Kodėl aš palikau socialinius tinklus

2019 sausio 1 dieną parašiau savo Facebook  paskyroje, jog palieku šį bei kitus socialinius tinklus. Whatsapp, Instagram, Twitter ištryniau dar tą pačią dieną, Facebook eilė atėjo šiandien. Šiame komentare, apie tai, kodėl nusprendžiau taip pasielgti, kokius matau tokio pasirinkimo pliusus ir minusus bei apskritai, šiek tiek minčių apie socialinius tinklus.  Galbūt šis komentaras labiau primins “išpažintį” sau pačiam, bet galbūt tai kartu padės ir skaitytojams stabtelėti ir susimastyti apie savo gyvenimą, teikiamus prioritetus ir įsivertinti, ar socialinių tinklų pliusai, jiems atsveria galimus minusus.

Socialinių tinklų nauda

Neketinu neigti, jog socialiniai tinklai turi pliusų. Tačiau kiekvienam šie pliusai yra labai skirtingi ir ko gero pliusų ir minusų balansas ir nulemia, ar žmonės ateina / lieka socialiniuose tinkluose, ar visgi, neateina / pasitraukia. Prisėdęs bandžiau sugalvoti visus man aktualius socialinių tinklų pliusus:

  • Facebook turi keletą pliusų:
    • labai lengva susirinkti kontaktus (klasiokai, kursiokai, kolegos ir t.t.). Kitaip tariant, FB išnaudoja masto ekonomiją kuo daugiau individų naudojasi FB, tuo daugiau naudos mato individai ten būti ir likti
    • patogi bendravimo/komunikacijos Messenger programa, be jokių papildomų kaštų, nepriklausomai nuo šalies
    • daug įmonių, organizacijų taip pat kelia savo informaciją į internetą, tai padidina tikimybę aptikti įdomius ir prasmingus renginius. Vartotojams tai sumažina transakcinius kaštus (t. y. tų pačių renginių paiešką internete atskiruose portaluose, nereikia prenumeruoti naujienlaiškių ir t.t.), pačioms įmonėms, tai kaštų mažinimo veiksnys, nebereikia išsipirkto domeino, išsipirkti vietos serveryje, mokėti už tinklapio sukūrimą ir t.t.
    • FB didelis pliusas, tai nuomonės sklaida. Prisimenu savo post’ą apie tai, kaip patys mes, turime tapti aktyvūs tam, kad Lietuvoje prasidėtų pokyčiai (“Manifestas į visuomeniškumą“), kurį pasidalino 162 asmenys ir tai buvo vienas ko gero daugiausiai like susilaukęs mano post’as. Taip pat mano komentarai apie Valstybės tarnautojų bazinio dydžio indeksavimus nuvilnyjo, kaip bangą, per profsąjungiečių paskyras. Tad minčių sklaida, išnaudojant FB masto ekonomijos galimybes iš tiesų  didelis privalumas
    • pati didžiausia nauda, visgi mano akimis – jog FB sudaro galimybę matyti tam tikrų asmenų nuomones, aktualiomis temomis bei galimybę įsitraukti su jais į diskusiją. Nesvarbu ar tai ekonomistai R. Kuodis, R. Lazutka, ar politekonomė A.Maldeikienė, ar Seimo nariai, profsąjungų nariai, ar šiaip aktyvistai. „Facebook connects“ tikrąją ta žodžio prasme…
  • Twitter privalumų gyvenant Lietuvoje neaptikau. Taip, JAV prezidentas valdo šalį per savo Twitter žinutes, bet Lietuvoje šis socialinis instrumentas neatrodo prigijęs, tad ir nauda ribota
  • Instagram (priklauso FB), turi daug gerų filtrų, pagerinti, pagražinti nuotraukas, man labai patinka juodai-baltas filtras. Bet rimtai, daugiau naudos neįžvelgiu, nes net nuotraukų sukėlimas į FB atrodo prasmingesnis dėl vietos, laiko, kitų asmenų tag’inimo galimybių.
  • Linkedin nauda Lietuvoje nulinė. Nepaisant to, jog į “kontaktus” spraudžiasi įvairiausio plauko personalo įdarbinimo įmonių darbuotojai, realiai Linkedin naudą matyčiau tik, jeigu vyktų daug bendravimo su darbo kolegomis iš kitų šalių, kuriems FB per asmeniška. Tiesa JAV, JK Linkedin padeda iš tiesų rasti darbą, nes tose šalyse HR specialistai ieško potencialių darbuotojų per šį tinklapį…
  • Whatsapp (priklauso FB) ko gero antras pagal populiarumą bendravimo instrumentas po Messenger (nors gali būti ir atvirškšiai žr. Whatsapp statistika ir Messenger statistika), tad masto ekonomika laimi ir vėl. Nenuostabu, kad Facebook sumokėjo 22 milijardus dolerių

Tačiau ten kur yra pliusai, yra ir minusai…

Duomenų apsauga

Vienas iš argumentų, kuris paskatino atsisakyti socialinių tinklų buvo tai, jog “nemokamų pietų nebūna”. Už tai, kad gauname internetinę platformą bendravimui, aplikacijas susirašinėjimui sumokame ir sumokame gana brangiai – savo duomenimis. Įsivaizduokite, jog vienas interneto gigantas turi Jūsų visą susirašinėjimą Whatsapp, Jūsų visas sukeltas nuotraukas Instagram, bei visus Jūsų FB duomenis: pomėgius, kontaktus, susirašinėjimus, lankytas vietas, išreikštas emocijas po kitų post’ais ir pačių parašytas rašliavas… Realiai visą tai sudėjus, šis interneto gigantas ko gero žino apie Jus daugiau, nei Jūsų tėvai ar geriausi draugai. Beje reiktų nepamiršti, jog šis gigantas perka ir parduoda duomenis, naudoja kituose interneto svetainėse savo slapukus, ir kuo puikiausiai žino, kur dar lankotės, kokią muziką klausotės ir t.t., kitaip tariant, siurbia informacija apie Jus, net, kai tiesiogiai nesinaudojate šio giganto paslaugomis…

Sakysite – “na ir ką, man nesvarbu, jog parduodu savo identitetą, gal net geriau, gaunu man optimizuotas reklamas”, iš vienos pusės taip, gal ne taip dar viskas blogai, kita vertus, stebint kas vyksta Kinijoje (žr. socialinis eksperimentas), darosi nejauku, ar kada nors, tokie duomenys netaps prieinami ne tik reklamų kūrėjams, bet ir hakeriams ar valstybinėms institucijoms…

Ir čia prasideda labai jautri tema: kai nebėra garantuojamas duomenų saugumas, kyla grėsmių žodžio laisvei. Jeigu Jūs žinote, kad Jus gali stebėti, tai Jūs galbūt nesakysite to, nebendrausite tomis temomis, kurių galbūt nenorite savo „archyvuose“… Ir jeigu Jūs naiviai tikitės, kad VSD, VMI, NSA ir kitos Lietuvos ar pasaulinės institucijos nesistengia gauti šios informacijos…tai gal pažiūrėkite dokumentinį filmą apie Edward Snowden?

Surealus antras gyvenimas burbule

Kuo toliau, tuo labiau man kyla tokia asociaciją, jog realų gyvenimą pradedame perkelti į internetą. Anksčiau vykusius gyvus pašnekesius perkeliame į FB ar Messengerį. FB mus skandina naujienų, draugų įrašų, pasidalintų nuotraukų lavinoje. Nors visko radimas vienoje vietoje sudaro įspūdį, jog tai gerai nes „efektyvu“, visgi viskas apsiriboja kitų asmenų gyvenimo gyvenimu, ar tiksliau menamu „gyvenimu“ vietoj to, jog skirtume laiką gyvam, neefektyviam bendravimui.

Nėra FB ir neutralus informacijos sklaidos prasme, priklausomai nuo „draugų“, ar nuo interakcijos su jais dažnumo ir gylio priklauso tai, ką FB algoritmai pateikia mums ant sienos, kaip „svarbiausia naujienas“. Štai Arijus Katauskas buvo paskelbęs, jog apsilankius FB jam buvo baisu matyti, kiek žmonių piktinosi I.Šimonytės ir G.Nausėdos alaus gėrimu A.Tapino laidoje. Turėjau 2 tūkstančius “draugų”, bet nei vieno tokio purkštavimo nemačiau. Va Jums ir informacijos burbulas. Dabar pagalvokite, kokiame burbule galimai gyvena žmonės palaikantys tautininkus, tuos kurie už smurtą prieš vaikus, libertarai ar socialistai… Tai yra neadekvatu, formuoja pačių žmonių nuomones, jas sustiprina ir daro realią įtaką jiems patiems. Tiesiog nemanau, jog norėčiau, kad privačios kompanijos dirbtinis intelektas nuspręstų, kokia informacija mane „maitinti“ ir leisti man susidaryti nuomonę apie tai, koks iš tiesų yra pasaulis.

Informacijos kokybės klausimas

Nors FB ir buvo labai praktiškas, norint paskleisti žinią, visgi reikia pripažinti, jog pats mediumas daro poveikį ir žinių skleidėjams. Jeigu senais laikais, I.Šimonytė rašydavo visai „padoraus“ ilgumo* blogpostus, tai to paties pasakyti apie jos FB įrašus vargu ar galima. Kokia to pasekmė? Kai politikai, akademikai ir šiaip “šviesūs” žmonės (aka “elitas”, kuris turėtų savo žiniomis ir gebėjimais prisidėti prie viešos nuomonės formavimo, žmonių švietimo ir t.t.), pradeda savo mintis viešinti FB, jos trumpėja, paprastėja, netgi banalėja. Rašymui skiriama mažiau laiko, bet įtariu skiriama mažiau laiko ir pačiam apmąstymui prieš rašant, kartu krinta turinio kokybė (čia ne apie Šimonytės postus FB konkrečiai, bet apie intelektualinio “elito” postus bendrai).  Ir nors FB uždirba iš to, kiek Jūs laiko praleidžiate pačiame FB ir atitinkamai pamatote reklamų, žmonių imlumas ilgesniam turiniui irgi sumažėjo. Klausimas, ar nuomonių formuotojai pripratino vartotojus skaityti trumpus tekstus, ar vartotojai pripratino formuotojus rašyti trumpiau, ko gero primena vištos ir kiaušinio klausimą… Toks pat reiškinys, mano supratimu pastebimas ir žiniasklaidoje, gyvenančioje iš clickbait’ų, juk jeigu internetinės žiniasklaidos priemonės uždirbą už reklamos, kai Jūs ją pamatot, tai kuo daugiau jos pamatysit, tuo daugiau bus uždirbta. Jeigu skaitysite vieną ilgą straipsnį, reklamos pamatysite tikėtina mažiau, negu jeigu per tą patį laiką, atsidarysite ir perskaitysite 3-5 skirtingus trumpesnius straipsnius.
[* kaip padorų ilgumą suprantu 700-2000 žodžių]

Gyvenimo tempas

Pastebėjote, visi visur skuba, lekia? Mane asmeniškai užkniso pastovus žurnalistų noras čia ir dabar, greit “pakomenuot”, žiniasklaidos priemonių lenktyniavimas dėl to, kur kokia nors žinia bus paskelbta pirma. Linksmas prisiminimas: praėjusių metų lapkričio mėn. žurnalistai pradėjo skambinti, kviesti ateiti pakomentuoti priimto biudžeto, o biudžetas tądien priimtas nebuvo, tik vyko antrasis jo svarstymas. Taigi per tą lėkimą, net patys žurnalistai kartais nesupranta, kas vyksta, o informacijos vartotojas gauna kiekybę, o ne kokybę.
Mano supratimu prie didelio gyvenimo tempo pojūčio prisideda ne tik žiniasklaidos naujienų srautai, bet ir tie patys informacijos srautai socialiniuose tinkluose. Nesu psichologas, bet manau, jog tas jausmas, kad vis kažką praleisi, jeigu nebūsi “online” labai stipriai prisideda prie to spartumo jautimo atsiradimo, o iš tiesų, gyvenimas nėra spartus, jis teka taip pat, kaip tekėjo ir prieš porą tūkstančių metų – 31.5 milijono sekundžių per metus greičiu…
Bet ar visuomenei reikia tokio „dirbtinio“ t. y. savisukurto spartumo? Gal taip, nes galbūt tai leidžia žmonėms jaustis “gyvenantiems”, o darboholikams, kurie turi daugiau veiklos, nei laiko leidžia pasijausti “svarbiems”? Visgi manau, didžiajai daliai asmenų, nebūtų skirtumo, ar ekonomistų komentarus jie perskaitytų kai tik paskelbiama kokia nors naujiena ar tą pačią dieną vakare ar net kitą dieną, nes daugeliui informacija momentinio poveikio ar įtakos priimamiems sprendimams ar gyvenimui neturi.

Priklausomybės ir baimės

Ne paslaptis, jog socialinių tinklų kompanijos yra labai suinteresuotus didinti mūsų laiką praleistą šiuose tinkluose (=pajamos iš reklamos). Kad geriau suprasti savo vartotojus ir skatinti juos kuo ilgiau „užsibūti“ šios kompanijos į pagalbą samdosi net psichologus. Man tai kelia nerimą, kai socialiniai tinklai supras kaip ir darys įtaką mano elgesiui naudodamiesi mano pasąmone, o aš tuo tarpu sąmoningai nesuprasiu, kodėl darau vieną ar kitą. Viena visgi yra pasąmonėje tapti priklausomam nuo socialinių tinklų, kita, kai toks pripratinimas naudojamas net bandant manipuliuoti rinkimus… Juk galimas poveikis Cambridge Analitica būtų niekinis (net turint visą išsamią informaciją apie rinkėjus), jeigu ne vartotojų reali priklausomybė (dėmesys, ilgas laikas praleidžiamas, įsitraukimas) socialiuose tinkluose?

Nereikia pamiršti ir baimių, kurias sukelia socialiniai tinklai. Prieš pasiryždamas palikti FB, ilgai galvojau, ar neliksiu “nuošalyje”? Ar dar bus kam nors svarbi mano nuomonė? Neklasifikuočiau to į baimę, bet jausmas nejaukus. Kartu, jis parodo, kokia stipri galima priklausomybė visgi gali tapti.
(Beje siūlau paskaityti ir atlikti psichologų sukurtą Facebook priklausomybės testą).

Kas laukia ateityje

Manau, jog pradinis periodas bus sunkiausias, kai dalis bendravimo, arba persikels, arba nepersikels į alternatyvius kanalus: pokalbį telefonu, gyvą susitikimą ar susirašymą el. paštu. Galbūt dalis bendravimo nutrūks, bet galbūt tai prasklaidys ir dalį dūmų uždangos, kiek bendravimo iš tiesų buvo rimto, svarbaus, artimo ar reikalingo? Įtariu šiek tiek atsiliksiu nuo naujausių naujienų, nežinosiu apie ką bruzda medikai, nepaskaitysiu naujausių politikų, apžvalgininkų, ar ekonomistų minčių. Tai šiek tiek neramina, bet kartu guodžia, nes žinau, jog daugiau laiko skirsiu kitai produktyviai veiklai.

Dėl žinomumo ar minčių sklaidos tikrai nepergyvenu. Kol kas paliksiu veikianti FB puslapį lithuanianeconomy, į kurį mano blog’as automatiškai siųs tai, ką jame parašysiu. Manau kurį laiką stebėsiu, ar srautas iš FB yra pakankamai svarus, kad palikti šią opciją, nes jos išlaikymui turėjau sukurti tuščia, fake profilį. Postinimas FB vyks automatiškai, aš nežinosiu, nematysiu, kas ką komentuoja, todėl siūlyčiau komentuoti viską pačiame bloge. Į ten esančius komentarus, įprastai reaguoju, nors ir ne iškart.

Jeigu tai ką rašysiu ar sakysiu, bus pakankamai svarbu, nes kokybiška bei įdomu, tai manau visi ir toliau skaitys, dailinsis mintimis, nuorodomis į blogą. Jeigu skaitytojai ar klausytojai dėl sumažėjusio patogumo neberas laiko skaityti, klausytis, dalintis ir diskutuoti, tai tada natūraliai turėčiau kelti klausima, ar verta tada išvis rašyti?

Didžiausias iššūkis visgi laukia dar tik ateityje – kaip atsisakyti Google?

Blogas, įtariu taps kiek labiau asmeniškesnis, nes dalį to, ką anksčiau ištransliuodavau savo FB paskyroje, ir toliau būsiu linkęs komentuoti, tik gal kiek išsamiau, bet su mažiau tulžies išliejimo…

Taigi, štai tiek mano požiūrio. Įvertinęs visus galimus pliusus ir minusus, manau radau sau prasmingiausią sprendimą – palikti socialinius tinklus. Man viršuje išvardinti minusai, savo paties elgesio refleksija parodė, kad socialiniai tinklai daro poveikį ir gana stiprų, tiek mano elgsenai, tiek savijautai.  Nepameluosiu sakydamas, jog mintį palikti socialinius tinklus brandinau gana ilgai, apie 6 mėnesius, tad tikrai toks sprendimas, ypač atsižvelgiant į mano dalyvavimą viešame diskurse, nebuvo neapgalvotas, nutrūktgalviškas ar panašiai…ir ne, priešingai nei A.Matonis buvo parašęs, negrįšiu aš po poros savaičių, nes jos jau praėjo, o šiandien aš ištryniau savo FB paskyrą galutinai (tiesa FB vis dar sako, kad turiu 30 dienų sugrįžt… :D).

p.S. Pirmos 14 dienų be FB: Radau ženkliai daugiau laiko skaityti knygas, gyvenimo tempas sulėtėjo, atsirado daugiau vidinio ramumo, o žurnalistai, kuriems reikėjo, vis tiek susirado…

p.p.S. Jūs ką tik perskaitėte 1920 žodžių, juk nebuvo taip sunku…. O dabar linkiu skirti tiek pat laiko, patiems pagalvoti, ar socialinių tinklų pliusai, Jums atsveria jų minusus…

p.p.p.S negaliu nuneigti, jog ši dr. Cal Newport kalba nebuvo inspiracijos dalis:

Quit social media | Dr. Cal Newport | TEDxTysons

taip pat gana trumpas video, vertas žiūrėjimo:

You Will Wish You Watched This Before You Started Using Social Media | The Twisted Truth

ir vienas geriausių video – Jaron Lanier (VR išradėjų):

Jaron Lanier interview on how social media ruins your life

Manifestas į visuomeniškumą:

Download (DOCX, 8KB)

7 comments

  1. Aušra Maldeikienė says:

    Aš tai padarysiu 2020 metų lapkričio viduryje, kai baigsiu karjerą Seime. Mane tikrai visiškai tenkina mano blogas ir jo lankytojų skaičius. Visi, kam svarbu ras, o kitiems ir taip viskas gyvenime aišku. 🙂

  2. algis kazlauskas says:

    Kaip visuomet Jūsų įžvalga taikli. FB riboju tik man įdomiais klausimais iš tų kurių nuomonę gerbiu.
    Esu dėl naudojimo MMA pakelti Lietuvos algas rašes Jums anksčiau. Būčiau dėkingas už komentarus ir ypač jei teiktumės raginti politikus imtis šio uždavinio.

    Ar Lietuvos minimali mėnesio alga atitinka ES minimumą?

    Algis Kazlauskas
    Stebime masinę emigraciją, kuri Lietuvai yra didžiausias blogis. Lietuvių Lietuvoje mažėja. Jie išvažiuoja į kitus kraštus, nes algos Lietuvoje kelis kartus mažesnės nei kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Tačiau Lietuva yra toje pačioje ES ekonomikos zonoje, tad kodėl atlyginimai ten mažesni?

    Kyla klausimas, ar minimali mėnesio alga (MMA)  naudotina pasivyti ir ES algas? Pasiunčiau surinktą medžiagą Seimo nariams ir Vyriausybei, bet rezultatas nulis – į siūlymus – nieko arba banalybės. Lieka klausimas – kaip Lietuvos atlyginimams pasivyti ES atlyginimus. Jau esame dalimi ES ekonomikos ir kainos beveik susilygino? Girdime protestų dėl kainų? Bet jos tiktai stengiasi vytis ES. Juk pervežant prekes per sienas mokesčių nėra.
    Ar tikrai nėra iš ko kelti minimalią mėnesio algą?
    Dažnai girdimas atsakymas – nėra. Ar tikrai taip?
    Pažiūrėkime, kokia dalis  Lietuvos pajamų patenka į darbuotojų rankas kaip atlyginimas už darbą, ir kiek lieka investitoriams kaip užmokestis vien už tai, kad jie turi ką investuoti? Lietuvos statistika viso krašto 2016 m. gamybą suskirsto šitaip:
    Viso krašto produktai ir paslaugos vieniems 2016 m., vadinasi, Bendrasis vidaus produktas (BVP) – 38 668 milijonai eurų = atlygis darbuotojams 16 929 + bendrasis likutinis perteklius 15 240 + bendrosios mišriosios namų ūkių pajamos 2 492 + gamybos ir importo mokesčiai 4 636 – valdžios subsidijos 629.
    Didieji skaičiai – tai algos darbuotojams – 16 929 ir likutinis perteklius – 15 240. Kiti keturi skaičiai – bendrosios mišriosios namų ūkių pajamos, gamybos ir importo mokesčiai bei valdžios subsidijos kur kas mažesni. Paliksim juos nuošaly, čia neaptarę. Didžiosios dalys valstybės produkto, BVP, tai atlyginimai ir likutis. Jos beveik lygios. Bet darbuotojų yra 1,364 mln. Investitorių, gaunančių likutį, yra kur kas mažiau. Investuok, ir tuomet rink. Tad yra Vyriausybei iš ko kelti MMA, kuri dabar – tik 430 eurų.
    Ar nederėtų šiuo metu didesnei daliai Lietuvos pajamų plaukti į darbuotojų rankas vietoje investitorių ir artėti algoms arčiau Europos vidurkio? Kylant MMA, kyla ir kitos algos bei bendrasis vidaus produktas (BVP). Lietuvai atsiranda daug pliusų. Gyventojai daugiau perka. Daugiau progų verslui steigtis ir bujoti. Kyla ūpas ir pasitikėjimas ateitimi. Didėja noras modernioms bendrovėms į tą kraštą atsikelti. Didėja darbuotojų našumas.
    Manytume, kad bendrovių vadovų atsakomybė yra gaminti ir teikti paslaugas sumokant darbuotojams bent ES vidutinę algą, bet ne ¼ jos kaip dabar. Bet koks tinginys gali rinkoje konkuruoti mokėdamas darbuotojams tik ¼ Europos vidurkio. Kai aplinkiniai kraštai moka 4 kartus daugiau, negalima patenkintai sėdėti rankas sudėjus ir džiaugtis savo „uždirbtu” pelnu.
    Dabar tai yra didžiausia žaizda Lietuvoje. Nuo algų priklauso daugumos žmonių gyvenimo gerovė. Paskelbus MMA greito kėlimo kalendorių, visiems būtų suteikta viltis padoriai gyventi.
    MMA įrankis pasivyti ES
    Praėjusį kartą svarstant MMA keli Seimo nariai priminė, kad laukė Trišalės tarybos susitarimo. Tačiau valdžia, turinti įgaliojimus, galutinai nustatė, kiek ir kada kelti atlyginimus. O valdžia turėtų atsižvelgti ir į krašto žmonių ekonominius poreikius. Tad turi būti atsakomybė greitai išlyginti šią ES ekonomikos padarytą Lietuvai žaizdą.
    Trišaliai nesutarimai vyko dėl MMA pakėlimo iki 40 nuoš. Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio (VDU). MMA galima kelti kur kas sparčiau ir turint tikslą algoms pasivyti ES vidurkį. Trišalis ankstesnis susitarimas vien atsižvelgti į VDU neatitinka Lietuvos dabarties. Lietuvos žmonės siekia ir tiki Seimo narių pažadais gyvenimo gerovę sulygti su ES. Kiti lietuviai nebesulaukia ir masiškai palieka kraštą. Su euru esame vienoje Europos ekonomikos zonoje. Tačiau algos pačios nepajėgia kilti adekvačiai. Algų vidurkis – tik 1/4 ES, o Lietuvos gamyba – 78 nuoš. Daug kur pasaulyje išlaikomas algų ir gamybos balansas keliant MMA – pvz., Australijoje, Pietų Korėjoje. Ekonomika nepajėgia sekti ekonomisto Adam Smith parašyta teorija prieš daugiau nei du šimtus metų. Žmonės nesilaiko teorinių taisyklių. Jie randa būdų apeiti ir lobti. O mes turime įsisąmoninti, kad Lietuvos ekonomika yra dalis ES erdvės. Ir mums dera panašūs MMA dydžiai, nes esame toje pačioje erdvėje.
    Dabartinė minimali alga žudo Lietuvą. Esmė yra pradėti spartų MMA kėlimą turint tikslą, kad minimali alga greitai pasivytų mūsų krašto gamybą ir bendrąją ES rinką.
    Būtina greitai ir yra iš ko
    Keturiasdešimt tūkstančių lietuvių kasmet ryžtasi palikti tuščius namus ir bendrataučius ir išvažiuoti. Tai nesibaigiantis Lietuvos mirtinas kraujavimas. Žmonės išvažiuoja dėl neįtikėtinai mažų algų, nors ir gyvena bendroje ES ekonominėje zonoje.
    Darbuotojo vidutinė kaina darbdaviui 2017 m. – gamyboje, statyboje ir aptarnavimo srityje (neįskaitant dirbančių valdiškus darbus ir krašto gynyboje):
    ES (28 nariai) – 28,8/val.
    Lietuva – 8,0
    Tad darbdavys Lietuvoje moka 28,8/8,0 = 3,4 kartus mažiau nei ES darbdavių vidurkis.
    Statistinius dumenis apie darbuotojų vidutinės valandos kainą Europoje galima rasti čia: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=lc_lci_lev&lang=en
    Paskaičiuokime, koks tai asmeninis ekonominis praradimas žmogui ar šeimai. Taip pat ir bendrajai ekonomikai. Prarasti namus ir žemę, prarasti kalbą ir mokytis nežinomą, prarasti įgytą profesiją, prarasti gimines, papročius ir pažįstamą aplinką. Gudriau būtų, jeigu Vyriausybė keltų algas Lietuvoje, turėdama tikslą susilyginti su ES.
    Kiek reiktų kelti algas kas šeši mėnesiai, kad vidurkis pasiektų ES rodiklius per 5 metus?  –  12 nuoš. O jei per 10 m. – tai kas 12 mėnesių. Sausį sueina metai, kai atlyginimai nekilo. Pakėlė tik iki 430 eurų. Tai 7.5 nuoš. per 12 mėnesių. Tokiu tempu keliant truktų 20 m., kol algos pasiektų ES vidurkį. Toks ilgas laikotarpis žmonėms nepriimtinas. MMA yra Vyriausybės ir Seimo tiesioginis įrankis pasivyti ES lygį. Atrodo, kad be visuomenės akcijos politinės partijos nesiryžta daryti to, kas bado akis.
    MMA pakėlimus ir datas nuo 1996 m. iki dabar radau svetainėje http://www.tagidas.lt/savadai/9003/ Tiesioginiai pakėlimai buvo ir 43 nuoš., ir vos 3,5 nuoš. O pagal tai metiniai išvestiniai – nuo 64 nuoš. iki 2 nuoš. Pagal buvusią praktiką valdžia turi laisvas rankas nustatyti kėlimo dydį.
     Lietuva 2017 m. eurais pagamino 50 nuoš. ES vidurkio. ES valstybių BVP vienam žmogui tiesioginiais eurais ieškokime https://ec.europa.eu/eurostat/tgm/refreshTableAction.do?tab=table&plugin=1&pcode=tec00001&language=en
    Tačiau atsižvelgus į Lietuvoje produktų ir paslaugų žemesnes kainas, Lietuva realiai pagamino 78 nuoš. Realios gamybos palyginimai – https://ec.europa.eu/eurostat/tgm/table.do?tab=table&init=1&language=en&pcode=tec00114&plugin=1
    Tad yra iš ko kelti algas.
    Dalis tautos atstovų dabartinio išsivaikščiojimo priežasties panaikinimą laiko svarbiausia savo pareiga. Kiti ginčijasi ir nenori pripažinti tiesos. Visiems turbūt verta atsižvelgti į tautos ūkio vystymosi rodiklius ir būtinybę algoms pavyti ES vidurkį, o ypač MMA. Vyriausybei neparodžius ryžto visuomenei belieka viešai svarstyti šį Lietuvai žalingą ekonomikos pasireiškimą ir tikėtis paramos iš ekonomistų. Tai būtinas indėlis į tautos gerovę.
    Prašome patikslinimų ir pasisakymų dėl būdų, kurie Lietuvoje veiktų sparčiau. Ar yra tokių? Pasisakykite tie, kuriems Lietuvos gerovė yra svarbu. Gal išgirs ir Vyriausybė?
    Orland Park, IL

  3. Irana says:

    Facebook’u ir Messenger’iu pradėjau naudotis tik praeitais metais, priversta tam tikrų aplinkybių. Kai tik jos baigsis, tuoj pat iš ten “išeisiu”. Sutinku su išsakytais pliusasi ir minusais. Manau minusų daugiau negu pliusų. Prisiminiau skaitytą straipsnį ir dar kartą pagalvojau apie jaunuolius, jie juk dar nesupranta socialinių tinklų teikiamos naudos ir žalos.
    https://www.delfi.lt/gyvenimas/seima/kodel-s-jobsas-ir-b-geitsas-drausdavo-savo-vaikams-naudotis-ismaniaisiais-prietaisais.d?id=76169993

  4. Vitas says:

    Laba diena. Perskaičiau jūsų straipsnį ir atradau jūsų blog’ą atsitiktinai, beje facebooko dėka. Sutinku su jūsų pateiktais pliusais ir minusais. Tik turiu keletą pastebėjimų. Facebook man naudingas tuo, kad gana koncentruotai galiu sekti nuomones, naujienas. Visgi dabar laiko viskam trūksta, jau geriau trumpom žinutėm, bet sužinoti kuo daugiau, kuo įvairiau. Žinoma galima sekti įvairius šaltinius, skaityti tokius tinklaraščius kaip jūsų, atsirinkti informaciją išvengiant propagandų, bet bent šiuo gyvenimo periodu esu linkęs skaityti apžvalgininkų, tam tikrų sričių profesionalų, nuomonės formuotojų jau ‘apvirškintos’ trumpos informacijos, minčių, su nuorodomis į šaltinius. Ir neneigiu, tokiu būdu atsirinkdamas sau priimtinus žmones, nuomones, formuoju taip pat savo ‘burbulą’, į kurį sunku patekti man nepriimtinai, bet kitokiai teisingai ir objektyviai nuomonei. Bet manau, tai geriau, negu matyti ir girdėti tik tradicines media ir būti maitinamam vienokios ar kitokios propagandos, valstybinės, lobistinės, verslo, politikų įtakotos, nes visa media turi savo savininkus su savo ‘burbulais’ ir ‘žurnalistais’. O facebook yra ‘nemokamas’ viskas viename instrumentas (žinoma juokauju, savo minusų aprašyme labai taikliai aprašėte tą didelę kainą, kurią sumokame), ir daug protingų žmonių juo kol kas naudojasi, nes kažkiek papraščiau negu pasidaryti tinklaraštį ar kažką panašaus. Kol minusai persvers pliusus. Minusų įtaką galima sumažinti iki minimumo laikantis tokių pat ir gyvenime naudojamų privatumo saugojimo principų, bet kalbant tik apie privatumą santykyje su kitais facebooko naudotojais, o pati sistema yra didysis brolis – kaupia viską apie mus.

    • Justas Mundeikis says:

      Vitai,

      Kiekvienas turi pasverti jam asmeniškai aktualius pliusus ir minusus. Mano atveju, minusų daugiau nei pliusų. Todėl aš pasitraukiau, kuriam laikui palikdamas tik pasyviai veikiantį Facebook Page. Jūsų atveju, pliusai vis dar atsveria minusus ir Jūs liekate. Kiekvienas turi už save individualiai nuspręsti.
      Beje Jūsų argumentus dėl informacijos prieinamumo iš tam tikrų lyderių – labai sutinku. Man irgi labai gaila, kad R.Kuodis, I.Šimonytė bei kiti, kuriuos “follow’inau” ir kurių nuomonės buvo įdomios, neturi savo blogų (Ingridos blogas vis dar veikia, tik ji jame nerašo), tad tenka apsieiti be jų nuomonių, arba apsiriboti tik jų viešais komentarais ar video įrašais delfi, 15min bei lrt…

      Bet kartu čia įžvelgiu ir tą neigiamą pusę, jog masė būdama FB, neištraukia tų pačių nuomonės formuotojų iš FB, “nepriverčia” jų rašyti ilgesnius, išsamesnius įrašus, kurie savaime sukurtų didesnę naudą skaitytojams.

      Ir visgi, manau, svarbiausias aspektas yra paties apsisprendimas. Jeigu žmogus gali pasverti pliusus ir minusus ir priimti sau naudingiausią sprendimą – valio. Pamenu po mano paskutiniu FB post’u buvo Audriaus Matonio (LRT) komentaras, kuris skambėjo daugmaž taip: “po dviejų savaičių sugrįš”, manau tai buvo aliuzija į priklausomybę nuo FB. Manau tikrai sveika, net netrinant savo FB paskyros pabandyti bent kokį 1 mėnesį pabūti visai be FB (“detoksikuotis”). Yra manančių, jog jaunimui, kuris užaugo su FB, Instagramu ir t.t. reiktų “detoksikuotis” bent pusmetį, tam, kad galėtų racionaliai priimti sprendimą, ar tikrai nori grįžt, taigi tam, kad paties apsisprendimas butų nepriklausomas.

      O dėl žinių gausos: manau tikrai pakanka vakare pažiūrėti panoramą arba vieną kartą vakare atsidaryti info portalus tam, kad pamatyti svarbiausias naujienas (jeigu nereikia to daryti dėl darbo). Nepatikėsite, kaip sulėtėja gyvenimo ritmas 😀 Kitas klausimas, ar internetiniai info portalai, tiesiog nėra mūsų smegenims prokrestionacijos instrumentas, kai smegenims darbe “nuobodu” – pabėgt, prasiblaškyt…

      Na kad ir kaip, linkiu toliau sėkmės ir smagu, kad užsukote čia 🙂

      • Gabrielius Masiulis says:

        Žiauru. Žmogus, kuris aiškina, kad socialiniai tinklai turi daugiau minusų nei pliusų, pats prisipažįsta, kad žiūri Panoramą, seka ką sako Šimonytė, stebi ką transliuja Delfis, 15min ar LRT… Kažkoks beprotnamis. Iš serijos – “man nepatinka stebėti krepšinį, bet patinka stebėti futfolą”, arba “vištos šdo baltoji pusė yra kitokia nei rudoji, todėl ji jau nebesiskaito kaip šdas, bet kaip saldainis”…

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: