Šiame komentare norėčiau pakomentuoti tai, ką būtų galima pavadinti Lietuvos verslo bandymu išsirankioti razinas iš Europinės bandelės.

Yra tam tikrų dalykų, kurie mums Europoje labai patinka: laisvas darbo jėgos, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas. Jūs galite parašyti knygą besimėgaudami Vilniaus vaizdais pro savo langą, o pardavinėti jas internetų Anglijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Su uždirbtais pinigais galite keliauti po visą ES ir Jums ne tik nereikės stovėti muitinės patikros punktuose, bet dažniausiai net ir valiutos keitimo bus galima išvengti. Dar labiau mus džiugina ir tie keli milijardai eurų, kurie kasmet pasiekia Lietuvą, keliskart daugiau, nei įmokame patys į bendriją. Taigi esame išlaikytiniai, besimėgaujantys bendrosiomis gėrybėmis, bet kartu su nauda ateina ir įsipareigojimai. Įsipareigojimai laikytis tam tikrų taisyklių ir nepiktnaudžiauti. Bet va ties tuo ir baigiasi mūsų meilė Europai, tiksliau tų, kurių piktnaudžiavimą Europa bando užkardyti.

Bet kad būtų bent kiek iliustratyviau, leiskite pateikti Jums trumpą pavyzdį:

Įsivaizduokite, jog pas jus reguliariai svečiuose apsilanko Jūsų tolimas giminaitis. Jūs nueinate į kepyklėlę, nuperkate bandelių su razinomis, grįžtate, patiekiate jas, o Jūsų giminaitis išsirankioja tik razinas, o pačią bulką palieka Jums. Tiesa, giminaitis savo bandelių niekad neatsiveža argumentuodamas, jog Jūsų pajamos didesnės, tai malonėkit jį vaišinti. Jūs raginate giminaitį susirasti geriau apmokamą darbą, o giminaitis atrėžia, jog jam ir taip gerai, nes tada jam reikės Jus vaišinti. Kaip manote, ar ilgai tokį giminaitį kęstumėte?

Lietuvos interesai \(\neq\) verlso interesai

Būtent taip galima supaprastintai įsivaizduoti šiuo metu vykstančias diskusijas dėl mobilumo paketo. Kai kurie Lietuvos politikai šiuo klausimu laikosi trumparegiškai nacionalistinės pozicijos: „duoda imk, kažko nori bėk“. Deja Lietuvos politikai pamiršta, jog nevalia dėti lygybės ženklo tarp Lietuvos interesų ir verslo interesų. Lietuva - tai ir darbuotojai ir pensininkai ir bedarbiai ir verslas ir vaikai ir ateities kartos. Ir visų šių stake-holderių interesus politikams dera derinti ir reprezentuoti. Tai sunkus ir alinantis darbas. Daug paprasčiau – atstovauti tų interesus, kurie garsiausiai rėkia.

O šiuo metu, labiausiai rėkia, Lietuvos transporto sektoriaus verslo atstovai. Viešos diskusijos apie tai kokia yra transporto sektoriaus nauda mums, kaip visuomenei,** ir ar bei kaip mums, kaip visuomenei, pakenktų siūlomas mobilumo paketas - nėra**. Vieša diskusija nepakyla virš lygio, kai nuolat, kaip mantra, kartojami du sakiniai:

  • mobilumo paketas pakenks vežėjams ir
  • transporto verslas sudaro nemažą dalį BVP. Taškas.

Normalioje demokratinėje visuomenėje, politikai turėtų diskutuoti su visuomene visais klausimais. Toks jų darbas. Visgi diskutuoti apie parazituojančias verslo formas, išdrįsta vos keli, nes iškart iš urvo išlenda verslo lobistai ir puola kaltinti politikus neva žeminančius verslo vardą. O kadangi politikai nori būti ir perrinkti ir kartais paremti įvairių dėžučių pavidalu, prikanda liežuvį.

Reikia suprasti, jog verslas savaime nėra jokia vertybė. Visuomenei verslas tampa vertybe tik tada, kai verslas patenkina esamus ar būsimus vartotojų poreikius ir visus savo veiklos kaštus padengia pats, t. y. iš gaunamų pajamų.

Parazituojantis verslas yra toks, kuris dalį savo kaštų permeta kitiems, dažniausiai mokesčių mokėtojams, arba darbuotojams, kurie žemais atlyginimais ir prastomis darbo sąlygomis išlaiko verslą, kuris pats savaime nebūtų gyvybingas.

Lietuvos vežėjų verslas

Lietuvos vežėjai biedavojasi, jog turi mokėti 1.3 MMA. Toks sutarimas pasiektas Trišalėje taryboje(?) nuo senų laikų. Dauguma atveju, visą likusią vairuotojų atlyginimo dalį sudaro dienpinigiai. Bėda su dienpinigiais, jog nuo jų neskaičiuojamos socialinio draudimo, t. y. pensijų, nedarbo ir sveikatos draudimo, įmokos

To pasekmė - atskira verslo kasta mokesčių sistemoje: pajamas gauna, bet mokestinė našta mažesnė nei kitų. Tai turi įtakos valstybės dabartinėms galimybėms didinti atlyginimus medikams, ar mokėti didesnes pensijas dabartiniams pensininkams. Bet ir vairuotojams, kai jie išeis į pensiją, bus ne pyragai. Išėjus į pensiją ir visą gyvenimą mokėjus vos 30% didesnes nei MMA socialinio draudimo įmokas, sočios pensijos ši darbuotojų grupė irgi tikėtis negalės. Tad ateityje didės politinis spaudimas didinti mokesčius dirbantiesiems, kad pensininkai (buvę vairuotojai) neskurstų. Apie tai, jog nedarbo draudimo išmoka, mokant tik minimalias įmokas, neleistų darbuotojui nesibaiminant ieškoti darbo esant bedarbiu - net nekalbėsiu.

Nesupraskite manęs neteisingai, čia ne pačių vairuotojų kaltė. Dauguma jų, paprasti žmonės, ne retai nemokantys užsienio kalbų ir dėl to iki šiol neemigravę. Tie kurie galėjo, senai paliko šį vergovės sektorių. Tad darbuotojų čia nuolat trūksta. Kodėl Jums atrodo, jog imigracijos iš trečiųjų šalių liberalizavimas, yra tokia opi tema verslo lobistams? Taip, emigravusius dėl prastų darbo sąlygų reikia pakeisti kitais, kurie mažiau skundžiasi, mažiau reikalauja ir galų gale, už mažiau dirba.

Ir tik nereikia sakyti, kad darbuotojai iš trečiųjų šalių uždirba tą patį. Tik pabandyk tokiems aiškintojėliams pasiūlyti, jog visi atlyginimai būtų pervesti tik į banko sąskaitas, o ne išmokami grynais, darbo sutartys pasirašomos lietuvių ir atvykstančiojo darbuotojo kalba. Tuoj Mikės prisigalvoja naujų priežasčių, kodėl tai neįmanoma, ar koks tai biurokratinis apsunkinimas verslui.

Kiek Lietuvoje jau dirba vairuotojų iš trečiųjų šalių – niekas tiksliai nežino. Leidimai gali būti išduoti, bet ar žmogus atvyko dirbti, migracijos departamentas nežino. Sodra savo ruožtu irgi statistikos nerenka , o jeigu ir turi ta informacija nesidalina. Kontrolės, ar mokamas teisingas atlyginimas, ar nepažeidžiamos darbuotojų teisės beveik nėra, o imigracijos politika formuojama užsimerkus. Kam toks institucijų aklumas naudingas? - galvokite patys.

Bet pažiūrėkime į tai, kas vieša. Nuo praėjusių metų įmonės Lietuvoje gali patekti į taip vadinamąjį baltąjį sąrašą ir lengviau atsivežti ne aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš trečiųjų šalių. Iki šiol sąraše 618 įmonių. Iš jų tiek pagal įmonių skaičių, tiek pagal turimų darbuotojų skaičių, daugiau nei pusė – transporto sektoriaus įmonės.

Jeigu dabar koks Pilypas išdygtų ir pradėtų aiškinti, jog jau dabar mokame transporto sektoriuje dirbantiesiems konkurencingas algas, tai pasiūlyčiau užmesti akį į statistiką. Remiantis Eurostat duomenimis, 2017m. transporto sektoriaus vidutiniai valandiniai darbo kaštai Lietuvoje (apimantys darbo užmokestį, ne darbo užmokestį bei socialines įmokas) siekė 8.8€, ES vidurkis – 24.1€, senosiose ES (15) šalyse – 28.2€. Taigi vairuotojams Lietuvoje darbdaviai atraiko tik 1/3 to, ką vidutiniškai gauna kolegos ES. Ir tai nepaisant to, jog tarptautinės transporto paslaugos parduodamos visoje Europoje už europines, o ne lietuviškas kainas.

Bet šioje vietoje, dar ne pabaiga. Lietuvos verslas investuoja į autoparką, nusamdo Lietuvoje likusius arba iš trečiųjų šalių atvykusius vairuotojus ir pasiunčia savo darbo jėgą ir kapitalą dirbti į ES šalis. Geriausia taip, kad nei darbuotojai, nei mašinos, net negrįžtų atgal, o ten nuolatos ir dirbtų. Tokiu būdu mūsų verslas naudojasi kitų šalių mokesčių mokėtojų finansuojama infrastruktūra – keliais, kelių priežiūrą, saugumo infrastruktūra. Tuo tarpu senųjų ES šalių transporto sektorius tampa natūraliai nebekonkurencingas. Kam mokėti vokiečiui vairuotojui keletą tūkstančių eurų, jeigu galima parduoti transporto užsakymą lietuvių, rumunų, bulgarų ar kitų pigių darbo jėgos šalių įmonėms, kurios dėl žemesnių atlyginimų bei transporto priemonių draudimo kainų gali pasiūlyti žemesnius transporto paslaugų įkainius? Savaime tokia konkurencija nėra blogai, priešingai, toks ir buvo ES tikslas, tačiau atveriant sienas, buvo tikimasi ir sparčios naujųjų ES šalių konvergencijos, kurios atlyginimų prasme - tiesiog nėra.

Tai, kad nukanibalizuojamose šalyse nukenčia biudžetas, tai, jog didėja tų šalių išlaidos bedarbiams ir jų perkvalifikavimui, nei verslui, nei verslo interesus atstovaujantiems politikams – ne motais.

Politinė korupcija?

Taigi mūsų ir kitų pigių darbo jėgos šalių transporto sektoriaus verslas parazituoja savo bei kitų šalių mokesčių mokėtojų sąskaita. Pinigai perka įtaką, ar bent jau taip galima suprasti tokį reiškinį, kai vežėjų verslo savininkų (pabrėžiu savininkų, o ne vairuotojų) pusėn stoja premjeras Saulius Skvernelis, ministras Rokas Masiulis, kurie neva atstovauja „centro kairę“, suprask, labiau social-demokratinę ideologiją.

Tačiau savo trumparegiškumu ir patyčia iš Europos Parlamento nustebino ir EP narė Laima Andrikienė, ŽR eteryje viešai prisipažinusi torpeduojanti EP veiklą tam, kad apsaugoti vežėjų verslą nuo didesnės reguliacijos. Artėjantys rinkimai daro savo…

Visgi labiau nustebino, jog tarsi vežėjų pusėn stojo Lietuvos Bankas, ekonomikos apžvalgos intarpe pareikšdamas, koks pavojingas būtų minimas mobilumo paktas Lietuvos ekonomikai.

Šaltinis: LB, Lietuvos ekonomikos apžvalga, p.27

Taip apyvarta transporto sektoriaus gal ir nemenka, bet vilkikų Lietuva negamina, o importuoja. Didelė dalis vairuotojų yra iš trečiųjų šalių. Jų atlyginimai neišleidžiami Lietuvoje, tad vidaus paklausos neskatina. Socialinės įmokos nuo dienpinigių nemokamos, tad pensininkai subsidijuoja vežėjus, o į pensijas išėję vairuotojai tikėtina patys patirs skurdo ir socialinės atskirties riziką. Tai sakote svarbus Lietuvos ekonomikai sektorius? Nominaliai taip, įvertinus visus socialinius kaštus - vargu bau.

Epilogas

Mano akimis turime parazituojantį verslą, kuris politikų pagalba bando išsirankioti razinas iš Europinėje bandelėje. Galime ir toliau joti ant šio arklio, tik nesistebėkime, kad ateityje, senbuvės ES narės nebus linkusios didinti išmokų Lietuvos ūkininkams, ar nemažinti struktūrinių fondų lėšų. Nesvajokime tada ir apie tai, jog emigrantų dalis užsienyje sumokamų mokesčių grįžtų į Lietuvą, kaip kompensacija už jiems suteiktą išsilavinimą Lietuvoje. Už savo trumparegišką politiką mes sumokėsime, jeigu ne dabar, tai ateityje, nes nemokamų pietų nebūna.