“Ekonomisto komentaras” – apie absoliutaus skurdo lygį Lietuvoje

Praėjusią savaitę Lietuvos statistikos departamentas paskelbė absoliutaus skurdo lygio statistiką. Šiame komentare norėčiau atsakyti į tris klausimus: pirma – kas yra skurdas ir kaip jis matuojamas; antra – kokios visuomenės grupės labiausiai susiduria su absoliučiu skurdu; trečia – ar vykdoma politika veiksmingai sumažins skurdo problemą šalyje?

Kas yra skurdas ir kaip jis matuojamas?

Skurdas gali būti suprantamas kaip absoliuti arba santykinė sąvoka.

Absoliutaus skurdo sąvoka apibrėžia mažiausias pragyvenimui reikalingas pajamas, pvz., įvertinant minimalius pragyvenimo poreikius ir kaip šie gali būti pigiausiai patenkinti.

Santykinio skurdo sąvoka apibrėžia skurdą, lyginant skirtingas gyventojų grupes. Taigi nors asmuo gali turėti daugiau pajamų nei pakanka pragyvenimui, jei jos yra labai mažos, lyginant su likusia bendruomenės dalimi, bus laikoma, kad asmuo skursta. Kai visuomenė turtėja, pajamos apibrėžiančios santykinį skurdą, irgi didėja.

Nors yra įvairių santykinio ir absoliutaus skurdo rodiklių, šiame komentare detaliau aptarsiu tik praėjusią savaitę paskelbtą absoliutaus skurdo rodiklį, kurį nuo praėjusių metų pradėjo skaičiuoti Lietuvos statistikos departamentas kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2017 metais absoliuti mėnesinė skurdo riba, kuri buvo apskaičiuota remiantis moksliškai pagrįsta metodologija, vienam asmeniui siekė 238 eurus ir 500 eurų dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų, iki 14 metų, šeimai.

Šio absoliutaus skurdo rodiklio minusas, jog jam apskaičiuoti naudojami tie patys gyventojų pajamų duomenys kaip ir apskaičiuojant Eurostat skelbiamą santykinį skurdo rizikos lygį, todėl praėjusią savaitę paskelbti rodikliai atspindi 2017 metais surinktus duomenys apie 2016 metų gyventojų pajamas. Šio rodiklio pliusas, jog pagaliau turime metodologiškai pagrįstą atskaitos tašką, ką Lietuvoje vertiname kaip absoliutų skurdą ir su šiuo dydžiu yra susietas valstybės remiamu pajamų dydis.

Šaltinis: https://www.facebook.com/socmin/posts/10156917165763463

Absoliutaus skurdo riziką skirtingoms visuomenės grupėms

Remiantis 2017 metais atlikto tyrimo, apie 2016 metų gyventojų pajamas, duomenimis, Lietuvoje žemiau absoliutaus skurdo ribos gyveno beveik 14 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad kas septinto šalies gyventojo pajamos nesiekė 238 eurų. Tiesa, rodiklis buvo dviem proc. punktais žemesnis nei ankstesniais metais, o tai reiškia, jog skurdą patyrė 65 tūkst. gyventojų mažiau. Kiek šio pagerėjimo galima priskirti augusiai šalies ekonomikai, kiek iš Lietuvos emigravusiems ~ 50 tūkst. gyventojų, o kiek natūraliai gyventojų kaitai – niekas tiksliai atsakyti negali.

Skurdo rizika labai priklauso ir nuo įvairių sociodemografinių faktorių

2016 metais tik 6.5 proc. didmiesčių gyventojų pajamos buvo žemesnės nei skurdo riba, tuo tarpu tokių gyventojų kaimuose buvo net tris kartus daugiau, beveik 22 proc. Tokia tendencija nestebina, didesniuose miestuose lengviau rasti darbą, o didesnius pragyvenimo kaštus dažniausiai atsveria didesnis atlyginimas.

2015 metais absoliutų skurdą labiau patyrė moterys nei vyrai ir nors 2016 metais abiejų grupių agreguotas skurdo lygis mažėjo, labiau skurstantys tapo vyrai. Toks pokytis labiausiai sietinas su 2016 metais ženkliai padidėjusiu absoliutaus skurdo lygiu 20 – 24 metų vyrų grupėje.

Vertinant pagal namų ūkio tipą, labiausiai skurstantys buvo vieniši tėvai auginantys bent vieną vaiką. Net 37 proc., t. y. dažniau nei kas trečio tokio namų ūkio tipo gyventojai gyveno skurde. Taip pat aukštas skurdo lygis – 28 proc., buvo užfiksuotas namų ūkiuose, kuriuose gyveno tik vienas asmuo. Manau, jog tokia situacija susidarė dėl to, jog neretai tokius namų ūkius sudaro arba jaunimas (jau anksčiau minėtoje 20-24 metų amžiaus grupėje) arba vieniši ypač pensijinio amžiaus asmenys. Trečias namų ūkio tipas labiausiai paveiktas skurdo tas, kuriame gyvena du suaugę asmenys auginantys tris ar daugiau vaikų. Beveik kas penktas tokio tipo namų ūkis gyveno skurde.

Tai, jog skurde gyvena santykinai daug vaikų, neretai reiškia, jog šie vaikai neturės galimybės įgauti pilnaverčio išsilavinimo, be kurio, šių asmenų pajamos ateityje irgi bus žemesnės, o rizika likti gyventi skurde ženkliai padidės.

Prisimenu, dalyvavau vienoje Žinių radijo laidoje kartu su Užimtumo tarnybos vadove Ligita Valalyte bei Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu Sutkumi. Pokalbio metu bandžiau paaiškinti Valdui, jog Lietuvoje bedarbiai sočiai negyvena. Tai liudija ir 2016 metų faktai – net 53 proc. bedarbių gyveno skurde. Lieka tik pasidžiaugti, jog po 2016 metų buvo imtasi gerinti bedarbių padėtį. Neaktyvių asmenų grupėje skurdą patyrė 28 proc. gyventojų. Tai ne tik senatvės pensijos sulaukę asmenys ar studijuojantis jaunimas bet ir ypatingai – negalią turintys asmenys.

Taigi apibendrinant, paskelbta statistika rodo, kad skurdo atžvilgiu Lietuvoje labiausi pažeidžiami yra vaikai, studentai, pensininkai, neįgalieji ir ypač bedarbiai.

Ar vykdoma politika veiksmingai sumažins skurdo problemą šalyje?

Reikia pripažinti, jog nuo šių metų pradžios įsigaliojo ne vienas esminis įstatyminis pakeitimas, kuris galėtų prisidėti prie skurdo mažinimo, pvz.,

  • į šeimos arba asmens pajamas nebus įskaitoma dalis darbo užmokesčio., atsižvelgiant į šeimos struktūrą, nuo 15 iki 35 proc., o tai reikš, jog truputi padidėjus atlyginimui, nebėra sumažinama socialinė parama. 2018 metų pirmąjį pusmetį, dėl šios lengvatos virš 9000 asmenų nebuvo sumažintos socialinės išmokos
  • daug ir viešai diskutuoti vaiko pinigai taip pat galimai labiau teigiamai prisidės prie skurdo mažinimo, nes žemas pajamas gaunantys asmenys, kurie anksčiau negalėjo pasinaudoti visu papildomu neapmokestinamu dydžiu, dabar galės gauti visą vaiko pinigų sumą
  • taip pat nuo gruodžio mėnesio mažėja antstolių išieškojimo išskaitymai pajamų daliai iki MMA nuo 50 iki 30 proc., o pajamų daliai viršijančiai MMA atitinkamai nuo 70 iki 50 proc,

Kita vertus, ta pati valdančioji dauguma priėmė mokestinę reformą, kuri dar labiau susilpnins viešąjį sektorių, kartu mažins galimybes ateityje užtikrinti viešųjų paslaugų, tokių kaip sveikatos apsauga ir švietimas, finansavimą. O būtent švietimas, mokesčių sistemos teisingumas, viešųjų paslaugų, kuriuos padeda gyventojams prisitaikyti prie struktūrinių darbo rinkos pokyčių, finansavimas ir yra pagrindinės priemonės kovoje su skurdo priežastimis.

Apibendrinant galima teigti, jog nors ir yra teigiamų poslinkių kovoje socioekonominių problemų pasekmėmis, visgi, susidaro toks įspūdis, jog su dabartinė valdžia į kovą su skurdo priežastimis stoti nebebandys.

Norėčiau labai padėkoti Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo atstovams už pagalbą rengiant šį “Ekonomisto komentarą”.

Atsižvelgiant į tai, jog spalio 17d. yra Tarptautinė kovos su skurdu diena, planuoju iki spalio 17d.  bloge plačiau pristatyti bei pakomentuoti kitus absoliutaus bei santykinio skurdo rodiklius. Norint nepraleisti šių pranešimų, kviečiu prenumeruoti mano blogo naujienlaiškį. Tai galite padaryti pačiame, dešinės šoninės puslapio juostos, viršuje užpildė formą “Subscribe to newsletter”.

One comment

  1. apropos says:

    Maladiec, Justas, greitai mokaisi. Rašiau apie “dutūkstantis”, o dabar klausau per “Žinių radiją” ir matau radikalią pažangą. Šiaip tie tamstos komentarai labai neblogi. Lietuvoj retai išgirsi blaivų balsą totalios runkeliškos isterijos fone. Ko norėt, kad žmonės ką nors racionalaus pasakytų apie ekonomiką, jeigu jie paprasčiausios aritmetikos niekad nemokėjo.

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: