Ekonomisto komentaras – kaip “elitazzz” nebemato realybės

Šiame komentare, apie ryškėjančią visuomenės poliarizacijos problemą. Save aukštesnei-vidurinei klasei priskiriantis Lietuvos “elitas” atitrūksta nuo realybės: Vilniaus elitui kyla klausimas, kuo pakeisti atsibodusias citrinas, Vilniaus elitas pašiepia turto nesukaupiančius, nuosavo verslo neturinčius piliečius, tuo tarpu kone kas antras namų ūkis Lietuvoje negalėtų padengti 280 eurų nenumatytų išlaidų iš savo lėšų.

Materialinis nepriteklius nuosaikiai mažėja dėka pensijų indeksavimo, vaiko pinigų bei ekonomikos augimo, tačiau nepakankamai sparčiai, jog būtų naikinamos galimybių nelygybės augančioms kartoms. Elitas turi nustoti gyventi savo burbule, nes faktų ignoravimas anksčiau ar vėliau prives prie socialinių bei politinių pokyčių, kurie nebus naudingi nei visai visuomenei, nei pačiam “elitui”.

Ieva ir Tautvydas – besididžiuojantis savimi, bet aklas elitas

Praėjusią savaitę socialinį tinklą Facebook sudrebino Kauno LEZ’e veikiančios Continental komunikacijos vadovės Ievos Koncevičiūtės pasidalintas komentaras apie aukštesniosios vidurinės klasė gyvenimą Vilniuje. Šiuo komentaru, jeigu suprantu teisingai, Ieva labai norėjo pasidžiaugti, kaip stipriai Lietuvoje, arba Vilniuje, yra pagerėjęs gyvenimas.

Savo komentarą ji užbaigia šiais žodžiais, leiskite pacituoti:

Išpindėjom, bent Vilniuje, kaip proper normali vakarų valstybė. Dar čiut čiut ir bus visai gerai. Žinau, kad jūs, kurie darot dalykus, kuriuos užrašiau viršuj, darot, nes šiaip dafiga dirbat ir uždirbat, esat darbštūs perfekcionistai smartassai ir labai gyvenime stengiates, ir jums vis atrodo, kad Lietuva nedaro enough. Ir ji nedaro. Bet pradedu suprast, kad šito veržlaus ir žingeidaus elito dėka mes vis vien einam į priekį nerealiais tempais, vedami ar tempdami paskui tą savo Vyriausybę. Apie mus už dar 25 metų kalbės kaip apie ekonominį stebuklą, gal mažešnį nei Airijos ar Singapore, bet vis tiek stebuklą. Seniai karas buvo, bet ne taip seniai buvo sovietų sąjunga, kai pagalvoji. Liudijame kelią į ekonominį stebuklą savo pastangomis ir prezencijomis, mielieji, per 26 metus nepriklausomybės daėjom iki Yuzu, nišinių kvepalų ir Balenciagos sneakerių. Kartais juokinga, bet tokie tie išsivysčiusios civilizacijos požymiai. Keep going, Lietuvos upper middle class.

(visas Ievos komentaras: nuoroda)

Kam perskaičius Ievos komentarą lieka nepakankamai aišku, ar Ieva yra labai sarkastiška ir traukia per dantį išpindėjusį Vilniaus elitą, ar visgi tai iš tiesų atspindi Ievos požiūrį, siūlau pasiklausyti bent pirmą pusę interviu su Ieva LRT laidoje “10-12”.

10–12. Interviu su „Vilniaus burbulo“ autore Ieva Koncevičiūte

 

Apie sparčiai gerėjantį gyvenimą ne tik Vilniuje, bet ir regionuose, savo socialinio tinklo Facebook paskyroje, po renginio su regioninės žiniasklaidos atstovais Europos komisijos atstovybėje, optimizmu apie Lietuvos raidą trykšdamas, pasidalino ir Tautvydas Marčiulaitis.

Visgi jo tekste akį rėžė kai kurios nuostatos, cituoju:

Savo prakalbą pabaigiau tuo, kad mums trūksta meilės pinigams. Jog viena esminių bėdų, kad kandidatas į prezidentus yra mldc tada, kai deklaruoja 1000 eurų turto. Nors realiai tai tik rodo, koks kandidatas yra useless realiame pasaulyje.

Socialiniai atskirčiai mažinti ir regionus traukti link centrų reikalingas verslumas. Būtina nustoti marginalizuoti turtingusiuos. Būtina parodyti, kad nuosavas verslas visuomet geriau, nei samdamos darbas. Žmonės turi gyventi nebijodami pasirodyti turtingi, nes kiti tada tave pižonu laikys.

Kol bijosim turto ir pinigų, tol ir atskirtį mažinti bus sunku. Nes atskirtį mažina ne valdžios ar savivaldybės veiksmai. Kapitalistinėje santvarkoje ir ypač mūsų mažoje atviroje ekonomikoje, atskirtį mažina gebėjimas kūrybingai sugalvoti, kaip pasiimti pinigus. Bei aplinkos tokiam gebėjimui vystytis ir įgyvendinti kūrimas.

(pastaba: paryškinimai mano, visas komentaras: nuoroda)

Bet ar iš tiesų Lietuvoje situacija gerėja taip, jog galime trykšti optimizmu?
Kiek Vilniaus grietinėlės situacija atspindi to paties Vilniaus vidurkį ar bendrą situaciją Lietuvoje? Kiek tokia “hurra-patapšnokime-sau-petį”  situacija atspindi įtraukų ekonomikos augimą?

Atsakymą į šiuos klausimus  dalinai pateikė Lietuvos statistikos departamentas, praėjusią savaitę paskalbęs naujausią Lietuvos gyventojų materialinio nepritekliaus statistiką, kuri reflektuoja situaciją Lietuvoje 2018 metų pavasarį, kai buvo apklausti 4905 namų ūkių.

Kas yra gyventojų (didelis) materialinis nepriteklius?

Vertinant gyventojų materialinį nepriteklių respondentų yra klausiama, ar jie patiria šiuos 6 ekonominius sunkumus:
1. namų ūkis dėl pinigų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų;
2. namų ūkis neturi galimybės praleisti bent savaitės atostogų ne namuose;
3. namų ūkis negali sau leisti pakankamai šildyti būsto;
4. namų ūkis negali sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto;
5. namų ūkis negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų siekiančių 280 eurų iš savo lėšų;

Taip pat klausiama, ar namų ūkis dėl lėšų stokos neturi automobilio.

Namų ūkiai priskiriami prie patiriančių materialinį nepriteklių, jeigu dėl lėšų stokos susiduria su bent trimis iš šešių sunkumų.

Namų ūkiai priskiriami prie patiriančių didelį materialinį nepriteklių, jeigu dėl lėšų stokos susiduria su bent keturiais iš šešių įvadintų sunkumų.

Kaip atrodė realybė praėjusių metų pavasarį Lietuvoje?

2018 m. materialinio nepritekliaus lygis Lietuvoje siekė 23.1 proc., o didelio materialinio nepritekliaus lygis – 11.1 proc.  Tai, kad vidutiniškai materialinio nepritekliaus rodikliai gerėja (atitinkamai po -1.3 pp per metus) – neguodžia žinant, kad Lietuvoje vis dar kas devintas gyventojas dėl lėšų stokos susiduria su bent keturiais iš šešių ekonominiais sunkumais.

Skurstantys vaikai = galimybių nelygybė

Šaliai ypatingai svarbu, jog namų ūkiai su vaikais neskurstų. Vaikų skurdas didina galimybių nelygybę šalyje panaikindamas vienodas starto pozicijas gyvenime vaikams iš skirtingų socialinių sluoksnių. Skurstantys namų ūkiai su vaikais ne retai reiškia mažiau laiko vaiko raidai, prastesnį (priešmokyklinį) švietimą. Ypatingai jauname amžiuje, tai daro labai stiprų poveikį ir vaiko psichologinei raidai, o pasekmės atsiskleidžia ne retai tik jau jiems suaugus.

Beveik 9 metams po ekonominės krizės pabaigos Lietuvoje, vis dar beveik kas penktas namų ūkis su vaikais patyrė materialinį nepriteklių (19.9 proc.).
Ypatingai sunki padėtis liko, vieno suaugusio su vienu vaiku, namų ūkiuose, kur materialinį nepriteklių patyrė kas trečias namų ūkis (34.3 proc), o sunkų materialinį nepriteklių beveik kas penktas namų ūkis (19.1 proc.). Ir nors situacija, tikėtina dėka vaiko pinigų, didėjančio minimalaus mėnesinio atlyginimo bei bendrai, augančios ekonomikos gerėjo, visgi palyginus su 2008m., ji praktiškai išliko nepakitusi (žr. lentelė apačioje)

Šaltinis: LSD

Beveik be ženklaus pokyčio per dešimtmetį liko ir namų ūkiai su trim ir daugiau vaikų. Dažniau nei kas ketvirtas toks namų ūkis patyrė materialinį (27.4 proc.), beveik kas penktas (18.2 proc.) , didelį materialinį nepriteklių.

Pensijinio amžiaus materialinio neprikeliaus lygis išlieka labai didelis

Nors per metus, dėka pensijų indeksavimo, gyventojų virš 65 metų situacija kiek pagerėjo, visgi vertinant pagal amžiaus grupes, materialinio nepritekliaus lygis šioje grupėje ir toliau išliko didžiausias ir siekė 30.9 proc.

Šaltinis: LSD

 

Galbūt Tautvydas Marčiulaitis ir vadina asmenį, turintį tik 1000 eurų turto beverčiu (“useless”) visuomenei, bet gal reiktų atkreipti Tautvydo dėmesį į faktą, jog Lietuvoje beveik kas antras (48.8 proc.) namų ūkis negalėtų sumokėti 280 eurų nenumatytų išlaidų iš savo lėšų, kas septintas (14.5 proc.) namų ūkis negali sau leisti valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško maisto, arba kad kas 10 (10.3 proc.) namų ūkis dėl lėšų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų.

Šaltinis: LSD

Epilogas

Apibendrinant norėčiau labai palinkėti, kad kokybišką išsilavinimą įgavęs ir save aukštesnei vidurinei klasei priskiriantis jaunimas nepamirštų pagalvoti apie tai, ką reiškia toks jų subjektyvios realybės sampratos bei faktinės realybės atotrūkis.

Juo labiau norėtųsi, jog jaunimas dirbantis visokiuose Continentaliuose ir kituose LEZ’uose veikiančiose įmonėse suprastų, jog šių įmonių veikla Lietuvoje yra subsidijuojama visų Lietuvos mokesčių mokėtojų, imtinai ir tų, kurie ne tik kad negali sau leisti valgyti austrių, bet ir 300 eurų nenumatytų išlaidų padengti negalėtų.

Taip pat palinkėčiau tokiam jaunimui nepamiršti, kad kas mėnesį iš Lietuvos vis dar emigruoja apie 3000 nuolatinių Lietuvos gyventojų, pajamų nelygybė Lietuvoje vis dar viena didžiausių ES, o tame pačiame Vilniuje dirbantys socialiniai darbuotojai, slaugytojai, daktarai ir pedagogai, kurių teikiamomis paslaugomis naudojasi šis auksinis jaunimas, neretai neuždirba nei 1000 eurų per mėnesį.

Tad jeigu šis, ne retai ir politinių aspiracijų turintis jaunimas, nepradės matyti viso vaizdo ir prisiimti elitui, visuomenės priskiriamų funkcijų, anksčiau ar vėliau tai prives prie tokių politinių pokyčių, kurie nebus naudingi nei visai visuomenei, nei Yuzo ar Benciagos besivaikančiam elitui.

[Pastaba, kai tik Lietuvos statistika už 2018m. bus paskelbta Eurostat duomenų bazėje, padarysiu atskirą materialinio nepritekliaus raidos apžvalgą, nes Eurostat suteikia daugiau informacijos bei įvairesniais pjūviais, nei šiuo metu yra prieinama LSD duomenų bazėje]

11 comments

  1. Eligijus says:

    Puikus komentaras!

  2. Zigmantas CKB says:

    Ačiū Justai, už veiksmingas įžvalgas. Greitai pralobusių žmonių, kuriems nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios mokyklose ir žiniaskaidoje (per Laisvosios rinkos instituto šulų pasisakymus) buvo brukama individualios sėkmės ir pinigų prioritetas, ir kurie nebejaučia poreikio būti Lietuvos valstybės tikraisiais nariais. Ta pati liga buvo ir Žespospolitos laikais, kai Lietuvos turtuoliai, skurdindami jiems dirbančius, prarado ryšį su Lietuva ir iš tingumo prarado gebėjimą lietuviškai kalbėti. Šiuolaikinis “sėkmingas” žmogus Lietuvoje, jau neberodo pagarbo Lietuvai ir lietuvių tautai, lietuvių kalkai, nors tai yra jų gyvastis. Netikusį požiūris į tautietį ir valstybę parodo jų žargoniška kalba ir atitrūkimas nuo realybės apie didžiosios dalies gyventojų finansinę padėtį, kuri yra tokia dėl to, kad vieni, pasinaudoję aplinkybėmis, skurdina kitus – tai veda į pragaištį visus mus. Apsukresni veikėjai, pralobsta nuskurdindami kitus ir vengia mokėti mokesčius, kuriuos moka didžioji dauguma mažas ar vidutines pajamas gaunantys Lietuvos žmonės. Skamba makabriškai, kai “grobuoniški verslininkai ar stambūs ūkininkai” savo darbuotojus melžia lyg karvę ir skurdina mokėdami vergiškus atlykius už jų triųsą. Negana to, apsukrusis kapitalistas vis didina vergų iš trečiųjų šalių importą, taip vydami lietuvius iš Lietuvos. Šie “grobuoniški verslininkai” skatina Lietuvos ištautinimą ir socialinę atskirtį. Tauta turi pradėti reikalauti iš valdžios realių veiksmų, o ne savitikslių “struktūrinių reformų”, kurios dar pablogina Lietuvos didžiosios dalies visuomenės padėtį.

  3. Agno says:

    Straipsnis geras, bet sakyti, kad subsidijuojame LEZ įsikūrusias įmones labai neteisinga…

    • Justas Mundeikis says:

      Ir kodėl neteisinga?

    • Zigmantas CKB says:

      Kreipiuosi į Agno – o kas jūsų manymu sumoka valstybės išlaikymo mokesčius, jeigu įmonės, būdamos LEZ’e, yra atleidžiamos nuo mokesčių? Graudžiausia yra tai, kad mums įpiršta per Laisvosios rinkos instituto šulus, jog stambus kapitalas yra labai gerai ir dar geriau, kai jam sukuriamos mokestinės lengvatinos, kurios ir sudaro idingas sąlygas didinti socialinę atskirtį. Tuo tarpu smulkųjį versliuką pradėjusį žmogelį iškalt apmokestiname – o juk būtent sumlkus ir vidutinis verslas yra pat efektyviausias ir reikalingiauias.

      • Dominykas says:

        Labai noriu nesutikti su teiginiu apie subsidijas, bet negaliu nematydamas skaičių… Tai pasilieku vietos atsitraukti, jeigu juos pamatyčiau, bet tam, kad būtų galima teigti, kad ten “subsidijuojama”, tai turbūt reikia tenkinti dvi sąlygas: 1. Kad bendrai sukurtų darbo vietų (įskaitant netiesiogines) sunešama mokestinė nauda yra mažesnė, nei mokestinė nuolaida 2. Kad netaikant mokestinės nuolaidos, tos darbo vietos apskritai egzistuotų ir tų, kurie ten dirba nereiktų išlaikyti iš bendro katilo.

        Tai aš diletantas, bet labai norėčiau tikėti, kad ta bendroji matematika yra atlikta, ir LEZ nauda, įvertinus alternatyvas, yra didesnė nei LEZ nebuvimas. Tai būtų liūdna, jei taip nėra, ir tada sutikčiau, kad tai subsidija, bet net ir tuo atveju ji ne tautvydams su ievomis, o šiaip ar taip – akcininkams nukeliauja.

        Be to palyginkim su tom vietom, kur iš ES pinigų (kurie šiaip jau irgi dalimi mūsų sumokėti) yra įrengiamos “poilsio erdvės”, kuriose po to niekada nepjaunama žolė, bet pavalgo projektų rašytojai ir statybininkai ir kolūkių pirmininkai, bet nėra nei išliekamosios vertės, nei kažkokio pozityvaus ciklo užkūrimo.

  4. Gvidas says:

    Geras komentaras.

  5. Mauras says:

    Kad palyginus jauni žmonės tampa pusakliais ir apykurčiais tam, kas dedasi už jų burbulo, o jų akiratis apsiriboja darbu, namais-daiktais ir kelionėm į egzotiškus kraštus ar malonumų ieškojimu – nieko nepadarysi, tai karma ir didele dalimi jų tėvų nuopelnas. Panašu gerb. Aušros mokiniu prisistatantis Marčiulaitis yra burbulo dainius ir wannabe influenceris, o jo peršamas Ostapo Benderio paniatkių lygio “kūrybiškai pasiimti pinigus” nuomonė ne kažin koks kriterijus. Kaip ir kitos minėtos panelės, kuri nors ir mėgsta save lepinti ir rašyti kuklų buržuazijos žavesį demonstruojančius postus, bet ką tik baigė mokslus, jos net worth greičiausiai net nepatenka į LT top 5-10%, nes ji dar neturi (nusipirkto ar išmokėto) buto ir ją Londone ir apima frustracija, kad ji ir Lietuva dar nėra tokia jau well-off kaip norėtųsi. Taigi čia daugiau wishful thinking ir poza, yra dalis tokių, kurie visiškai sulindę į paskolas ir demonstruoja prabangą, nes nemato sau kito būdo įsitvirtinti visuomenėje ar tiksliau- toje jos dalyje, kurią laiko siekiamybe.

    Nes jie nematę gyvenimo, ne politikai, tik savimi patenkinti vartotojai, kurie sąmoningai, iš išskaičiavimo ar tiesiog nesuprasdami visuomenės nuokrypių patarnauja homo economicus ir lassez faire džiunglių fundamentalistams.

  6. algis kazlauskas says:

    “…nes faktų ignoravimas anksčiau ar vėliau prives prie socialinių bei politinių pokyčių, kurie nebus naudingi nei visai visuomenei, nei pačiam “elitui”.”
    Aaaliooo. Socialiniai pokyčiai jau įvykę ir tebevyksta – apie 40,000 lietuvių emigruojančių kas met.
    Gal Koncevičiutei ir Marčiulaičiui nevertėtu tiek girti Lietuvos stebūklą kuomet Lietuvai tereikia kopijuoti Vakarų gamybos metodus ir stakles kad sparčiai juos vytumies. Lieka klausimas kodėl dar nepasivijome. IR kodėl leidom žemoms algoms tiek atsilikti nuo augančio BVP. Gal užtai ,kad į techniką verslininkai daug neinvestavę ir taip gerus procentus gauna (50% viso BVP). Bet gi seniai aiškiai žinoma, kad vien rinka algas tinkamai kelti nesistengia. Veik visuose kraštuose įstatimiškas algų minimumas naudojamas pakelti žemas algas. Vietoje valdiškos paramos skurde gyvenantiems verčiau mokėti krašto ekonomikai atitinkančia algą už dienos darbą. Neprasminga leisti kai kuriem verslininkam mokėti pragyvenimui per žemą algą ir paskiau darbuotoją remti iš surinktų mokesčių iš kitų. Visdėlto bendrai verslininkai spiriasi nekelti MMA taip pat kaip baidosi ir progresyvinių mokesčių. Visai nenori matyti, kad esame toje pačioje ekonomikoje su ES ir algos ir pragyvenimas turi atitikti ES vidurkius. Kitaip kas nors neatlieka savo pareigų, o yra ir neteisingai lobstančių.

  7. Stasys Stirbinskas says:

    Geriau įsiskaičius į pirmąją citatą tampa akivaizdu, jog komentaras yra visai ne apie tai, jog Lietuva yra nuostabi ar joje gera gyventi, tai tikrai nėra autorės sentimentas. Tekste visa esybe tėra siekiama iškelti taip vadinamą „upper middle class“ sluoksnį, pasipuikuoti, ir atskirti save nuo „prastesnių“, likusių visuomenės atstovų. Būtent šiam sluoksniui, o ne visai valstybei ir jos gyventojams įvardinti labai atvirai vartojamas žodis „mes“. Nors žodžių „jie“ ar „kiti“ nėra, bet jų numanoma reikšmė labai stipriai implikuojama kontekste. Kodėl citatoje minimi prekių ženklai? Todėl, kad tai ir yra šiuolaikinės „konsumeristinės“ visuomenės statuso simboliai. Būtent – statuso. Vartojimas didžiąja dalimi nebėra siejamas su kažkokiais funkciniais aspektais: pirkdamas kažką tu perki ne prekę, o „brand“ą – statuso simbolį, tai tarsi investitcija į save, kuria vėliau gali puikuotis, taip diferencijuojant save nuo kitų – prastesnių. Būtent tas atsiskyrimas ir tėra viskas, ką šiuo postu buvo siekiama iškomunikuoti.
    Kas dėl Marčiulaičio, tai labai džiugu, kad pagaliau išdrįso kažkas jį sukritikuoti. Žmogus savo pastarosiomis tezėmis ir retorika mažai kuo skiriasi nuo LLRI atstovų. Jei jau siūlo asmens finansinį statusą laikyti pagrindiniu sėkmės ir vertės kriteriju visuomenėje, tai žemiau vargu ar begalima kristi. Įdomu, jei teigia, kad atskirtį visuomenėje mažina ne valdžios veiksmai, o privatus verslas, tai galima klausti – kodėl tuomet JAV ta atskirtis yra milžiniška, o kokioje Švedijoje – nedidelė? Sekant Tautvydo logika, išeina, jog JAV žmonės tiesiog nekūrybingi, nemoka pinigų „pasiimti“, todėl daugiau kaip tris dešimtmečius jų algos totaliai stagnuoja. Gilūs samprotavimai, ką čia ir bepridėsi… Ironiška, jog žmogus, dirbantis darbą, kuriame nekuriamas joks produktas ar reali nauda visuomenei, kitų vertę pagal gaunamas pajamas siūlo matuoti. Psichologijoje šis fenomenas dar vadinamas projeckija.

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.