Prieš porą savaičių delfi.lt portale perskaičiau straipsnį apie Lietuvos darbo rinką. Tada į akis krito Tado Poviliausko, SEB banko vyriausiojo analitiko (senior economist) pasisakymas apie neefektyvų viešųjų paslaugų sektorių, per mažą valstybės bei privataus sektoriaus bendradarbiavimą bei siūlymas bendravimu su emigrantais paraginti juos grįžti dirbti į Lietuvą. Nusprendžiau paskatinti viešą diskusiją savo Facebook paskyroje, pateikdamas T. Poviliauskui 7 klausimus. Tačiau atsakymai, kuriuos gavau el. paštu - tikras klišių fontanas.

Nuo pradžių

Delfi.lt portale bankų analitikai T.Poviliauskas (SEB) ir L.Galdikienė (Swedbank) pateikė savo pozicijas dėl susidariusios darbo rinkos situacijos Lietuvoje. Šiame straipsnyje į akis krito ši T.Poviliausko citata:

Visų pirma, reikėtų padidinti viešųjų paslaugų teikimo efektyvumą ir sumažinti darbuotojų skaičių valstybės sektoriuje. Daugiau dėmesio ir paskatų skirti gyventojų naujiems ir darbo rinkoje reikalingiems įgūdžiams kelti bei aktyviau dirbti su darbingumo netekusiais asmenimis norint juos įtraukti į darbo rinką. Valdžia ir verslas taip pat turėtų labiau bendradarbiauti didinant ekonominį aktyvumą didžiausio nedarbo regionuose. Aktyviau bendrauti turėtume ir su emigravusiais tautiečiais siekdami juos prisivilioti atgal

Lietuvoje bankų analitikai neretai vietoj pozityvaus ekonomizmo (priežasties – pasekmės ryšio aiškinimo) pasitelkia normatyvųjį ekonomizmą (vertybėmis ir įsitikinimais grįstą aiškinimą, ką reiktų daryti). Tai gana pavojingas kelias, nes tada jie tampa nebe objektyviais situacijos vertintojais, siekiančiais informuoti visuomenę, o politikais arba lobistais, brukančiais visuomenei savo nuostatas. Kaip pavyzdį galima pateikti: "Reikėtų padidinti viešųjų paslaugų teikimo efektyvumą ir sumažinti darbuotojų skaičių valstybės sektoriuje". Nėra išskiriama, kuris viešųjų paslaugų sektorius nėra efektyvus, kokios galimos to neefektyvumo priežastys ir kokiais instrumentais galima būtų sumažinti susidariusį neefektyvumą. Vietoj to iškart siūloma "sumažinti darbuotojų skaičių" tarsi nuo to automatiškai didėtų efektyvumas. Tad nors nesu E. Jakilaitis, visgi nusprendžiau savo Facebook paskyroje užduoti Tadui Poviliauskui septynis klausimus ir tokiu būdu paskatinti viešą diskursą.

7 klausimai

1) Kuri viešųjų paslaugų sritis yra neefektyvi? Ar visos neefektyvios? Kaip tai skaičiavote, jeigu neskaičiavote, kaip grindžiate tokią savo nuomonę?

2) Ar prognozavote, kokie būtų trumpalaikiai / vidutinio laikotarpio efektai darbo rinkai, viešiesiems finansams atleidžiant dalį viešojo sektoriaus darbuotojų?

3) Ar nemanote, jog cituoju: "Daugiau dėmesio ir paskatų skirti gyventojų naujiems ir darbo rinkoje reikalingiems įgūdžiams kelti bei aktyviau dirbti su darbingumo netekusiais asmenimis norint juos įtraukti į darbo rinką" - kaip tik pareikalaus daugiau žmonių, kuriuos prieš tai siūlėte atleisti?

4) Kodėl verslas, kuris yra taip suinteresuotas darbo jėga, nedaro to pats? Juk Lietuvoje 100k (t. y. 100 000) bedarbių?

5) Apie kokias "paskatas" kalbate ir jeigu tai mokestinės, kaip siūlote jas finansuoti nedidinat viešojo sektoriaus skolos?

6) Ką turite omenyje sakydamas, jog valdžia ir verslas turėtų "labiau" bendradarbiauti? Kaip tai konkrečiai siūlote daryti?

7) Kaip manote, ką galime pasiūlyti emigravusiems į užsienį Lietuviams, jog jie ryžtųsi reemigruoti? Ar manote, jog priežastys, dėl kurių šie žmonės emigravo, pasikeitė?

7 atsakymai - klišių fontanas

Gavau T. Poviliausko atsakymą, kuris pateiktas žemiau (kalba netaisyta). Deja, likau nusivylęs tuo, ką perskaičiau. Vietoj argumentuotų teiginių perskaičiau fontaną klišių. Jokio diskurso apie galimo neefektyvumo priežastis bei siūlomų priemonių pasekmes, jokio faktais grįsto argumentavimo. Visgi manau, jog turiu pasidalinti originaliu atsakymu, nes iš vienos pusės tai žadėjau padaryti susirašinėjimo Facebook metu, o iš kitos pusės, manau, jog - svarbu pamatyti ir suprasti, kokios yra bankuose dirbančių "ekonomistų", formuojančių visuomenės nuomonę su ekonomiką susijusiais klausimais, pažiūros ir mąstymas.

 

Sveiki, Justai, atsakau trumpai į jūsų klausimus:

1) Kuri viešųjų paslaugų sritis yra neefektyvi? Ar visos neefektyvios? Kaip tai skaičiavote, jeigu neskaičiavote, kaip grindžiate tokią savo nuomonę?

Pirmiausia, tobulėjimui ir efektyvumo reikia visada siekti, net ir jeigu atrodo, kad tam tikros valstybės įmonės/įstaigos yra apsitvarkiusios savo veiklą. Lietuvoje šis „susitvarkymo“ procesas vyksta, tačiau dažnai fragmentiškai ir tvarkytis dažniausiai priversto tos, kurios patenka į žiniasklaidos ir visuomenės nepasitenkinimo akiratį. Turbūt jums pačiam tenka daug kur susidurti gyvenime tvarkant reikaluose, kai valstybės paslaugų teikime yra vis dar per daug žmogiškojo darbo ir procesai nėra automatizuoti. Ir turbūt pats iš savo patirties esate susidūręs, kad valstybės sektoriuje dažnai stengiamasi atlikti paslaugas ne kuo greičiau, o kuo arčiau „deadline‘o“. Beje, skaitmeninių žinių trūkumas yra vis dar problema ir tarp valstybės sektoriaus darbuotojų, kodėl dažnai darbai nevyksta efektyviai. Antra, Lietuvoje yra potencialo centralizuoti tokias valstybės funkcijomis, tokiomis kaip buhalterija, teisė, IT ir pan. Trečia, jeigu Lietuvoje viešajame valdyme dirbančių asmenų skaičius dar nėra labai išsiskiriantis ES kontekste, tai turim labai didelį santykinį darbuotojų švietimo sektoriuje skaičių, palyginti su visais darbuotojais šalyje (Eurostat). Kadangi švietimo sistemos kokybe Lietuvoje girtis sudėtinga, akivaizdu, kad turime pernelyg daug darbuotojų švietime, o tai susiję su aukštųjų mokyklų pernelyg dideliu skaičiumi, taip pat ir mokyklų tinklas nėra optimalus. Kita problema ta, kad nors švietimo sistemoje darbuotojų daug, tačiau kai kurių dalykų mokytojų Lietuvoje tiesiog trūksta, tad čia yra akivaizdus didesnio efektyvumo siekimo pavyzdys.

2) Ar prognozavote, kokie būtų trumpalaikiai / vidutinio laikotarpio efektai darbo rinkai, viešiesiems finansams atleidžiant dalį viešojo sektoriaus darbuotojų?

Privačiame versle, kuriame dirbu dažniausiai darbuotojų skaičius mažėja ne dėl to, kad reikia sumažinti darbuotojų skaičių X proc., bet organiškai peržiūrint atliekamus darbus, procesus ir ieškant efektyvesnių veiklos būdų. Tad būtų blogai, jeigu valdžia sakytų kokiai tai institucijai: susimažinkit X proc. savo darbuotojų skaičių (o pavyzdžių yra buvę), nes darbuotojų mažinimo sprendimai turėtų būti atliekami netiesmukai ir galbūt pavyks susimažinti X+Y, o gal tik X-Z proc. Normalu, kad tokie procesai negali būti radikalūs, todėl trumpu/vidutiniu laikotarpiu, tikėtina, tokie sprendimai neturėtų rimtų pasekmių, o tikslius skaičiavimus, normalu, kad turi daryti pačios valdžios institucijos.

3) Ar nemanote, jog cituoju: “Daugiau dėmesio ir paskatų skirti gyventojų naujiems ir darbo rinkoje reikalingiems įgūdžiams kelti bei aktyviau dirbti su darbingumo netekusiais asmenimis norint juos įtraukti į darbo rinką” - kaip tik pareikalaus daugiau žmonių, kuriuos prieš tai siūlėte atleisti?

Nemanau, kad daug žmonių, kurie paliktų valstybės sektorių, būtų tie, kurie mokintų gyventojus reikalingiausių darbo rinkai įgūdžių (užsienio kalbos, programavimas, analitika, mašinų operatorių ir pan.), nes išėję iš valstybės sektoriaus arba greitai susirastų darbo, arba jie patys turėtų eiti į tokius mokymus, be to, nemažą dalį tokių mokymų gali atlikti ir privatus sektorius, jeigu būtų kofinansavimas iš valstybės

4) Kodėl verslas, kuris yra taip suinteresuotas darbo jėga, nedaro to pats? Juk Lietuvoje 100k bedarbių?

Kai kurie daro (paslaugų centrai, IT įmonės, baldininkai ir pan.), tačiau dėl to ir reikia valdžios ir verslo bendradarbiavimo norint pasiekti kuo didesnę rinką. Gal pavyzdžiui, verta net primokėti žmogui Akmenės rajone, kad jis mokintųsi anglų kalbos, įgytų mašinų operatoriaus kvalifikaciją, nes turėdamas daugiau įgūdžių gal visgi ateitų į darbo rinką, o ne liktų išlaikomas. O tai, kad Lietuvoje yra daug bedarbių, tai nereiškia, kad jie nedirba ir negauna pajamų. Ir turbūt pats matote, kad didžiausias nedarbas kaimo regionuose (dėl vidinės paklausos stygiaus) ir priešpensinio amžiaus žmonių gretose (įgūdžių, sveikatos trūkumas)

5) Apie kokias “paskatas” kalbate ir jeigu tai mokestinės, kaip siūlote jas finansuoti nedidinat viešojo sektoriaus skolos?

Turbūt suprantate, kad valstybei verta investuoti į „žmogiškąjį kapitalą“, kuris ilgainiui atsipirks sukurdamas didesnes biudžeto pajamas ir taip mažindamas viešojo sektoriaus skolą. Aišku, investicijų nauda turi būti įvertinta, atlikti kaštų naudos skaičiavimai. Vienas iš paskatų pavyzdžių:  valdžia galėtų eiti kartu į derybas su verslu 50/50 finansuojant programavimo ar kalbų mokinimąsi visiems norintiesiems.

6) Ką turite omenyje sakydamas, jog valdžia ir verslas turėtų “labiau” bendradarbiauti? Kaip tai konkrečiai siūlote daryti? 

Turiu omenyje tai, kad nereikia žaisti žaidimo, jog jeigu valdžiai geriau, verslui blogiau, o jeigu verslui blogiau, tai valdžiai geriau – turi būti ieškoma balanso, kad gali būti abiem pusėms geriau, o jeigu blogiau vienai, pusei, tikėtina, bus blogiau ir kitai. Kalbant apie darbo rinką – dabar jau matome gerėjančias tendencijas, bet jos turi dar labiau užsikurti, kad savivaldybės, kuriose didelis nedarbas, būti proaktyvios ieškodamos investuotojų ir tuo pačiu matome daugiau verslininkų, kurie žiūri į didesnio nedarbo regionus ir ten būtų pasiryžę investuoti ir jie duoda tam tikrus savo reikalavimus savivaldybėms, tačiau dažnai pritrūksta konstruktyvaus dialogo iš abiejų pusių. Be to, jau minėjau, kad turėtų būti aktyviau daromas abipusis kofinansavimas žmonių mokymams, jų kelionėmis iš darbo į darbą.

7) Kaip manote, ką galime pasiūlyti emigravusiems į užsienį Lietuviams, jog jie ryžtųsi reemigruoti? Ar manote, jog priežastys, dėl kurių šie žmonės emigravo, pasikeitė?

Reikia geriau apmokamų darbo vietų, o jų bus daugiau, jeigu bus daugiau užsienio ir vietos investuotojų, o jų bus, jeigu Lietuvos žmonių žinios, kvalifikacijos sparčiai augs. Taip pat svarbu ir turėti, ko suprantu kol kas pilnai nėra, išsamią duombazę, apie išvykusius iš šalies lietuvius, kad būtų galima jiems nuolat teikti atrinktus darbo siūlymus Lietuvoje pagal verslo ieškomus darbuotojus. Ir tiesiog rodyti žmogiškąjį dėmesį bei grįžusių lietuvių sėkmės istorijas, o ne vien tik emigrantų sėkmės istorijas.

Sėkmės

Tadas Povilauskas Vyriausiasis analitikas Senior Economist SEB Bank