Šiandien Žinių radijo laidoje “Atviras pokalbis” kartu su Darbo biržos direktore Ligita Valalyte ir Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu Sutkumi buvome pakviesti diskutuoti apie nedarbą Lietuvoje. Nors laidos pradžioje ir pavyko šiek tiek apžvelgti realią situaciją, laida realiai tapo tik vienos DB programos aptarimu. Mano supratimu prelegentas V.Sutkus per daug koncentravosi į pavienio, jam nepatinkančio, atvejo aptarimą, o ne tai, kaip darbdaviai galėtų ateityje labiau prisidėti prie nedarbo mažinimo Lietuvoje, kaip dar labiau skatinti darbdavių atstovų, DB ir Švietimo ministerijos bendradarbiavimą . Visgi kviečiu pažiūrėti laidos įrašą.

Laidos vaizdo įrašas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=IP0nrzOJXJ8

Taip pat norėčiau pateikti ir šiek tiek statistikos, jog skaitytojai galėtų susidaryti aiškesnį nedarbo situacijos vaizdą.

Nedarbas nuosekliai mažėja, tačiau nepaisant darbdavių aiškinimo, jog nėra kas dirba, nedarbas dar nepasiekė 2008 žemumų

Santykis tarp laisvų darbo vietų ir užimtų darbo vietų taip pat, dar apytiksliai 2006m lygmenyje, tad galima daryti prielaidą, jog darbo rinkoje pikas dar nepasiektas.

Ilgalaikio nedarbo problema Lietuvoje nėra per daug didelė, lyginant Lietuvą su kitomis ES šalimis, tačiau tai nereiškia, jog nereiktų spręsti ilgalaikio nedarbo problemų.

Tikimybė, jog ilgalaikis bedarbis susiras darbą per metus Lietuvoje siekia 10 %, jeigu asmuo 25-54 metų – 11 %, jeigu >55, tada tik 6 %

Tačiau tikimybė ir apskritai susirasti darbą bedarbiui asmeniui Lietuvoje, nėra labai didelė – 18 % (nepriklausomai nuo nedarbo trukmės). Tikimybė didmiesčiuose – 22 %, miestuose - 20 %, kaimuose tik 16 %.

Absoliučiai sutinku su darbdavių atstovais ir manau, jog Darbo biržos direktorė sutiks, jog rengiant perkvalifikavimo / profesinio ruošimo programas yra būtinas socialinių partnerių bendradarbiavimas.

Visgi turime suprasti, jog be adekvataus Darbo biržos ir DB programų finansavimo, toli nenueisime. Lietuva skiria vos 0.5% nuo BVP kovai su nedarbu. Esame treti nuo galo visoje ES ir maždaug 5-6 kartus atsiliekame nuo įdarbinimo čempionų skandinavų. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog nemenką dalį viso šio finansavimo gauname iš ES, tad kyla klausimas, kokia apimtimi mažės galimybės finansuoti varias DB programas po 2021m., kai mažės ES finansavimas (arba didės poreikis kofinansuoti programas iš biudžeto lėšų), o Lietuvos biudžetas „pajaus“ visą mokesčių „reformos“ galią (neteks 1-2 mlrd. €) Manau, jog labai svarbu atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į tai, kokias pasekmės turi ilgalaikis nedarbas žmogui tiek fiziologiškai tiek psichologiškai.  Suprantu, jog V. Sutkui galbūt psichologija  prilygsta “hokus-pokus-fokus”, tačiau siūlyčiau, su visa pagarba, skirti daugiau laiko savišvietai, nes socialiniu jautrumu pas prelegentą “nekvepėjo”.

Taip pat norėtųsi Valdui pasiūlyti iš vieno ar dviejų atvejų (minimų spaudoje), nedaryti išvadų apie bendrą populiaciją, kurios dydis 40.000. Manau statistikai mane pataisys, bet normali reprezentatyvi imtis turėtų siekti apie 100-250? O argumentacijoje naudojimas kelių atvejų moksliniu žargonu vadinamas “anecdotal evidence”

Kam norisi daugiau info, siūlau skaityti OECD publikacija apie Lietuvos darbo rinkos ir socialinę politiką OECD tinklapyje