Ekonomisto komentaras – Ar bankai sukuria pinigus “iš oro”?

Dauguma tikėtina žino, jog teisę spausdinti piniginės kupiūras bei kaldinti monetas turi teisę tik vyriausybė arba jos įgaliotas centrinis bankas. Tačiau grynųjų pinigų kiekis bendrame pinigų kiekyje, sudaro tik apie 3-5 %.  Iš kur atsiranda pinigai? – virš šimtmečio trunkanti ideologinė diskusija tarp ekonomistų. Dalis jų mano, jog bankai sukuria pinigus “iš oro”. Kiti ekonomistai tam prieštarauja. Šiame komentare apžvelgsiu šimtmetį trunkančios diskusijos raidą bei pristatysiu prof. Richard Werner atliktų eksperimentų rezultatus.

Bet pradžiai du klausimai:

Kaip manote, kas mūsų ekonomikoje sukuria didžiąją dalį pinigų:

Jeigu nueisite į banką ir paimsite 1000 € paskolą, kaip manote, kuriuos pinigus bankas Jums paskolins?

Šiek tiek apie balansus

Prieš pradedant, norėčiau labai trumpai paaiškinti, jog bankai, kaip ir visos įmonės turi balansus. Tai tarsi du stulpeliai, kur kairiame stulpelyje yra įmonės turtas pvz., grynieji laikomi seife, rezervas laikomas centriniame banke, bet ir išduotos paskolos, nes jos simbolizuoja ateities pajamas bankui. Dešinėje pusėje – paties banko įsipareigojimai, pvz., indėliai arba depozitai, nuosavas kapitalas arba išleistos banko akcijos. Balansas sudarytas taip, jog visada abi pusės turi būti lygios.

Jeigu pvz., banko savininkai įneša papildomus 100€ įstatinio kapitalo, tai padidėja banko įsipareigojimų pusė 100€, bet ir turto, nes banke dabar guli 100€ grynais

1 teorija – Bankai sukuria pinigus išduodami kreditus

Nuo maždaug 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios ekonomistai Knut Wicksell, Hartley Withers, Joseph Schumpeter ir kiti savo darbuose pradėjo dėstyti mintis apie tai, kaip veikia bankai. Jie išvystė bankų kreditų kūrimo teoriją.  Pasak jos, kai bankas su kredito ėmėju pasirašo kredito sutartį, šios sutarties t. y. ateities įsipareigojimų vertė nugula banko balanso turto pusėje, nes ji atspindi, kiek pinigų bankas gaus ateityje. Tačiau tam, kad bankas galėtų išduoti kredito ėmėjui pinigus, bankas tuo pačiu metu sukuria banko balanso įsipareigojimo pusėje depozitą arba indėlį, kuriuo kredito ėmėjas gali naudotis. Indėlis sukuriamas kaip atsvara balanso Turto pusėje atsiradusiam ateities mokėjimui.

Pvz.: Asmuo paima 1000€ kreditą, bankas raportuoja 1000€ padidėjusius indėlius ir 1000 € padidėjusius kreditus.

Knut Wicksell 1907 m. pažymėjo, jog jeigu visi atsiskaitymai vyktų tik tarp bankų, t.y. be grynųjų pinigų, bankai galėtų suteikti neriboto dydžio paskolas, nepriklausomai nuo paskolos palūkanų normos. 1909 m. žurnalo The Economist redaktorius Hartley Withers pažymėjo, jog bankuose esančių depozitų niekada nebūtų galėję sunešti gyventojai, nes visuomenė nebuvo tokia turtinga. Tad jo supratimu, didžiąją dalį depozitų (indėlių) sudarė depozitai atsirandantys, kai yra suteikiama paskola. 1916 m. Hartley Withers konstatavo, jog kai pradedama suprasti, kad bankai gamina pinigus, o pinigų kiekis ekonomikoje nulemia kainų lygio pokyčius, paaiškėja koks yra svarbus bankų vaidmuo ekonomikos sistemoje. Tokią poziciją palaikė ir vokiečių ekonomistas Joseph Schumpeter, rašydamas, jog nepadarant nuodėmes galima konstatuoti, kad bankai sukuria pinigus.
Savo zenitą ši teorija pasiekė apie 1920 metus
, šią teoriją iš esmės palaikė net ir pats John Maynard Keynes.

2 teorija – Dalinių atsargų bankininkystė

Kaip ir su mada, kuri kinta su laiku, taip panašiai nutiko ir su ekonomistų suvokimu apie tai, kaip atsiranda pinigai bei kaip veikia bankai. Dėl kokių konkrečių priežasčių ekonomistai pradėjo keisti nuomonę nėra žinoma, tačiau nuo maždaug 1920 m. pradėjo atsirasti požiūris, jog pavieniai bankai patys negali sukurti pinigų, tačiau veikdami bendroje bankų sistemoje, gali. Ekonomistai išplotojo taip vadinama dalinių atsargų bankininkystės teoriją. O teorija veikia taip, tarkime indėlininkas padeda 100 eurų į banką. Bankas dalį šių pinigų privalo laikyti kaip privalomas atsargas (rezervus) centriniame banke (tarkime 10 % , t.y. 10€), kitus pinigus bankas laiko kaip neprivalomas atsargas. Kai į banką ateina asmuo norintis gauti paskolą, jis gali gauti neprivalomose atsargose laikomus 90 eurų. Jeigu šie pinigai bus panaudoti išmokėti atlyginimą darbuotojui, kuris visą sumą padės kaip indėlį į kitą banką, gavęs indėlį bankas atidėjęs 10% sumos, kaip privalomas atsargas, likusią sumą galės toliau skolinti ir t.t.

Remiantis šia teorija, jeigu privalomos atsargos siekia 10%, tai iš 100€, bankų sistema kolektyviai gali sukurti iki 1000€. Kai apie 50-us 60-us metus tokias idėjas pradėjo palaikyti ekonomikos žvaigždės J.M. Keynes, William Phillips, Paul Samualsen supratimas apie tokią bankų sistemą nugulė ir į daugumą ekonomikos vadovėlių, kur jas galima rasti ir iki šiol.

3 teorija – Bankai tik finansų tarpininkai

Visgi po 1960 m., pradėjo labiau populiarėti ekonominė mintis, jog bankai yra tiesiog finansiniai tarpininkai ir pinigų jie nei vieni patys, nei kolektyviai negali sukurti. Pagrindinis finansinio tarpininkavimo teorijos puoselėtojas tapo kylanti ekonomikos žvaigždė James Tobin. Jis argumentavo, jog bankai gali paskolinti tik tuos pinigus, kuriuos gauna indėlių pavidalų, todėl visiškai nesiskiria nuo kitų finansinių tarpininku, o perdėtas bankų išskyrimas ir priežiūrą, yra palikimas iš praeities. Iš esmės nuo 60-ųjų metų iki šių dienų tai tapo vyraujančia ekonomikos doktrina. Prie šios minties plėtros prisidėjo ir mokslinių ekonomikos žurnalų redaktoriai, kurie selektyviai atrinkdavo “tinkamus” ir “netinkamus” straipsnius. Tokios doktrinos pasekėjais tapo Mario Monti, Ben Bernanke ir daugybė kitų dabarties įtakingų ekonomistų.

Nesunku atspėti, jog klaidingas supratimas, kaip šalyje yra kuriami pinigai ir kaip veikia bankai gali sudaryti prielaidas klaidingam ir kartu neveiksmingam bankų reguliavimui bei priežiūrai. Tad vargu ar gali nustebinti faktas, jog net laikantis Bazelio komiteto gairių bankų priežiūrai, bankų krizių išvengti nepavyko.

Teorija ir praktika

Iki pat šiol, visos trys teorijos ir buvo tik teorijos. Sunku patikėti, bet niekas iš esmės nebuvo atlikęs jokio eksperimento, tam kad nustatyti, kuri iš teorijų yra teisinga, arba kuri iš jų nėra teisinga. Visgi 2014 m.[1] ir tais pačiais metais pakartotinai antrame eksperimente[2] prof. Richard Werner iš vieno mažo bet reprezentatyvaus banko Vokietijoje paėmė 200 000€ paskolą ir gavo teisę matyti visus buhalterinius įrašus. Abu kartus, eksperimentas patvirtino 20-ųjų metų, bankų kredito kūrimo teorijąjog bankai sukuria pinigus iš oro.

Tikėtina dar reikės daugybės metų, jog šios žinios nusėstų daugelio akademikų galvose, ekonomikos vadovėliuose ir bankų reguliuotojų bei politikų supratime. Iki tol, neteisingai reguliuojami bankai pūs kainų burbulus ir nuolatos sukels krizes.

Kam ši tematika įdomi moksline prasme, rekomenduočiau perskaityti abu žemiau pateiktus prof. R. Werner straipsnius (atvira prieiga):

[1] https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1057521914001070

[2] https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1057521915001477

Ekonomisto komentaras – Ar bankai sukuria pinigus "iš oro"?

9 comments

  1. Aušra Maldeikienė says:

    http://www.maldeikiene.lt/kas-spausdina-pinigus/ Mano 2015 metų pavasario tesktas
    Buvo įdomi diskusija, kur mane bandė mokyti kaip mąstyti. 🙂

  2. Gytautas GV says:

    Aktuali tema, o kai zinome, kad kartojimas – mokslu motina, verta reikalingas temas prisimint ir visuomenei kartojant primint, kuriai nuo propaguojamos likuciu dalinimosi ekonomikos, nelygybes masto keliamu itampu po keliu savaiciu ar pries rinkimus del tikslinio PR pasimirsta, kas sistemiskai svarbu.

    Apie burbulus:

    https://blogs.imf.org/2019/01/02/new-data-on-global-debt/
    https://assets.bwbx.io/images/users/iqjWHBFdfxIU/iccpsN9bXNgY/v0/800x-1.png

  3. Vaidas Navickas says:

    Puikus tekstas. Dar vertėtų pridurti, kad komercinių bankų pinigai skiriasi nuo centrinių bankų pinigų, nors ir vieni, ir kiti vadinami eurais (ar doleriais, litais, etc.). Skirtumas pasimato per bankų krizes.

    Centrinių bankų pinigai (grynieji pinigai ir komercinių bankų rezervai centriniuose bankuose) yra „alfa“ pinigai; komercinių bankų pinigai (indėliai) yra „beta“ pinigai. Komerciniai bankai prisiima atsakomybę konvertuoti indėlius į centrinių bankų pinigus (grynuosius) santykiu 1:1; centriniai bankai nekonvertuoja savųjų pinigų į komercinių bankų pinigus.

    Indėlininkai, užuodę problemas savo banke, puola konvertuoti „beta“ eurus (indėlius) į „alfa“ eurus (grynuosius). Jeigu bankas nesugeba užtikrinti pažadėto 1:1 santykio tarp savo „beta“ eurų ir centrinio banko „alfa“ eurų, mes sakome, kad jis yra nemokus.

    Abi eurų rūšys sukuriamos iš oro, bet jos yra skirtingos. Mano manymu aiškiausiai apie tai rašo Nick Rowe https://worthwhile.typepad.com/

    • Justas Mundeikis says:

      Na Žinių Radijo eteris limituotas (7 min), todėl plėstis negaliu, nes pati tematika yra labai plati ir gyli. Kinta ekonominės teorijos, statistikos supratimas ir reikšmė, reguliavimo priemonės ir t.t. Tiesiog realiai kinta visas dabartinis teorijos fundamentas… kuris įprastai dėstomas ekonomikos paskaitose…
      Dėkui už nuorodą, būtinai reikės pasigilinti 🙂

  4. Romas says:

    Sis dalykas daugmaz aiskus ir placiai aptarinejamas. Siulyciau panagrineti idomesne tema, kurios ekonomistai kazkodel baidosi: valstybiu galimybes leisti (o ne skolintis) savus pinigus. Pvz., JAV negali tiesiog atsispausdinti doleriu valstybes poreikiams. Ji juos skolinasi is FED. Tai yra kiekvienas naujas isleistas doleris yra skolintas doleris, uz kuri reikia moketi palukanas. Va čia tai verslas! Kaip sake Fordas, jei liaudis suvoktu pinigu esme, revoliucija butu jau rytoj :).

    • Juozas Viktoras Klimas says:

      Tikrai puikus, šviečiantis visuomenę, straipsnis. Vertingas Vaido Navicko pastebėjimas ir komentaras. Belieka tikėtis, kad bus pratęsta ši tema ir paaiškinta, kokią atsakomybę prisiima KB kurdami iš oro pinigus ir juos skolindami. Ar valstybei nebūtų tikslinga pasinaudoti šia pinigų kūrimo teise ir bent jau strateginių objektų, valstybės skolos finansavimui, turėti valstybinį banką kuris atsakingai kurtų pinigus, už kuriuos nereikėtų mokėti palūkanų. Supratus pinigų iš oro kūrimo atsakomybę ir naudą kurią duoda tokia kūryba, visuomenė supras ir naudą, kurią gali duoti valstybinis bankas.

  5. Juozas Viktoras Klimas says:

    Tikrai puikus, šviečiantis visuomenę, straipsnis. Vertingas Vaido Navicko pastebėjimas ir komentaras. Belieka tikėtis, kad bus pratęsta ši tema ir paaiškinta, kokią atsakomybę prisiima KB kurdami iš oro pinigus ir juos skolindami. Ar valstybei nebūtų tikslinga pasinaudoti šia pinigų kūrimo teise, pradžiai bent jau strateginių objektų, valstybės skolos finansavimui, turėti valstybinį banką kuris atsakingai kurtų pinigus, už kuriuos nereikėtų mokėti palūkanų. Supratus pinigų iš oro kūrimo atsakomybę ir naudą kurią duoda tokia kūryba, visuomenė supras ir naudą, kurią gali duoti valstybinis bankas.

  6. Gediminas Dūdonis says:

    Realiai pinigų gaminimo būdas nesikeitė jau daug amžių. Keitėsi gaminiai ir paslaugos, už kurias gaunami pinigai, bei jų įkainojimas. Ką daro bankai, ir kaip jie sukuria pinigus? Jie padidina atlikto darbo kiekį per laiko vienetą, arba padidina produkto pridėtinę vertę (patobulinant produktą). Tiksliau finansuoja verslo projektus, kurių pelną dalinasi bankas, verslo plano autorius, bei papildomos grandys, kurios atsiranda norint, kad sklandžiai vyktų pateiktasis verslo planas. Šiomis dienomis bankas, daugiausia, likęs tik kapitalo valdytoju, kuris finansuoja vertę kuriančius projektus. Bankams dažniausiai nesvarbu ar tai tiesiogiai pateiktas verslo planas, ar planas, kuriam garantijas suteikia tam tikros institucijos, jiems svarbiausia rizikos vertinimas, kuris keičiasi nuo laikotarpio.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.