Lapkričio ir gruodžio mėnesį Švietimo ir mokslo ministeriją užėmę mokytojai privertė sunerimti Vyriausybę bei valdančiąją daugumą – artėja rinkimai, o viešojo sektoriaus grupės viena po kitos (medikai, mokytojai, gaisrininkai) pradeda vis garsiau reikšti nepasitenkinimą, traukia į mitingus ir kitaip galimai gadina reitingus prieš rinkimų maratoną 2019-2020-ais metais. Ką daryti? Sprendimas - sušaukti grupę ir iki savivaldybės rinkimų paskelbti džiugią žinią: sutarta, algos viešojo sektoriaus darbuotojams augs. Sutarta bus su profesinėmis sąjungomis, netgi opozicinėmis partijomis. Šachas ir matas, pasakytų kai kas Seime… Kaip ir buvo galima tikėtis, labiau gresia ne šachas ir matas, o viešojo sektoriaus krachas…

Preliudija

Po tragiškai pasibaigusių profesinių sąjungų ir Vyriausybės (dvišalės tarybos) derybų dėl viešojo sektoriaus darbuotojų 2019 metų bazinio dydžio (toliau -BD) didinimo, paruošiau šokią tokią analizę skirtą diskusijoms, kaip būtų galima indeksuoti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bei įvardijau, ką suprantu kaip „atstatymą į prieškrizinį lygį“, kurį regis kiekvienas supranta kitaip. Indeksavimo logika paprasta, viešojo sektoriaus darbuotojų bazinio dydžio augimas turi atspindėti darbo rinkos raidą, t. y. vidutinio darbo užmokesčio raidą, paimant 3 periodų augimo tempų vidurkį, praėjusių metų, einamųjų metų ir vienų metų į ateitį, kai nustatomas sekančių metų bazinis dydis. Taikant tokią metodiką, 2020-ais metais BD turėtų didėti 6.5%. Be to, būtina atstatyti ir bazinio dydžio nedidėjimą nuo 2008 metų. Dar apie + 6-9%. Didinant bazinį dydį suprantama, jog būtina peržiūrėti visų viešojo sektoriaus darbuotojų koeficientus, remiantis tarptautine patirtimi. Kadangi koeficientai turi padaryti sistemą (santykius tarp atlyginimų) teisingą. Nes šiuo metu, to nėra.

Ką pasiūlė vyriausybės darbo grupė?

Vyriausybės sušaukta greitojo reagavimo reitingų gelbėjimo grupė sausio 22 dieną paviešino šį dokumentą: „ILGALAIKIO TVARAUS VIEŠOJO SEKTORIAUS DARBUOTOJŲ DARBO UŽMOKESČIO FINANSAVIMO IKI 2025 METŲ STRATEGIJA“.

IV skyriuje rašoma:

Per 2 metus (2020-2021 m.) atstatyti iki ekonominės krizės buvusį BD (183 eurai), konkretų dydį kiekvienais metais siekti suderėti nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje.

Ką tai reiškia? Ogi tai, jog 2020 ir 2021 metais BD didės ~2.8%. Atstatymas vyksta į 2008 metų BD lygį, taigi tą lygį, kuriame mūsų viešasis sektorius egzistavo prieš daugiau nei 11 metų!

Toliau:

Keisti įstatymuose nustatytą BD indeksavimo mechanizmą, užtikrinant nuo 2022 m. kasmetinį automatinį BD indeksavimą pagal infliaciją, t.y., pagal valdžios sektoriaus biudžetų planavimo metu apskaičiuotą ir patvirtintą indeksavimo koeficientą, kuris būtų apskaičiuojamas kaip trejų metų žinomas faktinis vidutinės metinės infliacijos indeksas, tačiau ne didesnis negu 2 proc., taip pat paliekant nuostatą dėl BD nemažinimo (išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė). Kartu numatyti galimybę nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje (derybose su profesinėmis sąjungomis) BD papildomai padidinti, tačiau ne daugiau kaip iki 1 proc. Tokiu būdu užtikrinant, kad BD metinis augimas negalėtų būti didesnis kaip 3 proc.

Kitaip tariant, ši vyriausybė, indeksavimą užkrauną jau kitam Seimui ir kitai vyriausybei, po 2020 metų rinkimų. Iki tol, lyderystės, vizijos ir strategijos ši valdančioji daugumą akivaizdžiai neturi. O pats didinimas yra pasityčiojimas iš visų viešojo sektoriaus darbuotojų. Indeksavimas dėl infliacijos, bet maksimaliai 2%. Tai jog infliacija Lietuvoje bus mažesnė nei 2% sunkiai įtikėtina, nes Lietuva, kaip besivystanti ekonomika, visada pasižymės kiek didesne infliacija, nei ES senbuvės. Tai reiškia, jog indeksavimo siekiant išlaikyti perkamąją galią – nepakaks! Pasityčiojimas ir iš profesinių sąjungų – joms uždedamas antsnukis. Profesinės sąjungos galės bandyti išsireikalauti dar iki 1 proc. punkto didesnio bazinio dydžio augimo. Bet absoliutus maksimumas (infliacija+profesinių sąjungų išsireikalavimas) – 3 procentai! Taigi reali perkamoji galia didesnei daliai viešojo sektoriaus darbuotojų arba mažės, arba geriausiu atveju didės, kokiais 0.2-0.5 proc. punkto, jeigu infliacija neperlips 3% ribos….

[caption id=”attachment_1377” align=”aligncenter” width=”1024”] Metinė infliacija Lietuvoje nuo 2004 metų[/caption]

Jeigu viliamasi, jog profesinės sąjungoms pavyks už visus viešojo sektoriaus darbuotojus pasiekti geresnių susitarimų šakinėse sutartyse - tai taip, tam tikrų šakinių profesinių sąjungų atstovams gal ir pavyks: medikams, mokytojams, nes jų profesinės sąjungos santykinai stiprios. O kaip su tais valstybės tarnautojais, kurie niekam neįdomus, nes nestreikuoja?

Kieno darbas svarbesnis?

Įdomu ir tai, jog šiame dokumentu suguldomi įsipareigojimai medikams:

  • gydytojų darbo užmokesčio vidurkis, turėtų siekti 3 šalies VDU 2025 metais
  • slaugytojų darbo užmokesčio vidurkis, turėtų siekti 1.5 šalies VDU 2025 metais

O va mokytojams, pasisekė kiek mažiau, jų svarba, mažesnė nei slaugytojų - 1.2 šalies VDU 2025 metais. Kokia analize remtasi nustatant šiuos siekius? Mokytojo profesija tikrai mažiau svarbi, nei slaugytojo? O gal tai, jog mokytojai mažiau linkę emigruoti (nes negali pritaikyti savo darbo gebėjimų kitur) sukuria prielaidas tokiai santykinei svarbai?

Epilogas

“Siekti, gerinti, užtikrinti, racionalizuoti ir optimizuoti” štai kokie šūkiai (aka tiklsai) surašyti Vyriausybės dokumente. Neprimena eilinių rinkimų programos? Lietuvai reikia skaičiais bei vizija paremtos ilgalaikės strategijos, o ne viešųjų ryšių (PR) lozungų. Bet ką gi, artėja rinkimai, reikėjo kažko, kažką ir gavome, bet proveržiu čia nekvepia.

LRT - Panorama - 2019-01-25 httpv://www.youtube.com/watch?v=6FU0zN5mwI4