloje“, ne, sakau aš, aš norėčiau gyvent tokiam socializme, kaip Suomijoje… Kartu matau didelius iššūkius, ką atstovauja profesinės sąjungos, kaip joms pradėti atstovauti IV vykdančius asmenis, kurie iš esmės vis tiek dirbs tam pačiam vienam darbdaviui…

Tiesa, po manęs kalbėjo Seimo narys Tomas Tomilinas. Kalbos nelabai supratau, tačiau kiek susikirtome ties klausimu, kaip profesinės sąjungos turėtų būti finansuojamos…

Aš dabartinę tvarką, jog profesinės sąjungos finansuojamos iš nario mokesčio ir 1% nuo GPM laikau nepakankamai veikiančiu. Nekaltinu tik politikų, profesinės sąjungos pačios turi labai daug problemų (demokratijos stoka, kvalifikacijos trūkumas ir ko), bet kai politikai sako, mes sudarėme galimybę jums susirinkti 1% GPM ir jaučiasi padarę viską, kad skatintų profesinių sąjungų, kaip socialinio partnerio skatinimą, man atrodo akių muilinimas. Jeigu politikai pasisako už stiprias profesines sąjungas, tada manau turėtume matyti kitokio pobūdžio skatinimą, susieta su stipriomis ir demokratiškomis profesinėms sąjungomis. Bet čia atskira tema…

 

 

[gview file=”http://lithuanian-economy.net/wp-content/uploads/2019/05/2019_05_09_pranešimo_skaidrės_solidarumas_konferencija.pdf”]