Mieli dėstytojai, medikai, mokytojai ir kiti profesinių sąjungų nariai ir ne nariai. Kas su Jumis yra negerai? Jūs skundžiatės, kad atlyginimai viešajame sektoriuje per žemi, skundžiatės, kad vykdomoji valdžia ignoruoja duotus pažadus, jog vyriausybė vilkina sprendimus, arba vietoj darbų kuria beprasmes komisijas, kurių nauda tiki tik pats premjeras, bet kai reikia parodyti savo aktyvumą, parodyti pilietiškumą, drybsote ant sofų, numojate ranka ir sakote „ai, o kam?“…

PVZ – susitikimas su premjeru

Šią savaitę premjeras / kandidatas į prezidento postą kvietė medikų bendruomenę pokalbiui. Susitikimas 17 val, Karolinos viešbutyje. Salėje telpa gal kokie trys šimtai žmonių, susirinko, gal 30-35? Vaizdas kraupus. Medikų bendruomenė turi realia galimybę susitikti su pareigas einančių vykdomosios valdžios vadovu, vienu iš realių kandidatų į prezidentus, o salė pustuštė. Atvyko keli pavieniai gydytojai, o dauguma, tik asociacijų ir profsąjungų vadovai.

Paskaičiuokime:

Tarkime, jog Vilniaus regione gydytojų ir slaugytojų dirbančių viešajame sektoriuje yra 10.000, tarkime tik 5% jų priklauso profsąjungoms. Tarkime 70% jų yra tikrai užsiėmę (darbas, šeima, vaikai), taigi „laisvi“ lieka apie 10 000x0.05x0.3=150. Ir čia, tik profsąjungiečiai. O kur rezidentai? O kur medikai ir slaugytojai nepriklausantys profesinėms sąjungoms ar asociacijoms? O kiek Jūsų susirinko į pokalbį su premjeru?

Paskui badote pirštais į profesines sąjungas ir asociacijas, kurios bando ginti Jūsų interesus, kodėl į jas politikai nežiūri rimtai? Jūs bent įsivaizduojate, kas dedasi premjero galvoje, pamačius, koks „stiprus“ medikų vieningumas? Galbūt yra skirtumas, ar premjeras pamato vos keliasdešimt žmonių ar kelis šimtus, stovinčius už savo interesus, įsitraukiančius į politinį dialogą?

Atsisveikinant Vytautas Kasiulevičius, dar paklausė premjero, ar jis nesudalyvautų Vilniaus Universiteto debatuose panašiuose kaip vyko prieš porą savaičių, kai lužo salė, premjeras nusišypso ir pasako, kad labai jau užimtas. Rast laiko, kam, vėl keliolikai rinkėjų? AČIŪ Jums brangieji. Jūs nuostabūs! Ir taip aš suprantu, didžioji dalis Jūsų persidirbusi, didžioji dalis turi dar ir kitų įsipareigojimų, bet kol nesuvoksite, kad už savo ateities bei be kita ko, Jūsų vaikų ateities gėrį turite kovoti Jūs, čia ir dabar…. tol niekas nesikeis. Niekas nesikeis, kol nesikeisite Jūs patys ir Jūsų „sofinis pilietiškumas“.

Ir tai nereiškia, jog profesinės sąjungos čia “ne prie ko”

Mano patirtis su profesinės sąjungomis tik patvirtina tai, ką visi numano: daug užsilikusių „bebrų“, kurie neretai valdo profesines sąjungas nuo galinių sėdynių. Profesinių sąjungų nario mokesčiai per maži, jog adekvačiai finansuotų jų veiklą, tad profesinės sąjungos bei visokios asociacijos tampa priklausomos nuo ministerijų projektų. Kaip manote, ar ilgai galima kandžioti tave maitinančią ranką?

Manau atėjo laikas profesinių sąjungų vadovams, arba profesinių sąjungų nariams pagaliau pripažinti faktus ir atsakyti sau į 5 klausimus.

5 klausimai apie profesinių sąjungų ateitį Lietuvoje

  1. Kokia Jūsų profsąjungos galia? Kiek Jūs turite narių? Ir ar Jūsų narių svoris yra proporcionalus  galios svoriui įvairiuose formatuose pvz., trišalėje taryboje? Kaip taip gali būti, jog 1000 ir 10.000 narių turinčių profesinių sąjungų balso svoris yra toks pats? Gal laikas kurti vieningą, administruojamą visų Lietuvos profesinių sąjungų narių duomenų bazę? Gal laikas besti į tokią nedemokratinę tvarką politikams pirštu ir reikalauti atitinkamų teisės aktų pakeitimų?

  2. Kaip profesinės sąjungos turi atstovauti ne profesinių sąjungų narius? Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje dėl bazinio dydžio derasi profsąjungas su vyriausybės atstovais. Bet derasi už visus dirbančiuosius. Gal laikas kurti profsąjungų etikos kodeksą, kuris sureguliuotų kaip turi elgtis profesinės sąjungos? Ar gali Černiauskas torpeduoti NKS derybas, pakenkti VISIEMS viešojo sektoriaus darbuotojams, o sankcijų dėl to jokių? Gal laikas keisti, jog LPSK pirmininkė yra de facto LPSK valdybos marionetė? Gražiai kalbanti, bet be galių daryti įtaką? Kas iš to “atsinaujinimo”, kai jis ateina be atitinkamų galių kažką keisti?

  3. Ar ne laikas įsigyti smegenis? Su visa pagarba (arba be jos), dabartinės profesinės sąjungos geriausiu atveju samdosi teisininką. Ekonominiais, politiniais klausimais remiamasi ekonomistų geranoriškumu. Kiek ilgai, manote tai gali tęstis? Kokia tokios geranoriškos pagalbos kokybė? Gal visgi laikas pradėti galvoti apie tai, jog iš kiekvieno profesinės sąjungos nario per mėnesį reiktų surinkti po 1€ ir iš surinktos bendros (per visas profesines sąjungas) sumos, įsteigti Think-Tanką, kuris samdytų kelis ekonomistus, teisininką? Bendrojo Think-tank’o funkcijos galėtų būti aprūpinti profesines sąjungas ir asociacijas tyrimais, analize, įstatymų projektų vertinimais. Dabar vienoje „barikadų“ pusėje LLRI, IF ir visa galybė kitų asociacijų, samdančių analitikus ir teisininkus, o kitoje (t.y darbuotojų pusėje), pavienės pastangos, kartais pasirodantys ekonomistai… Nemanote, kad laikas nusimesti karūnas, susėsti ir rasti bendrą sprendimą? [Ir ne, nekandidatuočiau į tokio think-tanko gretas]

  4. Ar ne laikas, ne tik sukurti „smegenis“ bet ir inicijuoti reguliarius darbo grupių susitikimus, kuriuose dalyvautų įvairių profesinių sąjungų atstovai? Profesinių sąjungų dabartinė veiklą, nėra įtrauki.
    Taip tebūnie nuomonės gali išsiskirti. Bet žiūrėti, kaip visų profsąjungų atstovai susirenka į vyriausybės „komisiją“ ir net nėra pajėgūs paruošti namų darbų – t. y. sutarti dėl bazinių pažiūrų, yra tiesiog graudu. Tai kaip, sutvarkome koeficientus ir indeksuojame, ar visgi kasmet paliekame galimybes „išsimušinėti“ koeficientus? Sėdi profsąjungiečiai prie derybų stalo ir kiekvienas savo varo… Atėjote, matote, kad vyriausybės vicekancleris dinderį muša, jus aplink pirštą vinioja, duomenų neturi / nerenka, neplanuoja rinkti ir pateikti, tai kam sėdit? Gal geriau vieninga pozicija ir viešai veiksmingas pasitraukimas iš tokios komisijos? Vieningume esmė, o kad jį turėt, reikia nuolatinių pastovių vidinių diskusijų. Gal tada ir visokie Černiauskai baigsis?

  5. Ir gal laikas pasirodyti, kas slypi po kauke? Kiek iš profsąjungų pateikia viešas savo valdybų narių interesų deklaracijas? Kiek profsąjungų pateikia savo finansines ataskaitas ir jų auditus? Kodėl bijote parodyti, kokia yra reali situacija, tartis su savo bendruomene, kaip judėti toliau? „Stumti“ ant valdžios nešvaraus kiemo, bet nešluot savojo…? Gal laikas perimti gerąją praktiką ir tiems, kurie neva už ją kovoją? Tokia: galėtų būti pradžia. Bet ar ji pakankama? Manau, kad ne. Reiktų ženkliai daugiau detalios informacijos ir detalumo, jog iš visuomenės ir narių pusės didėtų pasitikėjimas profsąjungų institucija.

Gal laikas simpoziumui, diskusijoms ir sprendimams, kokia Lietuvos profesinių sąjungų ateitis?