Apie universalias bazines pajamas (radijo komentaras)

Darius Matas, Žinių radijo laidoje “Dienos klausimas” kvietė diskutuoti apie vėl įsižiebusią Universalių bazinių pajamų (toliau – UBI) idėją. Tad trumpai perteikiu pagrindinius laidoje išsakytus argumentus.

Ar UBI teisingas ir reikalingas instrumentas?

R.Kuodis atmeta UBI idėją argumentuodamas, jog žmonija turėtų siekti pilno įdarbinimo, kokybiškų darbo vietų ir panašiai. Kitaip tariant, žmonija turėtų siekti, jog robotizacija palengvintų darbą žmonėms, o ne juos pakeistų…
Tačiau nėra aišku, kaip žmonijai reiktų sustabdyti robotizaciją. Deja faktai byloje, kad globalizacija ir robotizacija priverčia darbuotojus imtis daugiau (kartais net 2-3) mažiau apmokamus ir prastesnės kokybės darbus. Aš nelabai tikiu, jog žmonijai pavyktų susitarti dėl robotizacijos taisyklių.

Jeigu robotizacija vyktų gana sparčiu tempu, alternatyvos bazinėms pajamos vargu ar būtų, nes didėtų socialinės išlaidos (bedarbių pašalpos), o biudžetai savaime mažėtų dėl mažėjančių darbo apmokestinimo įplaukų. Tad vyriausybės turėtų ieškoti būdų, kaip kompensuoti buvusius darbuotojus: arba daryti juos akcinių bendrovių dalininkais, tam kad darbo užmokesčio netekimus kompensuoti išaugusios kapitalo pajamos (dividendai),  kas yra gana rizikinga (nes įmonės bankrutuoja), arba visgi galvoti apie UBI, kurios būtų finansuojamos apmokestinant turtą, patentus, t.y. kapitalą.
Su libertarų aiškinimu, neva bedarbiais tapusiems reiktų tiesiog “persikvalifikuoti”, sutinku! Taip reiktų, bet įvertinus kokios tikimybės, kad pvz., koks šaltkalviu 30 metų pradirbęs asmuo ims ir persikvalifikuos į dirbtinio intelekto programuotoją, darosi aišku, jog struktūrinis nedarbas tik didės, o šį trendą tikėtina sustiprins tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojų dalis visuomenėje laikui bėgant augs.

Nesiimant spręsti robotizacijos sukelto struktūrinio nedarbo problemos (in-work-poverty ir t.t.), grėstų vis didesnė socialinė ir kartu liberalios demokratijos erozija, kurios apraiškas mes jau matome: JAV prezidentas Trumpas, Brexitas, Višegrado šalių santykinis atsiribojimas nuo vieningos Europos idėjos, kylantys nacionalistiniai judėjimai net Lietuvoje!

Visgi nėra aišku kokio lygio robotizaciją ateityje pasieksime. Stiprus argumentas, jog nenutiks taip, kad viską dirbs robotai yra tai, jog robotams susidarys darbo jėgos perteklius , dėl to santykinai atpigs darbo jėga (lyginant su robotais), dėl ko investicijų grąža į robotus gali sumažėti. be to, mažėjant užimtųjų asmenų skaičiui, mažėtų ir šalies darbo užmokesčio fondas, o kartu ir pajamos skiriamos vartojimui. mažėjant vartojimui dalis į robotizaciją investavusių įmonių negautų planuotos investicinės grąžos ir bankrutuotų. Taigi tikėtina susidarytų kažkokia nauja pusiausvyra, tačiau kokia, dabar pasakyti neįmanoma.

UBI svarbiausia prielaida

Esminė UBI prielaida, kuri reikalinga, jog bazinių pajamų finansavimas veiktų, yra ta, jog internacionaliniame lygmenyje būtų rasti susitarimai panaikinantys mokesčių vengimo galimybes. Kitaip patentai (robotų “kapitalas”), bus perkraustyti į mokesčių rojus.Gera žinia, jog jau dabar Europos parlamente prasideda diskusijos apie pelno mokesčio vengimą.Be internacionalinio bendradarbiavimo šiuo klausimu, finansuoti UBI negalės nei viena šalis.

UBI Lietuvoje?

Darant prielaidą, kad šiandienos perkamąja galia įvertintos bazinės pajamos turėtų siekti ~800€, įvertinus tai, kad bazinės pajamos turėtų pakeisti tik dalį biudžeto (40%), bei įvertinus Lietuvos ekonomikos augimo tempo perspektyvas, galima apskaičiuoti kiek turėtų išaugti Lietuvos BVP ir kartu biudžetas, kad UBI tema tema Lietuvai taptų aktuali.  Rezultatas: už 30-40 metų. Tiesiog dabar dar mūsų sukuriamas ekonomikos pyragas yra per mažas, jog galėtume finansuoti adekvačias bazines pajamas, bet kartu išlaikyti ir kariuomenę, sveikatos  ir švietimo sektorius.
Suprantama, tai labai grubus skaičiavimas, nes mes negalime numatyti kaip ir kokiu tempu iš tiesų vystysis technologijos ar šalies ekonomika ateityje.

Beprasmė diskusija?

Anaiptol. UBI finansavimas iš esmės kils iš didesnio kapitalo (pelno) apmokestinimo (darant prielaidą, jog mažėja užimtumas). Tad Lietuvos politikai gali jau dabar pradėti galvoti, kaip Lietuvoje, kur mokesčių ir BVP santykis vienas žemiausių ES, reiktų didinti kapitalo / pelno apmokestinimą. Galbūt tada atsiras ir supratimas, jog kartu su kitomis ES šalimis partnerėmis, turime siekti, jog būtų panaikintos mokesčių vengimo galimybės?

Žinių radijas – 2019-02-04 – "Dienos klausimas" – Apie universalias bazines pajamas

11 comments

  1. algis kazlauskas says:

    Prašom pamastyti apie štai kelias mintis: Ne UBI svarbu Lietuvai(taipogi ir kitoms valstybėms), bet MMA. MMA nustatant atsižvelgtina į siektina oraus pragyvenimo lygi, į jau pasiekta BVP nuo galvos, ir į kaimynų, esančių toje pačioje ES ekonomikoje, algas. Pažangiausiose valstybėse, šiuo laiku, ne industrilizacija, dabar vadinama “robotizacija”, stumia darbuotojų algas žemyn ir juos iš darboviečių , bet “globolizacija”, įgalinus, ir pažangiausioms valstybėms leidus, valstybės gamybąs perkelti į žemas algas mokančius kraštus. Geresni būdai gamybos (robotizacija) nuo seno didina našuma ir įgalina pagaminti su mažiau pastangų. Tačiau pakelti algas pareikalavo sunkių pastangų ir kovų iš profsąjungų ir iš individų. Kai kyla gamybos galingumas kyla ir žmonių noras naudoti daugiau. Dabartinės globolizacijos taisyklės sudarė galibybę bendrovėms ankstyvesnes iškovotas darbuotojų teises apeiti.
    Lietuvai tačiau pirminis uždavinys pasivyti ES algų ir pragyvenimo vidurkį(kelti MMA). O tuomet rūpintis strategija kaip gelbėti visų ES darbuotojų algas.

    • Justas Mundeikis says:

      UBI, kaip ir MMA, progresiniai mokesčiai ir t.t. yra instrumentai, kuriais disponuoja ekonominę politiką formuojantys asmenys.
      MMA didinimas mano supratimu iš esmės yra Lietuvoje prestižiškas, nes jis indeksuotas su VDU. Tai didelė pergalė profesinėms sąjungoms, nes nebereikia kasmet vesti derybų ir derėtis dėl kelių eurų. Kas dar liko, tai sutvarkyti indeksavimo formulę, jog ji tikrai būtų visiems aiški ir nekvestionuotina daugiau, kaip tai vyko praėjusių metų vasarą. Ekonomistai iš tiesų nežino, kas būtų, jeigu dar labiau Lietuvoje didėtų MMA santykyje su VDU: ar didėtų nedarbas, ar didėtų šešėlis, ar įmonės bankruotų, ar visgi įmonės pradėtų labiau investuoti į gamybos pajėgumus. Mano supratimu MMA kuris atitinka ~50% VDU yra ta riba, kurios daugiau didinti nereiktų, nes MMA ir medianos santykis atrodo kur kas baisiau, jeigu pamenu teisingai, tai ~60%…

      Tad klausimas, ar neturint vietinių lokaliai veikiančių bankų regionuose, kurie iš esmės būtų suinteresuoti investuoti į vietinę gamybos plėtrą, vien tik didindami MMA ir nesudarydami sąlygų smulkiam ir vidutiniam verslui skolintis, mes neprieisim liepto galo.

      • algis kazlauskas says:

        Kadangi Lietuvos ekonomikos sienos dabar yra sutapantintos su Europos Sąjungos sienomis, tai ar ne realiau kelti MMA atsižvelgiant į ES VDU, o ne Lietuvos? Aišku kėlimo greitis (kalendorius) turi atsižvelgti ir į kaip greit Lietuvos verslas gali prisitaikyti be didesnės katestrofos.
        Berods Pietų Korėja yra paskelbusi kelti minimumą 16% kas met su tikslu pasivyti krašto gamybą. Australijoje, aukščiausias teismas, prieš maždaug 60 metų pripažino, kad būtina atsižvelgti į ekonomikos BVP keliant minimumą.
        Kai pakeliamas minimumas būna akstinas ir artimoms algoms (gal ir visoms) pasistumėti. Būtu įdomu paskaityti tyrinėjimų šią linkme

        • Justas Mundeikis says:
          1. Kadangi Lietuvos VDU vejasi ES VDU, tai su LT VDU indeksuotas MMA summa summarum vejasi ES VDU 😀
            2) P.Korėjos 2017 m. MMA/VDU santykis 41%, MMA/meadiana 53%, Lietuvos 43 ir 54 atitinkamai. Šaltinis OECD https://doi.org/10.1787/data-00313-en. Taigi nesame kažkaip santykinai atsilikę…
            3) Pas mus indeksuota su VDU, kas netgi geriau, nei BVP

          Kaip ir sakiau, dabar reikia trišalėje taryboje suderinti matematiškai tvarkingą indeksavimo formulę, jog tiesiog nebeliktų MMA didinimo temos dienotvarkėje.

          • algis kazlauskas says:

            Pietų Korėjos dabartinis prezidentas pažadėjo pakelti minimalia algą 55% iki 2020, vygdant 16,4% pakėlimus kasmet. JO išsakytas tikslas pakelti dirbančiųjų pragyvenimo lygį ir krašto gamybą. Praeitą metą pakėlė 16,4%. Šįmet neatlaikė mažųjų verslininkų kritikos ir pakėlė 10,9%. Atrodo išsakytas tikslas kelti VDU naudojant MMA kaipo įrankį. Netik sekimui.

  2. studentė says:

    Ar negalima pasakyti taip, kad UBI iš dalies turime ir dabar tik kitu pavidalu? Tas pats minėtas MMA, ar NPD dydis iš esmės ir siekia užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį. tad kuo UBI yra kitoks iš esmės?

    Antra, ar nebūtų taip, kad iš esmės įvedus UBI, ir leidus daryti ką nori- dirbti ar ne, natūraliai kiltų kainos, didėtų dar labiau nelygybė, nes ne visi nutarti dirbti ir auginti savo pajamas daugiau.

    Suomijos atliktas bandymas su UBI šiek tiek idėją pakraipė. Juk pirminė idėja buvo ta, kad visi gauna UBI, bet ar dirbi ar ne, tavo pajamos nekinta nuo to.

    • Justas Mundeikis says:

      1) Ne, MMA ir NPD nėra išmokami, jeigu asmuo nedirba. Todėl neturėtų būti vertinami kaip UBI. Vaiko pinigai, būtų ko gera ta priemonė, kuri labiausiai atitiktų UBI sampratą. Tarkime MMA = 390€ neto dabar, tai vieniša mama/tėtis, auginantis 2 vaikus ir dirbantis už MMA gauna = 390+50+50=490€ Jeigu ta pati šeima gauti UBI, kur kiekvienas asmuo gauna po 390€, manau tampa akivaizdu, jog situacija iš esmės keičiasi. Ar UBI vienintelis instrumentas galintis užtikrinti gyventojų gerovę – ne. Socialinis tinklas gali apsieiti ir be UBI, tačiau socialinis tinklas turi ir daug minusų, tinklai turi tą savybę, “nepaleisti”…

      2) Čia labai geras klausimas, nes UBI nėra niekur įkaltas į akmenį (forma, teisinis reguliavimas), na kaip ir “mokesčiai” 😀 Todėl labai priklauso nuo to, kokia būtų UBI forma, kaip UBI būtų finansuojamas, nuo to labai priklausytų ir pajamų nelygybės klausimas. Ar UBI keičia tik socialines išmokas, ar UBI keičia iš visą viešųjų paslaugų išlaikymą (sveikatos apsauga ir t.t.). Taigi UBI galima padaryti labai progresyviu ir labai regresyviu instrumentu.
      Jeigu UBI finansavimas kyla iš didėjančio ir progresyvaus apmokestinimo, tada infliacijai rizikos nėra, nes tiesiog įvyksta pinigų perskirstimas, nedidinant pinigų kiekio ekonomikoje. Priešingai, didėtų vartojimas, nes mažas pajamas gaunantys namų ūkiai tendencialiai vartojo didesnę savo pajamų dalį, nei labai dideles pajamas gaunantys namų ūkiai, taigi UBI, IMMO, neturėtų infliacino spaudimo, bet kartu užtikrintų stabilų vartojimą ir stabilią agreguotą paklausa (AD)

      3) Nesu labai detaliai susipažinęs su Suomijos eksperimentu, tačiau manau, kad politikai vėl pradeda eksperimentuoti su UBI, nes juos, kaip ir ekonomistus, domina, kaip keičiasi žmonių elgsena.

      Tikiuosi atsakiau į viską 😀

  3. Andrius says:

    delfi diskusijoje pasigendu Lietuvai aktualių tikslų (UBI tik priemonė), prielaidų ir laiko ašies.

    Trumpalaikiai tikslai šiandien, kaip aš juos suprantu:
    1) mažinti augančią pajamų nelygybę (kodėl, galima daug rašyti, bet kas domisi, žino – daug tyrimų rodo, kad didesnė pajamų nelygybė yra blogai vertinant visuomenės ir valstybės mastu, todėl net LLRI nesiima prieštarauti pačiai idėjai, tik vis ideologiškai neįtinka priemonės :))
    2) skatinti tiek bedarbius, tiek dirbančius užsiimti nauja produktyvia veikla, nesvarbu kiek pajamų ji atneša šiandien, didinti occupational mobility. Tai gali būti pigiai apmokamas darbas ar savanorystė. Gali būti patrauklesnis darbas, nors jame šiandien uždirbsi mažiau nei laimės nesuteikiančiame dabartiniame. Kitas, tik atvirkščias ir siauras šio tikslo priemonės variantas bedarbiams yra prievolė atidirbti už nedarbo išmoką.

    Ilgalaikis tikslas:
    jei pasitvirtins nuogąstavimai, kad dėl robotizacijos mažės darbo paklausa ir išaugs nedarbas (jobs destroyed > jobs created), aptarti ir sukurti modelį kuris leistų visuomenei tai kompensuoti visom prasmėm – finansine, socialine, kultūrine. Keli tyrimai ir prognozės konkrečiose kvalifikacijose teigia, kad dėl programinių (ne mechaninių) robotų daugiausia, ypač vidutinio ir aukšto išsivystymo šalyse gali nukentėti ne žema kvalifikacija, o vidutinė, t.y. rutininiai white collar darbai, kurių skaičius iki šiol augo, bet kuo didesnis bendravimo poreikis ar labiau keičiasi aplinka, tuo mažesnė tikimybė kad paveiks. Aiškesni požymiai, iš kurių galima spręsti, kaip paveikė darbo rinką, gali pasirodyti per artimiausius 5-10 metų, tam reikia stebėsenos sistemos (tokią bando kurti MOSTA). Viena iš prielaidų, kad tokia tendencija pamažu plėsis (nors kol kas jos mastas labai mažas) – uberizacija, kai fiksuotų “darbo vietų” mažėja, o atsiranda laikini, savo pačių susikurti darbai.

    Visuotinės UBI savaime yra dar vienas perskirstymo mechanizmas, žiūrint iš biudžeto perspektyvos – nerealus. Dabar būtų geriau ne apie protus drumsčiantį UBI svarstyti, o apie paskatas mėginti dirbti tai, ko nedirbai. Perskirstyti galima esamos mokesčių sistemos pagalba, akelti darbo užmokestį ar duoti darbo galima daug pigiau ir paprasčiau – apribojus 3-čių šalių darbuotojų importą ar pakėlus MMA. Aišku tiek, kad visiems UBI greičiausiai ir nereikia, todėl koncepcija neatlaiko Šilėno kritikos – tai socialinė intervencija, kuri reikalinga esant tam tikriems požymiams. Bet įvedus kriterijus, dingsta universalumu paremtas paprastumas, reikia vertinti ir nustatinėti, kas reiškia biurokratiją ir korupcijos tikimybę, kaip dabar su neįgalumo nustatymu. Kaip tokiu atveju konstruoti “neuniversalią” BI sistemą, kad išvengti piktnaudžiavimo ar poveikio eilinio piliečio sąmonei (nuo “social safety net” iki “valstybė pasirūpins, tai mano pareiga rūpintis savimi sumažėja”), taip pat geras klausimas.

    Tačiau svarbu suvokti poreikis užtikrinti daugumos vartotojų pajamas, ar tai būtų (u)BI, ar darbas, rūpi ne tik politikams, bet ir verslams – kas mažėjant pajamoms pirks robotų pagamintą produkciją? Kreditu, kurio nėra perspektyvų grąžinti, visų ir ilgam neužkiši. todėl Davose ši tema skamba ir skambės.

    Išvadai, dėl to, kad mums reikia ne tiek diskutuoti apie 30-40 m. perspektyvą, o žiūrėti iš ko finansuoti trumpalaikius tikslus (žr.aukščiau), ir vienintelė perspektyvi kryptis yra kapitalo pajamos ir progresija, visiškai pritariu. Kad tai turi būti su meduoliu, čia jau taktikos klausimas, ir laikas pradėti galvoti – nes dabar meduolius politikai dalina ir šiaip, lengva ranka.

    • Justas Mundeikis says:

      Sutinku, tik laikyčiausi nuostatos, kad visgi geriau (laikui atėjus) yra UBI ne BI. Kodėl? Nes nereikės biurokratijos, tam kad nustatyti, kam skirti, kam ne, kas vertas, kas nevertas. Kaip ir dabar, sumažinome biurokratijos poreikį, visiems vaikams skirdami vienodą sumą, nepriklausomą nuo šeimos finansinės padėties. Laikas, finansinės galimybės ir biurokratinė našta įvertinimui, yra kritiniai sprendimo dėl “U” dalies aspektai…

  4. Gediminas Dūdonis says:

    Pritariu studentės komentarui, kad iš dalies ir dabar turime bazines pajamas. Tik dar prie MMA, NPD pridėčiau ir socialines garantijas, bedarbio pašalpa, vaiko pinigai ir pan.. Tik nesutinku, kad augtų kainos, nes darbdavio išlaidos kaip tik mažėtų, na arba bent jau nedidėtų. Žinoma kainą kartais reguliuoja ir paklausa, bet paklausioms prekėms ilgainiui išsivysto konkurencija ir kainos yra linkusios žemėti link išlaidų: juk tai yra laisva biznio niša, kuri skatina kam nors ją užimti.
    Galbūt būtų galima socialines garantijas tiesiog perkvalifikuoti į bazines pajamas? Žinoma prasidės šūkavimai, kad tokio dydžio tai ne jokios bazinės pajamos ir pan.. Bet tai leistų žmonėms, esant rinkoje prastai įsidarbinimo galimybei, dirbti dalinai, lengviau palikti išnaudojančius darbdavius, imtis persikvalifikavimo ir įgyvendinti savas svajones, bandant dirbti sau patinkantį darbą, kuris anksčiau atrodė nepakankamai naudos atnešantis ir pan.
    Bet kokiu atveju tiesiog pakeitus dabartinių pašalpų sąvoką į bazinių pajamų, tereikėtų perskirstyti lėšas.
    Žinoma vis viena truktų lėšų, bet naudos matau daugiau. Būtų galima jau stebėti be sąlyginių pajamų įtaką žmonių psichologijai. Pvz dabartinė bedarbio pašalpa yra pinigai, kuomet žmogui sumokami, kad jis nedirbtų. Žinoma yra liepiama vėl pabandyti dirbti, bet kuomet tenka rinktis tarp dviejų pajamų šaltinių, dar paskaičiuoja išlaidas susijusias su darbo vietos lankymu, kartais nedirbama tik dėl prarandamos pašalpos.

    Argumantas dėl daugiau uždirbančių, galima spręsti labiau progresiniais mokesčiais. Na ir žinoma bendrai mokestinė sistema yra tobulintina, pagal nuolat Maldeikienės išsakomas pastabas: apmokestinamas kapitalas, keistina turto vertinimo sistema ir pan.
    Taip pat tektų intensyviau vystyti draudimo paslaugas, kuomet bazinė suma finansuojama iš surenkamų pajamų, pelno ir akcizų mokesčių, bedarbystės ar pensijos išmokos gali būti jau perkeltos į draudiminę formą. Tik sveikata, motinystė vis viena iš fondinių lėšų turėtų likti kažkiek finansuojama.

    • Justas Mundeikis says:

      Kol UBI nepasiektų net MMA, nematau UBI naudos, nes UBI nesukurtų alternatyvos tiems darbuotojams, kurie dabar de facto yra išnaudojami, nes negali pasakyti darbo pasiūlymui “ne”.
      + žr viršuje mano atsakymą “studentei”

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: