Ekonomisto komentaras – apie chaoso sistemą Lietuvoje

Šiame komentare – apie chaoso sistemą Lietuvoje. Neretai dėl nekokybiško reformų įgyvendinimo yra kaltinami tik ministrai. Visgi pažvelgus giliau galima įžvelgti tam tikrą sistemiškumą – finansavimo, valdymo, o kartu ir politinės atsakomybės išbarstymą, tai, ką aš vadinu chaoso sistema. Problema yra giliai įsišaknijusi ir politiškai komplikuota, tad nesitikėkite, jog komentaro pabaigoje pateiksiu problemos sprendimo būdą. Bet akcentuoti pačią problemą būtiną, kaip ir klausti politikų, kaip jie ją norėtų spręsti. Pateiksiu tris pavyzdžius: švietimo, sveikatos apsaugos ir vaiko teisių apsaugos srityse, kur chaoso sistema labai akivaizdi.

Chaoso sistema švietimo srityje

Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2000 m. rudenį Lietuvoje mokslo metus pradėjo beveik 604 tūkst. bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai. Po 17 metų mokinių skaičius sumažėjo 46 proc. ir siekė vos 326 tūkst.. Mokytojų skaičius per šį laikotarpį irgi ženkliai sumažėjo (nors tiesa kiek mažiau) 39 proc. Bendrojo ugdymo mokyklų per šį laikotarpį sumažėjo apie 52 proc. (miestuose 14 proc., kaimuose net 71 proc.)

Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas

Vertinant nacionalinius rodiklius tarsi atrodo, jog mažėjant mokinių skaičiui kartu mažėja ir mokyklų skaičius, tačiau pažvelgus kiek giliau ir pasikalbėjus su mokytojų profesinių sąjungų atstovais pasidaro gana aišku, egzistuoja dideli regioniniai skirtumai. Kai kuriose savivaldybėse, nepaisant mokinių skaičiaus mažėjimo, mokyklos nėra uždaromos, nes tokie sprendimai yra nepalankūs vietiniams politikams. Didžiuosiuose miestuose gi, neretai klasės yra gerokai per didelės. Tad dalis mokytojų ir toliau skundžiasi nepakankamu darbo krūviu ir atitinkamai per mažais atlyginimais, tuo tarpu kita dalis mokytojų pervargsta nuo persidirbimo.

Ar Švietimo ir mokslo ministerija galėtų apskaičiuoti ir optimaliai parinkti kur ir kokios mokyklos turėtų būti uždaromos, tam kad resursai švietimo srityje būtų paskirstomi efektyviai? Taip, net Lietuvos banko valdybos narys, ekonomistas Raimondas Kuodis buvo pateikęs programinį kodą, kaip tai būtų galima padaryti.

Tai kodėl taip nedaroma?

Nes finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto, o mokyklas valdo ir jų likimą sprendžia savivaldybės. O kadangi Lietuvoje vyrauja politinė korupcija, nes politikai labiau rūpinasi savo reitingais ir perrinkimo tikimybėmis, tai struktūrinių reformų pasirodo nemėgsta ne tik Vyriausybė, bet ir vietinė valdžia.

Chaoso sistema sveikatos apsaugos srityje

Demografinės tendencijos palieka savo randą – regionai tuštėja, visuomenė sensta, o institucijos lieka. To pasekmė, jog pirmaujame Europoje pagal ligoninėse dirbančių daktarų tankį. Pagal slaugytojų ir gyventojų santykį irgi esame neblogai pasikaustę – užimame 7 vietą ES. Pagal bendrosios praktikos bei specialistų tankio rodiklius irgi esame pirmūnai. Natūraliai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje pacientai skundžiasi eilėmis pas specialistus, gydytojai žemais atlyginimais, o bendrai turime vieną prasčiausių gyventojų sveikatos situacijų Europoje?

Download (PDF, 3.54MB)

Atsakymo ir vėl reikia ieškoti tam tikrame chaose: senstanti visuomenė keičia sveikatos apsaugos poreikius, tačiau sveikatos apsaugos sistema nesuspėja arba nenori adaptuotis prie pokyčių, Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga lyg ir norėtų, pasiekti, jog tam tikros ligoninės keistų savo profilį ir vietoj plataus spektro paslaugų labiau orientuotųsi į senyvo amžiaus žmonių poreikius, pvz., slaugą, tačiau ką daryti, kai Sveikatos apsaugos ministerija negali tiesiogiai daryti jokios įtakos ligoninėms, kurių steigėjas dažniausiai yra savivaldybė? Uždaryti tam tikrus ligoninių skyrius, galbūt net atleisti dalį darbuotojų nepopuliaru, o savo perrinkimu besirūpinantys vietiniai politikai juk ne kamikadzės? Taip ir gaunasi, jog turime regionuose ligoninių, kuriuose švilpauja vėjas, tuo tarpu regionų centrų ligoninėse daktarai dėl milžiniškų darbo krūvių baigia perdegti.

Chaoso sistema vaiko teisių apsaugos srityje

Paskutinėmis savaitėmis netylą triukšmas dėl atimamų vaikų, kaip ir dėl to, kiek ir kam turėjo būti numatytų lėšų ir kodėl šeimos negauna joms priklausančių socialinių paslaugų. Seimo narė Aušra Maldeikienė susilaikė ir nebalsavo už Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, nes manė, jog tokio įstatymo įgyvendinimui trūks pinigų. Ministras Kukuraitis aiškino, jog bus spėta pasirengti, apmokyti darbuotojus ir skirti pakankamą finansavimą. Anaiptol taip nesigavo. Liepos 1 dieną įsigaliojęs įstatymas užklupo Vaiko teisių tarnybos darbuotojus kaip pirmas sniegas mūsų kelininkus. Ministras pripažįsta, jog finansų trūksta, o žmonių norinčių ir galinčių dirbti tokį alinantį ir be galo atsakingą darbą, surasti ir išlaikyti labai sunku. O kai ministras pripažįsta, jog realiai reformai įgyvendinti reikia papildomų 300 milijonų eurų, vietoj žadėtų keliolikos, piktumo banga garantuota. Tačiau ministras Kukuraitis šioje vietoje regis nepakankamai gerai akcentuoja, kurio įstatymo įgyvendinimui tų 300 milijonų eurų reikia. Pasirodo, šis finansinis poreikis atsiranda ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimui, o Šeimos stiprinimo įstatymo, kuriame įtvirtinama valstybės pareiga finansuoti socialines paslaugas, kurios turėtų būti prieinamos visoms šeimoms.

Visgi ir šioje srityje chaosas. Iš valstybės biudžeto yra finansuojama Vaiko teisių tarnybą, kurį gavusi pranešimą, vyksta įvertinti situacijos. Nustačius pirmą ar antrą grėsmės lygį įjungiama vadinamoji atvejo vadyba, už kurios organizavimą bei finansavimą iš esmės yra atsakinga savivaldybė. Neretai savivaldybėse atvejo vadybos paslaugą, socialinių darbuotojų interakciją su šeimomis atlieka ne savivaldybės įstaigų, o nevyriausybinių organizacijų darbuotojai. Paklausa pastarųjų teikiamoms paslaugoms – milžiniška, finansavimas menkas, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nebūtinai apskritai žino, kur kas ir kaip būtent finansuojama. Chaosas savo gražiausia ir gryniausia forma.

Epilogas

Kodėl turime tokią chaoso sistemą? Ar tai TIK politinės korupcijos apraiška? Manau jog ne, problema dar ir tame, jog dalis Seimo narių matuoja savo veiklumą įstatymų projektų skaičiumi. Valstybės kontrolė nustatė, jog per metus Seimui pateikiama apie 700 įstatymų projektų – iki keturių kartų daugiau negu kaimynių valstybių parlamentams, be to apie pusę teisės aktų Lietuvoje priimama svarstant skubos ar ypatingos skubos tvarka tai iki 10 kartų daugiau nei kaimyninių valstybių parlamentuose.

Daug darbo, mažai kokybės ir nulis atsakomybės. Kol Lietuvos politikoje neatsiras supratimas, jog ne kiekybėje, o kokybėje esmė – niekas nesikeis.

Žinių radijas – "Ekonomisto komentaras" – 2018-11-28 – Apie chaoso sistemą Lietuvoje

10 comments

  1. trumpai says:

    Na iš esmės teisingai.

    Tik. „Lietuvoje vyrauja politinė korupcija, nes politikai labiau rūpinasi savo reitingais ir perrinkimo tikimybėmis“ – čia universali demokratinių šalių aksioma, o ne kažkas būdingo tik Lietuvai, kaip sudaromas vaizdas. Racionalus demokratiškai renkamų politikų elgesys.

    • Aušra Maldeikienė says:

      Šitą problemą normaliose šalyse šiek tiek sutvarko žiniasklaida, kurios lygis Lietuvoje yra tragiškas. Jakilaičiai savo padarė. .

    • Justas Mundeikis says:

      Taip, paskatas būti perrinktiems turi visų šalių politikai. Tačiau pilietinis visuomenės pasyvumas, profesinių sąjungų silpnumas, visuomenės neraštingumas plačiąja prasme bei 4 valdžios parsidavimas valdžiai (juk visos viešinimo kampanijos, ko gero dažniausiai iš ES lėšų, nukeliauja būtent žiniasklaidai) ir visa tai daro savo.
      Kaip Aušra ir rašė, normalioje valstybėje žiniasklaida dirbtų savo darbą, o visuomenė nebūtų abejinga bet kam….
      Dabar gi žiūrėkite, mes 50 minučių kalbame, kad maisto kuponai bloga idėja. Kainos LT ~ ES, tik va atlyginimai ne. Turėtume apie atlyginimus diskutuoti. Bet ne, kodėl? Nes tema per sudėtinga, mažai kas supras, o juk reikia REITINGŲ, ne tik politikams, bet ir žiniasklaidai 😀
      http://lithuanian-economy.net/2018/11/28/atsibodusi-diskusija-apie-maisto-kuponus/

      • Aušra Maldeikienė says:

        Normalioje visuomenėje VISUOMENĖ pakrauptų sužinojusi, kad rinkimų laikotarpiu (o ir ne vien tuo metu) politikai PRIVALO mokėti už tai, kad būtų viešinamos jų mintys. Tobulas kliedesys.

  2. Aušra Maldeikienė says:

    Ne politikai savo veiklą matuoja įstatymų gausa, o žurnalistai (konkrečiai, tarkime, Tapinas) ir visuomenė. Pagal šį parametrą esu beveik nieko neveikianti, kaip sakė Nausėda, “parazituojanti” Seimo narė. Kita vertus, parlamentinės priežiūros teisė iš parlamentarų praktiškai atimta.
    Pačios problemos ištakos gilesnės

    • Vaidotas Pocius says:

      su visa pagarba Jums, o pagal kokius kriterijus reiktų vertinti politikus?

      • Andrius says:

        tik ne pagal inicijuotų teisės aktų kiekybę.
        Politikai pirmiausia turi iškelti ir palaikyti diskusiją esminiais visuomenės gyvenimo klausimais, kad visuomenė (ar bent jos aktyvioji dalis) susivoktų ir pasakytų, ko politikams reikia siekti. Tada į juos koncentruoti pastangas.

        O kepti daugiau nesvarbu ko prifarširuotų bandelių, kur faršą atneša mums nežinomi veikėjai per užpakalines duris arba jis sumaišytas siekiant biomasės rinkėjo smegenis paveikti dopaminu (tipo sumažinsiu PVM, padidinsiu BVP, padalinsiu po BMW) nėra jokio tikslo, atvirkščiai. Vertinimo korekcija – ar ir kiek kartų lobino siaurą interesą, tą nesunku atrinkti iš stenogramų kur matosi diskusijos lengvatų atskiroms ekonominio elito ar verslo grupėms klausimais.

        • Aušra Maldeikienė says:

          Su visa pagarba. Pagal kalbėjimo kokybę, ateities numatymą, intelekto lygį, gebėjimą matyti visuomenės problemas ir jas spręsti (siūlyti sprendimus), įstatymų analizę, darbą komitetuose. Su visa pagarba, rinkėjams verta domėtis ir skaityti knygas. 🙂 Nebūk Tapino vaikelis.

          • VAIDOTAS POCIUS says:

            Dėkui už atsakymą! yra apie ką pamąstyti. 🙂 Pagal galimybes skaitau knygas, bet matau kad ryškiai per mažai.

    • Justas Mundeikis says:

      Gerb. Aušra,
      galima ginčytis, ar Seimo pirmininkas yra politikas ar ne, bet jis 2018-11-14 Žinių radijo eteryje džiaugėsi atliekamų darbų gausa, nes “dideliu padarytu darbu” vertina posėdžių skaičių, valandas ir įstatymų projektų skaičių.

      https://www.ziniuradijas.lt/laidos/pozicija/kadencijai-ipusejus-turime-pripazinti-pasitikejimo-neuzauginome-sako-v-pranckietis?video=1

      Nors pamenu, Pranckieits kažkada 2017m irgi džiaugiesi kiekiu, ir dar žadėjo kad kiti metai bus dar “produktyvesni”… Bet visiškai sutinku su tuo, jog Tapinas ir co irgi matuoja darbus pagal kiekį, o ne kokybę. Kas yra apgailėtina.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.