2019 sausio 1 dieną parašiau savo Facebook  paskyroje, jog palieku šį bei kitus socialinius tinklus. Whatsapp, Instagram, Twitter ištryniau dar tą pačią dieną, Facebook eilė atėjo šiandien. Šiame komentare, apie tai, kodėl nusprendžiau taip pasielgti, kokius matau tokio pasirinkimo pliusus ir minusus bei apskritai, šiek tiek minčių apie socialinius tinklus.  Galbūt šis komentaras labiau primins “išpažintį” sau pačiam, bet galbūt tai kartu padės ir skaitytojams stabtelėti ir susimastyti apie savo gyvenimą, teikiamus prioritetus ir įsivertinti, ar socialinių tinklų pliusai, jiems atsveria galimus minusus.

Socialinių tinklų nauda

Neketinu neigti, jog socialiniai tinklai turi pliusų. Tačiau kiekvienam šie pliusai yra labai skirtingi ir ko gero pliusų ir minusų balansas ir nulemia, ar žmonės ateina / lieka socialiniuose tinkluose, ar visgi, neateina / pasitraukia. Prisėdęs bandžiau sugalvoti visus man aktualius socialinių tinklų pliusus:

  • Facebook turi keletą pliusų:
    • labai lengva susirinkti kontaktus (klasiokai, kursiokai, kolegos ir t.t.). Kitaip tariant, FB išnaudoja masto ekonomiją - kuo daugiau individų naudojasi FB, tuo daugiau naudos mato individai ten būti ir likti
    • patogi bendravimo/komunikacijos Messenger programa, be jokių papildomų kaštų, nepriklausomai nuo šalies
    • daug įmonių, organizacijų taip pat kelia savo informaciją į internetą, tai padidina tikimybę aptikti įdomius ir prasmingus renginius. Vartotojams tai sumažina transakcinius kaštus (t. y. tų pačių renginių paiešką internete atskiruose portaluose, nereikia prenumeruoti naujienlaiškių ir t.t.), pačioms įmonėms, tai kaštų mažinimo veiksnys, nebereikia išsipirkto domeino, išsipirkti vietos serveryje, mokėti už tinklapio sukūrimą ir t.t.
    • FB didelis pliusas, tai nuomonės sklaida. Prisimenu savo post’ą apie tai, kaip patys mes, turime tapti aktyvūs tam, kad Lietuvoje prasidėtų pokyčiai Manifestas į visuomeniškumą, kurį pasidalino 162 asmenys ir tai buvo vienas ko gero daugiausiai like susilaukęs mano post’as. Taip pat mano komentarai apie Valstybės tarnautojų bazinio dydžio indeksavimus nuvilnyjo, kaip bangą, per profsąjungiečių paskyras. Tad minčių sklaida, išnaudojant FB masto ekonomijos galimybes iš tiesų  didelis privalumas
    • pati didžiausia nauda, visgi mano akimis - jog FB sudaro galimybę matyti tam tikrų asmenų nuomones, aktualiomis temomis bei galimybę įsitraukti su jais į diskusiją. Nesvarbu ar tai ekonomistai R. Kuodis, R. Lazutka, ar politekonomė A.Maldeikienė, ar Seimo nariai, profsąjungų nariai, ar šiaip aktyvistai. „Facebook connects“ tikrąją ta žodžio prasme…
  • Twitter privalumų gyvenant Lietuvoje neaptikau. Taip, JAV prezidentas valdo šalį per savo Twitter žinutes, bet Lietuvoje šis socialinis instrumentas neatrodo prigijęs, tad ir nauda ribota
  • Instagram (priklauso FB), turi daug gerų filtrų, pagerinti, pagražinti nuotraukas, man labai patinka juodai-baltas filtras. Bet rimtai, daugiau naudos neįžvelgiu, nes net nuotraukų sukėlimas į FB atrodo prasmingesnis dėl vietos, laiko, kitų asmenų tag’inimo galimybių.
  • Linkedin nauda Lietuvoje nulinė. Nepaisant to, jog į “kontaktus” spraudžiasi įvairiausio plauko personalo įdarbinimo įmonių darbuotojai, realiai Linkedin naudą matyčiau tik, jeigu vyktų daug bendravimo su darbo kolegomis iš kitų šalių, kuriems FB per asmeniška. Tiesa JAV, JK Linkedin padeda iš tiesų rasti darbą, nes tose šalyse HR specialistai ieško potencialių darbuotojų per šį tinklapį…
  • Whatsapp (priklauso FB) ko gero antras pagal populiarumą bendravimo instrumentas po Messenger (nors gali būti ir atvirškšiai žr. Whatsapp statistika ir Messenger statistika, tad masto ekonomika laimi ir vėl. Nenuostabu, kad Facebook sumokėjo 22 milijardus dolerių

Tačiau ten kur yra pliusai, yra ir minusai…

Duomenų apsauga

Vienas iš argumentų, kuris paskatino atsisakyti socialinių tinklų buvo tai, jog “nemokamų pietų nebūna”. Už tai, kad gauname internetinę platformą bendravimui, aplikacijas susirašinėjimui sumokame ir sumokame gana brangiai - savo duomenimis. Įsivaizduokite, jog vienas interneto gigantas turi Jūsų visą susirašinėjimą Whatsapp, Jūsų visas sukeltas nuotraukas Instagram, bei visus Jūsų FB duomenis: pomėgius, kontaktus, susirašinėjimus, lankytas vietas, išreikštas emocijas po kitų post’ais ir pačių parašytas rašliavas… Realiai visą tai sudėjus, šis interneto gigantas ko gero žino apie Jus daugiau, nei Jūsų tėvai ar geriausi draugai. Beje reiktų nepamiršti, jog šis gigantas perka ir parduoda duomenis, naudoja kituose interneto svetainėse savo slapukus, ir kuo puikiausiai žino, kur dar lankotės, kokią muziką klausotės ir t.t., kitaip tariant, siurbia informacija apie Jus, net, kai tiesiogiai nesinaudojate šio giganto paslaugomis…

Sakysite - “na ir ką, man nesvarbu, jog parduodu savo identitetą, gal net geriau, gaunu man optimizuotas reklamas”, iš vienos pusės taip, gal ne taip dar viskas blogai, kita vertus, stebint kas vyksta Kinijoje (žr. socialinis eksperimentas, darosi nejauku, ar kada nors, tokie duomenys netaps prieinami ne tik reklamų kūrėjams, bet ir hakeriams ar valstybinėms institucijoms…

Ir čia prasideda labai jautri tema: kai nebėra garantuojamas duomenų saugumas, kyla grėsmių žodžio laisvei. Jeigu Jūs žinote, kad Jus gali stebėti, tai Jūs galbūt nesakysite to, nebendrausite tomis temomis, kurių galbūt nenorite savo „archyvuose“… Ir jeigu Jūs naiviai tikitės, kad VSD, VMI, NSA ir kitos Lietuvos ar pasaulinės institucijos nesistengia gauti šios informacijos…tai gal pažiūrėkite dokumentinį filmą apie Edward Snowden?

Surealus antras gyvenimas burbule

Kuo toliau, tuo labiau man kyla tokia asociaciją, jog realų gyvenimą pradedame perkelti į internetą. Anksčiau vykusius gyvus pašnekesius perkeliame į FB ar Messengerį. FB mus skandina naujienų, draugų įrašų, pasidalintų nuotraukų lavinoje. Nors visko radimas vienoje vietoje sudaro įspūdį, jog tai gerai nes „efektyvu“, visgi viskas apsiriboja kitų asmenų gyvenimo gyvenimu, ar tiksliau menamu „gyvenimu“ vietoj to, jog skirtume laiką gyvam, neefektyviam bendravimui.

Nėra FB ir neutralus informacijos sklaidos prasme, priklausomai nuo „draugų“, ar nuo interakcijos su jais dažnumo ir gylio priklauso tai, ką FB algoritmai pateikia mums ant sienos, kaip „svarbiausia naujienas“. Štai Arijus Katauskas buvo paskelbęs, jog apsilankius FB jam buvo baisu matyti, kiek žmonių piktinosi I.Šimonytės ir G.Nausėdos alaus gėrimu A.Tapino laidoje. Turėjau 2 tūkstančius “draugų”, bet nei vieno tokio purkštavimo nemačiau. Va Jums ir informacijos burbulas. Dabar pagalvokite, kokiame burbule galimai gyvena žmonės palaikantys tautininkus, tuos kurie už smurtą prieš vaikus, libertarai ar socialistai… Tai yra neadekvatu, formuoja pačių žmonių nuomones, jas sustiprina ir daro realią įtaką jiems patiems. Tiesiog nemanau, jog norėčiau, kad privačios kompanijos dirbtinis intelektas nuspręstų, kokia informacija mane „maitinti“ ir leisti man susidaryti nuomonę apie tai, koks iš tiesų yra pasaulis.

Informacijos kokybės klausimas

Nors FB ir buvo labai praktiškas, norint paskleisti žinią, visgi reikia pripažinti, jog pats mediumas daro poveikį ir žinių skleidėjams. Jeigu senais laikais, I.Šimonytė rašydavo visai „padoraus“ ilgumo blogpostus, tai to paties pasakyti apie jos FB įrašus vargu ar galima. Kokia to pasekmė?

Kai politikai, akademikai ir šiaip “šviesūs” žmonės (aka “elitas”, kuris turėtų savo žiniomis ir gebėjimais prisidėti prie viešos nuomonės formavimo, žmonių švietimo ir t.t.), pradeda savo mintis viešinti FB, jos trumpėja, paprastėja, netgi banalėja. Rašymui skiriama mažiau laiko, bet įtariu skiriama mažiau laiko ir pačiam apmąstymui prieš rašant, kartu krinta turinio kokybė (čia ne apie Šimonytės postus FB konkrečiai, bet apie intelektualinio “elito” postus bendrai). 

Ir nors FB uždirba iš to, kiek Jūs laiko praleidžiate pačiame FB ir atitinkamai pamatote reklamų, žmonių imlumas ilgesniam turiniui irgi sumažėjo. Klausimas, ar nuomonių formuotojai pripratino vartotojus skaityti trumpus tekstus, ar vartotojai pripratino formuotojus rašyti trumpiau, ko gero primena vištos ir kiaušinio klausimą… Toks pat reiškinys, mano supratimu pastebimas ir žiniasklaidoje, gyvenančioje iš clickbait’ų, juk jeigu internetinės žiniasklaidos priemonės uždirbą už reklamos, kai Jūs ją pamatot, tai kuo daugiau jos pamatysit, tuo daugiau bus uždirbta. Jeigu skaitysite vieną ilgą straipsnį, reklamos pamatysite tikėtina mažiau, negu jeigu per tą patį laiką, atsidarysite ir perskaitysite 3-5 skirtingus trumpesnius straipsnius.

[„padorus“ ilgumas - 700-2000 žodžių]

Gyvenimo tempas

Pastebėjote, visi visur skuba, lekia? Mane asmeniškai užkniso pastovus žurnalistų noras čia ir dabar, greit “pakomenuot”, žiniasklaidos priemonių lenktyniavimas dėl to, kur kokia nors žinia bus paskelbta pirma.

Linksmas prisiminimas: praėjusių metų lapkričio mėn. žurnalistai pradėjo skambinti, kviesti ateiti pakomentuoti priimto biudžeto, o biudžetas tądien priimtas nebuvo, tik vyko antrasis jo svarstymas. Taigi per tą lėkimą, net patys žurnalistai kartais nesupranta, kas vyksta, o informacijos vartotojas gauna kiekybę, o ne kokybę.

Mano supratimu prie didelio gyvenimo tempo pojūčio prisideda ne tik žiniasklaidos naujienų srautai, bet ir tie patys informacijos srautai socialiniuose tinkluose. Nesu psichologas, bet manau, jog tas jausmas, kad vis kažką praleisi, jeigu nebūsi “online” labai stipriai prisideda prie to spartumo jautimo atsiradimo, o iš tiesų, gyvenimas nėra spartus, jis teka taip pat, kaip tekėjo ir prieš porą tūkstančių metų - 31.5 milijono sekundžių per metus greičiu…

Bet ar visuomenei reikia tokio „dirbtinio“ t. y. savisukurto spartumo? Gal taip, nes galbūt tai leidžia žmonėms jaustis “gyvenantiems”, o darboholikams, kurie turi daugiau veiklos, nei laiko leidžia pasijausti “svarbiems”? Visgi manau, didžiajai daliai asmenų, nebūtų skirtumo, ar ekonomistų komentarus jie perskaitytų kai tik paskelbiama kokia nors naujiena ar tą pačią dieną vakare ar net kitą dieną, nes daugeliui informacija momentinio poveikio ar įtakos priimamiems sprendimams ar gyvenimui neturi.

Priklausomybės ir baimės

Ne paslaptis, jog socialinių tinklų kompanijos yra labai suinteresuotus didinti mūsų laiką praleistą šiuose tinkluose (=pajamos iš reklamos). Kad geriau suprasti savo vartotojus ir skatinti juos kuo ilgiau „užsibūti“ šios kompanijos į pagalbą samdosi net psichologus. Man tai kelia nerimą, kai socialiniai tinklai supras kaip ir darys įtaką mano elgesiui naudodamiesi mano pasąmone, o aš tuo tarpu sąmoningai nesuprasiu, kodėl darau vieną ar kitą.

Viena visgi yra pasąmonėje tapti priklausomam nuo socialinių tinklų, kita, kai toks pripratinimas naudojamas net bandant manipuliuoti rinkimus… Juk galimas poveikis Cambridge Analitica būtų niekinis (net turint visą išsamią informaciją apie rinkėjus), jeigu ne vartotojų reali priklausomybė (dėmesys, ilgas laikas praleidžiamas, įsitraukimas) socialiuose tinkluose?

Nereikia pamiršti ir baimių, kurias sukelia socialiniai tinklai. Prieš pasiryždamas palikti FB, ilgai galvojau, ar neliksiu “nuošalyje”? Ar dar bus kam nors svarbi mano nuomonė? Neklasifikuočiau to į baimę, bet jausmas nejaukus. Kartu, jis parodo, kokia stipri galima priklausomybė visgi gali tapti. (Beje siūlau paskaityti ir atlikti psichologų sukurtą Facebook priklausomybės testą.

Kas laukia ateityje

Manau, jog pradinis periodas bus sunkiausias, kai dalis bendravimo, arba persikels, arba nepersikels į alternatyvius kanalus: pokalbį telefonu, gyvą susitikimą ar susirašymą el. paštu. Galbūt dalis bendravimo nutrūks, bet galbūt tai prasklaidys ir dalį dūmų uždangos, kiek bendravimo iš tiesų buvo rimto, svarbaus, artimo ar reikalingo? Įtariu šiek tiek atsiliksiu nuo naujausių naujienų, nežinosiu apie ką bruzda medikai, nepaskaitysiu naujausių politikų, apžvalgininkų, ar ekonomistų minčių. Tai šiek tiek neramina, bet kartu guodžia, nes žinau, jog daugiau laiko skirsiu kitai produktyviai veiklai.

Dėl žinomumo ar minčių sklaidos tikrai nepergyvenu. Kol kas paliksiu veikianti FB puslapį lithuanianeconomy, į kurį mano blog’as automatiškai siųs tai, ką jame parašysiu. Manau kurį laiką stebėsiu, ar srautas iš FB yra pakankamai svarus, kad palikti šią opciją, nes jos išlaikymui turėjau sukurti tuščia, fake profilį. Postinimas FB vyks automatiškai, aš nežinosiu, nematysiu, kas ką komentuoja, todėl siūlyčiau komentuoti viską pačiame bloge. Į ten esančius komentarus, įprastai reaguoju, nors ir ne iškart.

Jeigu tai ką rašysiu ar sakysiu, bus pakankamai svarbu, nes kokybiška bei įdomu, tai manau visi ir toliau skaitys, dailinsis mintimis, nuorodomis į blogą. Jeigu skaitytojai ar klausytojai dėl sumažėjusio patogumo neberas laiko skaityti, klausytis, dalintis ir diskutuoti, tai tada natūraliai turėčiau kelti klausima, ar verta tada išvis rašyti?

Didžiausias iššūkis visgi laukia dar tik ateityje - kaip atsisakyti Google?

Blogas, įtariu taps kiek labiau asmeniškesnis, nes dalį to, ką anksčiau ištransliuodavau savo FB paskyroje, ir toliau būsiu linkęs komentuoti, tik gal kiek išsamiau, bet su mažiau tulžies išliejimo…

Taigi, štai tiek mano požiūrio. Įvertinęs visus galimus pliusus ir minusus, manau radau sau prasmingiausią sprendimą - palikti socialinius tinklus. Man viršuje išvardinti minusai, savo paties elgesio refleksija parodė, kad socialiniai tinklai daro poveikį ir gana stiprų, tiek mano elgsenai, tiek savijautai.  Nepameluosiu sakydamas, jog mintį palikti socialinius tinklus brandinau gana ilgai, apie 6 mėnesius, tad tikrai toks sprendimas, ypač atsižvelgiant į mano dalyvavimą viešame diskurse, nebuvo neapgalvotas, nutrūktgalviškas ar panašiai…ir ne, priešingai nei A.Matonis buvo parašęs, negrįšiu aš po poros savaičių, nes jos jau praėjo, o šiandien aš ištryniau savo FB paskyrą galutinai (tiesa FB vis dar sako, kad turiu 30 dienų sugrįžt… :D).

p.S. Pirmos 14 dienų be FB: Radau ženkliai daugiau laiko skaityti knygas, gyvenimo tempas sulėtėjo, atsirado daugiau vidinio ramumo, o žurnalistai, kuriems reikėjo, vis tiek susirado…

p.p.S. Jūs ką tik perskaitėte 1920 žodžių, juk nebuvo taip sunku…. O dabar linkiu skirti tiek pat laiko, patiems pagalvoti, ar socialinių tinklų pliusai, Jums atsveria jų minusus…

p.p.p.S negaliu nuneigti, jog ši dr. Cal Newport kalba nebuvo inspiracijos dalis:

taip pat gana trumpas video, vertas žiūrėjimo:

ir vienas geriausių video - Jaron Lanier (VR išradėjų):

Manifestas į visuomeniškumą:

Tekstas