Šiandienos komentaras – mano socioekonominių bei politinių sąsajų refleksija bei perspėjimas politikams: chroniška pajamų nelygybė, viešojo sektoriaus nefinansavimas bei politikavimas vietoj politikos yra mirtinas kokteilis liberaliai Lietuvos demokratijai. Tad nenustebkite, jog 2020m. į Seimą atkeliaus nacionalistinių pažiūrų partijos, kaip tai nutiko kitose šalyse. Lietuva, kad ir kokia unikali, nėra tokia unikali…

Žinios, nesusilaukusios daug dėmesio

Praėjusi savaitė buvo kupina žinių, kurios nesusilaukė adekvataus dėmesio, nors yra tarpusavyje labai tampriai susijusios ir slepia pakankamai daug parako sprogimui, jei ne per artėjančius Europos Parlamento ar Prezidento, tai per Seimo rinkimus.

  1. Praėjusią savaitę Europos Komisija paviešino kasmetinę Lietuvos ataskaitą, kurioje apžvelgiama ekonominė padėtis, Lietuvai skirtų rekomendacijų įgyvendinimo pažanga bei reforminiai prioritetai. 39 puslapių (be lentelių ir priedų) dokumentas – lakmuso popierius Vyriausybei, nes kertinėse sferose tikrų reformų neįžvelgia ne tik Lietuvos ekonomistai-akademikai, bet pasirodo ir Briuselio “biurokratai”.
  2. VMI paskelbė džiugią žinią, jog pavyksta kovoti su šešėliu, tačiau užtenka pasiekimus įvertinti ne milijonais, o santykyje su šešėliu, tam kad suprasti, jog iki tikro proveržio mums dar labai toli.
  3. Sekmadienį vyko rinkimai, kurie mano nuomone, politine prasme nurungę vietinius savivaldybių tarybų rinkimus – tai Estijos parlamento rinkimai, kuriuose ultra dešiniųjų pažiūrų partijai EKRE, pasižyminčiai euro skepticizmu bei ksenofobija, pavyko daugiau nei padvigubinti vietų skaičių parlamente.
  4. Prof. Vytautas Radžvilas įkūrė rinkiminį komitetą dalyvavimui artėjančiuose Europos parlamento rinkimuose bei tai, jog apie nacionalistinių pažiūrų partijos įkūrimą užsimena ir Prezidento posto siekiantis Arvydas Juozaitis.

Visos šios naujienos iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nieko bendro tarpusavyje neturinčios. Tad šiame komentarai pabandysiu argumentuoti, kaip mano supratimu šios temos yra susijusios ir kodėl šios temos turėtų būti aktualios ir patiems politikams.

Socialinė nelygybė generuoja protesto balsus

Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą, po 2008m. Pasaulinės finansų krizės daugiau ar mažiau sėkmingai atsitiesė, įsivedė eurą. Net sunku patikėti, bet nuo 2000m. vidutinis darbo užmokestis šalyje išaugo tris kartus, o įvertinus kainų pokyčius net padvigubėjo. Tik problema su vidurkiais visada yra ta pati, vidurkis nieko nepasako apie sukurtos gerovės pasiskirstymą.

Tačiau apie tai gana aiškiai pasisako Europos komisijos analitikai, leiskite pacituosiu, kas rašoma naujausioje Lietuvos ataskaitoje:

Pajamų nelygybė tebėra viena didžiausių ES ir ją iš esmės lemia didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamų augimas. Pagal Europos socialinių teisių ramstį pagrindžiančią socialinių rodiklių suvestinę Lietuvai reikia spręsti esminę pajamų nelygybės problemą. 2017m. turtingiausių 20 % gyventojų pajamos buvo 7,3 karto didesnės nei neturtingiausių 20 % gyventojų, tai yra dar daugiau, palyginti su 7,1 karto ankstesniais metais. <...> Socialinių išmokų poveikis rinkos pajamų nelygybės mažinimui yra mažesnis nei ES vidurkis, nelygybės mažinti nepadeda ir mokesčių sistema. Panašu, kad 2018m. priimta mokesčių reforma disponuojamųjų pajamų nelygybei daro mažą poveikį arba visai jos neveikia.

Kitos Briuselio ekonomistų įžvalgų, apie socialinę politiką, antraštės:

  • Pagyvenusių žmonių skurdas tebėra didelė problema, o jo lygis gerokai viršija ES vidurkį.
  • Neįgaliųjų skurdo rizika taip pat yra viena didžiausių ES ir toliau didėja
  • Nepaisant pastarojo meto pažangos, socialinių išmokų adekvatumas tebėra žemas
  • Benamystės lygis išlieka aukštas
  • Lietuvos pensijų sistema nėra veiksminga apsaugant pagyvenusius žmones nuo skurdo ir socialinės atskirties

Kur link lenkiu – Lietuvos įsipareigojimai savo piliečiams yra grandioziški: tikimės nemokamo mokslo, nemokamos sveikatos priežiūros,  adekvačių pensijų, o mokesčiai Lietuvoje dideli mažai uždirbantiems ir santykinai maži dideles pajamas gaunantiems. Net Briueslio ekonomistai pažymį, jog įvestas antras GPM tarifas, neatsveria Sodros lubų efekto.

Tokio socialinio kontrakto disbalanso pasekmė - vienas mažiausių perskirstymų visoje Europos Sąjungoje, kuris neleidžia adekvačiai finansuoti viešojo sektoriaus paslaugų, tad jų prieinamumas bei kokybė prasilenkia su daugumos gyventojų lūkesčiais. Nuolatinis viešųjų finansų nepriteklius kartu nesukuria ir reikiamų finansinių srautų įgyvendinti tikroms reformoms. Švietimo kokybė prastėja kasmet, sveikatos ar socialinės apsaugos reformos stringa. Vietoj diskusijų su visuomenę apie tai, kokio socialinio kontrakto siekiame ir kaip jį finansuoti, politikai trypčioja vietoje užsimerkę, tikėdamiesi, jog audra praeis savaime.

Tad nestebina, jog matant tokią degradaciją šalyje didėja dalies visuomenės nepasitenkinimas, didėja nepasitikėjimas institucijomis ir politinio elito demonizavimas. Daugumos politikų neveiksnumas iššaukia “protesto balsų” atsiradimą.

Reformos be finansavimo

Valstiečių žaliųjų rinkiminis projektas „Milijardas milijonui“, tarsi turėjo situaciją gerinti: mažesni mokesčiai dirbantiesiems, finansuojami iš ekonomikos augimo bei šešėlio mažinimo priemonių, turėjo nepaveikti viešojo sektoriaus finansavimo, t. y. reforma turėjo būti finansiškai neutrali. Tačiau net Briuselio ekonomistai pažymį, jog tokia ji tikėtina nebus, išvada – nedidinant mokestinių įplaukų, turėsim karpyti išlaidas ir taip jau gangrenuojančiam viešajam sektoriui.

Tai, jog bliūkšta Viliaus Šapokos iliuzija apie neva per trejus metus ištraukiamą milijardą iš šešėlio, anonsuoja VMI spaudos pernešimas, kaip sekėsi kovoje su šešėliu praėjusiais metais.

Per praėjusius metus, VMI pasiekė, jog būtų surinkta kone 29 milijonais eurų daugiau mokesčių iš įmonių, kurios susilaukė VMI dėmesio. Užteko akyliau pastebėti galimai nevisai skaidriai veikiančias įmones, tam kad jų sumokėti mokesčiai išaugti kone keturis kartus, nors panašiose, bet nestebimose įmonėse, mokesčių augimas siekė tik apie 10%. Iš šių 29 mln. eurų, 23 mln. sudarė PVM. PVM nepriemoka - skirtumas tarp to kiek Lietuva turėtų surinkti PVM ir kiek faktiškai surenka, kuri mokslininkų skaičiavimais siekia apie 24 procentus (nominaliai, tai apytiksliai 850 mln. eurų nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio ir taip kasmet). Taigi VMI per 2018m. PVM šešėlį sumažino vos trimis procentais. Tokiu tempu reikės PVM nepriemoką mažinti dar 36-šešerius metus, iki jos pilno panaikinimo.

Neturint galimybių VMI praktikos plėsti dideliu mastu, papildomai surinkti 28 milijonai mokesčių reformos neišgelbės, juolab, kai Finansų ministras yra suplanavęs šiais metais iš šešėlio ištraukti 200, sekančiais 360 o 2021m. net 520 mln. eurų.

[gview file=”http://lithuanian-economy.net/wp-content/uploads/2019/03/2019-02-28-VMI-kontroliuotos-įmonės-pernai-sumokėjo-net-29-mln.-eurų-daugiau.pdf”]

Taigi, jau minėta viešojo sektoriaus degradacija užprogramuojama dar bent trejiems metams, nes apie mokesčių bazės plėtimą, kaip patariama ataskaitoje iš Briuselio, net nekalbama. Kartu užprogramuotas ir gyventojų didėjantis nepasitenkinimas, nes lūkesčiai išliks nepakitę, o gaunama viešų paslaugų kokybė bei aprėptis ir toliau mažės.

Visi į centrą

Prie iki šiol minėtų socioekonominių problemų pridėkime dar dviejų didžiųjų partijų vadovų Seime nuolatinius konfliktus ir “matavimąsi kieno ilgesnis”, niekaip nepavykstančius partijų “atsinaujinimus” ir “restartus”, dar  paįvairinkime politinę padange tuo, jog visos partijos save traktuoja centro partijomis (Liberalų Sąjūdis - centro dešinė, TSLKD - centro dešinė, LSDP - centro kairė, LVŽS - centro kairė).

Rezultatas - vis didesnis gyventojų nusivilimas partine sistema bei laisvos paliktos politinės paraštės. Tačiau laisvos erdvės ilgai tokiomis neliks. Jau dabar turime kandidatą į Prezidentus, kuriam imponuoja, diktatoriumi pramintas, Vengrijos Prezidentas Orbanas ir kuris viešai remia nacionalistines, anti federalistines Europos idėjas. Tačiau toks postūmis dešinėn kuris gręsia Lietuvoje, kitur jau tapo realybe, pvz., JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, kaip ir Vengrijoje bei Lenkijoje.

Graikijoje, įsisiūbavus krizei, ultra dešiniųjų partija „Auksinė aušra“ 2012m. netikėtai gavo 7% rinkėjų balsų ir pirmą kartą pateko į Graikijos parlamentą. O štai praėjusį sekmadienį kaimyninėje Estijoje, ultra-dešinės partija trumpiniu EKRE gavo beveik 18% balsų ir iškovojo 19 vietų parlamente. Partija išpažįstanti tradicines vertybes, savo retorikoje naudojanti pabėgėlių tematiką bei siūlanti riboti imigraciją į Estija, lyginant su praėjusiais rinkimais, sugebėjo net padvigubinti savo frakcijos parlamente dydį.

[caption id=”attachment_1646” align=”aligncenter” width=”639”] Torchlight marches of the Blue Awakening on the Independence Day (Estonia). By DJ Sturm - Own work, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=67160488[/caption]

Epilogas

Matot gerbiamieji, Lietuvos problemos nėra jau tokios unikalios… didėjanti nelygybė, augančios įtampos darbo rinkoje, globalizacijos iššūkiai, politikų arogancija ir visuomenės tapimas „politiniais idiotais“ tampa mirtinu kokteiliu liberaliai, t. y. lygybės prieš įstatymą bei teisės pirmenybės principais grindžiamai, demokratijai.

Ar 2020m. į Seimą Lietuvoje pateks profesoriaus Vytauto Radžvilo kuriama nacionalistinė platforma, ar Prezidento posto siekiančio Arvydo Juozaičio siekiama įkurti partija, dar neaišku. Tačiau tikėtis, jog mūsų politinę sistemą aplenks juodi debesys, naivu.

Manau pats laikas susimastyti partijų lyderiams, pradėti tikrą politiką, t. y. grįžti į savo ringo puses, pradėti idėjų kovą, kalbėti apie nemalonias bet svarbias 21 amžiaus temas, o į diskusijas ir sprendimus aktyviai įtraukti visą visuomenę. Gal egocentriškiems partijų lyderiams, siekiantiems „atsinaujinimų“ reiktų pasisemti idėjų ir įkvėpimo iš Prancūzijos Prezidento Emmanuel Macron laiško Europos piliečiams? O gal visgi iš tiesų, turime pirma pasiekti visišką mūsų politinės sistemos susinaikinimo tašką tam, kad gražintume politiką į politika, kartu išmėžiant iš jos politikavimą?