Ekonomisto komentaras – apie tai, kaip verslo lobistai ir bankų PR’čikai mums smegenis pudrina

Praėjusią savaitę, Žinių radijo laidoje “Ekonomika šiandien”, kurią veda verslo interesų lobizmu Lietuvoje užsiimančio Laisvos Rinkos Instituto vadovas, Žilvinias Šilėnas bandė visaip pašnekovų pagalba perteikti keturias žinias apie pajamų nelygybės situaciją Lietuvoje:

  1. Pajamų nelygybės Lietuvoje nėra, tai tik statistinis miražas
  2. Jeigu pajamų nelygybė egzistuoja, kalti patys darbuotojai
  3. Jeigu pajamų nelygybė egzistuoja, tai nieko tokio, galbūt Lietuviai turi daug turto
  4. Progresiniai mokesčiai nesprendžia jokių problemų

Kartu į tą pačią dūdą iš esmės putė ir vienas iš laidos pašnekovų, Luminor banko PR’čikas (deja sąžinė neleidžia sakyti ekonomistas) Žygimantas Mauricas.

Po šios laidos paklausiau savu pirmo kurso ekonomikos studentų, kurie iš jų mano, jog žmogus yra savo likimo kalvis? Jog pats žmogus nulemia, kokias pajamas gaus? Ir jeigu pajamos per žemos, tai paties darbuotojo kaltė? Kai pakilo pusės kurso rankos, supratau, jog situacija rimta.

Tad šiandienos komentare pabandysiu paneigti kai kuriuos gajus mitus, tam kad „Žinių radijo“ klausytojai bei auganti nauja karta, nesiklausytų vien tik siauros verslo atstovų pozicijos iš perkreiptos veidrodžių karalystės ir suprastų, jog bankų analitikai laidose ne retai tauška niekus, nes ateina į studiją neatlikę namų darbų.

Kodėl ši tema yra svarbi?

Lengva yra kalbėti apie pajamų nelygybę, kai gyveni Vilniuje, turi darbą banke, arba kol studijuoji ir tave išlaiko tėvai. Tada pajamų nelygybė susipaprastina iki to, kokią mašiną vairuoji, kokio prabangumo bute ar name gyveni ir kuriuose kraštuose atostogauji. Tačiau kitais atvejais nelygybė įgauną visai kitą prasmę – tai vis labiau didėjanti socialinė atskirtis, ateities nebematymas, kuris ne retai veda emigracijos arba svaigalų keliu, o neretai baigiasi ir savižudybe. Didžiuojamės pasiekę 75% Europos sąjungos BVP vidurkio, bet nutylime, jog ekonomikos augimas nebuvo įtraukus. To pavyzdys – turime savivaldybių, kuriose minimalus mėnesinis atlyginimas nuo šių metų pradžios sieks 60 % vidutinio, tose savivaldybėse mokamo, darbo užmokesčio, arba tik apie 50% Europos sąjungos pajamų vidurkio.

Artėja rinkimai ir nenuostabu, jog dalis kandidatų, tiek į prezidento rinkimus šiais metais, tiek į Seimo rinkimus sekančiais metais, bandys sužaisti šia, socialinės nelygybės, korta. Kai kurie kandidatai kalbės apie gerovės valstybę, kiti aptakiai apie socialinį kontraktą, treti apie orių pensijų siekiamybę. Bet retas kuris imsis gilių analizių bei diskusijų apie priežastis bei netolygaus, nedarnaus bei neįtraukaus ekonominio šalies vystymosi pasekmes Lietuvai.

1. Mitas – pajamų nelygybės Lietuvoje nėra, tai tik statistinis miražas

Gal pajamų nelygybė tik miražas? Galbūt šešėlyje gaunamos pajamos iškreipia statistiką taip, jog nustatoma pajamų nelygybė iš tiesų neegzistuoja? Būtent tokią mintį perša stambaus kapitalo interesus atstovaujantis Živlinas Šilėnas.

Nelygybė Lietuvoje – sudėtingiau nei atrodo?

 

Gana įdomus naujas būdas sumenkinti vieną opiausių socialinių problemų Lietuvoje…

Šilėnas yra teisus, paklaidos egzistuoja, bet ne tik žemų pajamų grupėse. Gyventojų apklausoje, kuria remiantis nustatoma pajamų nelygybė, labai vangiai dalyvauja dideles pajamas gaunantys asmenys. Tad jeigu iš tiesų sužinotume, kokia yra realybė, nenustebčiau, jeigu tikroji pajamų nelygybė būtų dar didesnė, nei įvardinama dabar.

Ar ekonominio šešėlio paplitimas gali turėti įtakos skaičiavimo rezultatams? Abejoju. Statistikos departamento atliekamos apklausos metu klausiama apie bendras gaunamas pajamas, o ne ar gyventojas gauna šešėlines pajamas. Tad slėptis nėra ko.

Tokią nuovoką patvirtina ir tai, jog Estijoje, nepaisant net minimaliai didesnio šešėlinės ekonomikos dydžio, santykis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių 20 procentų gyventojų iki 65 metų yra beveik 30% mažesnis nei Lietuvoje. Iki 65 metų grupė svarbi, nes iš esmės panaikinamas galimai mažų pensijų efektas, kuris galėtų iškreipti darbingo amžiaus gyventojų pajamų nelygybės statistiką. Taigi Estijoje šešėlis didesnis, pajamų nelygybė mažesnė.

Leandro Medina and Friedrich Schneider, IMF working paper WF/18/17

 

S80/S20 Kvantilių pajamų santykis

 

2. Mitas – jeigu pajamų nelygybė egzistuoja, kalti patys darbuotojai

Laidoje kalbėjusi ūkio ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka pokalbį praturtino įžvalgomis, jog dėl pajamų nelygybės kalti silpni Lietuvos regionai ir pasyvūs darbuotojai, mat tik 6% gyventojų per paskutines 4 savaitės dalyvavo kokiuose nors mokymuose.

Nelygybė Lietuvoje – sudėtingiau nei atrodo?

Beja, panašią nuomonę jau kartą yra išsakiusi ir Luminor banko PR’čike Indrė Genytė-Pikčienė:

Tai gerėja ar negerėja gyvenimas Lietuvoje?

 

Tai sakote kalti patys darbuotojai???

Ar žinote bent vieną universitetą ar kolegiją Lietuvoje, kurie siūlytų viešus ir laisvai prieinamus kursus, padedančius lavinti politinį, teisinį, ekonominį visuomenės raštingumą? Ar žinote viešus kursus, kurie padėtų lavinti IT raštingumą? Lietuvos aukštosios mokyklos turi autonomiją bei valstybinį finansavimą, bet kartu ir 0 socialinės atsakomybės už bendrą visuomenės švietimą.

Jekaterina paminėjo teisingą faktą, lietuviai dirba 40 dienų daugiau nei vokiečiai. Tačiau palyginus metines darbo valandas, skirtumas pasirodo esąs dar drastiškesnis: lietuviai 2016 metais vidutiniškai dirbo ~350 valandų per metus , t. y. beveik 27 procentais, daugiau nei vokiečiai. Ką tai reiškia ne makro, o mikro lygmeniu? Tai reiškia, jog lieka mažiau laiko šeimai, mažiau laiko laisvalaikiui, sportui, bet deja ir savišvietai.

Lietuvos ekonomikos variklis buvo ir iš esmės tebėra pigi darbo jėga. Kol darbo jėga tokia pigi, kam įmonei skolintis, investuoti į gamybinius pajėgumus ar investuoti į darbuotojų žinias? Tai iliustruoja ir statistika – Lietuvoje investicijos per paskutinius 20 metų visada buvo mažesnės nei kaimynų latvių ar estų. Verslas per se, nėra blogas, bet dalies Lietuvos verslininkų mentalitetas ir mastymo lygis yra žemiau „plintuso“ lygio, nes tokie pigios darbo jėgos variklio mėgėjai nelabai suvokia, kad neinvestuodami į savo verslą, t. y. gamybinį kapitalą bei žmogiškuosius išteklius, patys naikina savo produkcijos ateities paklausą. O po to dar stebimės, kad regionai Lietuvoje yra „silpni“.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (mašinos, įrenginiai ir ginklų sistemos)

Taip pat pernelyg greitai pamištame ir psichologinius aspektus. Po daug metų vienoje pozicijoje, ne retai nekylant karjeros laiptais, žmonės praranda motyvaciją, pasitikėjimą savimi. Psichologiškai persilaužti, pradėti tikėti savimi, išnaudoti gerą situaciją darbo rinkoje ar naktimis pradėti sėdėti prie mokslų yra sunku. Pseudo ekonomistai ne retai pamiršta, jog žmonės realybėje labai skiriasi nuo žmonių ekonomikos vadovėliuose.

Kai savo auditorijoje paklausiau, kiek yra manančių, jog:
atsikėlus 6 ryto, pamaitinus vaikus, 7 išvykus iš namų (nes reikia užvežti vaikus į darželį/ mokyklą), nuvykus į darbą, atidirbus 8-9 valandas, po darbo pasiėmus vaikus, padarius vakarienę, prižiūrėjus kaip vaikams sekasi ruošti namų darbus, dar aptvarkius namus ir kokią 9 valandą vakaro “baigus dieną”, dar būtų norinčių sėsti ir papildomai ieškoti darbo skelbimų arba mokytis, nebepakilo nei viena ranka, pasigirdo tik dulsus atodūsis ir kažkas sumurmėjo: “gal geriau neturėt šeimos…”.

Dar svarbu ir prisiminti, kokia yra reali namų ūkių finansinė padėtis: “…praradę pagrindinį pajamų šaltinį, 30 proc. respondentų galėtų sėkmingai dengti pragyvenimo išlaidas ne mažiau kaip tris mėnesius, dar 29 proc. tai galėtų daryti mėnesį“, rašė Lietuvos Bankas. Taigi trečdalis namų ūkių negali rizikuoti prarasti einamųjų pajamų (jau nekalbu apie finansinius įsipareigojimus bankams…), tad pasiimti “mokslo atostogas” ir  pradėti mokytis programuoti ir ieškoti geriau apmokamo darbo – sau leisti gali tikrai ne kiekvienas namų ūkis.

3 Mitas – Jeigu pajamų nelygybė egzistuoja, tai nėra blogai, nes gal turto nelygybė mažesnė?

Šilėnas kuo puikiausiai žino, kad turto nelygybės rodiklių Lietuvoje niekas neskaičiuoja. Apie šią problemą ne kartą yra pasisakęs prof. Romas Lazutka bei Aušra Maldeikienė. Neturint tokių duomenų, Finansų ministerija bei Seimas negali adekvačiai kurti mokestinės politikos, nes nežino kaip visuomenę paveiktų tam tikri mokesčiai. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, 21-ame amžiuje, kai pradedame baimintis, jog duomenų gausą išnaudojantis dirbtinis intelektas greit perims dalį darbų.

Ir vis tiek Šilėnas kviečia pašnekovus filosofuoti turto nelygybės tema. Gaila, Jekaterina paslydo, pradėjusi filosofuoti, apie neva mažesnę nelygybę atsižvelgiant į tai, kaip gyventojai apsirūpinę automobiliais ir kiek gyventojų turi nuosavus būstus, pamiršdama, jog reikia vertinti grynąjį turtą, t. y. iš turto vertės atėmus įsipareigojimus, pvz., banko paskolas už būstą ar automobilį.

Bet aš nefilosofuosiu, tik priminsiu, jog pajamų nelygybė Lietuvoje 37.6 Gini indekso punktai, Latvijoje – 34.5 , Estijoje – 31.6 , o turto nelygybė Latvijoje 2014 metų tyrimo duomenimis siekė apie 80 Gini indekso punktų, Estijoje apie – 70. Taigi turto nelygybė kone dvigubai didesnė, nei pajamų nelygybė.

EUROPOS SEMESTRO TEMINĖS INFORMACIJOS SUVESTINĖ “APMOKESTINIMAS” (2016)
https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/file_import/european-semester_thematic-factsheet_taxation_lt_0.pdf

Jeigu Jekaterina mano, kad esame išskirtiniai lygesni, nei visos kitos šalys, būtų įdomu sužinoti kodėl?

Manau, jog atsižvelgiant į grynąjį turtą, bei turint omenyje 90-ais metais įvykusią laukinę privatizaciją, mes ko gero būsime panašioje situacijoje kaip ir mūsų kaimynai. Tad pajamų nelygybė tik sustiprina jau egzistuojančią milžinišką turto nelygybę.

4. Mitas – progresiniai mokesčiai nesprendžia jokių problemų

Luminor PR’čikas Mauricas argumentuoja, kad didesnio perskirstymo kaip ir nereikia. Mes tik pinigus išleidžiam neteisingai, nes neva per mažą dalį biudžeto skiriame socialinei sričiai.

Nelygybė Lietuvoje – sudėtingiau nei atrodo?

Šiaip Žygimantui patarčiau ateiti į laidą labiau pasiruošusiam: nepakenktų paanalizuoti statistiką ir paskaičiuoti:

Lietuvoje 2017 m. valstybės išlaidos socialiniai sričiai sudarė 33.9% viso biudžeto, ir buvo tik 17.5% mažesnės nei ES vidurkis.
Tuo tarpu žiūrint per perskirstymo t. y. procento nuo BVP prizmę, Lietuvos 11.2% rodiklis lyginant su ES 18.8% rodikliu, skyrėsi visais 40%!!!
Taigi žemas perskirstymas yra dvigubai opesnė problema, nei paties perskirstymo alokacija. Bet ar matėt banko atstovą argumentuojantį už didesnį biudžetą?

Valstybės sektoriaus išlaidos socialiniai apsaugai

 

Šilėno naudojama agresyvi retorika: „atimti iš turtingų, atiduoti pensininkams“ nestebina. Juk politiką lemia ne faktai, o emocijos.

Ir visgi, pažiūrėkime į faktus. Eurostato duomenys rodo, jog egzistuoja sąsaja tarp perskirstymo bei pajamų nelygybės. Tačiau mechanizmai suprantama yra sudėtingesni, nei „atimk ir duok“. Taip, dalis mokestinių pajamų tampa tiesioginiais socialiniais pervedimais, tačiau tose šalyse, kur daugiau perskirstoma, daugiau atitenka ir viešajam sektoriui bendrai, o švietimo sektoriui konkrečiai. Geresnė švietimo sistema mažina galimybių nelygybę, t. y. nelygybes, kurias paveldi vaikai dėl tėvų finansinės padėties. Todėl švietimo, o ypač priešmokyklinio ugdymo, rolė mažinant ateities nelygybes yra labai svarbi.

Perskirstymo (mokesčių/BVP) ir pajamų nelygybės sąsaja

Bet suprantama, kam tie faktai, EBPO ar Europos komisijos raginimai didinti mokesčių sistemos progresyvumą, tam kad mažinti socialines įtampas šalyje, kai geriau per radiją pudrinti smegenis klausytojams ir kalbėti tai, kas labiau tinka tamstos instituto rėmėjams?

Ir pabaigai…

Ach ir Žygimantai, minėjai, jog Lietuvoje yra nekilnojamo turto, kurio vertė neigiama. Nedidelė sodyba prie ežeriuko, už kurią ne tik nereikėtų mokėti, bet dar ir gaučiau pinigų už tai, kad paimu, mane tikrai domintų. Brūkštelk.

2 comments

  1. Tanas says:

    Taikliai prieš niekšingą LRI propagandą

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: