Šiame komentare - apie chaoso sistemą Lietuvoje. Neretai dėl nekokybiško reformų įgyvendinimo yra kaltinami tik ministrai. Visgi pažvelgus giliau galima įžvelgti tam tikrą sistemiškumą - finansavimo, valdymo, o kartu ir politinės atsakomybės išbarstymą, tai, ką aš vadinu chaoso sistema. Problema yra giliai įsišaknijusi ir politiškai komplikuota, tad nesitikėkite, jog komentaro pabaigoje pateiksiu problemos sprendimo būdą. Bet akcentuoti pačią problemą būtiną, kaip ir klausti politikų, kaip jie ją norėtų spręsti. Pateiksiu tris pavyzdžius: švietimo, sveikatos apsaugos ir vaiko teisių apsaugos srityse, kur chaoso sistema labai akivaizdi.

Chaoso sistema švietimo srityje

Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2000 m. rudenį Lietuvoje mokslo metus pradėjo beveik 604 tūkst. bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai. Po 17 metų mokinių skaičius sumažėjo 46 proc. ir siekė vos 326 tūkst.. Mokytojų skaičius per šį laikotarpį irgi ženkliai sumažėjo (nors tiesa kiek mažiau) 39 proc. Bendrojo ugdymo mokyklų per šį laikotarpį sumažėjo apie 52 proc. (miestuose 14 proc., kaimuose net 71 proc.)

Vertinant nacionalinius rodiklius tarsi atrodo, jog mažėjant mokinių skaičiui kartu mažėja ir mokyklų skaičius, tačiau pažvelgus kiek giliau ir pasikalbėjus su mokytojų profesinių sąjungų atstovais pasidaro gana aišku, egzistuoja dideli regioniniai skirtumai. Kai kuriose savivaldybėse, nepaisant mokinių skaičiaus mažėjimo, mokyklos nėra uždaromos, nes tokie sprendimai yra nepalankūs vietiniams politikams. Didžiuosiuose miestuose gi, neretai klasės yra gerokai per didelės. Tad dalis mokytojų ir toliau skundžiasi nepakankamu darbo krūviu ir atitinkamai per mažais atlyginimais, tuo tarpu kita dalis mokytojų pervargsta nuo persidirbimo.

Ar Švietimo ir mokslo ministerija galėtų apskaičiuoti ir optimaliai parinkti kur ir kokios mokyklos turėtų būti uždaromos, tam kad resursai švietimo srityje būtų paskirstomi efektyviai? Taip, net Lietuvos banko valdybos narys, ekonomistas Raimondas Kuodis buvo pateikęs programinį kodą, kaip tai būtų galima padaryti.

Tai kodėl taip nedaroma?

Nes finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto, o mokyklas valdo ir jų likimą sprendžia savivaldybės. O kadangi Lietuvoje vyrauja politinė korupcija, nes politikai labiau rūpinasi savo reitingais ir perrinkimo tikimybėmis, tai struktūrinių reformų pasirodo nemėgsta ne tik Vyriausybė, bet ir vietinė valdžia.

Chaoso sistema sveikatos apsaugos srityje

Demografinės tendencijos palieka savo randą - regionai tuštėja, visuomenė sensta, o institucijos lieka. To pasekmė, jog pirmaujame Europoje pagal ligoninėse dirbančių daktarų tankį. Pagal slaugytojų ir gyventojų santykį irgi esame neblogai pasikaustę - užimame 7 vietą ES. Pagal bendrosios praktikos bei specialistų tankio rodiklius irgi esame pirmūnai. Natūraliai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje pacientai skundžiasi eilėmis pas specialistus, gydytojai žemais atlyginimais, o bendrai turime vieną prasčiausių gyventojų sveikatos situacijų Europoje?

Atsakymo ir vėl reikia ieškoti tam tikrame chaose: senstanti visuomenė keičia sveikatos apsaugos poreikius, tačiau sveikatos apsaugos sistema nesuspėja arba nenori adaptuotis prie pokyčių, Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga lyg ir norėtų, pasiekti, jog tam tikros ligoninės keistų savo profilį ir vietoj plataus spektro paslaugų labiau orientuotųsi į senyvo amžiaus žmonių poreikius, pvz., slaugą, tačiau ką daryti, kai Sveikatos apsaugos ministerija negali tiesiogiai daryti jokios įtakos ligoninėms, kurių steigėjas dažniausiai yra savivaldybė? Uždaryti tam tikrus ligoninių skyrius, galbūt net atleisti dalį darbuotojų nepopuliaru, o savo perrinkimu besirūpinantys vietiniai politikai juk ne kamikadzės? Taip ir gaunasi, jog turime regionuose ligoninių, kuriuose švilpauja vėjas, tuo tarpu regionų centrų ligoninėse daktarai dėl milžiniškų darbo krūvių baigia perdegti.

Chaoso sistema vaiko teisių apsaugos srityje

Paskutinėmis savaitėmis netylą triukšmas dėl atimamų vaikų, kaip ir dėl to, kiek ir kam turėjo būti numatytų lėšų ir kodėl šeimos negauna joms priklausančių socialinių paslaugų. Seimo narė Aušra Maldeikienė susilaikė ir nebalsavo už Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, nes manė, jog tokio įstatymo įgyvendinimui trūks pinigų.

Ministras Kukuraitis aiškino, jog bus spėta pasirengti, apmokyti darbuotojus ir skirti pakankamą finansavimą. Anaiptol taip nesigavo. Liepos 1 dieną įsigaliojęs įstatymas užklupo Vaiko teisių tarnybos darbuotojus kaip pirmas sniegas mūsų kelininkus. Ministras pripažįsta, jog finansų trūksta, o žmonių norinčių ir galinčių dirbti tokį alinantį ir be galo atsakingą darbą, surasti ir išlaikyti labai sunku. O kai ministras pripažįsta, jog realiai reformai įgyvendinti reikia papildomų 300 milijonų eurų, vietoj žadėtų keliolikos, piktumo banga garantuota. Tačiau ministras Kukuraitis šioje vietoje regis nepakankamai gerai akcentuoja, kurio įstatymo įgyvendinimui tų 300 milijonų eurų reikia. Pasirodo, šis finansinis poreikis atsiranda ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimui, o Šeimos stiprinimo įstatymo, kuriame įtvirtinama valstybės pareiga finansuoti socialines paslaugas, kurios turėtų būti prieinamos visoms šeimoms.

Visgi ir šioje srityje chaosas. Iš valstybės biudžeto yra finansuojama Vaiko teisių tarnybą, kurį gavusi pranešimą, vyksta įvertinti situacijos. Nustačius pirmą ar antrą grėsmės lygį įjungiama vadinamoji atvejo vadyba, už kurios organizavimą bei finansavimą iš esmės yra atsakinga savivaldybė. Neretai savivaldybėse atvejo vadybos paslaugą, socialinių darbuotojų interakciją su šeimomis atlieka ne savivaldybės įstaigų, o nevyriausybinių organizacijų darbuotojai. Paklausa pastarųjų teikiamoms paslaugoms – milžiniška, finansavimas menkas, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nebūtinai apskritai žino, kur kas ir kaip būtent finansuojama. Chaosas savo gražiausia ir gryniausia forma.

Epilogas

Kodėl turime tokią chaoso sistemą? Ar tai TIK politinės korupcijos apraiška? Manau jog ne, problema dar ir tame, jog dalis Seimo narių matuoja savo veiklumą įstatymų projektų skaičiumi. Valstybės kontrolė nustatė, jog per metus Seimui pateikiama apie 700 įstatymų projektų – iki keturių kartų daugiau negu kaimynių valstybių parlamentams, be to apie pusę teisės aktų Lietuvoje priimama svarstant skubos ar ypatingos skubos tvarka tai iki 10 kartų daugiau nei kaimyninių valstybių parlamentuose.

Daug darbo, mažai kokybės ir nulis atsakomybės. Kol Lietuvos politikoje neatsiras supratimas, jog ne kiekybėje, o kokybėje esmė - niekas nesikeis.