Šią savaitę, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, vyko gana įdomūs kandidatų į prezidentus debatai. Debatus organizavo Lietuvos aktorių gildija, Lietuvos medikų sąjūdis, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga bei #PaskutinisPrioritetas.

Man šie debatai pasirodė gana įdomūs dėl to, jog kandidatai šiek tiek daugiau atskleidė apie save, nei tai pavykdavo padaryti iki šiol. Tad šiame komentare bandysiu reflektuoti, kaip debatus mačiau aš, tiesa, kiek netikėtai vietoj “paprasto” klausytojo tapęs “debatų vertintoju” ar “ekspertu”, nors tokiu kompetetingu tikrai nesijaučiu. Taip pat komentare norėčiau paaiškinti, kodėl pačioje pabaigoje uždaviau tam tikrus klausimus apie mobilumo paketą, ‘qualified majority voting’ ir ES finansavimo susiejimą su ES teisės viršenybės principais.

[caption id=”attachment_1790” align=”aligncenter” width=”480”] © Delfi / Andrius Ufartas[/caption]

Jeigu suprantu teisingai, tai organizatoriai kvietė visus pretendentus dalyvauti šioje diskusijoje, t.y. ir Arvydą Juozaitį ir premjerą/kandidatą Saulių Skvernelį. Į debatus atvyko tik:

  • Gitanas Nausėda
  • Ingrida Šimonytė
  • Mindaugas Puidokas
  • Naglis Puteikis
  • Vytenis Andriukaitis

Kodėl atvyko tik 5 iš 9 kandidatų nežinau. Bet premjero / kandidato Sauliaus Skvernelio paaiškinimas, jog “jo poziciją viešojo sektoriaus atžvilgiu geriausiai rodo veiksmai (citata iš renginio FB puslapio, darau prielaida, jog tai gauto atsakymo minties perteikimas), yra tiesiog stulbinanti.

S.Skvernelio pozicija / darbai?

Kokią poziciją rodo S.Skvernelio darbai? Geras klausimas. Jokios? Muilinimosi? Aiškinimo, kad viskas gerai ir atlyginimai kyla? Darbų deja, nėra, arba jie nepastebimi. Tik prašau netaškykite lėšų bandydami viešinti neva nuveiktus darbus, geriau tas lėšas ir laiką investuokite į tai, jog būtų pradėti rinkti realus dirbančiųjų duomenys Sodros sistemoje, jog būtų galima pamatyti, kokie yra etatiniai dirbančiųjų atlyginimai, o ne suminiai (su viršvalandžiais, per kelis darbus, su priedais ir t.t.). Taip pat, jog Sodros, VMI, Migracijos departamento ir Užimtumo tarnybų informacinės sistemos taptų sujungtos, o mikro lygio duomenys prieinami mokslininkams, tyrinėjantiems socialinius bei ekonominius šalies procesus.

Dabar toks ‘aklumas’, neleidžia formuoti jokios darbo rinkos, mokesčių, viešojo sektorių atlyginimų politikos, nes VALSTYBĖ yra akla. Akla turėtų būti teisėsauga, bet ne politiką formuojanti valdžia.

[caption id=”attachment_1788” align=”aligncenter” width=”185”] ChvhLR10 [CC BY-SA 3.0 (http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0/)][/caption] 

Tad taip premjere, Jūsų darbai gerai iliustruoja Jūsų pozicija - t. y. jos nebuvimą, o ne retai ir pagiežą (pvz., iš jaunųjų medikų / rezidentų, jų pasiuntimą … „emigruot“ ir t.t.).

Nacionalistas irgi nepasirodė

Gaila, jog į debatus neprisijungė ir Arvydas Juozaitis. Vidinis balsas kužda, kad “nacionalistinė” politika ateina “ant bangos” į Lietuvą. Nenustebčiau, kad tokie judėjimai tik dar labiau aktyvės prieš sekančių metų Seimo rinkimus. Todėl manau, kad ir kaip nepalaikyčiau iš esmės nei A.Juozaičio, nei Vytauto Radžvilo, nei panašių („Pro Patria“) judėjimų, tokių grupių nedalyvavimas viešose diskusijose yra blogis, nes dingsta debatavimas su šiomis grupėmis ir jų skleidžiamos demagogijos ‘debunkinimas’. Kartu tokių grupių nedalyvavimas daro meškos paslaugą esamiems politikams, kurie atsitraukdami nuo savo įprastų pozicijų ir judėdami centro link ilguoju laikotarpiu tik sustiprina ekstremalių pozicijų atsiradimą.

G.Nausėda pabėgo už 30 min

Lietuvos viešasis sektorius yra didelis (absoliučia prasme). Jame dirba  apie 373.5 tūkst. asmenų, t.y. kone trečdalis (~27%) visų Lietuvos užimtųjų (2018m. išankstiniai LSD duomenys). Tad debatai viešajam sektoriui rūpimais klausimais turėtų būti kaip ir “pakankamo” svarbumo. Nežinau kokių įsipareigojimų turėjo kandidatas G.Nausėda, tačiau po 30 minučių pabėgti buvo neadekvatu (ir labai priminė nedalyvavimą LRT Forume, nes jame dalyvavo A.Maldeikienė). Gaila, jog diskusijos pradžioje, debatus vedęs A.Perėdnis neanonsavo tokios G. Nausėdos intencijos, tad dauguma debatus stebėjusiųjų, su kuriais teko pabendraut, suprato, jog toks G.Nausėdos pasišalinimas nebuvo ex ante planuotas. Kartu, tai būtų ir mane paskatine užduoti kai kuriuos klausimus, kol dar kandidatas buvo auditorijoje. Bet „pabėgimas“ šįkart leidęs kandidatui išvengti klausimų, tokių kaip :

  • Kaip tarpusavyje dera „Reaganomics“ ir "gerovės ekonomika“,
  • Kiek procentų mokesčių/BVP yra = gerovės ekonomika

… vis tiek anksčiau ar vėliau neleis jam nuo jų išsisukti.

Tad apibendrinant apie kandidatą G.Nausėdą: nieko naujo per debatus sužinoti nepavyko.

M.Puidokas

Pasirodė esąs mažiausiai iš visų kandidatų pasiruošęs debatams. Galbūt tautos kiršinimas „vaikų atėmimo klausimais“ atėmė per daug laiko iš kandidato, galbūt tiesiog ekonomika, viešasis sektorius ir ES poltika yra svetimos temos kandidatui, bet į daugelį klausimų kandidatas nusimuilindavo įprastomis floskomis apie viską ir nieko, o neretai ir nusišnekėdavo.

„Pigiau grybo“ kandidatas pjovė savo pareiškimu, kad laimėjęs rinkimus kviestų prof. Romą Lazutką ir mane į savo komandą, padėti formuoti ekonomines Prezidento nuostatas. Negaliu kalbėti už profesorių, bet gal kandidatui reiktų labiau pasidomėti, ką jis ketintų kviesti, laimėjimo atveju, nes didesnio politinio oponento sau, vargu ar rastų: aš palaikau vaikų teisių apsaugą jos dabartine forma, pasisakau už gėjų santuoką ir teisę jiems įvaikinti vaikus. Joptararaika… arba reikia būti absoliučiu nesusipratėliu, niekuom nesidomėti, o gal tiesiog nustoti bandyti lysti į …. ?

Daugiau prasmingo apie šį kandidatą nieko negaliu pasakyti, nes akivaizdžiai „vazeliniškumas“ atsispindėjo ir visu debatų metu, kai kandidato atsakymai buvo pritaikyti atitinkamai auditorijai.

N.Puteikis

Apibenrinant apibūdinčiau kadidatą kaip save labiausiai kairiuoju laikančiu kandidatu, kuris kartu išduoda savo kairiškumą, kai kalba pakrypsta apie tarptautinius reikalus. Kandidatas mano, jog jam, kaip prezidentui, pavyktų (kažkokiu magišku būdu?) ištraukti viešajam sektoriui finansuoti trūkstamas lėšas, pinigus paimant iš viešųjų pirkimų. Viešąjį sektorių palikęs be spausdintuvų ir popieriaus, kandidatas ko gero pastebėtų, jog problemos ne viešųjų pirkimų neskaidrume, o biurokratiškume bei regioniškume.

I.Šimonytė

Pademonstravo, jog yra mastanti, kritiška, savireflektuojanti politikė. Bet ties tuo ir baigėsi visas gėris. Arba tai, jog TS-LKD remia šią kandidatę, neleidžia jai, neprarandant dalies partijos palaikymo, išsakyti savo aiškios pozicijos, arba ji iš tiesų šios pozicijos neturi, arba nesugeba jos deramai komunikuoti.

Ingrida, mes visi jau išgirdome tą žinią, jog Jūs siūlote „tartis“, bet dabar mes norime girdėti ką, apart siūlymo tartis, siūlote JŪS. Kokia Jūsų vizija Lietuvai, kokia Jūsų vizija Lietuvos ekonomikos ir šalies politinei (įskaitant tarptautinę) raidai. Siūlymas tartis dėl socialinio kontrakto yra suprantamas, kaip ir neabejotinai teisingi Jūsų pareiškimai dėl to, kad dabartinis finansavimas yra mažesnis nei įsipareigojimai / gyvenotojų lūkesčiai, bet to negana. Dabar mums, rinkėjams, norisi girdėti su kokiais pasiūlymais Jūs einate į tą „socialinio kontrakto tarimąsį“, kaip ilgai bandysite tartis ir ką darysite kai (o galima nuspėti, kad taip nutiks) susitarti nepavyks?

V.Andriukaitis

Teigiamai nustebino konkretumu, aršumu ir socialdemokratiškos sielos atgijimu Lietuvoje. Pasiklausius šių debatų (bei @ŽR), kyla klausimas, ar nenorėtų G.Paluckas palaikyti šį politiką ilgiau Lietuvos politikoje?, nes pagaliau pavyksta girdėti kokybišką turinį. O to Lietuvos politinėje padangėje senai trūksta!

Kandidatas labai aiškiai pozicionavo save kaip dirbančiųjų partijos atstovą, nors išreikštas mokesčių ir BVP santykio tikslas ~34-35% po penkerių metų kadencijos, nuvylė. Iš tikros kairės norėtųsi matyti ambicingensius tiklsus. Kandidatui vienareikšmiškai milžinišką naudą teikia paskutinių metų komisariavimas Briuselyje, kuris papildo kandidato žinių portfolio ir svarbiausia, praplečia politinių pažiūrų akiratį pasitelkiant ir ES politikos perspektyvas.

Klausimai kandidatams

Kaip minėjau, tapau debatuose dalyvavusių kandidatų “vertintoju”. Visai ne mano būdo užduotis, nes šiaip esu labiau mėgėjas ilgai pasvarstyti ir lėtai sudėlioti mintis, todėl ir rašau blog’ą, o ne kuriu livestream’us. Visgi buvimas “ekspertu” sudarė galimybę užduoti kelis klausimus.

1. Klausimas: Mokesčiai / BVP

Klausimo esmė: mokesčių ir BVP santykis yra labai gera aproksimacija to, kokį / kiek turime viešojo sektoriaus. Kuo didesnis mokesčių ir BVP santykis, tuo daugiau valstybėje perskirstoma, bet kartu tai reiškia ir didesnes viešojo sektoriaus finansavimo galimybes. Suprantama, perskirstymas turi būti progresnis, o ne kaip šiuo metu – regresinis, jog visuomenė suprastu ir priimtų tokį perskirstymą kaip „sąžiningą“ bei „teisingą“.

Visi kandidatai iš esmės (apskritai, ne šiuose debatuose konkrečiai) pasisako už didesnį viešojo sektoriaus finansavimą, bet nei vienas, neįvardina KIEK BŪTENT.

I.Šimonytė argumentuoja, jog ji nemato Lietuvoje „skandinaviško“ modelio. Ji pasisako už tai, kad Lietuva neturėtų siekti „amerikietiško“ modelio, o  turėtų siekti kompromiso tarp abiejų modelių ir jai kompromisinis atrodo „vokiškas“ modelis. V. Andriukaitis, kiek teko girdėti, aiškiai pasisako, remdamasis Lietuvos konstitutijoje išdėstytais “nemokamų“ viešųjų paslaugų reikalavimais, už “skandinavišką“ modelį.

Taigi, ką atsakė kandidatai į kausimą, kokio mokesčių ir BVP santykio siektų:

  • M.Puidokas: bla bla (žr. viršuje)
  • N.Puteikis: 40%
  • I. Šimonytė 33%
  • V.Andriukaitis ~34-35%

Taigi su 33-35% netemptume nei iki “skandinaviško”, nei iki “vokiško” modelio. Taip pat norėčiau priminti, jog FinMin jau dabar patyliukais žada didinti Tax/GDP santykį po 0.5pp kasmet. Taigi ir be jokios prezidento iniciatyvos, per 5 metus pasieksime minimus ~33%.

Skaitytojai, besdami man pirštu į konstituciją, gali pradėti aiškinti, jog ne prezidentas formuoja mokesčių politiką. Bet sustok akimirka žavinga, prezidentas tvirtina įstatymus, veda derybas / diskusijas su visuomene. Tai nereikia manyti, jog prezidentas yra bedantis šuo.

Norint, prezidentas gali daryti (mano kukliu ir nepolitologiniu supratimu) pakankamai svarią įtaką, kokia šalyje formuojama ekonominė politika. Pvz., D.Grybauskaitė galėjo vetuoti mokesčių reformą. Taip ji būtų nukėlusi reformos įsigaliojimą ir kartu leidusi visuomenei išsamiai diskutuoti apie teikiamus pasiūlymus, bet to nepadarė. AČIŪ jai už tai (viešojo sektoriaus vardu) [Everesto kalno dydžio ironija].

Ir nesupraskite manęs neteisingai, aš irgi esu už tai, jog mokesčių / BVP santykio didinimas kiltų ir dėka kovos su šešėliu. Nenuvertinu to, kad Lietuvoje pastarasis yra labai didelis ir slepia savyje klodus aukso. Tačiau, tik priminsiu, jog Estijoje mokesčių ir BVP santykis didesnis nei Lietuvoje, nepaisant to, jog Estijoje šešėlio mastas net truputiuką didesnis nei Lietuvoje. Vadinasi šešėlis savaime, nėra atsakymas į per mažą perskirstymą (daugiau šia tema čia).

Taigi turime kalbėti apie nereikalingas mokestines lengvatas, turto / kapitalo/ prabangos mokesčius. Bet kartu turime kalbėti ir apie tai, kaip kompanijos europoje ir visame pasaulyje išnaudoja mokesčių rojus ir taip išvengia nacionalinio (šalies kurioje sukuriamos pajamos) apmokestinimo. Apie tai būtina kalbėti ir veikti. Tačiau svarbu suvokti, jog kovoje su internacionaliniu mokesčių vengimu, Lietuva viena kalnų nenuvers, todėl būtinas intensyvus, nuoseklus darbas Briuselyje. Kitaip visos ES šalys narės dalyvauja „žiurkių lenktynėse“ (race to the bottom), kai bandome pritraukti investicijas vis mažesniais ir mažesniais mokesčiais, de facto iškraipant mokesčių sistemas ir paralyžuojant viešajį sektorių.

2. Klausimas: viešojo sektoriaus altyginimų sistema vs profesinių sąjungų galios

Antro klausimo priešistorė gana paprasta: nuo krizės Lietuvoje nebuvo didinimas bazinis atlyginimas, kuris naudojamas skaičiuoti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus (išimtis medikai, universitetų dėstytojai, jų atlyginimus nustatto ligoninių vadovai ir dekanai). Tad vidutinis viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimas kilo, nes nuolatos buvo didinami altyginimų koeficientai (atlyginimas=koeficientas x bazinis dydis + priedai). Problema su koeficientų didinimu paprasta: jeigu tam tikrų profesijų profesinės sąjungos stipresnės, tai tada šių profesijų darbuotojai “išsimušdavo” didesnius koeficientų didinimus. Tokia praktika suformavo viešojo sektoriaus altyginimų disproporcicjas, kai mokytojai uždirba vos VDU, o vyriausybei artimos jėgos struktūros, pvz., prokurorai, teisėjai, gana padorius atlyginimus. Jeigu visos profesinės sąjungos būtų apylygiai stirprios IR visų sričių viešojo sektoriaus darbuotojai turėtų profesines sąjungas ir galėtų į jas jungtis nesibaiminant represijų, tada problemų nekiltų. Deja praėjusių metų rezultatas, kai LPSK atstovaujantis Černiauskas pasirašė po susitarimu dėl realaus bazinio dydžio devalvacija, kelia rimtų abejonių, ar reiktų perleisti tokis galias profesinėms sąjungoms (pastaba: susitarimas dėl bazinio dydžio galioja visiems viešojo sektoriaus darbuotojus, ne tik profesinių sąjungų nariams). Atlyginimų sistema, jeigu vieną kartą suformuota ir kas tam tikrą laikotarpį peržiūrima, sudėliotų atlyginimų koeficientus taip, jog sistema būtų suprantama kaip “teisinga”, sumažintų nepasitenkinimą darbu viešajame sektoriuje bei užtikrintų, jog daugiau nesikartotų toks nelygybės sistemoje atsiradimas. Tačiau kartu tai reikštų ir profesinių sąjungų galių apkarpymą.

Štai ką atsakė kandidatai:

  • M.Puidokas: išvis nepalietė šios temos
  • N.Puteikis: siektų, jog visi darbuotojai būtų profesinių sąjungų nariais
  • I. Šimonytė: vertina, jog dabar profesinės sąjungos per silpnos, bet pasisako už tai, jog ateityje derybos dėl atlyginimų būtų perkeltos į šakines sutartis
  • V.Andriukaitis pasisako už atlyginimų sistemą, o profesinės sąjungos turėtų derėtis dėl priedų ir kitų su darbo užmokesčių susijusių klausimų

Nors labai pritarčiau N.Puteikiui, jog reiktų, kad visi darbuotojai būtų reprezentuojami profesinių sąjungų, visgi kaip politikas, jis turėtų sau ir mums atsakyti į klausimą, o kodėl taip nėra? Akivaizdu, jog dalyje profesinių sąjungų vis dar vyrauja nomenklatūrinės personos, visokie Černiauskai. Be to, klausimas, ar profesinės sąjungos Lietuvoje turi adekvačias teises, lyginant su skandinavais ar Izraeliu, jog įgautų svarią derybinę galią.  O čia jau ir Seimo teisėkūros klausimas…

Nesutikt su Ingrida bei Vyteniu būtų sunku. Abu teisūs, nors aš nebūčiau toks optimistas kaip Ingrida ir nemanyčiau, kad kažkada ateityje profesinės sąjungos galės atlaikyti spaudimą ir papirkinėjimą iš vyriausybės (visokie projektai profesinėms sąjungoms) ir adekvačiai derėtis dėl koeficientų.

Pabaigos klausimai

Debatų pabaigoje pavyko (vietoj kandidatų vertinimo) paprašyti trumpai „taip/ne“ atsakyti ar palaiko:

  • mobilumo paketą
  • kokybinės daugumos balsavimo teisę mokestiniais klausimas Europos Taryboje
  • ES lėšų susiejimą su teisės viršenybės principais

Kodėl šie klausimai? Iš esmės, man buvo svarbu pamatyti arba išryškinti tam tikrus kandidatų skirtumus. Nors temos liečia labiau tarptautinę politiką, turime nepamiršti, jog Lietuvos užsienio politiką formuoja prezidentas. Tad ignoruoti tarptautinės kandidatų pasaulėžiūros nevalia, net jeigu debatai skirti vidaus politikos klausimais.

Mobilumo paketo palaikymas / nepalaikymas, mano supratimu atskleidžia tai, kaip kandidatai vertina Lietuvos transporto sektorių. Ar mato jame esančias problemas? Ar mato, jog daugybę metų šiame sektoriuje nevyksta jokie proveržiai socialinėse derybose? Ar mato, jog Lietuvoje mokestinių lengvatų išnaudijimas, t.y. nemokėti jokių mokesčių už dienpinigius, jeigu mokamas didensis nei 1.3 * MMA atlyginimas, sukuria nesąžiningas konkurencines sąlygas Europoje. Šio klausimo suvokimas indikuoja kandidato toliaregiškumą: ar kandidatas suvokia, kad reikia matyti bendrą Europinį darbo rinkos kontekstą bei jo implikacijas? Ar supranta, kad “viduje” susitvarkyti nepavyks? Ir kad po n metų baksnojimo, ES pagaliau pasiėmė kūjį?

Kokybinės daugumos klausimas yra labai svarbi tema, apie kurią ko gero parengsiu  atskirą „Ekonomisto komentarą“. Esmė trumpai: jeigu norime neleisti, jog įmonės ES išnaudotų mokesčių rojus ir įvairiausiais būdais išpūstų „sąnaudas“ (taip sumažindamos savo apmokestinamą pelną), turime vieningai visoje ES kovoti su tokiomis teisinėmis galimybėmis. Deja, įvarioms, ne retai labai mažoms šalims, tokioms kaip Kipras ar Liuksemburgas, tokia politika būtų labai nepalanki. Dar labiau nepalanki ji būtų didžiosioms korporacijoms (nepamirškime, jog didžiųjų Lietuvoje veikiančių įmonių holdingai ne retai nėra įregistruoti Lietuvoje). Tad siekiant suvienodinti tam tikrus standartus reikia priimti ir kai kurioms šalims nelabai malonius sprendimus. Šiuo metu, turint veto teisę, bet kuri šalis gali blokuoti tokius sprendimus.

Ar galėtų tai turėti Lietuvai neigiamų pasekmių? Nežinau. Bent jau dar negirdėjau, kad EK būtų prunkštavus dėl kokių nors ypatingų mokestinių lengvatų Lietuvoje. Gal galima būtų baimintis, jog ateityje kam nors kristų į akis LEZ’ai, kuriuose įmonės išvengia visų įmonomų įmonių mokesčių: pelno, dividendų, eksporto, NT (apie LEZ’ų „naudą“ diskutavau čia: Ar tikrai LEZ naudingi Lietuvai?) Taigi, kandidatų nuomonė apie daugumos balsavimą yra svarbi, jeigu norime, kad ES lygiu būtų siekiama užkardyti žiurkių lenktynes, išvengiant pavienių šalių veto. Priminsiu, jog kokybinė dauguma: - 50% ES šalių + 65% ES gyventojų - 72% ES šalių + 65% ES gyventojų, kai balsuojama dėl Komisijos siūlymų

ES skiriamų lėšų susiejimas su teisės viršenybės principais yra kitas svarbus klausimas, dėl dviejų aspektų: teisės viršenybės principo svarba pačiam kandidatui bei geopolitinio pozicionavimosi.

Briuselyje gimsta nuomonė, jog esant viename klube, reiktų laikytis tam tikrų taisyklių. Nuolatiniai Vengrijos prezidento Orban’o akibrokštai, tyčiojimaisi iš ES bei vykdoma nacionalistinė politika, kuri ne retai prieštarauja ES vertybėms, natūraliai priverčia ES sau užduoti klausimą: kaip tramdyti padaužą?

Kuriant šią vertybių bendriją (taip ES ne tik ekonominė bet ir vertybių bendrija), nebuvo manyta, jog šalis narė įstojusi, ims jas laužyti. Tad dabar bendrija de facto yra tarsi bedantis šuo. Tai matome ir Lenkijos atžvilgiu.

Manau stiprėjant nacionalistinėms jėgoms Europje, dažniau matysime išryškėjančias nacionalinių politikų priešinimosi ES vertybėms apraiškas. Tad pirmieji EK poslinkiai diskutuoti apie galimą ES lėšų susiejimą su vertybių laikymusi, yra sveikinti. Juolab, kad bendrijos vertybės kuriamos kokybinės daugumos principu.

Atsakymas į šį klausimą turi ir tam tikrą geopolitinę potekstę. Kai kurie kandidatai skelbiasi palaikantys Lenkiją (kai kurie, net Orbaną). Tad klausimas svarbus, kieno pusėn, ES teisės viršenybės ar jos nesilaikančių, bet mums geopolitiškai artimų šalių, stosis būsimas prezidentas?

Aš asmeniškai norėčiau matyti prezidentu tokį asmenį, kuriam „kaimynas“ būtų mielas, bet teisės viršenybė mielesnė. Net jeigu tai reiškia sudėtingesnius tarpvalstybinius santykius gynybos, dujotiekių ir kitais klausimais.

Kaip atsakė kandidatai:

  • M.Puidokas: ne, ne, ne
  • N.Puteikis: ne, ne, ne
  • I. Šimonytė pradėjo veltis į diskusijas
  • V.Andriukaitis taip,taip,taip

Gerb. Ingrida, aš suprantu, kad “taip arba ne” yra blogas klausimas. Aš suprantu, jog politika nėra juoda ar balta, jog ji turi 50 ir daugiau atspalvių, bet anksčiau ar vėliau tenka balsuoti. Todėl nors ir neparanku, bet kartais tenka priimti taip arba ne poziciją. Tad norėtųsi matyti daugiau ryžto.

Epilogas

Reflektuotamas šiuos debatus, net neabejoju, jog padariau kokių nors klaidų, kurios politikos ekspertams kris į akis. Nesu politologas, tad nekeliu sau per didelių reikalavimų, bet esu pakankamai pilietiškas ir pakankamai pro europietiškas, kad neužmerkčiau akių ir dėl taprtautiniu mastu svarbių aspektų. Taip pat galimai ne pilnai atspindėjau kandidatų pasisakymus ar nuomones, reflektavau tai, kas įstrigo man. Todėl labai rekomenduoju pažiūrėti debatus patiems.

Taip pat labai viliuosi, jog profesinės sąjungos „Solidarumas“ bei „LPSK“  dar spės bendrai suorganizuoti kitus, panašius debatus, nes tai jog tema aktuali, parodė į auditoriją suneštos papildomos kėdės, ant palangių sėdintys bei tarpduryje stovintys klausytojai. O neatsakytų klausimų dar liko daug…

httpv://www.youtube.com/watch?v=pk87PRx4BUY