Sekmadienį (2019-02-03) V.Kasiulevičiaus kvietimu dalyvavau LMS narių susirinkime. Aš tikiuosi, jog labai LMS narių nenuvyliau, nes nepapasakojau, kaip laimėti derybas, kiek galima didinti finansavimą ar panašiai. Pranešimu ir diskusijos metu siekiau kiek kitų tikslų:

1. Reflektuoti, kaip aš matau viešojo sektoriaus "sukilimą" ir kokias pamokas manau, turėtų šio sukilimo dalyviai išmokti ateičiai

2. Pristatyti Vyriausybės paviešintą siūlymą komisijai. Šios dalies pristatyme man buvo svarbu ne tai, jog klausytojai sužinotų kas tame pasiūlyme, bet suprastu, "su kuo turi reikalų", koks yra mastymas, koks yra vyriausybės "tipas", tam kad galėtų geriau suprasti, ko tikėtis arba tiksliau, ko nesitikėti ateityje.

3. Nuvilti LMS narius dėl pažado, jog 2020 m. gydytojų VDU sieks 3 šalies VDU. Tai įmanoma, bet politiškai nenorima, nes šių metų rudenį, per biudžeto svarstymą, tokiam tikslui reiktų alokuoti kitų metų biudžete apie papildomus pusę milijardo eurų (arba papildomus 250 mln, jeigu įsigaliojimas būtų nuo antro pusmečio). Tačiau valdantieji pasirinko „Milijardas milijonui“ rinkiminį šūkį, kuris dominuos finansų politiką iki 2020 m. pabaigos... ir  skurdins viešąjį sektorių. Per rinkimų maratoną esminių reformų mokesčių srityje, niekas tikrai nesiims. Sveikatos apsaugos sektoriaus finansavimo didinimas / algų didinimas planuojamas iš ekonomikos augimo, šešėlio mažinimo, ir "vidinių resursų" =optimizavimo, tad nesiimat esminės mokesčių reformos, adekvatus sveikatos apsaugos srities finansavimas ir toliau liks neįmanomas, neskurdinant kitų viešojo sektoriaus sričių.

4. Paaiškinti, jog dabar sudaryta komisija, iš esmės nesprendžia, neketino ir neketina spręsti viešojo sektoriaus atlyginimų ne-sistemos (15 skirtingų teisės aktų reglamentuojančių viešojo sektoriaus atlyginimus…). Mano supratimu, šios komisijos uždavinys yra nuimti spaudimą nuo Vyriausybės, įtraukiant politinius oponentus ir socialinius partnerius (ar net savus politikus) į beprasmes, befaktes diskusijas, siekiant galų gale gauti kažkokį kompromisą. Tada jokia pusė negalės purkštauti, kad nebuvo išklausyta, o padėjus parašą, bus iš "sukilimo" atimtas balsas prieš artėjančius rinkimus...labai paranku...

5. Paaiškinti, kaip labai yra susiskaldžiusi "savųjų" (t. y. profsąjungų) pusė dėl nuosavų interesų vs viešojo gėrio (minimalus indeksavimas pagal infliaciją vs indeksavimas pagal BVP/VDU). Kuo didesnis automatizmas, tuo mažiau reikia derybų, ergo tuo mažiau reikia derybininkų. Tai kelia egzistencinius klausimus profsąjungoms, kurių dauguma bijo pripažinti, jog dar yra per silpnos įgyvendinti jų narių lūkesčius, bet kartu nenori paaukoti savęs dėl visų darbuotojų gėrio. Šiuo susiskaldymų labai geri naudojasi Vyriausybė.

6. Priminti, jog kai LMS pasirašo bet kokius susitarimus labai aiškiai ir konkrečiai būtų aprašytos detalės. Daug kas, ką suprantame savaime, paskui teisiškai tampa ginčytina…

7. Paraginti visus, labiau domėtis tuo, kas vyksta Vyriausybės komisijos metu, reikalauti, jog posėdžiai, kurie lemia beveik 300 000 darbuotojų atlyginimus būtų viešinami (transliuojami), tam kad visuomenė galėtų užduoti klausimus komisijoje sėdintiems politikams ir profesinių sąjungų atstovams! (Regis šią dalį peršokau pranešimo metu...ups...). LMS oficialus raštas į Vyriausybę su prašymu paviešinti visus jau įvykusių posėdžių graso įrašus, stenogramas ir ateityje transliuoti arba daryti video įrašus juos talpinant vyriausybės youtube kanale, būti labai gera pradžia siekti priimamų sprendimų (nors ir dėl strateginių, t.y. teisiškai neįpareigojančių, dokumentų rengimo)  skaidrumo.

Aš nežinau ar Aušrai ir man pavyko diskusijų metu perteikti tą supratimą, kad nei Aušra nei aš nesame prieš tai, kad sveikatos apsaugos institucijos pradėtų teisingai apskaičiuoti savo kaštus, kaip tai daro privačios sveikatos apsaugos institucijos. Tačiau pats kaštų žinojimas nors ir yra kaip ir savaime suprantamas, bet savaime yra betikslis, nes iš to veiksmo turi sekti sekantis žingsnis, t. y. socialinio kontrakto dalis: kiek ir ką bei KAIP mes finansuojame.

Jeigu atsiras sutarimas, jog finansuojamos sveikatos procedūros pagal faktinę kainą, o viešojo sektoriaus gydytojų atlyginimas iš esmės nesiskiria nuo privataus, nematau, kaip privataus sektoriaus sveikatos priežiūros institucijos galėtų būti konkurencingos, atsižvelgiant į tai, jog jos yra pelno siekiančios organizacijos, juo labiau, jeigu šios privačios institucijos turėtų teikti tam tikrą, standartizuotą sveikatos paslaugų paketą. Tačiau sukuriant dirbtinę konkurenciją matyčiau grėsmę, jog viena šalia kitos egzistuotų panašios institucijos ir abi vegetuotų dėl per mažo pacientų skaičiaus. Taigi vis tiek turėtų būti tam tikras centrinis planavimas, kur ir kokių paslaugų teikėjų reikia. Kad nekiltų nesusipratimo, šioje vietoje kalbu tik apie 2-3 lygio sveikatos priežiūros paslaugas, ne šeimos gydytojus! [Bet šiuo klausimu dar turėsiu pagalvoti, kad pateikti ateityje labiau pagrįstus argumentus...]

Ir visiškai pabaigai, vietoj p.S.: Kai politikai sakys: nėra biudžete pinigų, tai paklauskite, o kodėl egzistuoja VSD (Sodros ir PSD) įmokų “lubos” ir kiek jų nebuvimas padidintų tą “tuščią” biudžetą? [nesiveliant į tai, kad biudžetas ‘per se’ nėra gyvas, tad neegzistuoja. Jis tokio dydžio, kiek surenkama mokestinių įplaukų…]

Download pdf

[gview file="http://lithuanian-economy.net/wp-content/uploads/2019/02/susitikimo_su_LMS_skaidrės.pdf"]

Renginio aprašas LMS Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=283137875704392&id=126446954706819